• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 5 prisijungę dabar
    • 2603274 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Yvonne Volkart. Kiberfeminizmo technikos: strateginės seksualizacijos. Tarp metodo ir fantazijos (I dalis)

    | 2005-07-29 | 16:52
    temos: idėjos ir teorijos,lyčių studijos,naujosios medijos

    Kiberfeminizmą pavadinčiau tarp fakto ir fikcijos svyruojančiu postmoderniu naratyvu, sukurtu daugybės viso pasaulio moterų, norinčių ištirti ir pakeisti lyčių vaidmenį mūsų kapitalistiniame pasaulyje, bendruomenės. Kiberfeminizmas yra grindžiamas postmodernia savęs įgalinimo politika, viršijančia paprastus išsilaisvinimo ir identiteto principus.

    Yvonne Volkart studijavo vokiečių literatūrą, lingvistiką, psichologiją ir meno istoriją. Ji yra nepriklausoma kuratorė, rašytoja ir meno kritikė, be to, dėsto vokiečių kalbą, naująsias medijas ir lyčių studijas Ciuricho Meno ir dizaino aukštojoje mokykloje (Hochschule für Gestaltung und Kunst), taip pat ir daugelyje kitų tarptautinių meno mokyklų ir universitetų (daugiau: http://www.xcult.org/volkart/ ). –red.

    Identitetas – išplėstinė sąvoka, siejanti galybę veiksnių ir tapatybių, kūnų ir lyčių. Identitetas suvokiamas kaip kažkas lūžtančio, išsibarsčiusio, takaus ir judančio, jis yra įvairių galių ir troškimų palikuonis. „Feminizmas yra susijęs su draudimais, pamatiniais dalykais, politiniais mitais“, teigia Rosi Braidotti savo knygoje „Klajokliški subjektai“ („Nomadic Subjects“). Šis ir kiti teiginiai, nurodantys į Donnos Haraway knygą „Kiborgų manifestas“ („A Cyborg Manifesto“), visiškai atitinka manąją kiberfeminizmo viziją. Braidotti rašo: „Haraway skatina mus įsivaizduoti bendruomenę pastatytą ant bendro kolektyvinių kalbos figūrų ir pamatinių mitų pagrindo. Šie mitai, kurie kartu yra tikslingos veržimosi į realybę priemonės, daro įtaką mūsų vaizduotei“. Kiberfeminizmo kaip (performatyvaus) naratyvo svarbiausi, kad ir ne visada lengvai išskiriami, aspektai yra šie: pirmasis – metodas arba „technika“, antrasis – fantazijos konstravimas ir jos turinys. Kaip jau esu rašiusi savo straipsnyje „Kiberfeministinė kiborgiško malonumo fantazija“ („The Cyberfeminist Fantasy of the Pleasure of the Cyborg“), išspausdintame kiberfeministinėje antologijoje „Kiberfeminizmas. Kiti protokolai“ („Cyberfeminism. Next protocols“), viena iš pačių svarbiausių kiberfeministinių fantazijų kalba apie virtimą kiborgu ir mėgavimąsi šiuo procesu (tą dar aptarsiu vėliau).

    Kiberfeminizmo, ypač ankstyvojo, išplėtoto Sadie Plant, VNS Matrix arba Allucquère Roseanne Stone, technikos ir metodai neatsiejami nuo nerimą keliančio siekio galutinai įkūnyti, feminizuoti ir seksualizuoti skaitmenines technologijas, kibernetinę erdvę[i] ir nuolatinę subjektizaciją (angl. subjectisation). Tokios sentencijos kaip „Klitoris yra tiesi linija į matricą“ nėra vien tik vulgarios blogų mergaičių šnekos naudojant vyriškus metoniminius (pars pro toto – lot. dalis vietoj visumos) moters ir jos lyties apibūdinimus (klitoris, makštis, putė, katytė, skylutė…) tam, kad būtų sugriautos moters atribucijos. Dar daugiau, tai būdas pademonstruoti, kad daugybė kultūrinių fantazijų apie utopinius (virtualius) ar ateities subjektyvumus[ii] yra nesąmoningai paremtos tradiciniais lyčių stereotipais ir jų atnaujinimu, naudojant moterį kaip tarpininką, bet neįtraukiant jos ar nesikreipiant į ją kaip subjektą.

    Savo spekuliatyviuose lyčių tyrinėjimuose apie kultūriškai užkoduotą cyberpunk[iii] kūrybą ir hakerių psichiką Stone teigė, kad potraukis veržtis į kibernetinę erdvę siejasi su troškimu įsiskverbti į moterį: „Įeiti į gilią, painią, apčiuopiamą (asmeninę) kibernetinę erdvę ar (susitarimu paremtą) kibernetinę erdvę viduje ir anapus. Įsiskverbimas į ekraną suponuoja būsenos pasikeitimą iš fizinės, biologinės įkūnyto žiūrovo erdvės į simbolinę, metaforinę „sutartinę kibernetinės erdvės haliucinaciją“, erdvę, kuri yra intensyvaus troškimo perkeisti įkūnijimą vieta. Įsiskverbimas išvirsta į apgaubimą. Kitaip tariant, įeiti į kibernetinę erdvę reiškia fiziškai apsivilkti ja. Tapti kiborgu, apsivilkti viliojančią ir pavojingą kibernetinę erdvę tarsi kokį drabužį reiškia apsivilkti moterį“. Stačiokiškai seksualindamos virtualią erdvę ir skaitmenines technologijas ankstyvosios kiberfeministės įrodinėjo, kad didžioji dalis šnekų apie egzistenciją įtinklintos informacijos amžiuje buvo patrauktos nesąmoningų lyties ir moters kūno konotacijų ir universalijų, bei daugino jas. Nors toks pamėgdžiojimas yra pavojingas, ypač jei jis suponuoja separatistinę grynai moterišką seserų ar lesbiečių bendruomenę, man atrodo, kad šie mimetiniai seksualizavimai ir sudėtingų postmodernios subjektyvizacijos salygų supaprastinimas iki klausimų apie lytį ir kūną yra ypač radikalios ir specifinės kiberfeminizmo strategijos, skirtos pakartoti, atskleisti ir dekonstruoti hierarchines lytines fantazijas. O už dekonstrukcijos ribų toks teiginys kaip „Klitoris – tai tiesi linija į matricą“ gali būti suprantamas ir kaip seksualinė kalba, nurodanti į moters fantazijas ir jas artikuliuojanti.

    Kiberfeminizmas skatina tiek fantazijas apie tapimą mažumai priklausančiu kiborgu, tiek malonumus, atsirandančius iš šio nuosmukio proceso. Vienas iš svarbiausių su šia fantazija susijusių tekstų yra Donnos Haraway manifestas už „ironišką“ kiborgo vaizdavimą. Haraway kiborgas yra simptominis vaizdinys, įkūnijantis, ar tiksliau, gimęs iš naujų internetinio kapitalizmo ir karinių kompleksų suformuotų sąlygų ir reprezentuojantis „ironišką politinį mitą“ apie moterų emancipaciją. „Kiborgų manifeste“ ji išvystė teoriją apie lyties svarbą „dominavimo informatikos“ iškilime. Ji buvo viena iš pirmųjų feminizmo teoretikių, nesutriuškinta naujų kapitalizmo priespaudos metodų ir neužmerkusi akių prieš augančią išskirtinę lyčių reikšmę šiam procesui.

    Remdamasi Michelio Foucault teorijomis ir ankstesniais feminizmo darbais Donna Haraway įvardijo (lytiškai determinuotą) kūną kaip vietą, kurioje susikerta įvairių jėgų dispozityvai[iv] ir kurioje subjektyvumą formuoja geismai ir malonumas. Kurdama bendrą pagrindą ir kartu ironišką mitą ji suprojektavo kiborgo kūną kaip simptomų kūną, kaip žymintį efektų kūną, kūną, kuris kalba be žodžių apie slegiančius jį sudarančius ir kertančius faktorius. Bet šis kūnas kartu yra ir trokštantis, formą keičiantis kūnas, kūnas, kuris nepaklūsta įsakymams. Anot Haraway, jis pakyla virš „kitų vilionių į organišką visumą dėka galutinio visų dalių jėgų pavertimo aukštesne vienove“.

    Vėlesniame kiberfeminizmo etape šias problemas toliau tyrinėjo Rosi Braidotti, Sadie Plant, Zoe Sofoulis, VNS Matrix, Old Boys Network ir kiti. Mano nuomone, kiberfeministinio kiborgo vizija tiksliai paruošia šiai vėlyvojo kapitalizmo, naujųjų medijų ir lyties klausimo ypatingo susipynimo ir iškilimo analizei. Būtent ši gili lytiškai determinuotos internetinio kapitalizmo dinamikos įžvalga nubrėžia kiberfeminizmo perspektyvą.

    Nors ankstyvasis kiborgas „Kiborgų manifeste“ pristatomas kaip postlytinė (angl. postgender) žmogiška būtybė ir nežmogiškas artefaktas, jis atrodo panašesnis į merginą. Viename interviu Andrew Rossas ir Constance Penley paklausė Haraway, kokios lyties yra kiborgas, ir ji galiausiai pripažino, kad kiborgas galėtų būti „daugiaspalvė mergina“ arba „bloga mergina“, bet jokiu būdu ne „jautrus vyras“. Atsakydama į klausimus apie postlytinio kiborgo lytiškai determinuotą tikrovę, Haraway teigia, kad lyties problema dar nėra užmiršta, netgi ir postlytinio kiborgo fantazijose. Kreipiant dėmesį į subjekto užimamą poziciją lyčiai visuomet iškyla pavojus.

    Greta Haraway vertojamos „daugiaspalvės blogos mergaitės“ sąvokos, kiberfeministiniam kiborgui apibūdinti aš pavartočiau vokišką žodį widerspenstig. Šį žodį nelengva išversti, jis reiškia kažką panašaus į „nepaklusnų“, „nesutramdomą“ ar „užsispyrusį“. Inspiruotas Shakespeare’o komedijos “Užsispyrėlės sutramdymas” ir niekada netaikomas vyrui, jis nusako tam tikrą moterišką erotinę kūnišką rezistenciją. Nepaklusnumo, kaip nesąmoningo arba genetiškai nulemto dalyko (nes maištavimas suvokiamas kaip kažkas glūdinčio pačiame kūne ir lytyje) samprata, ignoruojant diskursyvumą, gali būti matoma kaip kažkas grynai „moteriško“. Šie nepaklusnios moters biologinio ar nesąmoningo pasipriešinimo aspektai turi tiesioginę sąsają su „isteriškos moters“ tipažu, kuris tapo 8-tajame dešimtmetyje vykusio moterų išsilaisvinimo [Women‘s Lib] „heroje“. Isteriška ir nesutramdoma užsispyrėlė siejasi su svarbiausiomis kiberfeminizmo fantazijomis apie kiborgą, įkūnijantį utopiją labiau per savo hibridinį kūniškumą negu per politinius potvarkius. Kiborgas yra labiau moteris (mergina) negu vyras, nuolat pakraštyje esanti postžmogiška [posthuman], daugialypė ir lanksti būtybė, kovojanti už savo gyvenimą, už laikiną gyvybingą egzistenciją nežmonių pasaulyje. Ji laki, bevietė, klajojanti. Įkūnydama įvairias technologines fantazijas, ji tuo pat metu yra genetiškai nulemtas informacijos amžiaus simptomas ar efektas, o kartu ir ypatingas faktorius, griaunantis ir iškreipiantis dominuojančius įrašus.

    Malonumo politika

    Fantazijos apie kiborgą neatsiejamos nuo malonumo supainioti perskyras tarp lyčių, žmonių bei nežmonių, ir t.t. Ši malonumo rūšis buvo plačiai aptariama ir tyrinėjama tokių teoretikų ir menininkų, kaip Juditha Halberstam ir Ira Livingston, Rosi Braidotti, VNS Matrix, Francesca da Rimini ir, kaip dar šnekėsiu vėliau, Irina Aristarkhova, Sadie Plant bei Shu Lea Cheang. Siekis išlaisvinti malonumą ir suvokti jį kaip moteriškos subjektizacijos vietą nėra naujas dalykas. Tai buvo vienas iš svarbiausių 8-tojo dešimtmečio feminizmo tikslų, ypač tokių teoretikų, kaip Luces Irigaray, ypatingai vertinamos kiberfeminisčių, darbuose. Vis dėlto maldavimas pasimėgauti dualistinių ribų tirpimu, įsivaizduoti konstravimą, kuris savaime visuomet yra ambivalentiškas ir paradoksalus, ir suvokti šiuos procesus kaip naujų būties būdų galimybę, yra postmodernizmui rūpimas klausimas.

    Savo tekste „Kibernetinis pasitenkinimas: malonumo politikos apybraiža“ („Cyber-Jouissance: An Outline for a Politics of Pleasure“) Irina Aristarkhova pristatė kibernetinės erdvės „kaip moterų malonumų šaltinio“ teoriją. Remdamasi ankstyvojo feminizmo (Irigaray) ir kiberfeminizmo svarstymais apie malonumą kaip laipsnišką kelią į identiteto politiką, Aristarkhova toliau plėtoja idėją apie moterų bendruomenę, besidalijančią fantazijomis, pakylančiomis virš vyraujančių koncepcijų apie lytiškai determinuotus subjektyvumus, nors ir išlaikydama – griežtai sekant Irigaray (ir Plant) – lyčių skirtumų koncepciją. Remdamasi Irigaray ir Foucault ji tvirtina, kad malonumo kaip subjektizacijos būdo maldavimas nebūtinai implikuoja esencializmą: „Nėra kito malonumo be politinio, nors jis ir negali būti sumažintas iki grynai politinio matmens“. Ir toliau: „Kaip teigia Foucault savo „Seksualumo istorijoje“, mūsų visuomenėje gerokai daugiau vyriausybinių investicijų ir normalizavimų būta geismo ir įkūnytų jo formų negu malonumo srityje, o tai daro malonumą paslankesnį politinei (feministinei) intervencijai ir strateginei rezistencijai“. Terminas malonumas „atrodo esąs efektyvesnis ir daugiau žadantis feministinei politikai bei moteriškų subjektų išradimams“ negu seksas arba geismas.

    Aristarkhova, kaip ir Irigaray bei ankstyvosios kiberfeministės, pasitelkia malonumo politiką kaip būdą kurti moteriško subjekto pozicijas. Ji prisimena Foucault, kuris malonumą mieliau keitė alternatyviu terminu geismas, nes šis jam atrodė mažiau apkrautas vakarų kultūros istorijos našta ir jos suvaržymais ieškant seksualinio gyvenimo paslapčių. Terminas malonumas suponavo jam – kaip ir Irigaray bei Aristarkhovai – kūno veiklos virš seksualinio dispozityvo, t.y., virš vyraujančių seksualumo formų, valdomų „karaliaus sekso“ (kaip sykį jis yra pasakęs), įsivaizdavimą ir galimybes. Anot Foucault, vakarų kultūra yra apžavėta lyties dispozityvo, kuris galėtų sumažinti visą malonumo įvairovę ir gausybę iki vienintelės vieno matmens tiesos, pagrįstos lytimi ir ypač tam tikrais klausimais („Kokios lyties esate?“, „Kokio tipo lyties vaidmenį atliekate?“, „Kas jums yra malonumas?“ ir t.t.), tyrinėjimo. Jo manymu, egzistuoja tiesioginė sąsaja tarp viduramžių išpažinties ir seksualinių XIX a. dienoraščių, psichoanalitinių tyrinėjimų ir XX a. lyčių išsilaisvinimo: reikmė pavergti būties sudėtingumą ir sekso problemos iškėlimas. Lytis ir geismas, anot Foucault, funkcionuoja kaip universalus atsakymas į klausimą, kas mes tokie jaučiamės esą. Šiuose vakarietiškuose rėmuose bet koks klausimas apie egzistenciją gali būti atsakytas kalbant apie lytį.

    Savo idėjomis apie malonumo mikropolitiką ir politiką Foucault stengėsi atsisakyti seksualinio dispozityvo galios ir suformuoti naujo tipo mąstymą. Aristarkhova pritaria Foucault teorijai, kad lyties dispozityvas generuoja (lytiškai determinuotus) subjektyvumus. Remdamasi Foucault ji rašo: „Svarbu, kad besistengdamos susisieti su savo moteriškumu mes neužduotume klausimų: „Kas aš esu?“, „Kokia mano geismo paslaptis?“. Verčiau derėtų paklausti: „Kokie ryšiai gali būti užmegzti, išrasti, dauginami ir moduliuojami moteriškumo dėka?“. Taip moteriškumas suvokiamas ne kaip kokia nors „lytyje glūdinti tiesa“, o kaip galimybė sukurti ryšių įvairovę“. Būtent tai Aristarkhova pristato kaip „kibermalonumą“, „moterišką buvimo kartu malonumą“: moteriškų ryšių sukūrimą, santykius už „pripažintų erdvių“ ribų.

    Aristarkhovos pasiūlyta kibernetinės erdvės sąvoka visiškai skiriasi nuo gerai žinomos cyberpunk „sutartinių haliucinacijų“ koncepcijos, iš kurios Stone perėmė latentines lytiškai determinuotas fantazijas. Aristarkhovos interpretacijoje kibernetinė erdvė yra alternatyvi metaforinė ar virtuali moterų „erdvė“, ar ne tiek erdvė, kiek tam tikra įtinklinta instancija, kolektyvinė įvairių veiksnių, homogenizuotų vien tik termino moteris, veikla.

    Ši galią decentralizuojančio kibernetinio pasitenkinimo vizija atrodo daug žadanti ir utopinė, ypač turint omeny išbarstyto progresyvaus subjekto pozicijų įsivaizdavimą. Kviesdama separatistinei bendruomenei su „moteriškumo“ etikete, Aristarkhova, deja, primena ir atkartoja tradicinę lytinę dichotomiją. Nepaisant išskirtinių idėjų apie malonumą, kibernetinę erdvę ir tinklinimą, ji nekvestionuoja nekintamos „moterimi“ vadinamos visumos nei, kalbėdama apie Luce Irigaray, jos deklaruojamo kvietimo seserystei: „Irigaray teigia: „Mes turime mokytis kalbėti viena kitai taip, kad galėtume apsikabinti iš tolo. Liesdama save aš būtinai prisimenu tave. Bet tiek daug buvo pasakyta (ir apie mus), kas mus atskiria“. Aristarkhovai feministinė bendruomenė turi „egzistuoti ir mąstyti per seksualinius skirtumus. […] Tai kvietimas būti gimusioms drauge, būti moterimis ir subjektais, pasilikti sau savo kūnus, kurie gautų iš to malonumą. Drauge. Daugiau negu vienas, neidentiška ir vis dėlto – mes“. Galvodama pagal kiberfeministinius subjektizavimo būdus, Aristarkhova žaidžia pavojingą fantazijų žaidimą apie bendrą kilmę ir apie savęs, kaip „moterų“, pagimdymą.

    Bandydama pritaikyti Foucault malonumo anapus vakarietiško lyties dispozityvo ribų idėją, Aristarkhova pasiūlo gana puristinę programą, panaikindama seksualinį malonumo aspektą. Kaip naujų perspektyvių malonumo bendruomenių pavyzdį ji aprašo Rusijos moterų organizacijas; „šiose erdvėse nebūtinai siekiama malonumo tam, kad būtų patirtas buvimo drauge jausmas; jos dalijasi kasdienėmis ašaromis ir džiaugsmu, suteikiančiu joms energijos“. Ji vaizduoja šias bendruomenes kaip „tokio anksčiau aptarto deseksualizuoto malonumo vietas“.

    Ką šios moterys bedarytų ar bejaustų kartu, Aristarkhovos akcentuojamas milžiniškas malonumas ir tinklinančių bei komunikuojančių moterų „kibernetinis pasitenkinimas“ atrodo esąs anksčiau aptartos kiberfeminizmo strateginės technikos, siekiančios seksualizuoti ir feminizuoti subjektizavimo sąlygas, pavyzdys. Nors ji nuolat kalba apie deseksualizaciją, atrodo, lyg jos pačios požiūris būtų stipriai seksualizuotas, paremtas lyties problematika – per tinklinančių tarpininkų moteriškumą. Gal ji pati prieš savo valią yra įkalinta lyties dispozityve? Galbūt ši kliūtis iškelia dar vieną problemą, kurios nei Foucault, nei ji nenumatė? Ar gali būti taip, kad Foucault troškimas surasti malonumą anapus vyraujančios jėgos dispozityvo tebuvo tik paprastas to paties seksualinio dispozityvo palikuonis? Identiteto „anapus“ ieškojimas? Šiame tekste sunku atsakyti į šį klausimą, galiu pastebėti nebent tai, kad Foucault nesiekė tolesnio savo idėjos apie kūną ir malonumą vystymo (antrasis jo darbų apie seksualumą ir tiesą tomas „Mėgavimasis malonumais“ buvo nevisiškai apie jo malonumo anapus viziją kaip užsimenama pirmajame tome).

    Remiantis prieštaringomis anksčiau minėtomis ankstyvojo kiberfeminizmo seksualizacijos strategijomis ir Aristarkhova, pritariančia Foucault lyties dispozityvo atmetimui siekiant permąstyti moters subjektizaciją, man susidaro kažkoks įspūdis, kad lyties dispozityvas yra vis dar gyvas, nors ir transformuotas, pasikeitęs ir įsiurbtas kitų Foucault paminėtų faktorių.

    Toliau tekste komentuodama Shu Lea Cheang mokslinės fantastikos pornofilmą „I.K.U.“, norėčiau padaryti prielaidą, kad lyties dispozityvas vis dar atlieka svarbų vaidmenį kiberfeminizmo plotmėje, iškeldamas tapatybės įtinklintoje kapitalistinėje visuomenėje klausimą. Malonumas, seksas ir/ar geismas ir lyčių dichotomijos ištirpinimas yra esminiai klausimai diskutuojant apie subjektyvumą, dėl savo svarbos niekada neužmirštami, net jei diskusija sukasi aplink kitus „malonumus“. Luce Irigaray sukūrė terminą „mimetinė strategija“, įvardijantį moteriškų atribucijų rekonstrukcijos strategiją. Ar galėtų kiberfeministinės seksualizacijos būti suvokiamos kaip šitoks lyties dispozityvo svarbos pamėgdžiojimas, tuo pačiu ir priimant, ir atmetant jo galią, ar ji yra tiesiog reprodukuojama ir dar sykį patvirtinama? Visiškai aišku yra nebent tai, kad kiberfeministės kelia (tokiu būdu, kurio Foucault nenumatė) lyties klausimą. Jos parodo, kad lytis nėra nekintanti vienovė, ir ne vien ribotas apribojančio lyties dispozityvo palikuonis, bet greičiau kažkas kintamo ir įvairaus, nors jo išorė yra pastovi, vis kelianti klausimą kaip atrasti dinamiškas laikinų subjekto pozicijų formas.

    Antra teksto dalis

    Iš anglų kalbos vertė Lina Grincevičiūtė iš Old Boys Network skaityklos

    [i] Kibernetinė erdvė [cyberspace]  yra (virtuali) kompiuterių ir kompiuterinių tinklų realybė. Ji yra populiari mokslinės fantastikos tema. Nors kibernetinė erdvė neturėtų būti painiojama su realiai egzistuojančiu internetu, vis dėlto terminas dažnai vartojamas ir tiesiog nurodant į objektus ir tapatumus, esančius pačiame kompiuteriniame tinkle, pvz., tinklapius. Tai susiję su tuo, kad įvykiai, vykstantys internete realiai nutinka ne tose erdvėse, kuriose jų dalyviai arba serveriai yra, bet „kibernetinėje erdvėje“.

    [ii] Subjektyvumas [subjectivity] kritinėje teorijoje ir psichologijoje apibūdina veiksmus ar diskursus, kurie kuria individus arba „aš“; šis „aš“ yra subjektas – stebėtojas.

    [iii] Cyberpunk – mokslinės fantastikos žanras, kurio tematika sukasi apie kompiuterius ar informacines technologijas, paprastai kartu su tam tikromis socialinės tvarkos laužymo deklaracijomis. Cyberpunk siužetuose dažnai plėtojami konfliktai tarp hakerių, dirbtinių intelektų bei megakorporacijų, siekiančių įsitvirtinti ateities antiutopinėje visuomenėje.

    temos: idėjos ir teorijos, lyčių studijos, naujosios medijos |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.