• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2388201 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Vilémas Flusseris – filosofo paraštės medijų teorijose (1 d.)

    | 2008-01-22 | 11:36
    temos: filosofija,idėjos ir teorijos,mediosofija,PARAŠTĖS,straipsniai

    Šiandien retai kuriame vokiškai kalbančių šalių universitetų dėstant medijų teorijas aplenkiama Vilémo Flusserio pavardė. Įvaduose, studijų programose, rekomenduojamos literatūros sąrašuose… Ypač kalbant apie daugeliui vis dar „mistinę“ medijų filosofijos discipliną: kaip vienas svarbiausių – ir pirmiausių – jos atstovų dažnai ir yra pristatomas Flusseris – šalia tokių teoretikų kaip Virilio, Kittleris, Benjaminas ir, žinoma, McLuhanas. Šiame tekste nenorėčiau pulti į diskusiją apie medijų filosofijos objekto substancialumą ar apie išvardintų teoretikų „teisę“ būti minimiems tame pačiame sakinyje, kuriame buvo ištartas žodis „filosofija“. Šio teksto leitmotyvas ir varomoji jėga buvo klausimas, ar Flusseris iš tiesų buvo medijų teoretikas, arba kitaip – ar iš tiesų jis buvo tik medijų filosofas? Juk būtent jo, kaip medijų teoretiko ir medijų filosofo, pristatymą teko išgirsti klausantis medijų filosofijos paskaitų Graco universitete, kuriame mažiau nei dveji metai iki savo žūties paskaitas buvo skaitęs ir pats Vilémas Flusseris. Tuo tarpu minėtas klausimas iškilo prieš porą mėnesių, lankantis Prahos Goethės instituto organizuotame trijų dienų simpoziume apie Vilémą Flusserį, o tiksliau fliuseriškąjį mąstymą. Tolesnis tekstas – tai minėto simpoziumo išdava. Tai – kartu ir trumpa apžvalga, ir kvietimas tolesniems galimiems temos tyrinėjimams.

    Viena iš oficialiai neskelbiamų praėjusių metų lapkričio 12–14 dienomis vykusio simpoziumo priežasčių buvo ypatinga ir ne veltui, kaip veikiau paaiškės, priminė dialogo filosofų pabrėžiamą akistatos ir atsakomybės priešais Kitą momentą. Atsakomybės priešais Kitą – šiuo atveju patį Flusserį – priežastį pokalbio metu pripažino simpoziumo iniciatorius Andreasas Ströhlis – vienas iš Flusserio tyrinėtojų, jo tekstų rinkinių sudarytojų, straipsnių Flusserio teorijų temomis autorių. Prieš šešiolika metų jis taip pat buvo vienas iš Flusserio grįžimo į Prahą skaityti paskaitų iniciatorių. Galų gale Andreasas Ströhlis buvo vienas paskutiniųjų, mačiusiųjų Flusserį gyvą. Nes 1991-ųjų lapkritį, grįždamas iš viešnagės Prahoje atgal į Vokietiją, mąstytojas pateko į autoavariją ir žuvo. Šios nelaimės šešėlis, kaip pripažino Ströhlis, paskatino dar stipriau puoselėti Flusserio mąstymo palikimą taip, kaip pats mąstytojas to būtų norėjęs.

    Simpoziumo metu Andreasas Ströhlis, iniciatorius, pirmasis ir pristatė Flusserį pranešimu, vienodai įdomiu tiek Flusserio tyrinėtojams, tiek mažiau apie jį girdėjusiems klausytojams. Flusseris gimė 1920 m. Prahoje, žydų intelektualų šeimoje. Kai 1939 m. dėl pavojingos politinės situacijos Flusseris ryžosi palikti miestą ir šalį, jis jau buvo Karlo universiteto teisės fakulteto filosofijos studentas. Filosofijos studijas Flusseris tęsė Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje (LSE). Kitaip tariant, filosofinis Flusserio išsilavinimas aprėpė dvi XX a. ryškiausias senojo žemyno filosofines tradicijas – Prahoje, viename iš buvusios Austrijos Vengrijos imperijos kultūros židinių, mąstytojas buvo stipriai paveiktas Husserlio fenomenologijos, kurią tuo metu tenai gyvai skleidė vienas paskutinių tiesioginių Husserlio mokinių Janas Patočka, tuo tarpu Londone jam teko studijuoti aplinkoje, sutelkusioje (ypač dėl vykstančio karo) nemažai stiprių analitinės bei mokslo filosofijos atstovų. 1941 m. Flusseris emigravo į Braziliją, kur praleido maždaug tris dešimtmečius. Nors bėgant laikui filosofiniai ir moksliniai mąstytojo interesai ne tik nemažėjo, tačiau vis augo, vis dėlto dar du dešimtmečius tyrinėti ir rašyti jam teko laisvu nuo dieninio darbo metu – tuo metu Flusseris vertėsi kaip tik galėjęs, dirbdamas įvairius darbus, tame tarpe ir elektrinių transformatorių gamyklos vedėjo. 1961 m. galų gale buvo išspausdinti pirmieji Flusserio straipsniai, o 1962 m. ir pats mąstytojas buvo priimtas į Brazilijos filosofijos institutą bei tapo filosofijos ir komunikacijos dėstytoju Komunikacijos ir humanitarinių mokslų mokykloje San Paule. Brazilijoje Flusseris pragyveno dar vieną dešimtmetį: susiklosčius nepalankiai politinei situacijai, kurios metu vis labiau ir labiau imta riboti žodžio laisvę, 1971 m. pasitaikius progai kartu su žmona Flusseris grįžo į Europą.

    Tyrinėtojai pabrėžia, kad Flusserio mąstymo raidai buvo ypač svarbūs tiek kultūriniai akiračiai, kuriuose jis atsidurdavo, tiek konkrečios jo paties gyvenimo detalės. Mąstytojas rašė keturiomis kalbomis, iš kurių daugiausia savo gimtąja vokiečių. Arba, kaip ne kartą vėliau buvo pabrėžta simpoziumo metu, specifine Prahos, arba to meto Čekijos, vokiečių kalba, kuria užaugęs buvo ir Husserlis, kuria kalbėjo Kafka. Kultūriniu Flusserio pagrindu taip pat buvo ši savotiška Centrinės Europos – Austrijos-Vengrijos imperijos – kultūrinė tradicija. Šis kultūrinis pamatas Flusserio mąstymui buvo itin svarbus – simpoziumo metu ne kartą minėta, kad Flusseris net ir egzotiškoje Brazilijoje liko „senuoju“ europiečiu. Tai paliudijo ne tik Ströhlis, bet ir simpoziumo garbės viešnia – ponia Editha Flusser, mąstytojo našlė. Savotiškai filosofinį Flusserio pasaulėvaizdį paveikė ir tai, kad Europoje išsilavinimą įgijusiam mąstytojui nebuvo lengva įsitvirtinti Naujajame pasaulyje – ne tik dėl tuomet iškilusio kalbos barjero ar kultūrinių šalių, kontinentų skirtumų, bet ir dėl trauminės patirties, kurią sukėlė atsiskyrimas nuo visos likusios šeimos karo metu. Flusseris iš Prahos bėgo kartu su būsima žmona ir jos šeima – kad ir kiek įkalbinėtas, jo tėvas Gustavas Flusseris griežtai atsisakė palikti Prahą, jausdamas atsakomybę ir pareigą miestui, kurio politinėje, mokslinėje ir kultūrinėje aplinkoje jis aktyviai reiškėsi. Kartu Prahoje liko ir Flusserio motina, sesuo bei seneliai. Pirmoji žinia, pasiekusi Flusserį išlipus iš laivo Rio de Žaneire, buvo apie jo tėvo mirtį. Po kiek laiko koncentracijos stovykloje žuvo ir kiti jo šeimos nariai. Tuo tarpu Flusseris, nepritapęs svetimoje kultūroje, negalėdamas dirbti intelektualinio darbo, gerai nemokėdamas kalbos, atskirtas nuo savo šaknų, ne vienerius metus mąstė apie savižudybę. Priverstinio atskyrimo nuo savo šaknų patirtis, anot Flusserio tyrinėtojų, atsispindėjo ir mąstytojo raštuose jaučiamoje dabarties bešaknės kultūros kritikoje.

    Prahos simpoziume šios žinios apie mąstytojo gyvenimą ir jo pasaulėžiūrą gyvai skambėjo ne tik pranešėjų lūpose, bet ir jo našlės Edithos Flusser akyse ir galvos linktelėjimuose. Dar labiau suintrigavo diskusijos apie Flusserio kurto diskurso ypatybes. Andreasas Ströhlis pabrėžė, esą Flusserio kultūros recepcijai itin svarbus yra susižavėjimas technologijos pažanga ir tikėjimas progresu. Šio optimistinio požiūrio ištakos galinčios būti taip pat biografinės – augdamas jaunos Čekijos Respublikos sostinėje jis galėjo perimti tam tikras kairiąsias socialinės pažangos idėjas. Tuo tarpu technologiniai kultūros aspektai Flusseriui rūpėjo kaip būdingas ir neatskiriamas šiuolaikinės kultūros artefaktas, kurio įsigalėjimą mąstytojas laikė neišvengiamu kultūrai įgavus tam tikrą vieną vystymosi kryptį. Vieną iš tokių kultūros artefaktų, vieną svarbiausių XX a. pabaigos informacinės revoliucijos atributų, mums žinomą kaip internetą, Flusseris savo tekstuose aprašė dar gyvendamas Brazilijoje, vadinasi, iki aštuntojo dešimtmečio pradžios. Tokį spėjimą mąstytojas galėjo atlikti tik įžvelgdamas to meto socialines ir kultūrines vystymosi tendencijas, kurių tyrinėjimams buvo linkęs naudoti fenomenologinį metodą. Jis akivaizdžiai įrodo stiprią įtaką, kurią mąstytojui padarė Senojo žemyno fenomenologinės tradicijos. Vieni svarbiausių fenomenologinio metodo atributų Flusseriui buvo iš Husserlio perimtos eidetinės redukcijos ir kasdienio pasaulio sampratos. Tačiau pats Flusseris daugiau dėmesio nei jam įtaką padarę fenomenologai skyrė komunikacijos modeliui – jį tyrinėjo ir pats jį naudojo. Vienomis iš šio modelio bei jo svarbos ištakų galima laikyti kitą fenomenologinio, o vėliau kai kuriais atvejais ir fenomenologinio-egzistencinio mąstymo šaką, būtent vadinamąją dialogo filosofiją. Šios filosofijos šakos įtaka visų pirma Flusserį pasiekė per Martino Buberio idėjas, iš kurių Flusseris perėmė Kito pripažinimo, atpažinimo sampratas. Fliuseriškoje dialogo filosofijos recepcijoje svarbu tai, kad dialogo principą jis pritaiko ir naudoja, anot Ströhlio, medijų-teoretiniu būdu [media-theoretical way]. Husserlis tačiau nėra vienintelis buvusios Austrijos-Vengrijos imperijos filosofas, turėjęs įtakos Flusserio mąstymui. Anot Ströhlio, šio mąstytojo teorijose atrandamas ir nemenkas Ludwigo Wittgensteino pėdsakas. Kaip ten bebūtų, tenka pripažinti, jog pats tam tikrų įtakų Flusserio mąstymui ar jų transformacijų mąstytojo raštuose atradimas – tai įtemptas, gana sudėtingas ir plataus intelektualinio pasirengimo reikalaujantis procesas, kadangi Flusseris pats nenaudojo nuorodų sistemos ir daugelį savo tekstų rašė literatūrinio esė stiliumi. Tačiau tuo pačiu šis procesas yra įdomus, įtraukiantis, metantis iššūkį. Ne veltui, kiek teko skaityti Flusserio tekstus ir klausytis apie jį, būtent toks mąstymo būdas jam yra priimtiniausias – tapti iššūkiu kitiems, kad rastųsi vaisingas dialogas, komunikacijos struktūra, vedanti naujų įžvalgų ir atskleisčių link.

    Ir vis dėlto būtina nuolat prisiminti, kad Flusserio pasaulėvaizdį stipriai lėmė atskirties, suardymo, griūties momentai. Flusserio tyrinėtoja Anke Finger kaip vieną pirmųjų griūties, prieštaravimo momentų įvardija jau pačią aplinką, į kurią gimdamas įžengia Flusseris. Tai – jauna, niekuomet anksčiau neegzistavusi respublika, Čekoslovakija, mąstytojo gimimo metu pati sulaukusi vos pusantrų metų amžiaus. Tuo metu ji kaip tik ir mėgino įsisteigti bei įtvirtinti save kaip nepriklausomą politinį organizmą. Tačiau organizmo vientisumas turėjo būti pasmerktas pačios jo kūrimo situacijos – nauja vientisa respublika buvo kuriama atsiskiriant nuo kelis šimtmečius egzistavusios struktūros ir taip ją suardant. Tikrovė, kurioje gimė Flusseris, buvo sienų kaita. Tuo tarpu Praha – gimtasis miestas, jo kultūros miestas, daugialypis miestas staiga tapo fašizmo miestu. Praha sugriuvo Flusserio akyse, o griūties kulminacija buvo sprendimas palikti Prahą ir šeimą, kuri nesutiko vykti kartu. Anot Finger, pats Flusseris yra pasakęs, esą tą atsisveikinimo akimirką jis puikiai suprato, jog būtent tuomet mirė savo šeimai – tėvams, seseriai, seneliams, o jie tą akimirką mirė jam. Ši atskirtis buvo tragiška Flusseriui kaip asmeniui, tačiau kaip mąstytojui ji simbolizavo atskirtį apskritai. Kaip teigia Finger, Flusseriui nebuvo priimtinas ketinimas visur brėžti ribas – ribas, skiriančias vyrą nuo moters, Vokietiją nuo Prancūzijos. Flusseriui nebuvo baltųjų, nebuvo kairiųjų, nebuvo grynųjų kultūrų nei grynųjų disciplinų. Bet kuris sisteminis mąstymas esantis klaidingas, kiekviena sistema savaime yra smurtinė. Tikrovė Flusseriui buvo susiraizgiusi, susipainiojusi ir dėl to įdomi. Galų gale, anot Finger, Flusseris mėgino pasiūlyti savąją epistemologiją, savotišką, kitonišką kultūros mąstymo būdą, kuris gebėtų apimti, įtraukti pasaulį po Prahos ir po fašizmo. Flusseris laikėsi teorinės nuostatos, esą ribos, sienos yra ne tiek atskyrimai vieno nuo kito, tačiau tiek vieno, tiek kito apribojimai, susiaurinimai. Pats Flusseris atsisakė būti disciplinuojamas ar priskirtas disciplinai. Jo tikrovė – buvimas keliose kultūrose, gyvenimas keliomis kalbomis. Tokia buvo ir jo kultūrinių industrijų analizė.

    Tokie tyrinėtojų pastebėjimai taip pat paaiškina įdomų faktą – filosofo, sekusio fenomenologine tradicija, veikalai atrasti prabėgus maždaug porai dešimtmečių nuo jų sukūrimo ir visai ne filosofijos srityje. Pirmieji, susižavėję įžvalgiomis mąstytojo mintimis, buvo fotografai, architektai, kitų vizualiųjų menų atstovai. Pats Andreasas Ströhlis, nors ir studijavęs bei baigęs filosofiją, Flusserio vardą pirmą kartą išgirdo susidomėjęs fotografija ir fotografijos teorijomis. Pirmasis Flusserio tekstas, pasirodęs vokiečių kalba Europoje, buvo „Für eine Philosophie der Fotografie" (European Photography, Göttingen, 1983), kitais metais tos pačios leidyklos išleistas anglų kalba – „Towards a Philosophy of Photography". Dar po metų sąrašą papildė veikalas „Ins Universum der technischen Bilder" (European Photography, Göttingen, 1985). Europą Flusseris pasiekė pirmiausia savo veikalais apie technologines medijas, tačiau reikia pažymėti, jog pirmieji išspausdinti jo veikalai Brazilijoje buvo rašomi filosofijos ir kalbos tematika, mąstytojas taip pat, ypač gyvenimo svečioje šalyje pradžioje, nagrinėjo religinius, etinius klausimus. Žvelgiant bendrai, tiek publikacijų temos, tiek pavadinimai aiškiai apibrėžia Flusserį kaip kultūros filosofą, teoretiką. Tačiau Flusserio susidomėjimas šiuolaikinės kultūros plačiaja prasme problematika neretai lieka nepastebėtas dėl tos pačios priežasties, kuri ką tik beveik įvardijau ir kuri tikriausiai buvo įmanoma tik pasaulyje, išgyvenusiame du pasaulinius karus bei išradusiame Šaltąjį karą ir taip savotiškai įtvirtinusiame atskirties šiuolaikinėje kultūroje būtinybę. Kitaip tariant, nors ir publikuotų Flusserio veikalų anaiptol nėra itin daug, nors ir mąstytojas laisvai rašė keturiomis kalbomis, vis dėlto susiklostė taip, kad viena dalis jo veikalų buvo pažįstama Naujajam pasauliui, tuo tarpu su antrąja susipažino Senasis žemynas. Ir tikrai ne todėl, kad mąstytojas būtų keitęs pažiūras – neva atsisakęs ankstyvųjų ir perėjęs prie „brandesnio“ mąstymo. Flusserio į „ankstyvąjį“ ir „vėlyvąjį“ tikrai nesuskirstysi.

    Antra dalis.

    temos: filosofija, idėjos ir teorijos, mediosofija, PARAŠTĖS, straipsniai |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.