• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 5 prisijungę dabar
    • 2479814 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    žurnalo PLAYBOY interviu su Marshallu McLuhanu (3 d.)

    | 2005-11-28 | 10:02
    temos: idėjos ir teorijos,interviu,medijų studijos,mediosofija

    Paskutinė dalis atviro pokalbio su popkulto žyniu ir medijų metafiziku.
    Šis interviu imtas dar tais laikais, kai „Playboy“ buvo intelektualų skaitomas tarptautinis žurnalas, kuriame spausdinamus analitinius ir kritinius tekstus paįvairindavo seksualių merginų fotografijos. Nors čia rasite daug nežinomų vardų, pavardžių ir pavadinimų, nors jums gali užkliūti vaizdingas pasakojimo būdas, reikia turėti omenyje, kad pokalbis vyko 1969 metais ir atitinka to laikmečio stilių, bet vis dėlto jis šiandien aktualus, o gal net dar aktualesnis ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kontekste. Čia susipažinsite su esminėmis McLuhano idėjomis. -red.-
    Pirma interviu dalis

    Antra interviu dalis  

    PLAYBOY: Nepaisant to, ką jūs pasakėte, argi ne rašytinės kultūros vienintelės įvertino asmeninės laisvės idėją, ir ar ne gentinės bendruomenės tradiciškai primesdavo nepajudinamus socialinius tabu <…> ir negailestingai baudė visus, neprisitaikiusius prie gentinių vertybių?

    McLUHAN: Kada tik bekalbėtumėm apie asmeninę laisvę rašytinėse ir gentinėse kultūrose, visuomet susiduriame su esminiu paradoksu. Rašytinė mechaninė visuomenė atskyrė individą nuo grupės erdvėje, taip atrasdama privatumą, o kartu ir nuomonę, bei darbe, atrasdama specializaciją – taip sukurdama visas su individualizmu susijusias vertes. Bet tuo pačiu metu spaudos technologija homogenizavo žmogų, duodama pradžią masiniam militarizmui, masinei mąstysenai ir masiniam vienarūšiškumui; spaudos technologija priskyrė žmogui asmeninius individualistinius įpročius ir viešąją absoliutaus prisitaikymo rolę. Štai kodėl jauni žmonės šiandien džiaugsmingai sutinka naujosios genties kūrimo procesą (kad ir kaip menkai jie jį tesuvoktų) kaip atsisveikinimą su rašytinės visuomenės vienarūšiškumu, pavaldumu ir nužmoginimu. Spausdinimas centralizuoja socialiai, o fragmentai psichiškai, kai tuo tarpu elektrinės medijos sujungia žmones į gentinį kaimą, turtingą ir kūrybišką mišinį, kur iš tikrųjų esama daugiau erdvės kūrybinei įvairovei, negu homogenizuotoje masinėje miestiškoje vakarų žmogaus visuomenėje.

    PLAYBOY: Ar jūs teigiate, kad jūsų vaizduojamoje pasaulinėje gentinėje visuomenėje nebebus jokių tabu?

    McLUHAN: Ne, taip nemanau, ir tikrai nesakau, kad laisvė bus absoliuti – paprasčiausiai ji bus mažiau suvaržyta, negu jūsų klausimas leidžia manyti. Pasaulinė gentis bus ypatingai konservatyvi, tas tiesa, kaip ir visos ikoninės ir įtraukiančios bendruomenės; mitinė aplinka egzistuoja anapus laiko ir erdvės ir taip generuoja mažus radikalius socialinius pokyčius. Visos technologijos tampa bendro ritualo, kurį gentis desperatiškai stengiasi amžinai išlaikyti nepajudintą, dalimi; savo prigimtimi oralinė-gentinė bendruomenė – kaip, tarkim, faraonų Egiptas – yra daug stabilesnė ir ilgaamžiškesnė, negu fragmentuota vizualinė bendruomenė. Gentinė kalbėjimo ir girdėjimo visuomenė yra pagrįsta akustine erdve, visišku daugialypiu sąsajų lauku, svetimu vizualiajam pasauliui, kuriame nuomonės ir tikslai kuria socialinius pokyčius, neišvengiamus nuolatinius produktus. Elektriškai vidujai sprogusi gentinė visuomenė atmeta linijinį „progresinį“ judėjimą į priekį. Stebėdami savo pačių laikus galime pamatyti, kaip pradėję giliai reaguoti į globalinio kaimo iššūkius mes visi tampame reakcionieriais.

    PLAYBOY: Tą vargiai galima pasakyti apie jaunimą, kuris, anot jūsų, vadovauja naujosios genies kūrimo procesui, ir, daugelio manymu, yra taip pat ir pati radikaliausia karta istorijoje.

    McLUHAN: A, bet jūs kalbate apie politiką, apie tikslus ir problemas, kurios iš tiesų yra ne itin reikšmingos. Aš noriu pasakyti, kad naujosios genties kūrimo rezultatas, ne einamasis procesas, paverčia mus savo pagrindinių elgesių ir verčių reakcionieriais. Vienąsyk įsipainioję į magišką gentinio aido kambario rezonansą, mitų ir legendų nuvainikavimą mes pakeičiame religinėmis jų studijomis. Sutartinės gentinių verčių sistemos viduje egzistuos nesibaigianti įvairovė, bet tebus mažai arba išvis nebus maištautojų, metančių iššūkį pačiai genčiai.

    Šis įsitraukimas, lydintis dabartines technologijas, iššaukia konservatyvią, stabilizuojančią, giroskopinę funkciją žmoguje. Antros klasės mokinukė, paprašyta mokytojo sukurti eilėraštį apie pirmąjį orbiton paleistą Sputniką, parašė: „Žvaigždės tokios didelės / Žemė tokia maža / Lik toks, koks esi“. Mergytė, parašiusi šias eilutes, yra naujosios gentinės visuomenės dalis; ji gyvena pasaulyje, žymiai sudėtingesniame, platesniame ir pastovesniame, kad užtektų kokio nors mokslininko turimų priemonių jam išmatuoti ar vaizduotės jam aprašyti.

    PLAYBOY: Jeigu šiame naujajame gentiniame pasaulyje vis dar egzistuos asmeninė laisvė – kad ir suvaržyta tam tikrų sutartinių tabu, kas nutiks su labiausiai asmeninę laisvę propaguojančia politine sistema, demokratija? Ar ir ji pereis į jūsiškį globalinį kaimą?

    McLUHAN: Ne. Tokios demokratijos, kokią pažįstame šiandien, laikai baigėsi. Leiskite man dar kartą pabrėžti, kad asmeninė laisvė kaip tokia nebus nugramzdinta į naująją gentinę visuomenę, bet veikiausiai įgis skirtingų, sudėtingesnių dimensijų. Balsadėžė, pavyzdžiui, yra rašytinės vakarų kultūros produktas – karšta dėžė šaltame pasaulyje – o tai jau nepadoru. Gentinė valia sutartinai išreiškiama per vienalaikę visų bendruomenės narių, glaudžiai tarpusavyje susijusių ir įsitraukusių, sąveiką, ir todėl „asmeninio“ balsavimo biuletenio pildymas uždaroje balsavimo būdelėje būtų laikomas absurdišku anachronizmu. TV tinklo kompiuteriai, „projektuodami“ prezidento rinkimų nugalėtoją balsavimui dar nesibaigus, tradicinį rinkiminį procesą jau dabar pavertė beprasmišku.

    Mūsų momentinio elektrinių komunikacijų judėjimo programinės įrangos pasaulyje politika nuo senojo rinkiminės delegacijos kuriamos politinės reprezentacijos pasislenka link naujos formos, kai bendruomenė spontaniškai ir akimirksniu įsitraukia į visas sprendimų darymo sritis. Gentinėje viskas-iškart kultūroje „viešumos“, kaip diferencijuoto aglomerato iš suskaidytų individų, visų skirtingų, bet visų galinčių veikti iš esmės identiškai it tarpusavyje pakeičiami mechaniniai produkcijos linijos sraigteliai, idėją išstumia masinė visuomenė, kurioje skatinama asmeninė įvairovė, kai tuo pat metu visi vienalaikiškai sąveikauja ir reaguoja į visus stimulus. Rinkimai, kaip juos suprantame šiandien, tokioje visuomenėje bus beprasmiški.

    PLAYBOY: Jeigu naujojoje gentinėje visuomenėje rinkimai bus praeities dalykas, kaip bus įregistruojama liaudies valia?

    McLUHAN: Elektrinės medijos atranda visiškai naujas liaudies nuomonės fiksavimo priemones. Pavyzdžiui, senoji plebiscito idėja gali tapti vėl aktuali; televizija galėtų vesti kasdieninius plebiscitus pristatydama faktus 200 tūkst. žmonių ir pateikdama kompiuterizuotą atsakomąją liaudies valios reakciją. O balsavimas tradicine prasme drauge su mumis jau palieka politinių partijų, problemų ir tikslų amžių ir įžengia į naująjį, kuriame kolektyvinis gentinis įvaizdis ir ikoninis genties vado įvaizdis viršija politinę realybę. Bet tai tik viena iš daugybės naujų tikrovių, susidursiančių viena su kita gentiniame kaime. Turime suvokti, kad kuriasi visiškai nauja visuomenė, atmetanti visas mūsų senąsias vertybes, sąlygotus atsakymus, veiksenas ir institucijas. Jeigu jums sudėtinga numatyti tokį trivialų dalyką, kaip neišvengiamas rinkimų galas, jūs būsite visiškai nepasiruošę įsisąmoninti besiartinančią šnekamosios kalbos baigtį ir globalinės sąmonės atėjimą į jos vietą. <…>

    Gentinis žmogus yra giliai įspaustas į integruotą kolektyvinį žinojimą, keičiantį sutartines laiko ir erdvės ribas. Taigi naujoji visuomenė bus viena mitinė integracija, rezonuojantis pasaulis, panašus į senąjį gentinį aido kambarį, kuriame vėl gyvuos magiškoji valia: nejutiminio suvokimo pasaulis. Dabar pastebimas jaunimo susidomėjimas astrologija, aiškiaregyste ir okultizmu nėra tiesiog atsitiktinumas. Elektrinės technologijos, kaip žinia, nereikalauja daugiau žodžių, negu kompiuteris reikalauja skaitmenų. Elektra suteikia galimybę – ir nebūtinai tolimoje ateityje – pasauliniam žmogiškosios sąmonės išplėtojimui, atmetant bet kokią verbalizaciją.

    PLAYBOY: Ar jūs turite omenyje globalinę telepatiją?

    McLUHAN: Būtent. Jau dabar kompiuteriai siūlo galimybę akimirksniu išversti bet kokį kodą ar kalbą į kitą kodą ar kalbą. Jei kompiuterio pagalba yra galima grįžtamoji reakcija į duomenis, kodėl gi negalėtų atsirasti ir išankstinė reakcija, tarkim, kurios pagalba pasaulinė sąmonė susijungtų į pasaulinį kompiuterį? Naudodamiesi kompiuteriu galime nuo kalbų vertimo logiškai keliauti link visiško jų ignoravimo dėlei integruoto kosminio nesąmoningumo, kažkuo panašaus į Bergsono įsivaizduotą kolektyvinę pasąmonę. Taigi kompiuteris išlaiko technologiškai suponuojamo universalaus suvokimo ir vienovės būvio pažadą, pažadą įsiurbimo į logosą, galinčio visą žmoniją sumegzti į vieną šeimą ir sukurti kolektyvinės harmonijos ir taikos nepabaigiamumą. Būtent tai ir yra tikroji kompiuterio panaudojimo sritis – ne marketingo paspartinimas ar techninių problemų sprendimas, bet atradimo proceso pagreitinimas ir pasaulinių, o kartais ir galaktinių aplinkų ir energijų orkestruotė. Psichinė visuomeninė integracija, galutinai įgalinta elektroninių medijų, galėtų sukurti sąmonės universalumą, numatytą Dantės, teigusio, kad žmonės toliau gyvens kaip paprasčiausi sutrupėję fragmentai, kol susilies į suvienijančią sąmonę. Krikščioniška prasme tai yra tiesiog nauja mistinio Kristaus kūno interpretacija; o Kristus, beje, yra kraštutinis žmogaus tęsinys.

    PLAYBOY: Jūs ką tik pasakėte, kad visos šiuolaikinio žmogaus tradicinės vertybės, veiksenos ir institucijos bus sugriautos ir pakeistos naujojo elektrinio amžiaus. Tai platokas apibendrinimas. Gal galėtumėte detaliau paaiškinti keletą specifinių jūsų numatomų pasikeitimų, be jau minėtų kompleksinių psichosocialinių metamorfozių?

    McLUHAN: Transformacijos vyksta visur aplink mus. Senai vertybių sistemai byrant, byra ir visi jų suformuoti instituciniai apdarai ir kitokios liekanos. Miestai, mūsų fizinių organų kolektyviniai tęsiniai, nyksta ir virsta, drauge su kitais tokiais tęsiniais, į informacines sistemas, kaip televizija ir reaktyvinis variklis: suspausdami laiką ir erdvę, kad paverstų visą pasaulį vienu kaimu ir sunaikintų senąją miesto-kaimo dichotomiją. Niujorkas, Čikaga, Los Andželas – visi jie išnyks kaip dinozaurai. Automobiliai, kaip ir nuo jų dūstantys didmiesčiai, taip pat greit išeis iš vartosenos, pakeisti naujų antigravitacinių technologijų. Šiandieninės marketingo sistemos ir prekybos centrai greit mirs kaip kokie drontai, o automatizacija sunaikins tradicinę darbo koncepciją, pakeisdama jį vaidmeniu, ir suteikdama žmogui atokvėpio valandą. Elektrinės medijos sukurs išmestųjų iš senosios fragmentuotos visuomenės pasaulį su  dailiai paskirstytomis analitinėmis funkcijomis ir privers žmones įsilieti į naująją integruotą globalinio kaimo bendruomenę.

    Visi šie konvulsiški pasikeitimai, kaip esu minėjęs ir anksčiau, atneša kartu su savimi kančią, smurtą ir karą – natūralias tapatybės paieškų stigmas, bet naujoji visuomenė taip greitai kyla iš senosios pelenų, kad, man rodos, bus galima išvengti iš anksto užprogramuotos pereinamosios anarchijos. Automatizacija ir kibernizacija gali suvaidinti pagrindinį vaidmenį išlyginant perėjimą į naująją visuomenę.

    PLAYBOY: Kaip?

    McLUHAN: Kompiuteris galima priversti globalinį termostatų tinklą sureguliuoti gyvenimą taip, kad būtų optimizuotas žmogiškasis žinojimas. Jau dabar technologiškai įtikimas atrodo kompiuterio pasitelkimas siekiant užprogramuoti naudingą visuomenių funkcionavimą.

    PLAYBOY: Kaip galima užprogramuoti ištisą visuomenę – naudingai ar nenaudingai veiklai?

    McLUHAN: Visiškai nesudėtinga suteikti kompiuteriams tokią poziciją, kurioje jie gebės rūpestingai orkestruoti visos populiacijos jutiminio gyvenimo programavimą. Žinau, tai skamba veikiau kaip kokia mokslinė fantastika, bet perpratus kompiuterijos veikimą, matyti, kad tai realu jau šiandien. Kompiuteris gali suprogramuoti medijas apibrėžti sutartus pranešimus, kuriuos žmonės turėtų išgirsti kaip visuotinius poreikius, sukuriant totalinę medijų patirtį, įsiurbtą ir sumodeliuotą visais pojūčiais. Galima užprogramuoti penkiomis valandomis trumpesnį televizijos žiūrėjimo laiką Italijoje tam, kad paskatintume rinkimų metu skaityti laikraščius, arba pridėti papildomas 25 televizines valandas Venesuelai, kad sumažintume gentinę temperatūrą, pakeltą radijo praeitą mėnesį. Tokiu orkestruotu visų medijų tarpusavio žaidimu ištisos kultūros dabar gali būti suprogramuotos norint pagerinti ar stabilizuoti jų emocinį klimatą, lygiai taip pat, kaip dabar pradedama mokytis išlaikyti pusiausvyrą tarp konkuruojančių pasaulio ekonomikų.

    PLAYBOY: Kaip toks aplinkos programavimas, kad ir nušviestas intenciškai, skiriasi nuo Pavlovo smegenų plovimo?

    McLUHAN: Jūsų klausimas atspindi įprastinę žmonių, susidūrusių su neištyrinėtomis technologijomis, paniką. Nesakau, kad tokia panika nepagrįsta ar kad toks aplinkos programavimas negalėtų būti smegenų plovimas, ar dar blogiau, kad tokios reakcijos yra paprasčiausiai nenaudingos ar žalingos. Nors ir manau, kad visuomenių programavimas galėtų iš esmės būti vadovaujamas gana konstruktyviai ir humanistiškai, nenorėčiau būti Hirosimos fiziko vietoje, garbinusio branduolinės energijos potencialą pirmomis 1945 metų rugpjūčio dienomis. Bet medijų efektų supratimas suformuoja civilinę gynybą prieš reaktyviąsias medijų dulkes.

    Vis dėlto tokios didelės žmonių masės nerimas dėl kolektyvinio programavimo kuriamos visiško aptarnavimo aplinkos šioje planetoje yra veikiau baimė, kad savivaldybinė apšvietimo sistema atims iš individo laisvę kiekvienam reguliuoti šviesą kaip jam labiausiai patinka. Kompiuterinės technologijos gali – ir, be abejonės, tą ir padarys – programuoti ištisas aplinkas tam, kad būtų išpildyti bendruomenių ir tautų socialiniai poreikiai ir jutiminiai pirmumai. Tokio programavimo turinys vis dėlto priklauso nuo ateities visuomenių prigimties – bet tai jau mūsų pačių rankose. <…>

    Svarbiausia prisiminti, kad kada tik benaudojame ar suvokiame bet kokį savo pačių tęsinį, mes neišvengiamai jį įjungiame į pačius save. Žiūrėdami televizoriaus ekraną ar skaitydami knygą mes įsiurbiame šiuos savo tęsinius į savo individualią sistemą ir patiriame automatinį percepcijos „užbaigimą“ ar pakeitimą; mes negalime pabėgti nuo šio nuolatinio savo kasdieninių technologijų įjungimo, nebent pabėgtume nuo pačių technologijų ir įlįstume į atsiskyrėlio urvą. Nuolat įjungdami visas šias technologijas neišvengiamai susiejame save su jomis, kaip su valdymo mechanizmais. Taigi kad jų naudojimas apskritai būtų įmanomas, mes turime joms tarnauti kaip dievams. Eskimo valdymo mechanizmas yra jo kajakas, kaubojaus – jo arklys, verslininko – jo laikrodis, programuotojo – ir greit viso pasaulio – jo kompiuteris. Kitais žodžiais tariant, nugalėtojas priklauso laimikiui.

    Ši nenutrūkstama žmogaus modifikacija, vykdoma jo paties technologijų, skatina jį atrasti nesibaigiančias jų modifikavimo priemones; žmogus tampa mašinų pasaulio lyties organais – lygiai taip, kaip bitė yra augalų pasaulio lytinis organas, leidžiantis jam reprodukuotis ir palaipsniui išsivystyti į aukštesnes formas. Mašinų pasaulis atsimoka už žmogaus ištikimybę apdovanodamas jį daiktais, paslaugomis ir dosnumu. Taigi žmogaus santykis su savo mašinomis yra iš prigimties simbiotinis. Jis visuomet buvo toks; tiktai elektriniame amžiuje žmogus turi galimybę atpažinti šią santuoką su savo paties technologijomis. Elektrinės technologijos yra kokybinis šio šimtmečius besitęsiančio žmogus-mašina santykio tęsinys; XX amžiaus žmogaus santykis su kompiuteriu savo prigimtimi ne itin skiriasi nuo priešistorinio žmogaus santykio su savo valtimi ar ratu – tačiau svarbu tai, kad visos ankstesnės technologijos ar žmogaus tęsiniai buvo daliniai ir fragmentiški, o elektriniai yra ištisi ir visa apimantys. Dabar žmogus pradeda nešioti savo smegenis kaukolės išorėje, o nervus – odos išorėje; naujos technologijos užveisia naujo žmogaus rūšį. Viename neseniai sukurtame animaciniame filme matėme mažą berniuką, sakantį savo sumišusiai mamai: „Kai užaugsiu, būsiu kompiuteris“. Juokeliuose dažnai slypi išmintis.

    ———————————————

    Iš anglų kalbos vertė Lina Grincevičiūtė

    temos: idėjos ir teorijos, interviu, medijų studijos, mediosofija |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.