• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2774688 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Virginijaus Kinčinaičio knygos “Audiovizualinės kultūros kon/tekstai” apžvalga

    | 2008-01-24 | 08:48
    temos: apžvalgos,idėjos ir teorijos,knygos,naujosios medijos,PARAŠTĖS

    2007 m. rudenį bibliotekų ir knygynų lentynos, ant kurių parašyta “Medijos” (o kai kur – „Kultūra”, „Sociologija”, „Naujienos”, „Menas”, „Filosofija”), susilaukė dar vieno gyventojo: Virginijaus Kinčinaičio „Audiovizualinės kultūros kon/tekstų”. Nors pats autorius knygos įžangoje nuogąstauja, kad kuklinosi prisidėsiąs prie vis gausėjančios literatūros apie medijas aruodo, tačiau šis atvejis verčia tokią iniciatyvą pasitikti kuo palankiausiai. Be to, anot paties V. Kinčinaičio, ši monografija („įžvalgų rinkinys“), dabar jau yra „sudėtinė bendro proceso dalis“, o procesas – tai ne kas kita, kaip medijų kultūros savirefleksija įvairiausiomis jos formomis.

    Poreikis formuluoti, performuluoti, ieškoti apibrėžčių, sąsajų, įžvalgų turi būti tenkinamas ir nuolat skatinamas – bet kokios pastangos pateisinamos ir naudingos, nes jos atlieka gyvybiškai svarbią savirefleksijos funkciją. Daugeliu atžvilgių technokultūrinė dabartis (kaip ir visos kitos dabartys) plaukioja lyg debesis, ieškantis savo vardo – tai vaizdinys, kuris tiesiog trokšta būti suformuluotas. Šį poreikį formuluoti sukelia frustracija, atsirandanti nespėjant paskui technokultūros greitakalbę (ar greitaveiką?) Kažką panašaus patiriame besiklausydami pernelyg greitai kalbančio užsieniečio – blogas kalbos mokėjimas ir nepaliaujamas žodžių srautas trukdo nuosekliai sekti mintį, kalbą imame suvokti fragmentiškai, vien padrikas frazes, tarp kurių neįmanoma atkurti ryšio. Taigi – kasdienis tempas, techno/meta/kiberpatirčių kaleidoskopas. Tai formos lenktynės su turiniu, tik už šį turinį industriniame totalizatoriuje statomos vis mažesnės sumos.

    Iš kokio taško į šį peizažą gali žvelgti medijų kritikas? Jei tokiam taškui nustatyti reikia dviejų paradigmų kolizijos, tuomet vieną variantą pasiūlo pati kasdienybė. Štai atsikelia žmogus anksti ryte ir skuba į darbą. Prieš išeidamas pasitikrina pašto dėžutę (seną gerą – metalinę) ir randa skrajutę su meditacijos kursų reklama: „Padėkite sau įveikti beprotišką tempą ir stresą." Štai ir akivaizdi nuoroda į dvi stovyklas kapitalistinio progreso tikrovėje: distancijos su progreso skatinamomis vertybėmis išlaikymas ir beatodairiškas panirimas į technologinį progresą su visomis pasekmėmis, kad ir kokios jos būtų. Pirmasis variantas siūlo vystyti gebėjimą atsiriboti nuo ideologizuoto, skubančio pasaulio praktikuojant savotišką „vakarietiškajį budizmą“, kaip, pavyzdžiui, Zeno kursus, po kurių „jūs galėsite lengvai susidoroti su civilizacijos iššūkiais, stresu ir beprotišku tempu“ (t. y., dar geriau pasitarnauti ideologijai, geriau funkcionuoti jus išnaudojančioje kapitalistinėje struktūroje, nes mokėsite palaikyti saugią distanciją su ja), o kitas variantas – visiškas panirimas į virtualybę nereflektuojant jos prarandamos tikrovės atžvilgiu (t. y., leidžiant fiziniam kūnui degraduoti iki beverčių organų rinkinio). Čia nereikėtų apsigauti, kadangi tokioje alternatyvų kombinacijoje pati progreso koncepcija vis tik išlieka vienintele prasmės nešėja – kontekstu, kuriam nėra jokios alternatyvos, nes savirealizacija šios dviejų paradigmų kolizijos atveju įmanoma tik jame. Man neišvengiamai kyla asociacijos su S. Žižeko išpopuliarinta brolių Wachowskių filmo „Matrica“ analize, kurioje kalbėdamas apie pagrindiniam veikėjui siūlomą pasirinkimą tarp dviejų pasaulių, S. Žižekas reikalauja „trečiosios piliulės“ – t. y., kas, jei užuot pasirinkęs (melagingą, tačiau aktyvią) iliuziją arba (objektyvią, tačiau pasyvią) tikrovę, aš noriu patirti, kaip reiškiasi tikrovė pačioje iliuzijoje? Ontologinė svajonė, kuriai verta skirti dėmesio. Modernus žmogus (būtent modernus, be „post“) turi kiek suglumti tarp šių dviejų kraštutinumų. Jis nenori pasirinkti nė vieno ne dėl to, kad jie būtų jam ideologiškai nepriimtini ar panašiai, – jis nesirenka kraštutinumo bijodamas prarasti patį konfliktą, dichotomiją. Tačiau, kas, jei iš tikrųjų nėra, ko prarasti, o dichotomija yra neišvengiama, nuo mūsų pasirinkimo nepriklausanti kiekvieno reiškinio savybė?

    Leisiu sau grįžti prie klausimo apie kritiko poziciją. Vargu, ar galima kalbėti apie kažkokį „tašką“ erdvėje, ar konstantą teoriniame modelyje. Tai greičiau būtų pats sugebėjimas kurti teorinius apibendrinimus apie save pačius tuo pat metu išliekant savimi. Toks distancijos modelis, pasak Lacano, įmanomas dėl mūsų prigimtinio nesugebėjimo pilnai dalyvauti tikrovėje – tai lyg nesugebėjimas visiškai panirti į tikrovės skystį. Nesugebėjimas, kuris yra sugebėjimas. Atmintyje iškyla viena iš Lacano TV paskaitų: „Aš visuomet kalbu tiesą… Tačiau ne visą. Visko pasakyti negalime dėl materialių priežasčių – pačios kalbos.“

    Šitokios ilgos įžangos ėmiausi tam, kad tolesnė mintis nuskambėtų reikiamame kontekste, taigi: knyga „Audiovizualinės kultūros kon/tekstai” nėra akademinė audiovizualinės kultūros studija (pozityvia prasme). Pats terminas „akademiškumas“ gali sukelti pernelyg daug nereikalingų konotacijų. Audiovizualinės kultūros kritika (norisi sakyti „vis dar“, tačiau tas „vis dar“ prasidėjo palyginti neseniai) formuojasi kartu su savo objektu, kartu su žodynu ir terminologija, todėl formalus, normatyvus, hermetiškas požiūris į audiovizualinę kultūrą būtų išties regresyvus. Tarpdisciplininės „regos“ formavimosi procesas ypač pastebimas lietuviškuose tekstuose apie medijas ir jų kritiką bent jau dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, tai pastangos surasti tarpdiscipliniškumui vietą tarp nacionalinių meno institucijų, o kitas į nuolatinį kaitos procesą nurodantis veiksnys yra pati kalba. Ji tarytum ieško atskaitos taškų ir stabilesnių konstrukcijų, apibrėžimų. Bandydamas apibūdinti aptariamos knygos tekstą, turėčiau griebtis tokių formuluočių, kaip „enciklopediškai prisodrintas“ ir „almanachiškas“. Šios savybės itin reikšmingos, tiesiog simptomiškos.

    Knygos pradžioje V. Kinčinaitis, remdamasis M. Castellsu, D. N. Rodowicku ir W. Flusseriu, imasi kritinės-lyginamosios dabartinio istorinio laikotarpio simptomatikos apžvalgos. Autorius nesileidžia į plačias analizes – tam prireiktų atskiros knygos. Čia veikiau apsiribojama esminių idėjų ekspozicija, pačiu aptariamų reiškinių kontekstu. Pavyzdžiui, pateikdamas trumpą medijų archeologijos (sekant M. Focault pavyzdžiu, knygoje vengiama vartoti terminą „istorija“) apžvalgą, V. Kinčinaitis remiasi S. Zielinskio tekstais ir aptaria keletą praėjusio tūkstantmečio kūrėjų – nuo Giovannio Battista della Porta iki Etienne‘o Jules‘io Marey’aus. Bando užčiuopti keletą esminių virtualumo prototipų robotų ir automatikos raidoje. Vėliau, labai glaustai apžvelgdamas pagrindinius medijų kritikus ir teoretikus, prieina prie išvados, kad visi jie neišvengiamai yra „negailestingi postindustrinio, informacinio kiberkapitalizmo kritikai“. Štai čia norėčiau stabtelėti, kadangi šia išvada (reflektuojant aukščiau minėtą klausimą apie kritiko poziciją) galima apibūdinti ir pačius „Audiovizualinės kultūros kon/tekstus“. Tai natūrali pozicija (nors, žinoma, mąstant anarchistiškai, geriausia pozicija – jokios pozicijos), kurią gali užimti kritiškas protas, žvelgdamas į medijų pasaulį ir žinodamas, kad pastarasis vystėsi didžiųjų verslo struktūrų dėka. Nepripažinus šio fakto, vargu, ar įmanoma kritinė naujųjų medijų savirefleksija.

    Knyga, nors ir sudaryta iš savarankiškų darbų (straipsnių bei esė), turi bendras temines gaires, kurios apima gana platų audiovizualinės kultūros spektrą: avangardinį kiną, Lietuvos fotografiją ir vizualumą apskritai, komunikacinį meną, pastabas apie žiniasklaidą bei medijuojamą kasdienybės tikrovę ir ekrano ontologiją. Temų ratas išties platus, o asmeninės autoriaus įžvalgos nesiliauja stebinti savo taiklumu.

    V. Kinčinaitis medijų kultūra besidominčiai Lietuvos publikai žinomas kaip aktyvus kultūros kritikas ir parodų kuratorius, Šiaulių universiteto dėstytojas. Jo veikla tiek instituciniame meno pasaulyje, tiek jo paraštėse neišvengiamai atsispindi sugebėjimais reaktualizuoti (pvz., knygoje tai W. Benjamino, medijų archeologijos ar ekrano ontologijos analizė) įvairius kultūrologinius diskursus ir mobilizuoti įžvalgas apie marginalinius (ar dirbtinai nustumtus į paraštes) kultūros reiškinius. „Audiovizualinės kultūros kon/tekstai“ taps naudingu ir kūrybišku (bent jau mano knygos egzempliorius išties gausiai primargintas pieštuku) medijų kultūros almanachu visiems, kas dalyvauja šios kultūros kūrimo ir analizės procese.

    Dabar – trumpas ekskursas apie knygos trūkumus, kurio negalėjau išvengti. Susidarė įspūdis, kad redaktoriaus akys knygos rankraščio nematė. Korektūros klaidos ir teksto maketavimo lygis aiškiai parodo leidyklos „Saulės delta“ požiūrį į leidinio kokybę. Apmaudu, kad tokias pastabas reikia išsakyti aptariant būtent šią knygą.

    Be to, kartais kyla abejonių, ar nėra vis dar painiojami kai kurie terminai, pvz., „medijos“ ir „masinės informavimo priemonės“ (angl. media). Pastarasis terminas turi demokratiškesnį pakaitalą „žiniasklaida“, o pažyminiai (elektroninė, popierinė ir t. t.) gali nurodyti atitinkamą šio termino pobūdį. Skolinys „medijos“ yra visuotinai vartojamas ir suprantamas, todėl knygos skyrius „Informavimo priemonių archeologijos pėdsakais“ turėtų būti pervadintas į „Medijų archeologijos pėdsakais“, taip išvengiant faktinio neatitikimo – juk šiame skyriuje aprašomos būtent medijos, o ne žiniasklaida.

    Tačiau nepaisant šių trūkumų, knyga visiškai atlieka savo užduotį būdama tuo, kuo ir skelbiasi – audiovizualinės kultūros kontekstais.

    P. S. Užėjau į Šiaulių universitetą aplankyti trumpam čia užsukusio S. Valiulio – jis kaip tik gruodžio mėnesį čia skaitė paskaitas. Auditorijoje ant jo stalo pamačiau „Audiovizualinės kultūros kon/tekstus“. Mums kalbantis buvau paprašytas perduoti padėką autoriui – ne tik už turinį, bet ir už „prieinamą kainą“.

    V. Kinčinaitis. Audiovizualinės kultūros kon/tekstai. – Šiauliai: Saulės delta, 2007

    TURINYS:

    Multimedijos kultūros revanšas
    Tarpdalykiškumas audiovizualinėje kultūroje
    Tomo Netikinčiojo regos keblumai
    Smegenys, kurios nemiršta
    Informavimo priemonių archeologijos pėdsakais
    Virtualumo prototipai ir skaitmeninins anarchizmas
    Walterio Benjamino nušvi(e)timai
    Šventinis vizualumas ir kasdienybės heroizmas
    Vizualumo transgresijos
    Kibererdvės erosas
    Telekomunikacinis menas – kompiuterinio meno pirmtakas
    Nuo Golemo iki Stelarco
    Absoliutaus kino paieškos arba lanksti tobulos atminties spiralė
    Sisteminis uždarumas žiniasklaidoje
    Diskursyvūs fotomeno parodų tęsiniai
    Pusiausvyros paieškos
    Nušvitinta tamsa
    Penki fotoaparato spragtelėjimai
    Medijuotos tikrovės koliažas
    Nuo klasikinio paveikslo iki realaus laiko ekrano
     

    temos: apžvalgos, idėjos ir teorijos, knygos, naujosios medijos, PARAŠTĖS |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.