Žurnalo PLAYBOY interviu su Marshallu McLuhanu (1 d.)
transliatorė |
2005-02-24 | 17:53
temos: idėjos ir teorijos,interviu,medijos,sociumas
Atviras pokalbis su popkulto žyniu ir medijų metafiziku Šis interviu imtas dar tais laikais, kai „Playboy“ buvo intelektualų skaitomas tarptautinis žurnalas, kuriame spausdinamus analitinius ir kritinius tekstus paįvairindavo seksualių merginų fotografijos. Nors čia rasite daug nežinomų vardų, pavardžių ir pavadinimų, nors jums gali užkliūti vaizdingas pasakojimo būdas, reikia turėti omenyje, kad pokalbis vyko 1969 metais ir atitinka to laikmečio stilių, bet vis dėlto jis šiandien aktualus, o gal net dar aktualesnis ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kontekste. Čia susipažinsite su esminėmis McLuhano idėjomis. –red.-
Marshallo McLuhano vardas 1961-aisiais buvo beveik niekam nežinomas, išskyrus jo anglų kalbos studentus Toronto universitete ir būrelį gerbėjų akademikų, skaitančių jo painius straipsnius mažatiražiuose ketvirtiniuose žurnaluose. Tačiau netrukus pasirodė dvi garsios jo knygos – „Gutenbergo galaktika“ (1962) bei „Kaip suprasti medijas“ (1964, lietuviškai 2003), ir žilstantis atokių Kanados vakarų profesorius laikraščio „San Francisco Chronicle“ buvo apibūdintas kaip „aktualiausias akademinis turtas“. Nuo to laiko savo puikiomis ir kartais gluminančiomis teorijomis apie medijų poveikį žmogui jis įgijo nesuskaičiuojamą kiekį pasekėjų visame pasaulyje, o prancūzų kalboje jo vardas tapo bendriniu žodžiu mcluhanisme, skirtu įvardinti populiariajai kultūrai.
Nors jo knygos parašytos sudėtingu ir kartu mįslingu, epigraminiu, paslaptingomis literatūrinėmis bei istorinėmis aliuzijomis perpildytu stiliumi, tačiau jose glūdinčios revoliucingos idėjos padarė McLuhaną bestselerių autoriumi. Nepaisant pasipiktinusių scholastų ir senamadiškų humanistų, kritikavusių jo idėjas kaip išprotėjusias ir pavojingas, protestų, McLuhano laisvo stiliaus teoretizavimas sulaukė dėmesio iš tokių kompanijų kaip „General Motors“ (jie sumokėjo jam gražią sumą, nes sužinojo, kad automobiliai yra praeities daiktai) ar „Bell Telephone“ (nes sužinojo, kad iki šiol jie nebuvo supratę tikrosios telefono funkcijos) aukščiausių vadovų.
McLuhano pastebėjimai yra nupinti iš tokių mįslingų ir spalvingų aforizmų kaip „elektros šviesa yra gryna informacija“ arba „žmonės iš tikrųjų neskaito laikraščių, o įlipa į juos kaip ir kas rytą į karštą vonią“. Pats McLuhanas yra apie savo knygas pasakęs: „Aš neapsimetu, kad suprantu apie ką rašau, nors kita vertus, mano rašymai yra labai sudėtingi“. Nepaisant įmantrios sintaksės, prašmatnių metaforų ir žaismingų sąmojų, pagrindinė McLuhano mintis yra gan paprasta.
McLuhanas tvirtina, kad visos medijos – savo vidumi, išore ir nepriklausomai nuo komunikacinio pranešimo – daro įtaką žmogui ir visuomenei. Priešistorinis ar, kitaip tariant, gentinis žmogus egzistavo harmoningoje jausmų pusiausvyroje, suvokdamas pasaulį lygiomis dalimis per klausą, uoslę, prisilietimus, regą ir skonį. O technologinės inovacijos yra žmogaus gebėjimų ir jausmų tęsiniai, keičiantys jutimų pusiausvyrą. Tokie pokyčiai savo ruožtu nesustabdomai transformuoja visuomenę, kuriančią tas technologijas. Pasak McLuhano, buvo trys pagrindinės technologinės inovacijos: pirma, fonetinio alfabeto išradimas, sukrėtęs gentinį žmogų ir jutimų pusiausvyrą pakeitęs akies dominavimu; antra, slankių raidžių spaudoje išradimas XVI a., paspartinęs akies dominavimą; ir trečia, telegrafo išradimas 1844 m., išpranašavęs elektroninę revoliuciją, kuri galiausiai vėl „įgentino“ žmogų, atstatydama jo jutimų pusiausvyrą. McLuhanas šiuos procesus padarė savo tyrimų objektu, kad paaiškintų ir išplėtotų elektroninės revoliucijos atgarsius.
Dėl jo pastangų „aprašyti“ medijas kritikai praminė jį „popkultūros dr. Spocku“, „televizoriaus guru“, „metafiziniu burtininku, apsėstu kosminės beprotybės“, ir „aukščiausiuoju popminties žyniu, vadovaujančiu Juodosioms mišioms diletantų, susibūrusių prieš istorinio determinizmo altorių“. Amhersto profesorius Benjaminas De-Mottas pastebėjo: „jis svyruoja ir vaikosi madų, tačiau jis klysta“.
Tačiau Tomas Wolfe‘as teisingai paklausė: „O kas, jei jis yra teisus?“ Tarkim, jei jis yra tai, kuo pats skelbiasi esąs – svarbiausiu mąstytoju po Niutono, Darvino, Freudo, Einšteino ir Pavlovo? Socialinis istorikas Richardas Kostelanetzas tvirtina, kad „labiausiai stebinanti McLuhano minties savybė – tai, kad ji įžiūri prasmę ten, kur kiti tik mato duomenis arba išvis nieko nemato; jis pasako mums, kaip išmatuoti reiškinį, kuris anksčiau buvo neišmatuojamas“.
Šios polemikos nepaveiktas subjektas gimė Edmontone, Albertos provincijoje, 1911 m. liepos 21 dieną. Buvusios aktorės ir nekilnojamo turto prekiautojo sūnus Marshallas McLuhanas įstojo į Manitobos universitetą ketindamas tapti inžinieriumi, tačiau baigė universitetą su anglų literatūros magistro laipsniu 1934 m. Netrukus pradėjo dėstyti Viskonsino universitete, bet kaip jis sakė, tai buvo lemiama patirtis: „Aš susidūriau su jaunais amerikiečiais ir nesugebėjau jų suprasti. Aš jaučiau nenumaldomą poreikį studijuoti jų populiariąją kultūrą, kad galėčiau prasiveržti pro mus skiriančią sieną“. Tai buvo pirmosios sėklos, kurios dygo, kol McLuhanas apsigynė daktaro disertaciją ir po to dėstė katalikiškuose universitetuose (jis buvo pamaldus katalikas).
Jo tekstų spausdinimo karjera prasidėjo keletu straipsnių standartiniuose akademiniuose leidiniuose, o penktojo dešimtmečio viduryje išryškėjo dėmesys populiariajai kultūrai. Pirmoji knyga „Mechaninė nuotaka“ („Mechanical bride“), analizuojanti socialinį ir psichologinį spaudimą, sukurtą spaudos, radijo, kino ir reklamos, pasirodė 1951-aisiais, ir McLuhanas jau buvo savo kelyje. Nors ši knyga sulaukė nedidelio visuomenės dėmesio, tačiau ji suteikė jam galimybę pirmininkauti Fordo fondo seminare apie kultūrą ir komunikacijas, bei 40 000 dolerių stipendiją. Ją panaudojęs jis pradėjo leisti nedidelį periodinį leidinį „Tyrinėjimai“ („Explorations“), kuriame pateikdavo seminarų atradimus.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje McLuhano vardas pasiekė Vašingtoną ir 1959 m. jis tapo Nacionalinės edukacinių transliuotojų asociacijos ir Jungtinių Valstijų edukacijos biuro Medijų projekto direktoriumi, o patirtis, įgyta šiame poste, virto pirmuoju knygos „Kaip suprasti medijas“ („Understanding Media“) juodraščiu. Nuo 1963 m. McLuhanas vadovavo Toronto universiteto Kultūros ir technologijų centrui (red. pastaba: dėl interviu datos (1969 m.) tolimesnė biografija čia neįtraukiama).
Norėdamas pateikti savo skaitytojams kuo detalesnį nepažįstamos žemės žemėlapį „Playboy“ žurnalas pasiuntė savo žurnalistą Ericą Nordeną aplankyti McLuhaną jo erdviuose naujuosiuose namuose turtingame Toronto priemiestyje, kur jis gyvena su žmona Corinne ir penkiais iš šešių vaikų. Nordenas rašo: „Aukštas ir žilstelėjęs, smulkia, bet judria burna ir veidu, kuris kitu atveju galėtų būti lengvai pamirštamas, McLuhanas vilkėjo rudą nelabai jam tinkantį tvido kostiumą, avėjo juodais batais ir turėjo prisegamą kaklaraištį. Prieš pradedant pokalbį prie židinio McLuhanas pareiškė savo sąlygas dėl interviu, iš tikrųjų turėdamas omenyje patį spausdintą žodį kaip komunikacijos priemonę, bijodamas, kad klausimo-atsakymo formatas gali sukliudyti jo nuodugnių minčių tėkmei. Aš jį patikinau, kad jis turės tiek laiko ir erdvės, kiek jam prireiks minčių vystymui“.
Interviu rezultatas turi žymiai daugiau aiškumo ir skaidrumo nei McLuhano skaitytojai yra įpratę – greičiausiai būtent griežtas klausimų-atsakymų formatas padėjo jį sulaikyti nuo staigaus temos pakeitimo sąmonės sraute. Be to, „Playboy“ redakcija mano, kad šis interviu yra visapusiškas ir provokatyvus McLuhano teorijų apie žmonijos progresą ir socialines institucijas išgryninimas. Čia išgryninamas ir jo paralyžiuojantis bei painus stilius, kurį romanistas G.P.Elliottas apibūdino kaip „sąmoningai antilogišką, ciklišką ir pasikartojantį, besąlygišką, mįslingą ir įžeidžiantį“; dar nedraugiškiau stilių įvertino kritikas Christopheris Ricksas: „tirštas rūkas, kuriame šmėkščioja klaidinančios metaforos“. Tačiau kiti autoritetai teigia, kad McLuhano stilistinis mediumas yra jo pranešimo dalis, nes griežtai struktūruotos linijinės tradicinės minties ir diskursų išraiškos yra atgyvenusios šiame naujajame post-tipografiniame elektroninių medijų amžiuje. Nordenas pradėjo interviu su aliuzija į mėgiamiausią McLuhano mediumą – televiziją.
PLAYBOY: Pasiskolindamas dažnai kartojamą Henrio Gibsono vienaeilę poemą norėčiau paklausti – “Marshallai McLuhanai, ką jūs veikiate?”
McLUHANAS: Kartais aš stebiuosi. Aš tyrinėju. Ir nežinau, kur mane tai nuves. Mano darbas turi pragmatinį tikslą – pabandyti suprasti mūsų technologinę aplinką ir jos psichines bei socialines pasekmes. Bet mano knygos daugiau konstatuoja procesą nei užbaigtą atradimų rezultatą. Mano tikslas yra pasitelkti faktus kaip “bandomuosius triušius“, kaip įžvalgos priemones atpažįstant bendras struktūras, o ne tiesiog panaudoti juos tradicine prasme, suklasifikuotus į duomenis, kategorijas ir dėžutes. Aš noriu nužymėti naują teritoriją, o ne braižyti senus riboženklius. Beje, aš niekada nepristačiau savo tyrinėjimų kaip baigtinės tiesios. Aš esu ieškotojas, aš neturiu nei pastovaus požiūrio kampo, nei sentimentų kokiai nors teorijai – tiek manajai, tiek kažkieno kito. Iš tikrųjų aš esu pasiruošęs atmesti bet kurį mano pasakytą teiginį, jei įvykiai jo nepatvirtina arba jei aš suprantu, kad jis nepadeda išspręsti problemos. Kartais mano darbą analizuojant medijas galima prilyginti seifų įsilaužėliams. Aš niekada nežinau, kas bus viduje – gal visiškai nieko? Tiesiog atsisėdu ir pradedu dirbti. Aš bandau apčiuopti, aš klausausi, aš bandau, aš priimu ir atmetu, aš išbandau skirtingas eilės tvarkas, kol atsilaisvina duris laikanti spyruoklė.
PLAYBOY: Ar tokia metodologija nėra kažkuria prasme nenuosekli ir prieštaringa, o gal net, kaip pasakytų jūsų kritikai, ekscentriška?
McLUHANAS: Bet kuris požiūris į aplinkos problemas turi būti pakankamai lankstus ir prisitaikantis, kad apimtų visą aplinkos matricą, kuri pastoviai juda. Aš laikyčiau save universalistu, bet ne specialistu, kuris, apsibrėžęs siaurą tyrimo lauką kaip savo intelektualinį kelią, nekreipia dėmesio į tai, kas vyksta aplink. Iš tikrųjų mano darbas yra išsamus procesas, derinantis moderniausias disciplinas nuo psichiatrijos iki metalurgijos ir struktūrinės analizės. Efektyvūs medijų tyrimai apima ne tik medijų turinį, tačiau kartu su pačiomis medijomis įtraukia ir visą kultūrinę aplinką, kurioje jos funkcionuoja. Jei stovėtum šalia bet kurio reiškinio ir bandytum atlikti apžvalgą, ar galėtum perprasti jo veikimo principus ir varomąsias jėgas? Iš tiesų šiame tyrime nėra nieko natūraliai stebinančio ar radikalaus, išskyrus tai, kad keletas žmonių jo ėmėsi. Pastaruosius 3500 metų Vakarų pasaulyje medijų – nesvarbu, kalbos, rašto, spaudos, fotografijos, radijo ar televizijos – poveikis socialinių stebėtojų buvo sistematiškai praleistas pro akis. Net ir šiandienos revoliuciniame elektroniniame amžiuje mokslininkai rodo menkus susidomėjo šia problema ženklus.
PLAYBOY: Kodėl?
McLUHANAS: Kadangi visos medijos nuo fonetinio alfabeto iki kompiuterio yra žmogaus tęsiniai, kurie sukelia jame esminius bei ilgalaikius pokyčius ir keičia jo aplinką. Toks tęsinys yra organo, jutimo ar funkcijos sustiprinimas bei išplėtojimas, ir kai tai įvyksta, centrinė nervų sistema pradeda įgyvendinti apsauginę paveiktos vietos nejautrą, izoliuodama ir anestezuodama tą vietą nuo sąmoningo supratimo, kas jai atsitiko. Šis procesas panašus į būseną, kai kūnas yra veikiamas šoko ar streso arba kai sąmonė yra, pasak Freudo, represuojama. Aš vadinu šią savitą savihipnotinę Narcizo narkozės formą sindromu, kai žmogus nesuvokia psichinio ir socialinio naujų technologijų poveikio, kaip žuvis nejaučia vandens, kuriame ji gyvena. To pasėkoje, tiksliau, tuo momentu, kai naujųjų medijų paveikta aplinka prasismelkia visur ir pakeičia mūsų jutimų pusiausvyrą, sindromas tampa nepastebimas. Ši problema yra dvigubai svarbesnė dabar, nes žmogus privalo žinoti, kas su juo dedasi (paprasčiausia išlikimo strategija), nepaisant to suvokimo lydimo skausmo. Kadangi iki šiol tuo buvo nesirūpinama, tai elektronikos amžius tapo nerimo amžiumi, kurį lydi moralinis nuopuolis ir apatija. Nepaisant mūsų apsauginių „išvengimo“ mechanizmų, elektroninių medijų sukelta būsena įgalina mus suvokti, kad technologijos yra mūsų kūnų tęsiniai. Tai pirmasis toks amžius, kai pokyčiai įvyksta taip greitai, jog plačioji visuomenė yra pajėgi juos suvokti. Iki šiol panašius suvokimus pirmiausia reflektuodavo tik menininkai, kurie turėjo galios ir drąsos pranašiškai perskaityti išorinio pasaulio kalbą ir susieti ją su vidiniu pasauliu.
PLAYBOY: Kodėl menininkai, o ne mokslininkai suvokia šias sąsajas ir numato šias tendencijas?
McLUHANAS: Kadangi menininko kūrybiniam įkvėpimui yra įgimtas nesąmoningas aplinkos pokyčių „suuodimas“. Visuomet „pranašas“ būdavo menininkas, kuris suvokdavo naujo mediumo sukeltus pokyčius žmoguje, kuris suprasdavo, kad ateitis yra dabar, ir panaudodavo savo kūrybą tam pagrįsti. Vis dėlto dauguma žmonių nuo vilkiko vairuotojo iki rašytojo Brahminso ignoruoja medijų poveikį. Jie nesupranta, kad dėl giliai įsiskverbiančio poveikio ne turinys, o pats mediumas yra pranešimas, ir kad mediumas taip pat yra „masažas“, nes jis „padeda atsipalaiduoti“, jis tiesiog sustiprina, perdirba ir transformuoja kiekvieno pojūčio santykį. Bet kurio konkretaus mediumo turinys arba pranešimas yra tiek pat svarbus, kiek ir braižymas ant atominės bombos apvalkalo. Tačiau sugebėjimas suvokti medijų sukeltus žmogaus tęsinius buvo menininkų privilegija anksčiau, o dabar šis sugebėjimas išsiplėtė, nes naujoji elektrinės informacijos aplinka įgalina naują suvokimo ir kritinės sampratos mastą, prieinamą ne tik menininkams.
PLAYBOY: Vis dėlto ar galiausiai publika pradeda suvokti „nematomus“ naujų technologinių aplinkų kontūrus?
McLUHANAS: Žmonės pradeda suvokti naujų technologijų prigimtį, bet kol kas tik nedidelės grupės ir nepakankamai giliai. Dauguma žmonių, kaip aš minėjau, vis dar lieka ištikimi tam, ką aš vadinu „vaizdu į savo pasaulį per galinį veidrodėlį“. Tuo noriu pasakyti, jog dėl bet kurios aplinkos neregimumo jos inovacijos laikotarpiu žmogus sąmoningai suvokia tik tą aplinką, kuri buvo prieš tai. Kitais žodžiais tariant, aplinka tampa pilnai matoma tik tuomet, kai ją išstumia nauja aplinka, tad mes suvokdami pasaulį visuomet žengiame žingsnį atgal. Kadangi mes tampame nejautrūs kiekvienai naujai technologijai, kuri sukuria visiškai naują aplinką, tai mes susirūpiname, kad senoji aplinka taptų aiškiau regima. Mes ją paverčiame meno forma ir prisirišame prie objektų ir atmosferos, kurie tą aplinką charakterizuoja. Taip atsitiko su džiazu arba dabar (1969, vert. pastaba) vyksta su mechaninės aplinkos atliekomis popmene. Dabartis visuomet yra nematoma, nes ji yra aplink mus ir sėkmingai neutralizuoja visą dėmesį. Taigi visi, išskyrus menininką, integralinio suvokimo turėtoją, yra gyvi ankstesnėje dienoje. Programinės įrangos, greito informacijos judėjimo ir elektroninio amžiaus viduryje mes vis dar tikime, kad gyvename mechaniniame „hardware“ amžiuje. Mechaninio amžiaus viršūnėje žmogus atsigręžė į ankstesniuosius amžius, ieškodamas „kaimiškų“ vertybių. Renesansas ir Viduramžiai orientavosi į romėnus, pastarieji į graikus, o šie į priešhomerinius pirmykščius žmones. Mes keičiame senąjį švietimo principą ir mokomės eidami ne nuo pažįstamo link nepažįstamo, bet nuo nepažįstamo link pažįstamo. Tai yra ne kas kita kaip „nutirpimo“ mechanizmas, kuris suveikia, kai naujos medijos drastiškai išplečia mūsų pojūčius.
Iš anglų kalbos vertė vytautas_michelkevičius
temos: idėjos ir teorijos, interviu, medijos, sociumas |
| eksperimentinės muzikos ir garso/vaizdo meno festivalis „Garso zona“ »
2 komentarų »2 komentarai “Žurnalo PLAYBOY interviu su Marshallu McLuhanu (1 d.)”
komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.
22 balandžio, 2009 at 6:47 am
[…] įsigalėjimo literatūroje konstatavimas, kas visiškai anot Marshallo McLuhano įmanoma: „jeigu vienąsyk kokia nors nauja technologija įsiskverbia į visuomenę, ji pripildo kiekvieną tos …“ Kita vertus, informacines technologijas išmanantis skaitytojas gali susidaryti įspūdį, kad […]
16 gruodžio, 2010 at 2:49 pm
[…] „Visos medijos nuo fonetinio alfabeto iki kompiuterio yra žmogaus tęsiniai, kurie sukelia jame esmi…“ – viename iš pokalbių pažymėjo medijų metafizikas Marshallas McLuhanas. Tai visiškai suprantama: juk visuomenė dabar jau atsidūrė antrajame medijos amžiuje, kur realybė tapo daugialytė, o elektroninė medija, užvaldžius didžiąją mūsų laiko dalį, įsiveržė ne tik į mūsų sąmonę, bet ir literatūros kūrinius. Kai per maža tapo vartoti vien elektroninės medijos terminus, sąvokas (dabar jos taikomos jau ir paprasčiausioms gyvenimiškoms situacijoms bei buičiai), atėjo laikas į literatūrą įterpti pačią mediją. […]