• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 6 prisijungę dabar
    • 2368277 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Vilémas Flusseris – filosofo paraštės medijų teorijose (2 d.)

    | 2008-01-29 | 12:00
    temos: filosofija,idėjos ir teorijos,mediosofija,PARAŠTĖS,straipsniai

     

    Pirma dalis.

    Pristatydamas Flusserį, Andreasas Ströhlis pirmojo JAV leidžiamo Flusserio tekstų rinkinio įvade rašo, esą Flusseris Europos intelektualus padalina į dvi stovyklas. Viena jų šį mąstytoją mato kaip pesimistą, cinišką mūsų raštu grįstos kultūros, o kartu Vakarų civilizacijos, kaip mes ją suvokiame, griūties pranašą. Kiti tuo tarpu laiko jį naujo, postistorinio humanizmo, kuris gims iš šiuolaikinės medijų ir komunikacijos struktūrų terpės, pranašu (Ströhl 2002: ix-x). Ströhlis teigia, esą pats Flusseris skatino abu šiuos požiūrius. „Kaip filosofas, medijų teoretikas, rašytojas ir žurnalistas jis niekuomet nerašė „akademiniu stiliumi", kurio iš jo būtų buvę galima tikėtis. Provokuojantis žaidimas žodžiais, kalbiniai žaidimai naudojant etimologiją, kalba, nuspalvinta egzistencialistiniais potėpiais ir fenomenologinis klausinėjimo metodas kėlė painiavą ir erzino akademinį pasaulį“ (Ströhl 2002: x). Įdomu ir tai, kad Ströhlis Flusserio unikalumu, savotiškumu ir sėkme laiko tai, kas minėto akademinio pasaulio atstovų ir apskritai Flusserio kritikų rankose yra tapę vienu iš dažniausiai minimų priekaištų bei Flusserio kaip išskirtinio mąstytojo nuvainikavimo priemone – būtent tai, kad Flusseris „nuolat kartodavo savo svarbiausius klausimus, tik išreikšdamas juos kitais žodžiais ir taip sukurdamas nesuskaičiuojamas variacijas tais pačiais argumentais. Savo idėjas jis vystė jas nuolat kartodamas ir ypač rašydamas esė įvairiomis kalbomis. Koncentruoti ir vis dėlto dažnai lakoniški sakiniai atspindėjo idėjas, kurias jis pats norėjo išgirsti ne mažiau nei jo skaitytojai ar klausytojai. Kiekviena esė yra tiesiogine prasme bandymas filosofuoti ex nihilo. Tokiu būdu galima stebėti filosofą mąstant, tačiau šio metodo nepatogumas yra tai, kad Flusserio tekstų ir paskaitų temos susikerta viena su kita labiau perdėtai nei tai atsitinka kitų mąstytojų teorijose“ (ibid.). Kaip bebūtų apmaudu, pastarasis klausimas dėl Flusserio neakademinio rašymo stiliaus ir yra bene didžiausia kliūtis pereiti prie atidesnės tekstų turinio analizės. Į šias pinkles patenka tiek tokio rašymo stiliaus gerbėjai, tiek jo kritikai – pastarieji dėl to, kad griežta kritika apskritai atmetagalimybę, kad už neakademinio paviršiaus galima būtų įžvelgti akademinei analizei tinkamą turinį, o pirmieji dėl to, kad susižavėję paviršiaus lengvumu, žaismingumu ir visokeriopu patrauklumu net nebekelia klausimo apie tolesnį galimą rasti turinį. Kaip ten bebūtų, suskliaudus debatus dėl akademiškumo ar neakademiškumo, vienas iš ryškiausių klausimų, tiesiogiai atvedančių prie turinio analizės, yra Flusserio teorijos objekto klausimas.

    Medijų teorijos Flusserio poziciją dažnai pristato kaip visų pirma supriešinančią raštą ir vaizdą (Kloock 1995: 128) ir viena to priežasčių gali būti laikomas 1987 m. pasirodęs Flusserio veikalas rašto tema „Die Schrift. Hat Schreiben Zukunft?" (Immatrix Publications, Göttingen), tapęs itin populiariu pristatant Flusserį medijų teorijų kontekste. Raštą ir vaizdą Flusseris tematizuoja ne tiesiog kaip medijas, dominuojančias tam tikru kultūros tarpsniu, tačiau kaip medijas, lemiančias tam tikro kultūros tarpsnio specifiką. Kaip teigia Kloock, Flusserio medijų teorijos centre iškyla žmonijos istorijos fazės, kuomet informacijos gamybai, saugojimui ir sklaidai lemiama medija buvo raštas, ir meto, kuomet kultūroje dominuoja/dominavo vaizdai, supriešinimas (ibid). Tačiau čia pat iškylantis klausimas, kodėl apskritai Flusseris tematizuoja raštą, aiškaus ir tikslaus atsakymo sulaukia pačiose pirmose „Die Schrift" eilutėse. Tuo pačiu yra atskleidžiamas būtent rašto medijos fundamentalumas – Flusseris teigia raštą esmingu esant todėl, kad „rašymo gestais ir tik jais pasireiškia žmonių Dasein“ (Flusser 1989: 8). Kitaip tariant, rašto medija Flusserį domina ne todėl, kad ji dominavo anksčiau, arba ne todėl, kad rašto gyvavimo specifika naujuoju technologinės kultūros raidos tarpsniu jau yra įgijusi kitokią charakteristiką, tačiau kaip pamatinis būties raiškos būdas. Vadinasi, Flusserį raštas domina kaip filosofą.

    Anke Finger savo pranešime taip pat pažymėjo, jog būtent pasaulio fenomenų stebėjimas (t. y. fenomenų stebėjimas filosofo žvilgsniu) visų pirma įkvėpė Flusserį pasinerti į fotografijos teoriją. Tačiau viena svarbiausių teorinių Flusserio pozicijų atsiskleidžia jo siūlyme pažinti ir pripažinti save kaip gestus. Flusseris teigė, kad mes pažįstame save tam tikrame kontekste, tam tikrame santykio būde ir kad tuo pačiu mes apleidžiame subjekto ir objekto atskyrimą. Flusserio domėjimasis medijų teorija gimęs iš jo suinteresuotumo tirti žmones ir jų elgesį, tačiau ne atvirkščiai. Šio mąstytojo teorija pažymėta fenomenologiniu ženklu, kurį ryškiai išduoda visuomenė, kaip tarpsubjektinių santykių tinklo, samprata. Toks Flusserio teorinės pozicijos išreiškimas dar kartą patvirtino ne vieno simpoziumo dalyvio jau minėtą mąstytojo priklausymą vientisai fenomenologijos tradicijai. Šios tradicijos šaknys siekia Husserlio fenomenologiją, tačiau fliuseriškąją jos recepciją dar tiksliau charakterizuoja jos panašumas į dialogo fenomenologiją, dar kartais vadinamą fenomenologija, kuriai įtakos turėjo judėjiškos tradicijos. Būtent šiai krypčiai, kurios raidai svarbus ribinių žmogiškųjų patirčių tematizavimas ir kurios bene žinomiausiais atstovais laikomi Martinas Buberis bei Emmanuelis Lévinas, gali būti priskirtas ir Flusserio mąstymas, kuriame taip pat svarbią vietą buvo užėmę dialogo, tarpsubektinių santykių, fenomenų, kasdienės ir ribinės patirties aptarimai. Iškilus tokioms įžvalgoms nelengva susilaikyti nuo klausimo, ar galima Flusserį laikyti tokiu pačiu fenomenologu, kurio tyrimas yra nukreiptas į šiuolaikinį pasaulį su pakitusiomis technologijomis? Kol kas teko sulaukti tik pritariančių atsakymų į šį klausimą.

    Vis dėlto panašu, kad kol kas Flusseris labiausiai laukiamas komunikacijos ir medijų teorijose ir šiuolaikinės kultūros kritikoje. Vieni įdomiausių – įdomiausių populiariosios kultūros prasme – šiandien tikriausiai būtų Flusserio tekstų rinkiniai, kuriems buvo suteiktas „dizaino filosofijos“ vardas ir kurie tokiu „viliojančiu“ pavidalu buvo išleisti jau po mąstytojo mirties (Vom Stand der Dinge. Eine kleine Philosophie des Design, ed. by Fabian Wurm, Steidl, Göttingen, 1993). Pavadinimas iš tiesų viliojantis ir tikriausiai šio viliojimo išvengti jau nebeįmanoma. Juk ne tik kad Flusseris teigė, kaip aukščiau minėta Ankes Finger pristatyme, nenorįs būti disciplinuojamas ar įrašytas į vienos sistemos/disciplinos rėmus, tačiau net ir nežinant tokios mąstytojo nuostatos, vargu ar pastarąjį veiksmą iš viso būtų įmanoma atlikti nagrinėjant paties Flusserio teorinį ir praktinį palikimą. Didžiąją gyvenimo praleidęs kaip klajoklis, paskelbęs, jog iš tiesų toks yra ir šiuolaikinis kultūros būvis, klajokliniu Flusseris buvo pavertęs ir savo mąstymą. Todėl nėra sudėtinga šio autoriaus palikimui rasti įvairių skambių, „madingų“, skaitytojo akį tuoj pat patraukiančių pavadinimų. Tikriausiai dėl šios priežasties kol kas Flusserio populiarumas neakademiniuose sluoksniuose neblės. Tačiau iš kitos pusės – ar negalima manyti, jog būtent tokie populiaraus įrėminimo tekstai, patys būdami šiuolaikinės kultūros reiškiniais, neilgai trukus taps įprastu ir galbūt net pagrindiniu šios kultūros tyrimo metodu?

    Pabaigai norėtųsi iškelti tokį klausimą: kokia vis dėlto yra tolesnės Flusserio recepcijos galimybė? Anot Andreaso Ströhlio, itin gyvas susidomėjimas Flusseriu Čekijoje prasidėjo dešimtajame XX a. dešimtmetyje. Į čekų kalbą tuo metu buvo išversta nemažai Flusserio tekstų, pradėti organizuoti teminiai seminarai, atsirado daugiau tyrinėtojų, susidomėjusių šia tema ir ėmusių plėtoti ją akademiniame lygmenyje. Pats Flusseris 1991 m. buvo atvykęs į Prahą, kur skaitė paskaitas apie masinę komunikaciją ir paradigmų kaitą. Iniciatyva organizuoti kasmetinius Flusserio seminarus mąstytojui netikėtai žuvus nenuslopo – 1992 m. Prahoje vykęs buvo surengtas seminaras postistorijos tematika, dar po metų seminaro tema buvo vizualieji menai, siejant juos su medijomis, 1994 m. surengtas seminaras apie medijų etiką. Paskutinis seminaras prieš kelerių metų pertrauką įvyko 1997 m. ir plėtojo filmų, kino tematiką. Tuo tarpu 2001-ųjų metų seminaras buvo organizuojamas kartu su aplinkos architektais. Praėjusį lapkritį vykusiu simpoziumu taip pat siekiama atgaivinti jau vykusių seminarų tradiciją ir skatinti platformą fliuseriškojo mąstymo plėtotei. Tačiau kokią vietą Flusseris galėtų atrasti lietuviškajame akademiniame – ar tiesiog intelektualiniame – diskurse, kol kas dar sunku nuspėti. Galimi bent keli scenarijai, kurie priklauso nuo to, kokių sričių atstovų dėmesį Flusserio teorijos patrauks pirmiausiai ir labiausiai. Jau turime susidomėjusių medijų teoretikų, medijų filosofų. Norėtųsi sulaukti ir daugiau praktikų – pavyzdžiui, vizualiųjų menų atstovų. Krypčių, kurioms būtų galima pritaikyti Flusserio idėjas, yra tikrai daugiau nei viena, tačiau labiausiai jo paties propaguotą mąstymo principą atitiktų tas, kuris vienon visumon, kiek įmanoma, sujungtų jas visas. Belieka tikėtis, jog šiuo keliu bus einama. Tuo tarpu padėti aiškiau nustatyti jo gaires gali ir toliau pateiktos nuorodos.

    www.flusserstudies.net – recenzuojamas internetinis žurnalas, kuriame publikuojami tiek paties Flusserio, tiek jo tyrinėtojų tekstai. Puslapyje taip pat yra trumpa mąstytojo biografija bei bibliografinis jo knygų sąrašas ir bibliografinė kritinių publikacijų apie Flusserį rodyklė.

    http://flusser.khm.de/ – nuoroda į Vilémo Flusserio archyvą Berlyno Menų universitete. Archyvas talpina ir prižiūri Flusserio palikimą, organizuoja tarptautines Flusserio paskaitas bei šiuo metu užsiima 1991-ųjų metų Flusserio skaitytų paskaitų Bochume redagavimu ir tvarkymu. Be to, archyvas remia tarptautinius publikacijų rengimus, mokslinius bei meninius darbus ir renginius.

    http://www.goethe.de/ins/cz/prj/vfl/deindex.htm – puslapis, sukurtas Goethes Institute Prahoje vykusio simpoziumo proga. Puslapyje galima rasti informacijos apie Vilémą Flusserį, svarbiausius su Flusserio studijomis susijusius projektus, įvykusias ar vyksiančias konferencijas, seminarus, Prahos simpoziumą ir nuorodas į kitus šaltinius.

    Naudoti šaltiniai:

    Flusser, V. Die Schrift: hat Schreiben zukunft? – Göttingen: Immatrix Publ., 1989.
    Kloock, D. Von der Schrift zur Bild(schirm)kultur – Berlin: Wissenschaftsverlag Volker Spiess, 1995.
    Ströhl, A. „Introduction“ – In: Flusser, V. Writings, ed. Ströhl, A., Minneapolis: University of Minnesota Press, 2002.

    Bibliografinė rodyklė http://www.flusserstudies.net/pag/bibliography.htm

    Naudotasi simpoziume pateiktais Andreaso Ströhlio ir Ankes Finger pranešimais.
     

    temos: filosofija, idėjos ir teorijos, mediosofija, PARAŠTĖS, straipsniai |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.