• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 4 prisijungę dabar
    • 2603289 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    W. Benjamino aura skaitmeninio jo/s reprodukuojamumo amžiuje

    | 2006-01-13 | 13:15
    temos: apžvalgos,knygos,medijų studijos,menas

    BENJAMIN W. „Nušvitimai“ (vertė. L. Katkus). VAGA, 2005, 374 psl. ISBN 5-415-01811-5.

    Medijų kritikos ir filosofijos tėvas Walteris Benjaminas, kalbėjęs apie techninės reprodukcijos atsiradimą  bei to pasėkoje meno kūrinio originalumo – auros –išnykimą, tampa skaitmeninės reprodukcijos auka. Lietuviškai galime susipažinti su jo mintimis ir pagrindiniais darbais, o kitomis kalbomis panaršyti internete ir pamatyti, kaip savo nukaltomis idėjomis yra reprodukuojamas jis pats.

    Galiausiai ir lietuviškai turime vokiečio Walterio Benjamino tekstų rinktinę. W. Benjaminas – tarpukario Vokietijos literatūros kritikas, eseistas, modernizmo filosofas, kurio įtaka jaučiama postmodernizmo medijų kritikų J. Baudrillard‘o, P. Virilio ir kt. tekstuose. Jį galima laikyti vienu pirmųjų medijų teoretikų, kadangi jis pradėjo kelti klausimus dėl sąveikos tarp medijų technologijų ir kultūros. Jo tekstuose jaučiami tuo laikotarpiu populiari marksistinio mąstymo dvasia. Tai paaiškina ir jo bendradarbiavimas su Frankfurto mokyklos atstovais T. Adorno, M. Horkheimeriu, o taip pat su rašytoju ir teatro teoretiku B. Brechtu.

    W. Benjaminas labiausiai žinomas dėl savo „auros teorijos“, kuri teigia, kad techninės reprodukcijos atsiradimas naikina meno kūrinio aurą, nes kūrinys, užuot buvęs vieninteliu, originaliu „čia ir dabar“ kūriniu, tampa masiniais tiražais kopijuojamu . Tad jis apibūdina meno formas kaip atitinkamai turinčias ir neturinčias auros: tapyba vs. fotografija ar teatras vs. kinas. Tačiau toks griežtas skirstymas leidžia atsirasti ir išimtims: „Efemeriškose ankstyvųjų fotografijų veidų išraiškose mums paskutinį kartą pamoja aura“ (224 psl.). Iš fotografijos santykio su menu istorijos žinome, kad fotografija iš paskutiniųjų bandė susigrąžinti aurą bent jau meno rinkos kontekste. Pavyzdžiui, garsus fotografas galėdavo atspausti tik 3-5 vienos fotografijos kopijas ir tuomet privalėdavo sunaikinti negatyvą tam, kad galeristai galėtų parduoti jo fotografijas kaip „vieninteles“ brangiau. Tokiu būdu dar ir dabar bandoma prievarta panaikinti mechaninės reprodukcijos suteikiamas galimybes ir suteikti fotografijai originalumo etiketę.

    W. Benjaminas vienas pirmųjų pastebi meno pokyčius, kuriuos lėmė naujų technologijų pritaikymas. Jis įveda „aparato“ ir „aparatiškumo“ sąvokas, ir pradėdamas kalbėti apie fotografiją kaip apie pirmąją techninę mediją padeda pamatus medijų teorijoms ir filosofijai:

    „Pirmą kartą vaizdinės reprodukcijos procese ranka neteko svarbiausios meninės pareigybės, kuri atiteko pro objektyvą žiūrinčiai akiai. O kadangi akis suvokia greičiau, nei ranka piešia, tai vaizdinės reprodukcijos procesas taip pagreitėjo, kad ėmė atsilikti nuo kalbėjimo“ (216 psl.).

    Be fotografijos W. Benjaminas kalba ir apie kitą mediją – kiną, lygindamas ją su teatru ir apibrėždamas jų skirtumus, kuriuos daugiausia lemia kino aparatiškumas bei jo pasireiškimas santykyje tarp aktorių ir auditorijos. Be to, kritikas pastebi tiesiogines sąsajas su masine publika ir medijomis bei publikos preferencijas. Šios mintys įdomios kaip masinių medijų analizės užuomazgos:

    „Techninis meno kūrinio reprodukuojamumas pakeičia masės požiūrį į meną. Reakcingas požiūris, pavyzdžiui, į Picasso, virsta pažangiu – pavyzdžiui, į Chapliną“ (234 psl.).

    W. Benjaminas buvo vienas pirmųjų kritikų, išsivadavusių nuo neigiamo romantizmo požiūrio į technologijas ir „priėmęs“ jas į kultūros sferą. Tai leido humanitarinių mokslų diskurse ne atmesti technologijas, o pradėti jas analizuoti ir kategorizuoti.

    Galime pasidžiaugti vertėjo profesionalumu, tiksliai išvertusiu esė pavadinimą, nors jis lietuviškai ir skamba gan griozdiškai – „Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo amžiuje“. Nes iki šiol skaitytojai, mokantys tik anglų kalbą, šią esė skaitydavo ne visai tiksliu pavadinimu „Meno kūrinys mechaninės reprodukcijos amžiuje“ (angl. „Piece of Art in the Age of Mechanical Reproduction“).

    Tikslus pavadinimas svarbus, nes jis yra vienas iš dažniausiai cituojamų ir perfrazuojamų apibendrinančių teiginių menotyroje bei medijų teorijose ir kritikoje. Galima sakyti, kad šios W. Benjamino esė pavadinimas tapo tam tikra formule, kaip sukurti gerą ir komunikatyvų pranešimą, kad (kažką apibendrinantis ar teigiantis) tekstas būtų patrauklus.

    Keletas pavyzdžių leis geriau pamatyti kaip transformuojama originali W. Benjamino frazė (daugelis nuorodų veda į straipsnius, analizuojančius panašias problemas):

    The Work of Art in the Age of Digital Reproduction
    Net.art in the Age of Digital Reproduction
    Art Writing in the Age of Digital Reproduction
    Lesbian Bodies in the Age of (Post) Mechanical Reproduction
    The Work of the Encyclopedia in the Age of Electronic Reproduction
    The Work of Art in the Age of Virtual Reproduction
    The Work of Art in the Age of Biocybernetic Reproduction (W. J. T. Mitchello straipsnis)

    Be literatūros ir medijų kritikos rinkinyje talpinamos ir keletas esė, pavyzdžiui, „Paryžius, devynioliktojo amžiaus sostinė“, „Centrinis parkas“, skirtos didmiesčio fenomenui analizuoti, o tarp šių įžvalgų gimsta flâneur arba bastūno sąvoka, svarbi ir šiandienos interneto didmiesčiuose. Bastūno sąvoka medijų kultūros kontekste plėtojama Jekaterinos Lavrinec straipsnyje „Tinklo bastūnai: savęs reprezentacija, sambūvis, bendrumo afektas“.

    Nuvilsiu, kad naujųjų medijų mėgėjui W. Benjamino tekstų rinktinė „Nušvitimai“ bus įdomi tik keletu esė, tačiau romantiškajam literatūros kritikui medžiagos bus apsčiai: nuo Goethes iki Baudelaire‘o. Vis dėlto reikia paminėti, kad medijų kritika ir teorijos vystymasis prasidėjo nuo literatūros teorijos ir kritikos – daugelis medijų teoretikų buvo anglų ar vokiečių literatūros profesoriai (pvz., McLuhanas ir nemaža dalis vokiečių medijų teoretikų, tokių kaip Raineris Lescke ar Knutas Hickethieris). Tad W. Benjamino „Nušvitimai“ liks ant medijų kritiko stalo kaip istorinis ekskursas į medijų kritikos ištakas.

    temos: apžvalgos, knygos, medijų studijos, menas |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.