Kaip pakliūti į Playboy ir neapsinuoginti
valentinas klimašauskas |
2007-04-07 | 21:10
temos: balsai,valentino
Ar jūsų asmeninės skaitymo praktikos[1] yra tolygios asmeninei radijai su asmeniniu balsu jūsų galvoje? Pavyzdžiui, legendinis kanadiečių kompozitorius Glennas Gouldas kurdavo muzikinius kūrinius dėliodamas, diriguodamas skaitančiųjų aktorių balsus. Arba jo galvoje dėliodavosi muzikinės-literatūrinės kompozicijos vien besiklausant aplinkinių žmonių pokalbių degalinės kavinėje[2]. Bet grįžkime prie vidinio skaitymo. Kokios yra jūsų skaitymo praktikos? Ar (reakcingai grįžtant prie to, kad tikriausiai vienaip ar kitaip priklausote, priklausėte ar priklausysite MTV (priklausomai nuo konteksto, tikriausiai mtv.lt) kartai) vis dar galite perskaityti knygą nuo pradžios iki galo linijine tvarka? O straipsnį? O haiku poemą?
Man visada buvo įdomu, ko tikėjosi iš savo skaitytojo Danielis Bellas, kuris taip pradeda savo beveik penkių šimtų puslapių „Kapitalizmo kultūrinius prieštaravimus“:
„Nuostabusis eruditas Samuelis Johnsonas teigė, kad nė vienas sveikai protaujantis žmogus niekada neskaito knygos nuo pradžios iki pabaigos. Jis pats greitai peržvelgdavo puslapius ir perskaitydavo tik jį dominančias vietas, visa kita praleisdamas.“
Tačiau Samuelis Johnsonas gyveno aštuonioliktame amžiuje, o mes gyvename amžiuje, kuriame ne tik esame apsupti tekstų (nemanau, kad esu vienintelis, kuris kasdien pabunda nuo mirksinčios tekstinės žinutės „alarm!“ telefono ekrane), bet ir esame viliojami tekstinių ryšių, jungčių, hiperlinkų. Veik kiekvieną kartą, norėdamas internete susižinoti, kaip užsirišti kaklaraištį, nepajuntu, kaip atsiduriu ir svetainėse, kurios aiškina, kodėl www.secondlife.com yra mažiau virtualus nei pirmasis gyvenimas, kodėl Lenkijos gyventojui, kuris siūlė laiko neturintiems katalikams nuodėmes išpažinti internetu, „gresia rimti nemalonumai“, arba, ar gyvendami be Baudrillard‘o mes tikrai gyvename post‘Baudrillard‘inėje visuomenėje.
Tinkliškumas nėra vien skaitymo praktika – tai tapo ir rašymo praktika. Tinklo, literatūrinės, lyčių, post-kolonializmo ir kitų kritinių teorijų suklestėjimo laikais pradėdamas nuo pirmos abėcėlės raidės negali sau leisti nepaminėti ir visų kitų. Norėdamas keliauti į praeitį, visų pirma privalai nukeliauti į ateitį, juk būtent ateityje bus sukurta laiko mašina, kuri jus nugabens į praeitį. Kai visa apsivertė aukštyn kojomis (kairieji dažnai būna dešinesni už dešiniuosius ir atvirkščiai, tačiau niekada nebūna mažiau reakcingesni) norėčiau[3] panašiai reakcingai[4] pabaigti pradžia, o pradėti pabaiga. Tačiau nėra svarbu, kas yra pradžia ar pabaiga, daug svarbiau yra tai, ar Balsas.cc, kaip tinklo kultūros žurnalas (o kultūra visada yra tinkliška) jus įtrauks ir nepasirodys tik dar vienas virtualaus kaimo getas, cituojant žmogų, simbolinis interviu su kuriuo pradėjo Balso.cc veiklą. Nors jame nerasite instrukcijų, kaip užsirišti kaklaraištį. Velniop (kur tai yra? <www.secondlife.com> ar normalybėje?) kaklaraiščius! Verčiau sužinokite kaip dalyvauti tinkle, ką daryti su telefone rastomis SMS žinutėmis, kaip pagerinti ar pabloginti savo blogą, ką atsakyti „Playboy“ interviu arba kaip ten pakliūti neapsinuoginant. Jeigu norėsite – net ir su kaklaraiščiu.
[1] „I don‘t play music, I present my listening practice“ – avatarės balsu skambėjo Dariaus Mikšio žodžiai resonance.fm radijo eteryje. „Aš negroju muzikos, aš pristatau savo skaitymo praktikas“, <http://www.radiogallery.org>, žiūrėti: Raimundas Malašauskas.
[2] Žiūrėkite filmą „33 trumpi pasakojimai apie Glenn Gloud“.
[3] norėčiau šiuo atveju galėtų būti pakeista į geisčiau kaip dviguba nuoroda į tai, kad kritinei medijų kultūrai trūksta geismo (nors ji gali bet kada užtrokšti nuo ekshibicionizmo), ir į Virginijaus Kinčinaičio tekstą „Žiūrėti, geisti, fotografuoti“ e-knygoje „Interpretacijos: Postmodernizmas, vizualinė kultūra, dailė“.
« Jekaterina: pastabos apie skaitymo labirintus | | Medijų meno festivalis „Enter 5“ Šiauliuose »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.