• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2388201 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    vizualiniai modeliai ir mąstymo paradigmos (2 d.)

    | 2008-02-15 | 19:22
    temos: filosofija,idėjos ir teorijos,mokslas ir technologijos,PARAŠTĖS,straipsniai

    Pirma straipsnio dalis.

    2. Jonathanas Crary. Camera obscura samprata

    Jonathanas Crary savo studijoje Techniques of the Observer. On Vision and Modernity in the Nineteenth Century (1999[1990]) nagrinėja regėjimo istorinę konstrukciją – pati regėjimo problema jam yra istorinis jo konstravimas. Regėjimo paradigmos lūžis, atskyręs viduramžišką vaizdavimą nuo renesanso perspektyvos esąs svarbus pokytis, tačiau kardinaliu Crary laiko kismą, įvykusį XIX a. pirmojoje pusėje. Radikaliu todėl, kad šis kismas esą visiškai eliminavo ikitolines kultūriškai įsteigtas terminų stebėtojas ir vaizdavimas, reprezentacija reikšmes. Ikitolinį modelį Crary vadina dažniausiai apibrėžiamą kaip perspektyvinį ar normatyvų renesanso (Renaissance perspectival) modelį (Crary 1999: 4). Naujasis modelis tuo tarpu pasižymi radikaliai nauju matymo, žiūros ir žymėjimo (signification) būdu (Ibid.) bei stebėtojo problematika. Kalbėdamas apie šią transformaciją, Crary kaip paradigminį XVII – XVIII a. dominavusį stebėtojo statuso modelį pirmiausia iškelia camera obscura modelį. Tuo tarpu devynioliktame amžiuje atsiranda naujos technologijos optiniai prietaisai, galintys detaliau atspindėti pasikeitusį stebėtojo statusą. Tai, kas vyksta devynioliktojo amžiaus pirmojoje pusėje, kaip Crary teigia, maždaug nuo 1810-ųjų iki 1840-ųjų, esą regėjimo išrovimas su šaknimis iš stabilių ir fiksuotų santykių su aplinka pozicijos, kuri buvusi įkūnyta cameros obscuros modelyje (Crary 1999: 14). Camera obscura, kaip sąvoka, veikė kaip objektyvus regėjimo tiesos pagrindas, tuo tarpu vykstant minėtiesiems procesams įvairūs filosofijos, mokslo bei socialinio kismo diskursai bei praktikos ėmėsi sugriauti šį pagrindą (Ibid.). Galų gale rezultatas to, kas įvyko, tarkim, empiriniuose moksluose, kaip pabrėžia Crary, buvęs tai, jog tyrimų centre iškilo subjektyvios žiūros parametras, kitaip tariant, regėjimas buvo ištrauktas iš ne-kūniškų camera obscura santykių bei perdėtas – tuo tarpu galima netgi teigti grąžintas – žmogiškajam kūnui (Crary 1999: 16). Šį posūkį parodęs ir perėjimas nuo geometrinės septynioliktojo ir aštuonioliktojo amžiaus optikos prie devynioliktame amžiuje filosofijos ir mokslinėse diskusijose apie regėjimą dominavusios fiziologinės optikos (Ibid.).

    Pats camera obscura principas nebuvo naujas išradimas nei XIX a., nei renesanse. Kaip sutinka ir Crary, jau daugiau nei du tūkstantmečius buvę žinoma, jog šviesai patenkant pro mažą skylutę į tamsią uždarą erdvę, apverstas vaizdas atsiras sienoje priešais pačią skylutę. Mąstytojai, nutolę vienas nuo kito kaip, tarkim Euklidas, Aristotelis, Rogeris Baconas, Leonardas ir Kepleris yra pastebėję šį fenomeną ir įvairiais būdais spėlioję, kaip jis gali atitikti, atspindėti žmogaus regos funkcionavimą (Crary 1999: 27). Tačiau šioje vietoje Crary atskiria patį empirinį faktą, jog vaizdas, minėtu būdu patekęs į kambarį, atvirkštine projekcija atsispindi priešais esančioje sienoje nuo cameros obscuros kaip istoriškai sukonstruoto artefakto (Ibid.). Crary camera obscura svarbi todėl, kad ji nebuvo vien tik įrankinis mechanizmas, o buvo įtarpinta platesniame pažinimo principus ir stebinčiojo subjekto padėtį organizuojančiame kontekste (Ibid.). Nuo XVI a. pradžios iki XVIII a. pabaigos struktūriniai ir optiniai camera obscura principai suaugo į dominuojančią paradigmą, kuria buvo apibrėžiami stebėtojo – stebinčiojo subjekto – statusas ir pažinimo galimybės (Ibid.). XVII ir XVIII a. camera obscura neabejojant buvo dažniausiai vartojamas modelis aiškinant žmogaus regos funkcionavimą ir reprezentuojant pažįstančiojo subjekto santykį su išoriniu pasauliu (Ibid.). Tai, kad cameros obscuros svarba Crary susijusi su pažįstančiojo, matančiojo subjekto pozicija ir statusu pažįstamojo subjekto atžvilgiu, parodo Crary perspėjimas elgtis atsargiai ir vienareikšmiškai nesutapatinti, nesujungti camera obscura reikšmių ir efektų su linijinės perspektyvos technikomis (Crary 1999: 34). Crary pripažįsta neabejotiną šių dviejų sąsają, tačiau tuo pat akcentuoja, jog camera obscura apibrėžianti viduje esančio stebėtojo poziciją išorinio pasaulio atžvilgiu, o ne tik dvi-dimensinį vaizdavimą, reprezentaciją, kaip kad perspektyvos atveju (Ibid.). Tuo tarpu belieka pabrėžti, jog būtent tamsaus kambario ir jame esančio pažįstančiojo subjekto kaip iš tamsaus vidaus žvelgiančio į jam priešais išstatytą pasaulį, išorę, ir yra centrinė vizualinio modelio charakteristika, atitinkanti modernaus mąstymo paradigmos lemiamą saviidentifikacijos ir pasaulio pažinimo principą.

    Iš kitos pusės būtina pabrėžti, jog Crary, nagrinėdamas camera obscura, klaidingu požiūriu laiko aiškinimo būdą, kuris teigia, jog pažįstantysis subjektas ir optinis mechanizmas esančios dvi skirtingos esybės, organizmai (entities), kad stebėtojas, stebintysis subjektas egzistuoja, pažįsta nepriklausomai nuo optinio prietaiso (Crary 1999: 30). Kitaip tariant, toks požiūris lemtų prielaidą, jog stebėtojo kaip pažįstančiojo subjekto suvokimas yra nepriklausomas nuo paties pažinimo/matymo principo bei žiūros taško arba pozicijos, kurioje atsiduria pažįstantysis subjektas. Tiesa, toks požiūris ir būtų priimtinas patiems moderniojo mąstymo atstovams, kurie subjekto sąmonę, patalpintą tamsiame kambaryje laikę būtina objektyvaus, t.y. ir tikrojo pažinimo sąlyga. Crary camera obscura analizė tuo tarpu atskleidžia tokio modernios sąmonės suvokimo modelį.
    Camera obscura principas atskleidžia būtent tai, kad pažįstantysis subjektas tamsiame kambaryje yra visiškai izoliuotas nuo aplinkinio pasaulio, visiškai jam autonomiškas, tam tikra prasme – tai Locke‘o tabula rasa sąmonė. Dar daugiau – ši sąmonė, būdama paskendusi tamsoje, negali stebėti, tematizuoti savęs kaip pasaulį pažįstančio subjekto ta prasme, kad toks savęs kaip pažįstančio subjekto, t.y. veikėjo pažinimo procese pripažinimas, turėtų įtakos pačiam stebimojo pasaulio suvokimui. Crary žodžiais tariant, camera obscura a priori apsauganti stebėtoją nuo savos pozicijos kaip dalies stebimos tikrovės matymo (Crary 1999: 41). Trumpai tariant, pažįstantysis subjektas negali savęs matyti stebimajame pasaulyje. Tai ir yra charakteringa moderniojo mąstymo paradigmai ir tai kai kurių autorių yra vadinama Dievo akies perspektyva. Tačiau kaip dar esmingesnę camera obscura modeliui charakteristiką galima pateikti tai, jog pažinimo aktui vykstant iš tokios buvimo tamsiame kambaryje, dėžėje pozicijos išorinis pasaulis nėra paveikiamas ar pakeičiamas. Kaip pažymi Crary, pažinimo aktas čia nesąs brutalus, stebėtojas neišsiveržia iš savo tamsios erdvės ir nesugriauna stebimojo pasaulio ikitolinio buvimo (Crary 1999: 34). Kitaip tariant, yra išlaikoma distancija, atitraukimas, apie kurią kalbėjo ir Ihde, minėdamas Leonardo anatominius piešinius.

    Pabaigai norėčiau pacituoti Tomą Kuhną, kuris „Mokslo revoliucijų struktūroje“ yra rašęs: „(…) paradigmos pasikeitimai priverčia mokslininkus kitaip matyti tiriamąjį pasaulį“ (Kuhn 2003: 134). Bei „Ką žmogus mato, priklauso nuo to, į ką jis žiūri, ir nuo to, ką ankstesnis vizualinis-konceptualinis patyrimas jį išmokė matyti.“ (Kuhn 2003: 136). Du aukščiau pristatyti autoriai nagrinėja matymo būdus, žiūros taškus, kurie lėmė ar bent jau atitiko tam tikro istorinio tarpsnio pažinimo ir mąstymo paradigmą, būtent, Naujųjų laikų subjekto modelį. Moderniajam žinojimui, pažinimui būdingas mechanistinis pasaulio suvokimas/vaizdas – tai suvokimas, kilęs pagal turėtą regėjimo schemą – geometriškai tikslią, objektyvią, perspektyvinę schemą. Tokios žiūros kilimą, kaip teigia Ihde, paženklino Leonardo da Vinci praktikuotas anatominių piešinių principas, tuo tarpu jos pilna charakteristika atsiskleidė jai patyrus krizę XIX a., kurią nagrinėja Jonathanas Crary. Abiejų autorių pateikti vaizdinio suvokimo modeliai atitinka bruožus, būdingus moderniųjų laikų mąstymo paradigmai, būtent tai, jog pažįstantysis subjektas yra atsitraukęs nuo pasaulio, jo savęs kaip pažįstančio subjekto refleksija nesutampa su pačiu pažinimo aktu, pažindamas jis neveikia ir nepakeičia pažinto pasaulio ir taip, likdamas tarsi nedali monada, pelno objektyvaus stebėtojo ir pažįstančiojo statusą.

     

    NAUDOTI ŠALTINIAI

    Bachmann-Medick, D. Cultural Turns: Neuorientierungen in den Kulturwissenschaften – Reinbeck bei Hamburg: Rowohlt Taschenbuch Verlag, 2006.

    Ihde, D. Posphenomenology. Essays in the Postmodern Context – Evanston, Illinois: Northwestern University Press, 1993.

    Crary, J. Thechniques of the Observer : On Vision and Modernity in the Nineteenth Century – Cambridge, Massachusetts; London, England : The MIT Press, 1999 [1990].

    Manghani, S.,Piper, A., Simons, J. (ed.) Images: A Reader, London, Thousand Oaks, New Delhi: Sage Publications, 2006.

     

     

    Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą VU Filosofijos fakulteto studentų mokslinėje konferencijoje „Gamta, kultūra, technika“ (2007.03.29 )

    temos: filosofija, idėjos ir teorijos, mokslas ir technologijos, PARAŠTĖS, straipsniai |

    « | | »

    1 komentaras »

    1 komentaras “vizualiniai modeliai ir mąstymo paradigmos (2 d.)”

    1. vizualiniai modeliai ir mąstymo paradigmos (1 d.) | Balsas: aktualios ir medijų kultūros žurnalas rašo:
      birželio 17th, 2008 at 12:20 pm

      […]   2 straipsnio dalis. […]

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.