vizualinė kultūra: jaunimo okuliarcentrizmas Lietuvoje, Latvijoje ir Norvegijoje
viktorija žilinskaitė |
2005-06-19 | 11:35
temos: idėjos ir teorijos,sociumas
Didelę dalį informacijos iš aplinkos ir apie ją žmonės gauna žiūrėdami, matydami. Sunkiai būtų įmanoma rasti vizualinio aspekto neturintį kultūros artefaktą. Vien tai verčia pripažinti vaizdų reikšmę ir poreikį juos analizuoti. Iš visų amžiaus grupių jaunimas dažniausiai siejamas su vizualine kultūra – jis yra pagrindinis populiariosios kultūros, kuri šiandieniniame pasaulyje visuomet turi ir vizualinį aspektą, bei mados industrijų taikinys ir pagrindinis ar bent vienas iš pagrindinių vartotojų. Tačiau vizualinės, o ne garsinės ar tekstinės kultūros pasirinkimą gilesnei analizei lemia ne šiuolaikinių socialinių mokslų dėmesys vizualinei kultūrai, pasireiškiąs ją analizuojančių tekstų gausa, ar ypatingas jaunimo santykis su ja, o vaizdo reikšmė Europos kultūroje.
Vizualinės kultūros samprata
Vizualinė kultūra, o tiksliau, dėmesys vaizdui – reikšmingas ir išskirtinis europinės kultūros bruožas, kuriam įvardinti naudojamas okuliarcentrizmo terminas. „Vakarietis pažįsta matydamas“ (Paglia, 1995: 7). Vizualumo reikšmę šiuolaikinėse visuomenėse padidino masinės komunikacijos priemonių raida.
Kas yra vizualinė kultūra? Anksčiau dažniausiai būdavo įvardijama, ką apima vizualinės kultūros terminas, teigiant, kad tai yra viskas, ką mes matome arba galime vizualizuoti, tai, kas perduodama vaizdo priemonėmis, pateikiamas platesnis arba siauresnis sąrašas, pavyzdžiui: tapyba, skulptūra, filmai, televizija, nuotraukos, baldai, indai, sodai, šokis, pastatai, įrankiai, kraštovaizdžiai, žaislai, reklama, papuošalai, drabužiai, šviesos, brėžiniai, žemėlapiai, tinklapiai, sapnai. Kartais paminimi ir individualios ar kolektyvinės raiškos aspektai, tokie kaip mimika, kitos kūno kalbos formos, mada, tatuiruotės.
Pastaruoju metu vizualinė kultūra pradėta nagrinėti ne mėginant dešifruoti vizualinių kultūros artefaktų turinį, bet analizuojant vizualinės kultūros kūrimą(si) ir reprodukavimą(si), siekius ir sklaidą, atkreipiamas dėmesys į kultūros sąsajas su socialiniais procesais, tai yra, kaip suteikiamos ir perimamos reikšmės. Vizualinės kultūros tyrimai pamažu peržengė meno istorijos ribas, meno kūrinių analizę palikdami meno istorijai (Bal, 2003: 7). Vizualinio objekto – reikšmingos šios kultūros sąvokos – formalus įvardijimas yra problemiškas. Jis visuomet persipynęs su pažinimu ir patirtimi (Feldman, 2003). Nors dažnai vizualiniai objektai apibrėžiami akcentuojant regos pojūtį – vizualu yra tai, kas matoma (tikrovėje, mene, sapnuose ir pan.), – vizualinis objektas visuomet yra bent iš dalies atkuriamas iš patirties ir žinojimo.
Nors semiotikos analizės būdas – pranešimo turinio dešifravimas bei simbolių ir jų reikšmių įvardijimas – negali būti naudojamas kaip svarbiausias, nes vizualinio objekto interpretacija priklauso nuo žiūrovo, objektas gali būti skirtingai interpretuojamas autoriaus, kritiko (socialinio, meno ar pan.) bei skirtingas nuostatas turinčių žiūrovų, vis dėlto semiotikų siūlomas semiotinis substancijos ir formos skirstymas į vizualinę, tekstualinę ir garsinę (Thürlemann, 1994: 11) yra parankus ir sociologinei vizualinės kultūros analizei.
Šiame straipsnyje remiamasi vizualinės kultūros kaip vaizdų reikšmių kūrimo ir perdavimo procesų samprata, o analizė orientuojama į vizualinio savęs pateikimo svarbą.
Jaunimo nuostatų vizualinės kultūros atžvilgiu analizė remiasi empirinio tyrimo duomenimis – PIPE projekto inicijuotas ir finansuotas palyginamasis Lietuvos, Latvijos ir Norvegijos baigiamųjų klasių moksleivių identiteto tyrimas atliktas 2003 metų pavasarį. Visos atrinktos šalys yra periferinės Europos sritys ir niekada nebuvo įvardinamos Europinės kultūros, kuri yra laikoma okuliarcentristine, lopšiu, kaip, pavyzdžiui, Graikija ar Roma, Italija ar Prancūzija. Lietuva ir Latvija nuo Vakarų Europos kultūros buvo atskirtos „geležine uždanga“ ir tyrimo metu ruošėsi stojimui į Europos Sąjungą. Norvegija, priešingai, turėjo nepertraukiamas sąsajas su Vakarų Europos kultūra, nuo NATO įsteigimo 1949-aisiais yra šios organizacijos narė, tačiau nesiruošė tapti Europos Sąjungos nare.[1]
Vizualumo svarba savęs pateikimui viešojoje ir privačioje srityse analizuota remiantis atsakymais į klausimus apie bruožus, svarbius populiaraus dainininko sėkmei bei asmeniniam patrauklumui priešingai lyčiai. Nors tai, aišku, nepadės sukurti sėmės formulės, bet leis prieiti išvadų apie vizualumo svarbą šiose srityse, kuriose, ypač dainininko atveju, vizualinės savi-reprezentacijos stereotipiškai nėra laikomos svarbiu, ar bent jau ne pirmos svarbos dalyku.
Vizualinio savęs pateikimo svarba viešojoje sferoje
Nors muzikinė industrija yra globaliai orientuota ir, kaip rodo sociologiniai tyrimai, visų tirtų šalių moksleiviai pirmenybę teikia užsienietiškai, o ne savo šalies muzikai, jie įvardija skirtingas dainininko populiarumo priežastis, tai yra, skirtingus sėkmės laidus.
Dainininko sėkmės laidai (du dažniausiai žymėti atsakymo variantai):
|
Sėkmės laidas… |
Lietuva |
Latvija |
Norvegija |
|||
|
…regione |
Tekstas |
Garsas |
Garsas |
Tekstas |
Garsas |
Tekstas |
|
…šalyje |
Tekstas |
Vaizdas |
Vienodai garsas ir tekstas |
Garsas |
Vaizdas |
|
|
…pasaulyje |
Garsas |
Tekstas |
Garsas |
Tekstas |
Vaizdas |
Vienodai garsas ir tekstas |
Tik Norvegijos moksleiviai gražią išvaizdą žymėjo esant pasaulinės sėkmės laidu. Vizualinis aspektas kaip sėkmės savo šalyje laidas Lietuvos moksleivių buvo žymimas dažniau nei kitų šalių moksleivių, nors jo dažnis buvo mažesnis nei gerų dainų tekstų. Latviai nedideliu skirtumu dažniausiai žymėjo gerą balsą ir dainų tekstus esant sėkmės laidu visuose lygmenyse. Net jei vizualumą esant sėkmės laidu norvegai žymėjo rečiau nei kitus dainininko savi-reprezentacijos aspektus, jo pasirinkimo dažnis buvo didesnis nei kitose tirtose šalyse.
Moksleivių požiūriuose išsiskyrė trys orientacijos, atspindinčios semiotinį formos ir substancijos skyrimą į garsinę, tekstinę ir vaizdinę. Visose šalyse jaunimas dažniausiai mano, kad svarbiausias dainininko sėkmės laidas yra geri dainų tekstai. Šiai respondentų grupei pavadinti naudokimės sąvoka logocentrizmas, o grupei priskirti respondentai toliau bus vadinami logocentristais dėl jų orientacijos į tekstinį pranešimo aspektą. Perpus retesnė yra orientaciją į garsą – jam priskirtų respondentų požiūriu dainininko sėkmės laidas yra geras balsas. Tai rodo fonocentristinę orientaciją, toliau šios grupės respondentai bus vadinami fonocentristais. Vizualinė orientacija yra rečiausia. Šiai grupei priskirti moksleiviai mano, kad graži dainininko išvaizda garantuoja sėkmę tiek savo regione, tiek savo šalyje, tiek ir visame pasaulyje. Šios grupės nariai tolimesnėje analizėje bus vadinami okuliarcentristais.
Nors visose tirtose šalyse didžiausia grupė yra logocentristinių, antroji fonocentristinių, o mažiausia – okuliarcentristinių, kiekvienoje grupėje skiriasi moksleivių iš skirtingų šalių proporcijos. Norvegams okuliarcentristinė orientacija yra dvigubai dažniau būdinga nei lietuviams. Latviai yra tarpinėje pozicijoje, tačiau arčiau lietuvių nei norvegų. Dviems norvegų ir vienam latvių logocentristams tenka trys lietuviai. Fonocentristų lietuvių yra ketvirčiu mažiau nei norvegų ir viena penktąja nei latvių.
|
Logocentristinė orientacija |
Lietuviai |
Latviai |
Norvegai |
|
Fonocentristinė orientacija |
Latviai |
Norvegai |
Lietuviai |
|
Okuliarcentristinė orientacija |
Norvegai |
Latviai |
Lietuviai |
Okuliarcentrizmas viešojoje sferoje yra labiau būdingas norvegams nei lietuviams ar latviams. Okuliarcentrizmą laikant išskirtiniu Vakarų kultūros bruožu, reikia apžvelgti interesų skirtumus bei informacinių kanalų šiems interesams tenkinti vartojimo ypatumus. Elgesinei interesų aspektų analizei naudotas interneto naršymo preferencijos. Moksleiviai buvo klausiami ar jie ieško interneto informacijos įvairiomis temomis, tarp kurių buvo muzika, kinas ir mada. Interneto naršymo įpročiai atspindi emocinį vertybinių nuostatų aspektą, kadangi interneto naršymas moksleiviams paprastai yra laisvalaikio užsiėmimas, laisvai pasirenkama veikla, o ne mokomasis dalykas. Nors skirtingų orientacijų moksleiviai panašiai ieško informacijos apie muziką internete, skiriasi jų domėjimasis kinu ir mada. Okuliarcentristai šiomis temomis domisi dažniau. Jie daug dažniau informacijos apie kiną, madą ir meną apskritai ieško tarptautiniuose ir užsienio, o ne savo šalies puslapiuose. Tai parodo jų okliarcentristinę orientaciją pasireiškiant taip pat ir elgesiniu bei emociniu aspektais.
Duomenys leidžia išvadą apie sąryšio tarp elgesinių ir emocinių nuostatų okuliarcentristinės kultūros artefaktų atžvilgiu ir kognityvinio okuliarcentrizmo viešojoje sferoje buvimą; nors neleidžia pateikti išvados apie priežasties-pasekmės santykio buvimą.
Vizualumo reikšmė privačioje sferoje
Priešingai anksčiau aptartam dainininkų atvejui, kuris menkai galėtų būti susietas su tiesiogine moksleivių patirtimi, vizualumo reikšmė privačioje sferoje analizuota remiantis moksleivių atsakymais į klausimą apie patrauklumą kitai lyčiai.
Atsakymų variantai formuoti priešpriešinant grožio ir bendravimo sąvokas. Tai daroma remiantis socialinėmis teorijomis, teigiančiomis, kad „daugelis reikšmių yra lydimos vizualinių įvaizdžių“ (Rose, 2001: 6). Kitas atskyrimas buvo vizualumo srityje tarp nekontroliuojamo (arba sunkiai kontroliuojamo) ir kontroliuojamo grožio. Atskyrimui pagrindą davė šiais laikais dažni iliustruoti žurnalų patarimai kaip tapti patrauklesniam, lydimi nuotraukų, pavadintų „prieš“ ir „po“.
Tirtose šalyse skirtingos patrauklumą labiausiai įtakojančios savybės buvo pasirinktos nevienodais dažniais, tačiau yra bendrų tendencijų – stilius rečiausiai buvo žymimas kaip patrauklumo laidas visose tirtose šalyse. Fizinis grožis ir bendravimo įgūdžiai buvo įvardijami kaip svarbiausi ar antri pagal svarbą, daug dažniau negu stilius. Lietuviai bendravimo įgūdžius svarbiausiu patrauklumo laidu laikė daug dažniau nei latviai ir norvegai. Norvegų ir latvių jaunimas fizinį grožį laiko esant patrauklumo kitos lyties atstovams laidu.
Tiek merginos, tiek ir vaikinai sugebėjimo bendrauti ir fizinio grožio derinį dažniausiai laiko patrauklumo laidu. Nors ir nereikšmingu skirtumu, merginos sugebėjimą bendrauti, o vaikinai fizinį grožį įvardija esant svarbesniu. Trečioji orientacija yra perpus retesnė. Šios orientacijos merginoms ir vaikinams būdinga nuostata, kad stilius yra antras pagal svarbą bruožas tiek vaikinui, tiek ir merginai, kad ji(s) būtų patraukli(-us) kitos lyties atstovams. Stilių vertinantys vaikinai reikšmingiausiu sėkmės laidu mano esant fizinį grožį, merginos – bendravimo sugebėjimus. Patogumo dėlei klasteriams būdingas orientacijas (aprašymo eilės tvarka) vadinsime „bendravimo“, „vizualumo“ ir „stiliaus“ orientacijomis.
Nuostatų savi-prezentacijų privačiojoje sferoje atžvilgiu paplitimas (eilės tvarka pagal orientacijos dažnį šalyse):
|
Merginos |
|||
|
Orientacija į bendravimą |
Lietuvės |
Norvegės |
Latvės |
|
Orientacija į vizualumą |
Norvegės |
Latvės |
Lietuvės |
|
Orientacija į stilių |
Latvės |
Lietuvės |
Norvegės |
|
Vaikinai |
|||
|
Orientacija į bendravimą |
Lietuviai |
Norvegai |
Latviai |
|
Orientacija į vizualumą |
Latviai |
Lietuviai |
Norvegai |
|
Orientacija į stilių |
Latviai |
Norvegai |
Lietuviai |
Orientacijų paplitimas nėra vienodas tirtose šalyse. Lietuviai dažniau nei norvegai, o šie dažniau nei latviai orientuojasi į bendravimą. Į vizualumą orientuotų vaikinų dalys nėra reikšmingai skirtingos, o norvegės du sykius dažniau yra orientuotos į vizualumą nei lietuvės. Latvijos jaunimui orientacija į stilių yra būdingesnė nei lietuviams ar norvegams. Į stilių orientuoto jaunimo dažniai tirtose šalyse skiriasi reikšmingai. Norvegai du, o latviai beveik tris sykius dažniau už lietuvius mano, kad stilius yra svarbus patrauklumo komponentas. Apibendrinant galima pastebėti, kad kombinacijoje su fiziniu grožiu stilius gali būti suvokiamas kaip pranešimo forma, o su bendravimu – kaip substancija (turinys).
Apibendrinimas ir tolimesnė diskusija
Duomenų analizė rodo nuostatų vizualinės kultūros artefaktų atžvilgiu sąsajas su kognityviniu okuliarcentrizmu viešojoje ir privačioje sferose, net jei ir neleidžia įvardinti priežastinio ryšio. Amerikietišką kultūrą laikydami eksportiniu modifikuotu europinės kultūros variantu, kuris taipogi yra okuliarcentristinis, galime apibendrinti, kad kognityvinė okuliarcentirstinė orientacija yra susijusi su emocine nuostata išreikšta interesu ir elgesine – interneto naršymo įpročiais, kai pasirenkami tarptautiniai/ užsienio puslapiai, kurie, pagal įvardintas paieškos temas dažniausiai atstovauja Amerikos ir Vakarų Europos muzikos kino ir mados industrijas.
Prieštaringa stiliaus padėtis nuostatų struktūroje kelia klausimą apie skirtingą vaizdų dekonstravimą, arba vizualinių pranešimų „skaitymą“. Jei vaizdinė medžiaga nėra suprantama ir jei nėra aišku iš kur atsiranda jos supratimas, ji turi poveikį, kurio ne(nu)jaučia ir nesupranta įtakotasis.
Empiriniai duomenys rodo norvegus labiau esant okuliarcentristinės orientacijos, o lietuviams būdingesnė orientacija į reikšmių dekonstravimą. Latvijos jaunimui būdingi abidvi orientacijos (tarpinis variantas). Tai gali būti tiesioginės aplinkos ir masinės komunikacijos priemonių pateikiamo vizualumo skirtumai. Lietuvos jaunimas įvardijo skirtingus dainininko pasaulinės, nacionalinės ir regioninės sėkmės laidus. Suvokdami savąją kultūrą kaip kitokią, lietuviai gali matyti (jausti) poreikį dekonstruoti vizualinės medžiagos reikšmes, kurios norvegams gali atrodyti akivaizdžios.
Literatūra:
Bal M. (2003 (1)). Visual Essentialism and the Object of Visual Culture. Journal of Visual Culture, Vol. 2(1). London: Sage Publications. P 5-32.
Feldman J. (2003). What is a visual object? Trends in Cognitive Sciences, Volume 7, Issue 6, June 2003. P 252-256
Paglia C. (1995). Sex and Violence, or Nature and Art. London: Penguin Publications.
Rose G. (2001). Visual Methodologies, London: SAGE Publications.
Thürlemann F. (1994). Nuo vaizdo į erdvę. Vilnius: Baltos lankos.
[1] Plačiau apie šio tyrimo metodiką galima perskaityti:
Žilinskaitė V. Importance of Visual Information in Self-Representation. Informacijos mokslai (vol. 32). Vilnius: 2005. PP. 75-88. ISSN 1392-0561.
Krukauskienė E., Trinkūnienė I., Žilinskaitė V. Jaunimo kultūrinis identitetas: prioritetai, nuostatos, etninė kultūra. (Monografija) Vilnius: STI, Eugrimas, 2003. ISBN 9955-501-61-8.
temos: idėjos ir teorijos, sociumas |
« kanalai, gondolos ir kitos medijos 51-ojoje Venecijos bienalėje | | dalijimasis ir siejimas nuorodomis: kas yra „weblogai“? (1 d.) »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.