• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2368282 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    vizualiniai modeliai ir mąstymo paradigmos (1 d.)

    | 2008-02-06 | 09:21
    temos: filosofija,idėjos ir teorijos,mokslas ir technologijos,PARAŠTĖS,straipsniai

    Daugelio pastaraisiais dešimtmečiais išleistų studijų, straipsnių, pasisakymų ar diskusijų, liečiančių vaizdų arba vizualumo temą pirmosiose eilutėse figūruoja teiginiai apie ypatingą vaizdų ir regėjimo svarbą šiuolaikinėje visuomenėje, kasdienybėje, postmoderniame būvyje ir t.t. Tokie teiginiai, dažniausiai būdami itin bendro pobūdžio, sukelia abejonių dėl galimybės įrėminti pasirinktą temą konkrečioje disciplinoje. Ir šiuo atveju kalbu apie teigiamą tokio įrėminimo aspektą, kuris ne tik nustato tam tikrą tyrimo metodologiją ar net keliamų problemų specifiką, tačiau tiesiog padeda numatyti, kokia kalba galės susikalbėti šią temą tiriantys mokslininkai. Tai pat pastebėtina, jog nemažai autorių, besiimančių nagrinėti jau minėtą temą, yra itin linkę savo tyrimą papuošti tarp- arba inter-discipliniškumo, arba tarpdisciplininių studijų etikete. Temos analizė tokiu atveju „pakabinama“ tarp tokių disciplinų kaip filosofija ir meno istorija, literatūros studijos, psichoanalizė bei smulkesnės, pastaraisiais dešimtmečiais itin populiarios įvairių tipų studijos – cultural, gender, film, performance, ir, žinoma, visual studies. Tai, tiesą sakant, tapo taip pat patrauklu, pagaulu, madinga – o neretu atveju ir paranku, turint galvoje, kad tokiu būdu jaučiamasi tarsi patekus į niekieno žemę, kurioje esą negalioja jokios „varžančios taisyklės“ – kaip ir termino „postmodernizmas“ pasitelkimas vėlgi – parankioje vietoje „tinkamu laiku.“

    Tačiau tokios aplinkybės nereiškia, jog vaizdo ir vizualumo tema pati prieštarautų nagrinėjimui vienos ar kitos humanitarinių ar techninių disciplinų rėmuose. Tokį konkretinimą leidžia ir, tiesą sakant, netgi skatina, tai, jog šiuolaikinių vizualumo teoretikų, tyrinėtojų pozicijas galima rūšiuoti pagal jų pasitelkiamų šaltinių bei teorinių pozicijų priklausymą vienai ar kitai mokyklai ar disciplinai. Todėl kalbant kad ir iš „griežtosios“ filosofijos pusės galima patikslinti, jog vizualumo tema rašančių autorių tekstuose, ypač jei tema yra dėstoma žvelgiant iš diachroninės perspektyvos, yra itin gausu nuorodų, citatų, net ištisų pozicijų, cituojamų iš filosofijos palikimo tekstų.

    Tarkim, vienos naujesnių antologijų vaizdų Vakarų mąstymo istorijoje tema, būtent, maždaug prieš metus Sage Publications leidyklos išleistos antologijos Images: A Reader didelę dalį tekstų sudaro filosofų – klasikų arba žymių šiuolaikinių filosofų – tekstai. Todėl bent jau formaliai galima teigti, jog citavimas tokių autorių kaip Platonas, Hobbesas, Lockeas, Newtonas, Descartesas, Leibnizas, Kantas, taip pat kaip jau ir XX amžiaus atstovai – Wittgensteinas, Heideggeris, Adorno, Benjaminas, Lukacsas, Lyotardas, Lacanas, Deleuze’as, Foucault, Derrida, Baudrillardas ir kitų, drįsčiau teigti, legitimuoja vizualumo temos nagrinėjimą filosofijos problemų kontekste ir atmeta kai kurių skeptikų požiūriu neišvengiamą būtinybę leistis į tarpdalykinius postmoderniojo „anything goes“ žaidimus.

    Patys teoretikai, nagrinėjantys vizualaus suvokimo, vaizdinių, regėjimo modelių temų vystymą minėtų filosofų veikaluose, taip pat atsiriboja nuo vien tik vaizdinių užtvindyto šiuolaikinės sąmonės pasaulėvaizdžio deklaravimo. Veikiau juos, kaip diskurso tyrinėtojus domina tai, ką Doris Bachmann-Medick studijoje Cultural Turns: Neuorientierungen in den Kulturwissenschaften yra tiesiog pavadinusi išaugusiu teoretikų dėmesingumu vaizdų problemoms (Bachmann-Medick 2006: 329). Ir šis išaugęs dėmesingumas anaiptol neapsiriboja, kaip anksčiau buvo įprasta manyti, vien tik informacijos sklaidos vaizdinėmis priemonėmis padažnėjimo ir gausos reiškinių nagrinėjimu. Teoretikai, nagrinėdami vizualumo temą, ima kalbėti ne tik apie šių dienų technologizuotos ir įvaizdintos kultūros kontekste pasireiškiančius vaizdinės patirties modelius, tačiau nemažai dėmesio skiria tokių vaizdinės patirties modelių raidai istoriniame Vakarų minties sklaidos kontekste. Toks susidomėjimas yra apibendrintinas pozicija, jog vizualiniai modeliai esą glaudžiai susiję su pačios idėjų sklaidos, mąstymo modelių, arba paradigmų, raida.

    Šiame tekste trumpai pristatysiu dviejų šiuolaikinių teoretikų pozicijas aukščiau minėtos temos kontekste. Donas Ihde – JAV New Yorko universiteto Stony Brook profesorius, laikomas vienu žymiausių Amerikoje hermeneutikos ir ypač Paulio Ricoeuro specialistų, tyrinėtojų, savo originalias monografijas rašantis technologijų filosofijos bei post-fenomenologijos temomis. Jonathanas Crary – Kolumbijos universiteto profesorius, dėstantis Modernųjį meną ir teoriją, XIX a. meną bei technologijas, Vaizdinę kultūrą. Crary yra monografijų vaizdinio suvokimo XIX a. autorius.

    Šiame straipsnyje teigiama, jog Donas Ihde vizualines technologijas supranta kaip mąstymo paradigmą formuojantį ir lemiantį veiksnį ir tai iliustruoja Leonardo da Vinci pavyzdžiu, pristatydamas pastarojo indėlį kaip mokslinio/technologinio mąstymo formavimosi prielaidą. Tuo tarpu Jonathanas Crary, nagrinėdamas moderniojo mąstymo kaitą ir lūžį XIX a. antrojoje pusėje, išskiria ir apibrėžia modernųjį mastymą charakterizuojantį camera obscura modelį, kurio dominavimas baigiasi pakitus suvokiančiojo subjekto kaip pasaulio stebėtojo pozicijos stebimosios aplinkos atžvilgiu. Abu autoriai pagrindžia vizualinio modelio kaip metaforos, nuorodos palyginamąjį-aiškinamąjį taikymo būdą, atspindintį ir paaiškinantį pažįstančiojo, stebinčiojo subjekto Naujaisiais laikais struktūrą bei veikimo charakteristiką. Ihdes teigiamas Leonardo da Vinci technologinės vaizduotės išvystymas atitinka tokio modernaus subjekto gimimą, tuo tarpu Crary teigiama XIX a. įvykusi camera obscura modelio krizė atitinka šio subjekto modelio pabaigą.

    1. Dono Ihdes vizualinių technologijų samprata

    Savo studijoje Expanding Hermeneutics. Visualism in Science (1998) Ihde teigia, jog pati mokslinė „žiūra“ esanti didžiai vizualistinė (regimoji, vaizdinė) (Ihde 2006: 141). Iš dalies taip atsitikę dėl istorinių priežasčių – svarbų vaidmenį čia suvaidino Leonardo da Vinci ir jo revoliucija, kilusi sukūrus tai, kas esą gali būti pavadinta regėjimo „technikos, technologijos paradigma“ („engineering paradigm“ of vision). Būdas, kuriuo Ihde aiškina kaip tai atsitiko, rekonstruoja vaizdinių technologijų kaip mąstymo modelį formuojančių veiksnių principą.

    Vaizdinėmis technologijomis šiuolaikiniame moksle Ihde vadina technologijas, kurios įvaizdina, paverčia vaizdu tiriamą medžiagą. Kitaip tariant, technologijas, kurios objektą paverčia matomu, nors plikos akies matymui jis neegzistuoja – kaip įvardija pats Ihde, ne-vaizdiniai šaltiniai esą paverčiami vaizdiniais, matomais (Ihde 2006: 142). Šiuolaikiniame moksle tokios vaizdų gaminimo technologijos visų pirma esą tos, kurios, tarkim, medicinos atveju, bendrai tariant, prasiskverbia pro paviršių į vidaus struktūras, kaip antai zondo pagalba, ar pan., t.y. pradedant rentgeno spinduliais ir baigiant magnetiniu rezonansu, ultragarsu (vaizdine forma) ir kitais. Šių technologijų dėka, medicininiame mąstyme kūnai esą tapo perregimi (Ibid.). Šio perregimumo, įvykdomo nenaikinant paties kūno, ištakomis ir tokių vaizdinių technologijų funkcionavimo provaizdžiu Ihde laiko mokslinės žiūros revoliuciją, prasidėjusią Renesanse, kartu su Leonardu da Vinci ir lėmusią moderniojo mokslo paradigmos susiformavimą.

    Ihdes požiūris formuluotinas pagal tai, kad suvokimą jis laiko socialiai sukonstruotinu dalyku, istoriškai determinuotu išradimu (Ihde 1993: 12). Tokiu būdu modernųjį suvokimą jis atskiria nuo viduramžiškojo ir pokyčio – t.y. moderniojo suvokimo gimimo bei viduramžių suvokimo baigties – tašką žyminčiais ženklais laiko Leonardo da Vinci išradimų eskizus bei Kristupo Kolumbo geografines keliones. Leonardo įtaka ir didžiausias išradimas, anot Ihdes, esanti tam tikra, ypatinga žiūra (certain way of seeing), kurios dėka Leonardas tampa tarsi technikos ir kompozicijos, dizaino, dominuojančio net ir šiandieninėje kompiuterinėje grafikoje, pranašu (Ihde 1993: 12).

    Leonardo išradimai, užfiksuoti brėžiniuose, kaip teigia pats Ihde, patys savaime nėra joks stebuklas – tyrinėjant jo popieriuje užfiksuotus, sukonstruotus modelius, greitai tampa aišku, jog dauguma Leonardo mašinų, laikytų ateities numatymu, nuspėjimu, niekuomet nebuvo pastatytos, o jei ir būtų buvę pastatytos, niekuomet nebūtų veikę, o net jei būtų taip atsitikę, kad jos būtų ėmusios veikti, jos būtų buvę gremėzdiškos ir itin nepraktiškos (Ihde 1993: 16). Tuomet kodėl reikia džiūgauti ir žavėtis Leonardo įsivaizduotomis technologijomis? Juk būtent tokia ir esanti, anot Ihdes, pagrindinė Leonardo technologijų charakteristika – jos buvo įsivaizduotos. Tačiau Leonardas nebuvo vienintelis tuo metu konstravęs ateities techninių išradimų modelius. Jis, kaip pastebi Ihde, pagal tikrą Renesanso madą buvęs įkvėptas to, ką galima būtų vadinti technologine dvasia (Ihde 1993: 17). Jis įsivaizdavęs pasaulį kaip milžinišką mašiną, kurią judina sielos jėga, o valdo aukštesnis intelektas, sutvarkęs viską pagal matematinius dėsnius (Cianchi 1988 pagal Ihde 1993: 17). Nuo pat renesanso būtent toks mechanistinis žvilgsnis formavo modernaus mokslo paradigmą. Tokiam susiformavimui ir buvo būtina technologinė revoliucija, įtvirtinusi pasaulio kaip technologijų pasaulio įvaizdį, pasaulio techninį matymą. Ihdes žodžiais tariant, modernusis mokslas gimęs ir galėjęs gimti tik vidur jau technologizuoto gyvenamojo pasaulio (Ihde 1993: 18) – t.y. pasaulyje, kuriame jau buvo galimos įsivaizduoti jam priklausančios ar dar priklausysiančios technologijos. Tuo tarpu pasaulio kaip gyvenamojo pasaulio ir kartu technologijų pasaulio įvaizdis priklauso nuo technologijų kaip nenutraukiamos gyvenamojo pasaulio charakteristikos suvokimo, kitaip sakant, nuo praktinio technologijų buvimo vartotojų akiratyje. Ihdei Leonardas svarbus ne todėl, kad buvo vienas moderniojo techninio mąstymo pranašų, įsivaizdavusių pasaulį kaip mechanizmą. Bene svarbiausias Leonardo indėlis yra jo vaizdinė vaizduotė, kuri buvusi vienu veiksnių, paskatinusių suvokimo transformaciją ir performulavimą (Ihde 1993: 18). Nuorodos į šią transformaciją slypi ne Leonardo techniniuose, tačiau anatominiuose piešiniuose. Juose akivaizdžiai išryškėja žingsnis prie regimybės, tačiau daug svarbiau yra tai, kad į ją einama nusigręžiant nuo kitų juslių. Kaip pažymi Ihde, ikitoliniai ar to meto anatomijos tekstai buvę susiję su apčiuopiamumu – buvę pilni nuorodų į apčiuopimo savybes, susijusias su kūno skrodimu kaip pagrindine anatomine praktika. Tuo tarpu Leonardas kūną nukeliantis nuo stalo ir nutolinantis, atitraukiantis jį tuo, kas šiandien yra matoma kaip vaizdinis kraujagyslių, raumenų ir kitų kūno sudedamųjų dalių reprezentavimas. Jis kūną išnarsto taip pat, sluoksnis po sluoksnio, analitiškai, tačiau šį kartą – vizualiai (Ibid.).

    „Šis vaizdumas, vizualumas nėra paprasčiausiai sustiprintas, pervertintas vizualumas. Taip pat tai – tuo pačiu metu kuriamas tam tikras atstumas. Renesansas savo žymiuoju „perspektyvos dėsnių“ išradimu ne tik veikėjus ištraukia iš paveikslų ir patalpina juos atstume, tačiau meno subjektą jis paverčia spektakliu, regėjimu. Tai yra tam tikras vizualus išradimas to, kas vėliau bus pavadinta „objektyvumu.“ Pačiame kontekste tai yra susižavėjimas tuo pačiu ir mikrokosmosu, ir makrokosmosu, tuo tarpu jie vizualiai, arba bent jau interpretuojant „geometriškai,“ yra tas pats fenomenas.“ (Ihde 1993: 19)

    Ihdes prasme galima būtų teigti, kad vizualinės technologijos, lemiančios mąstymą, yra tarsi hermeneutinis „mąstymo užbėgimo į priekį,“ „prietaro,“ „išankstinio sprendimo,“ be kurio joks suvokimas nebūtų įmanomas, variantas, tipas. Tačiau bene charakteringiausia yra tai, kad technologijos jį domina kaip kad fenomenologus domintų žmogaus pratęsimas, arba kaip kai kurių autorių vartojamas terminas prostezė. Svarbus jis yra tuo, kad lemia pasaulio suvokimą, priėmimą, žiūros tašką. Technologijas, anot Ihdes, reikia suprasti kaip „kultūrinius instrumentus,“ kurie nesą neutralūs, tačiau giliai įsišakniję kasdienio gyvenimo praktikose (Ihde 1993: 13). Tačiau tokios pasaulio matymą lemiančios technologijos nulėmė atskirto, objektyvios žiūros modernaus subjekto gimimą. Ihde atskiria modernųjį arba „karteziškąjį“ subjektą nuo jį esą vėliau pakeitusiojo egzistencinio „gyvenančiojo kūno“ supratimo modelio, iš naujo įkūnijusio žmogų pasaulyje arba aplinkoje (Ihde 1993: 3). Tačiau tai įvykti galėjo tik pirmiau įvykus Leonardo atitraukto, nutolinto pažinimo modelio transformacijai.

    Šis Ihdes svarbiu laikomas atitraukto, matomo, bet neliečiamo pažinimo modelis dar Renesanso metu gana greitai papildė kontekstą, kuriame skleidėsi ir kito vaizdinio modelio paradigminė svarba. Kaip teigia ir pats Ihde, “Dar Renesanse camera obscura tapo žavėjimosi objektu. Savo apverstuose vaizduose ji įkūnijo kažką panašaus į linijinę perspektyvą ir, kaip teigia Lee Bailey‘s, vėliau netgi tapo pagrindine Descartes‘o modernaus subjekto metafora” (Ihde 1993: 47). Ihde camera obscura mini kaip fotografijos bei kitų šiuolaikinių įvaizdinimo, vaizdų gamybos užuomazgą, tačiau, nors, kaip ką tik buvo pacituota, rodos, priima camera obscura kaip karteziškojo subjekto metaforą, tačiau netematizuoja, kurioje vietoje karteziškoji subjekto samprata patiria krizę. Tai detaliai atlieka Jonathanas Crary.

     
    2 straipsnio dalis.

    temos: filosofija, idėjos ir teorijos, mokslas ir technologijos, PARAŠTĖS, straipsniai |

    « | | »

    1 komentaras »

    1 komentaras “vizualiniai modeliai ir mąstymo paradigmos (1 d.)”

    1. vizualiniai modeliai ir mąstymo paradigmos (2 d.) | Balsas: aktualios ir medijų kultūros žurnalas rašo:
      birželio 17th, 2008 at 12:21 pm

      […] Pirma straipsnio dalis. 2. Jonathanas Crary. Camera obscura samprata […]

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.