Žurnalo PLAYBOY interviu su Marshallu McLuhanu (2 d.)
transliatorė |
2005-11-01 | 11:37
temos: idėjos ir teorijos,interviu,medijų studijos,mediosofija
Tęsiamas atviras pokalbis su popkulto žyniu ir medijų metafiziku.
Šis interviu imtas dar tais laikais, kai „Playboy“ buvo intelektualų skaitomas tarptautinis žurnalas, kuriame spausdinamus analitinius ir kritinius tekstus paįvairindavo seksualių merginų fotografijos. Nors čia rasite daug nežinomų vardų, pavardžių ir pavadinimų, nors jums gali užkliūti vaizdingas pasakojimo būdas, reikia turėti omenyje, kad pokalbis vyko 1969 metais ir atitinka to laikmečio stilių, bet vis dėlto jis šiandien aktualus, o gal net dar aktualesnis ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kontekste. Čia susipažinsite su esminėmis McLuhano idėjomis. -red.-
PLAYBOY: Jei tas „nutirpimo“ efektas atlieka naudingą vaidmenį, apsaugant žmogų nuo psichinio skausmo, kurį sukelia jo nervinės sistemos tęsiniai ir ką jūs laikote medijų pasekmėmis, kodėl jūs bandote apsisaugoti ir įspėti žmogų dėl aplinkos pokyčių?
McLUHANAS: Anksčiau medijų poveikis buvo patiriamas palaipsniui, ir individas bei visuomenė sugebėdavo amortizuoti ir sušvelninti jų įtaką iki tam tikro laipsnio. Šiandien, elektroniniame momentinės komunikacijos amžiuje, atrodo, kad mūsų išlikimas ar mažų mažiausiai patogumas ir laimė yra galimi tik įsisąmoninus mūsų naujosios aplinkos prigimtį, kadangi priešingai ankstesniems aplinkos pokyčiams elektrinės medijos įsteigia absoliučią ir beveik momentinę kultūros, verčių ir elgsenų transformaciją. Šis poslinkis sąlygoja didžiulį skausmą ir tapatybės praradimą, kurį galima pašalinti tik per valingą jo (poslinkio) dinamikos įsisąmoninimą. Perpratus naujųjų medijų sukeltas revoliucines transformacijas bus galima užbėgti joms už akių ir jas kontroliuoti; bet jeigu ir toliau gyvensime savo pačių sukeltame sublimacijos transe, tapsime jų vergais.
Nežmoniški šiandieniniai informacijos judėjimo pagreičiai leidžia mums suvokti, numatyti ir įtakoti mus formuojančias aplinkos galias, ir taip atsikovoti teisę patiems kontroliuoti savo likimus. Nauji žmogaus ir jo generuojamos aplinkos tęsiniai yra esminės evoliucijos proceso apraiškos, bet mes vis tiek dar nepajėgiame išsilaisvinti nuo mito, kad svarbiau yra tai, kaip mediumas naudojamas, o ne tai, ką jis daro mums ir su mumis. Tai zombiška technologinio idioto pozicija. Ištraukti žmogų iš šio narciziško transo aiškinantis jam daromą medijų poveikį – būtent tai bandžiau padaryti nuo pat pradžių.
PLAYBOY: Gal ir mums glaustai apibūdintumėte šį poveikį?
McLUHANAS: Turbūt pamenate, kad manasis medijų apibrėžimas yra platus; jis aprėpia bet kokią žmogiškąjį kūną ir pojūčius pratęsiančią technologiją: nuo aprangos iki kompiuterių. Norėčiau dar sykį pabrėžti: svarbiausia yra tai, kad visuomenės visada buvo formuojamos labiau medijų, kuriomis žmonės komunikuoja, prigimties, negu paties komunikacijos turinio. Visos technologijos kažkuo panašios į Mido prisilietimą; kai tik visuomenė išvysto savo pačios tęsinį, visos kitos jos funkcijos siekia prisitaikyti prie šios naujos formos; jeigu vienąsyk kokia nors nauja technologija įsiskverbia į visuomenę, ji pripildo kiekvieną tos visuomenės instituciją. Taigi nauja technologija yra revoliucinis veiksnys. Tą matome šiandien kalbėdami apie elektrines medijas, taip pat nutiko ir prieš keletą tūkstančių metų, išradus fonetinę abėcėlę, kuri būtent ir buvo tokia toli siekianti inovacija, padariusi itin gilų poveikį žmogui.
PLAYBOY: Koks jis buvo?
McLUHANAS: Iki fonetinės abėcėlės išradimo žmogus gyveno pasaulyje, kuriame visi pojūčiai buvo subalansuoti ir vienalaikiai, uždarame gentinės gelmės ir rezonanso pasaulyje, oralinėje kultūroje, struktūruotoje dominuojančio audityvinio gyvenimo suvokimo. Ausis, šaltos ir neutralios akies priešprieša, yra jautri, hiperestetiška ir viską aprėpianti; ji prisideda prie vientiso gentinės giminystės ir nepriklausomybės tinklo, kuriame visi grupės nariai gyvena harmoningai, kūrimo. Pirmasis komunikacijos mediumas buvo kalba, todėl nė vienas žmogus nežinojo ypatingai daugiau ar mažiau už bet kurį kitą – o tai reiškė, kad tebuvo maža individualizmo ir specializacijos, skiriamųjų „civilizuoto“ vakariečio ženklų. Gentinės kultūros netgi šiandien paprasčiausiai nepajėgia įsisąmoninti individualaus ar atskiro nepriklausomo piliečio idėjos. Oralinės kultūros veikia ir reaguoja tuo pačiu metu, o gebėjimas veikti nereaguojant, neįsitraukiant yra specialus „atplėšto“ rašančio žmogaus gabumas. Kitas esminis bruožas, skiriantis gentinį žmogų nuo jo rašytinės kultūros palikuonių, yra tas, kad jis gyveno akustinės erdvės pasaulyje, suteikusio jam radikaliai skirtingą laiko-erdvės sąveikų suvokimą. <…>
Jeigu fonetinė abėcėlė kaip sprogmuo sudraskė gentinį žmogų, spaudos išradimas užgriuvo jį kaip 100 megatonų vandenilinė bomba. Spauda buvo kraštutinis fonetinio raštingumo tęsinys: knygas pasidarė galima dauginti begaliniais kiekiais; visuotinio raštingumo palaipsninis įgyvendinimas pagaliau tapo visiškai įmanomas; o knygos tapo nešiojama nuosavybe. Spaudmuo, visų mašinų prototipas, įgalino vizualinio polinkio pirmenybę ir galutinai pribaigė gentinį žmogų. Naujasis linijinio, nekintamo, atkartojamo spaudmens mediumas daugino informaciją neribojamais kiekiais ir iki tol neįsivaizduotais greičiais, taip užtikrindamas akiai absoliutų dominavimą žmogiškųjų pojūčių skalėje. Kaip drastiškas žmogaus tęsinys ji įformino ir transformavo visą jo aplinką, psichinę ir socialinę, ir tiesiogiai įtakojo atsiradimą tokių nesugretinamų fenomenų kaip nacionalizmas, reformacija, konvejerinė gamyba ir jos pasekmės, pramoninė revoliucija, visa priežastingumo idėja, dekartiškoji ir niutoniškoji visatos koncepcija, perspektyva dailėje, naratyvinė chronologija literatūroje ir savistabos arba vidinio nukreiptumo psichologinis modelis, žymiai suintensyvinęs ėjimą link individualizmo ir specializacijos, iškilusių jau prieš 2000 metų kaip fonetinės abėcėlės pasekmė. Pertrūkis tarp minties ir veiksmo buvo institucionalizuotas, ir fragmentuotas žmogus, pirmiausia atskirtas abėcėlės, galiausiai buvo supjaustytas į vienakąsnius gabalėlius. Iš šito taško žiūrint, vakarų žmogus buvo Gutenbergo žmogus.
PLAYBOY: Netgi sutinkant su tuo, kad technologinės inovacijos sukelia plataus poveikio aplinkos pokyčius, daugelis jūsų skaitytojų vargiai supranta, kaip galima spaudos vystymąsi laikyti atsakingu už tokius išoriškai nesusijusius fenomenus kaip nacionalizmas ir industrializacija.
McLUHANAS: Būtent, „išoriškai“. Pažvelkime šiek tiek įdėmiau tiek į nacionalizmą, tiek į industrializaciją ir pamatysime, kad jie abu tiesiogiai kilę iš spaudos technologijos proveržio XVI amžiuje. Nacionalizmas Europoje neegzistavo iki pat renesanso, kuomet spausdinimas kiekvienam raštingam žmogui suteikė galimybę išvysti savo gimtąją kalbą analitiškai, kaip tolygią visumą. Spausdinimas, skleisdamas masiškai gaminamas knygas ir kitus spaudinius po visą Europą, vietines regionines tos dienos kalbas pavertė pastoviomis uždaromis nacionalinių kalbų sistemomis (tiesiog kitas vadinamosios masinės žiniasklaidos variantas) ir pagimdė ištisą nacionalizmo koncepciją.
Ką tik spaudos homogenizuotas individas suvokė tautos idėją kaip stiprų ir viliojantį grupinės lemties ir statuso įvaizdį. Drauge su spauda pinigų, rinkų ir transporto homogeniškumas irgi tapo pirmą kartą įmanomas, kas savo ruožtu sukūrė ekonominę bei politinę vienovę ir įkūrė visas dinamines centralizuojančias šiuolaikinio nacionalizmo energijas. Sukėlusi iki spaudos atsiradimo neįsivaizduojamą informacijos judėjimą Gutenbergo revoliucija kartu sukūrė naują vizualiai centralizuotos būties tipą, kuris, Europai tapus valstybių tinklu, palaipsniui susiliejo su komercine ekspansija. Skatindamas tęstinumą ir rungtyniavimą homogeniškos ir artimos teritorijos viduje nacionalizmas ne tik nukalė naujas nacijas, bet ir galutinai sugriovė seną, kolektyvinę, nekonkurencingą ir netolydžią viduramžių gildijų ir šeima pagrįstų socialinių organizacijų tvarką; spauda reikalavo asmeninės fragmentacijos ir socialinio suvienodėjimo, ko natūrali išraiška ir buvo nacionalinės valstybės. Milžiniškas rašytinio nacionalizmo informacijos judėjimo pagreitis sutvirtino specializacijos funkcionavimą, išugdytą fonetinio raštingumo ir maitinamą Gutenbergo, ir išstūmė į atsargą tokias nespecializuotas enciklopedines figūras kaip Benvenuto Cellini, auksakalį-kondotjerą- tapytoją-skulptorių-rašytoją; renesansas pats sunaikino renesanso žmogų. <…>
Visi mechaninės vakarų kultūros aspektai buvo formuojami spaudos technologijos, tačiau modernieji laikai yra elektrinių medijų, kuriančių aplinkas ir kultūras, priešingas su spauda atsiradusiai mechaninei vartotojų visuomenei, laikai. Spauda išplėšė žmogų iš jo tradicinės kultūrinės matricos, parodydama jam, kaip krauti individą ant individo formuojant didžiulę tautinės ir pramoninės jėgos aglomeraciją, ir vakarų tipografinė ekstazė užsitęsė iki pat šiandienos, elektrinėms medijoms pagaliau ėmus naikinti šiuos kerus. Gutenbergo galaktika aptemo nuo Marconio žvaigždynų[i].
PLAYBOY: <…> bet kas gi konkrečiau yra tos elektrinės medijos, kurios, anot jūsų, išstūmė senąsias mechanines technologijas?
McLUHANAS: Elektrinės medijos yra telegrafas, radijas, filmai, telefonas, kompiuteris ir televizija, jie visi ne tik pratęsė kokį nors vieną pojūtį ar funkciją, kaip darė ir senosios mechaninės medijos – t.y., ratas kaip pėdos tęsinys, drabužiai kaip odos tęsinys, fonetinė abėcėlė kaip akies tęsinys – bet ir sustiprino ir suteikė formą mūsų visai centrinei nervų sistemai, taip transformuodama visus mūsų socialinės ir psichinės egzistencijos aspektus. Elektrinių medijų naudojimas įsteigia skiriamąją ribą tarp fragmentuoto Gutenbergo žmogaus ir integruoto žmogaus taip, kaip fonetinis raštingumas buvo skiriamoji riba tarp oralinio-gentinio žmogaus ir vizualinio žmogaus.
Iš esmės šiandien mes galime peržvelgti 3000 metų skirtingų vizualizacijos, atomizacijos ir mechanizacijos laipsnių, ir pagaliau pripažinti mechaninį amžių buvus tarpinį tarp dviejų didžiųjų kultūros erų. Spaudos amžiaus, gyvavusio maždaug nuo 1500 iki 1900, nekrologą išbarbeno telegrafas, pirmasis elektrinis mediumas, o laidotuves vėliau užregistravo amžiaus pradžioje gimusios vadinamosios „kreivos erdvės“ ir neeuklidinės matematikos koncepcijos, kurios atgaivino gentinio žmogaus pertrūkstamą laiko-erdvės suvokimą – ir kurias netgi Spengleris[ii] blausiai suvokė kaip laidotuvių varpus rašytinėms vakarų vertėms. Telefono, radijo, kino, televizijos ir kompiuterių vystymasis įkalė dar keletą vinių į karstą. Šiandien televizija yra pati reikšmingiausia elektrinė medija, kadangi ji prasiskverbia į beveik visus namus; ji pratęsia kiekvieno žiūrovo centrinę nervų sistemą, savo kraštutiniu pranešimu plėsdama ir formuodama ištisą jutiminį inventorių. Būtent televizija turi pirmoji prisiimti atsakomybę už vizualinio dominavimo, charakterizavusio visas mechanines technologijas, pabaigą, nors visos kitos elektrinės medijos irgi prisidėjo prie šio proceso.
PLAYBOY: Bet argi pati televizija nėra visų pirma vizualinis mediumas?
McLUHANAS: Ne, tai visiškai priešingas atvejis, nors klaidingas įsitikinimas, kad televizija yra vizualinis tęsinys, yra suprantamas. Kitaip negu kinas ar fotografija, televizija yra iš esmės labiau prisilietimo, o ne žvilgsnio pratęsimas, o būtent taktilinis pojūtis reikalauja aktyviausios visų kitų pojūčių sąveikos. Televizijos taktilinės galios paslaptis yra žemas video vaizdo intensyvumas ar tikslumas, ir todėl jis, priešingai negu fotografija ar kinas, nepateikia jokios detalizuotos informacijos apie specifinius objektus, tačiau vietoj to įtraukia žiūrovą į aktyvų dalyvavimą. TV vaizdas yra mozaikiškas tinklas, sudarytas ne tik iš horizontalių linijų, bet ir iš mažučių taškų, iš kurių žiūrovas psichologiškai geba pasiimti tik 50 ar 60 vaizdui suformuoti; taigi jis nuolat pildo neaiškius ir neryškius vaizdus, giliai įsiliedamas į ekraną ir žaisdamas nuolatinį kūrybinį dialogą su ikonoskopu. Galutinio animaciško vaizdo kontūrai yra išplėtojami žiūrovo vaizduotėje, taip neišvengiamai pareikalaujant didžiulio individualaus įsitraukimo ir dalyvavimo; iš esmės žiūrovas tampa ekranu, kai tuo tarpu kine jis užima kameros vietą. Reikalaudamas iš mūsų nuolat užpildyti mozaikiško tinklo ertmes ikonoskopas savo pranešimus ištatuiruoja tiesiai ant mūsų odos. Tad kiekvienas žiūrovas yra nesąmoningas tapytojas-puantilistas, toks kaip Seurat, piešiantis naujas formas ir vaizdus ikonoskopui pratekant per visą jo kūną. Kadangi televizoriaus fokusavimo taškas yra žiūrovas, televizija priverčia mus visus žiūrėti į savo pačių vidų. Televizijos žiūrėjimo esmė, trumpai tariant, yra intensyvus dalyvavimas ir mažas tikslumas – tą aš vadinu „šalta“ patirtimi, kaip prieštara iš esmės „karštai“, t.y., aukšto apibrėžtumo bei žemo dalyvavimo laipsnio mediumui, kaip radijas.
PLAYBOY: Jūsų postulatas apie karštas ir šaltas medijas gerokai glumina. Ar galėtumėte mums jas glaustai apibrėžti?
McLUHANAS: Iš esmės karštas mediumas atitraukia, šaltas – įtraukia; karšto mediumo auditorijos dalyvavimo arba užpildymo lygis žemas, o šalto mediumo – aukštas. Karštas mediumas itin tiksliai išplečia kokį nors vieną pojūtį. Aukštas tikslumas reiškia visišką duomenų užpildymą dalyvaujant vien mediumui, be intensyvaus auditorijos įsitraukimo. Fotografija, pavyzdžiui, yra didelio tikslumo arba karšta; tuo tarpu animacija yra mažo tikslumo arba šalta, nes šiurkščios piešimo linijos pateikia labai mažai vizualinės informacijos ir reikalauja žiūrovo pačiam užpildyti ar pabaigti vaizdą. Telefonas, duodantis ausiai sąlyginai mažai duomenų, yra šaltas, kaip ir kalba; abu reikalauja žymaus papildymo iš žiūrovo pusės. Kita vertus, radijas yra karštas mediumas, kadangi jis tiksliai ir intensyviai išplatina didelius aukšto tikslumo informacijos kiekius auditorijai, paliekant mažai ar išvis jokios erdvės užpildyti pačiai auditorijai. Paskaita savo ruožtu yra karštas mediumas, o seminaras šaltas; knyga karštas, o pokalbis ar diskusija šaltas.
Šaltajame mediume auditorija yra aktyvi sudedamoji stebėjimo ar klausymo potyrio dalis. Tinklines šilko kojines arba akinius nešiojanti mergina natūraliai yra šalta ir gosli: akis veikia kaip rankos pakaitalas, užpildantis taip gimstantį žemo tikslumo vaizdą. Todėl vaikinai kabinėjasi prie akiniuotų merginų. Bet kokiu atveju didžioji mūsų technologijų ir pramogų dalis iki spaudos technologijos atsiradimo buvo karštos, išskaidytos ir priveligijuotos, tačiau televizijos amžiuje pastebime grįžimą prie šaltų verčių ir jų reikalaujamo nuodugnaus įsitraukimo bei dalyvavimo. Tai, aišku, tėra tik dar viena priežastis, kodėl mediumas yra pranešimas, o ne turinys; pati dalyvavimo reikalaujanti televizinė natūra yra reikšmingesnė negu paskiro TV vaizdo, nematomai ir nenuplaunamai įrašomo į mūsų odas, turinys. <…>Svarbiausias dalykas, kurį reikia atsiminti apie elektrines medijas yra tas, kad jos neišvengiamai transformuoja pojūčių proporcijas ir taip atnaujina bei perstruktūruoja visas mūsų vertes ir institucijas. Tradicinės politinės sistemos revizija yra taip pat viena iš elektrinių medijų atliekamo naujosios genties kūrimo proceso, paverčiančio šią planetą globaliniu kaimu.
PLAYBOY: Gal galėtumėte detaliau apibūdinti šį naujosios genties kūrimo procesą?
McLUHANAS: Elektroniniu būdu atsiradę technologiniai mūsų centrinių nervų sistemų tęsiniai, apie kuriuos kalbėjau anksčiau, įsiurbia mus į pasaulinį informacijos judėjimo baseiną ir taip įgalina žmogų suvienyti savyje visą žmoniją. Pašalinė ir atskira vakarų pasaulio raštingo žmogaus rolė yra paklusti naujam, intensyviam ir giliam dalyvavimui, gimusiam iš elektrinių medijų ir leidžiančių mums susiliesti su savimi ir kitu. O dabartinė elektrinės informacijos judėjimo prigimtis yra žmonių šeimos decentralizavimas (o ne išplėtimas) į naują daugybės gentinių egzistencijų struktūrą. Tose šalyse, kuriose rašytinės vertės yra stipriai institucionalizuotos, šis procesas yra ypač skausmingas, kadangi senosios segmentinės vizualinės ir naujos integruotos elektroninės kultūros susidūrimas sukelia identiteto krizę, asmens vakuumą, kuris savo ruožtu sąlygoja milžinišką įtūžį, kuris tėra tapatybės – privačios ar bendros, socialinės ar komercinės – ieškojimas. <…>
Po daugybės išskaidytų jausmų amžių, modernus žinojimas vėl tampa integraliu ir visa apimančiu; visa žmogiškoji šeima suspaudžiama į vieną visuotinę membraną. Suspaudžianti, implozinė naujųjų elektrinių medijų prigimtis grąžina vakarų žmogų atgal iš rašto vertybių plynaukščių į gentinių tamsybių gilumą, į tai, ką Josephas Conradas pavadino „Afrika savo viduje“.
PLAYBOY: Daugelio kritikų nuomone, jūsų paties „Afrika savo viduje“ atrodo esąs griežtai konformistinis avilio pasaulis, kuriame individas yra visiškai pavaldus grupei, o asmeninė laisvė – nesuvokiamas dalykas.
McLUHANAS: Paskiri talentai ir perspektyvos neprivalo džiūti naujos gentinės visuomenės viduje; jie tik sąveikauja su grupine sąmone, potencialiai gebančia išlaisvinti daug daugiau kūrybiškumo negu senoji suskaidyta kultūra. Rašantysis žmogus yra atitolęs, nualintas žmogus; naujasis gentinis žmogus gali gyventi daug turtingesnį ir pilnesnį gyvenimą – ne nesąmoningo trano, o vientiso vidinės priklausomybės ir harmonijos tinklo dalyvio gyvenimą. Elektrinių technologijų implozija neatpažįstamai keičia raštinį, fragmentuotą žmogų į daugialypę, giliai struktūruotą žmogišką būtybę, valdančią gilų emocinį žinojimą apie savo visišką savitarpio priklausomybę su likusia žmonija. Senojoje „individualistinėje“ spaudos visuomenėje individas buvo „laisvas“ tik tam, kad būtų susvetimėjęs ir atitolęs, šaknų neturintis atsiskyrėlis, netekęs gentinių svajų; mūsų naujoji elektroninė aplinka priverčia įsipareigoti ir įsitraukti ir įgyvendina pačius giliausius psichinius ir socialinius žmogaus poreikius.
Gentis, kaip matome, nėra prisitaikanti vien dėl to, kad ji visa apimanti; ir galiausiai daug daugiau įvairovės, bet mažiau prisitaikymo glūdi šeimyninėje grupėje, o ne miestų konglomerate, kuriame gyvena tūkstančiai šeimų. Kaime ekscentriškumas išlieka, tuo tarpu dideliame mieste vyrauja nuasmeninimas ir vienarūšiškumas. Globalinio kaimo sąlygos, susikūrusios elektrinių medijų dėka, stimuliuoja didesnį tęstinumą, įvairovę ir dalijimąsi negu senoji mechaninė, standartizuota visuomenė; iš esmės globaliniame kaime maksimalus nesutarimas ir kūrybinis dialogas pasidaro neišvengiamas. Ne vienodumas ir ramybė yra globalinio kaimo skiriamieji ženklai, o greičiau konfliktas ir nesantaika drauge su meile ir harmonija – įprastinė kiekvieno gentinio žmogaus gyvenimo forma.
——————————————————-
Iš anglų kalbos vertė Lina Grincevičiūtė
[i] Guglielmo Marconis – elektros inžinierius ir Nobelio premijos laureatas, žinomas kaip bevielės „telegrafinės“ sistemos, radijo, išradėjas (vert.).
[ii] Oswaldas Arnoldas Gottfriedas Spengleris – vokiečių istorikas ir filosofas, labiausiai žinomas savo knyga „Vakarų saulėlydis“, kurioje jis davė pradžią ciklinei civilizacijų kilimo ir smukimo teorijai (vert.).
temos: idėjos ir teorijos, interviu, medijų studijos, mediosofija |
« Frank Hartmann: kas yra mediologija? | | įvadas į „Balsą“: apie rašymą, nomadizmą ir post-urbanistinį miestą »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.