Umberto Eco: nuo interneto link Gutenbergo: tekstas ir hipertekstas (2 d.)
transliatorė |
2007-12-19 | 10:28
temos: esė,filosofija,hipertekstas,idėjos ir teorijos,interaktyvumas,knygos,PARAŠTĖS
Knygos skirstomos į dvi kategorijas: knyga skaitymui ir knyga-žinynas. Knyga skaitymui – o tai gali būti bet kas: romanas, filosofinis traktatas, sociologinis tyrimas – skaitoma „istorijos plėtojimo“ principu: pirmajame puslapyje sakoma, jog įvykdyta žmogžudystė, istorija plėtojama, kol galiausiai paskutiniame puslapyje paaiškėja, kad žudikas, kaip visuomet, buvo liokajus. Baigėsi knyga – baigtas jūsų skaitymas. Autorius nori, kad jūs pradėtumėte nuo pirmojo puslapio, tyrinėtumėte klausimus, kuriuos jis jums siūlo, o paskui jis pateiks jums išvadą. Tarp nenormaliųjų, ne taip skaitančiųjų knygas, yra universitetų profesoriai. Įsivaizduokime, jog tyrinėtojas nagrinėja Jeruzalės temą Tomo Akviniečio kūrybiniame palikime. Tuomet jis vartys tūkstančius puslapių, kreipdamas dėmesį tik į tas vietas, kur minimas žodis „Jeruzalė“. Arba štai dar vienas geras užsiėmimas – tyrinėti jungtuko „ir“ vartojimą Biblijoje. Tačiau nespecialistui tokie skaitymo būdai pasirodys labai nuobodūs.
Tačiau taip pat yra knygos konsultacijai – žinynai, enciklopedijos. Tokias knygas geriausia kartą perskaityti nuo pradžios iki galo, o paskui, jau žinant turinį, skaityti kiekvieną pastraipą atskirai. Enciklopedijos sumanytos sporadiškam ir niekuomet linijiniam skaitymui. Žmogus, perskaitęs enciklopediją nuo pradžios iki pabaigos, jau yra pasirengęs psichiatrinei ligoninei. Žmonės atsiverčia enciklopedijas tam, kad sužinotų kada gyveno Napoleonas ir kokia ciano vandenilio rūgšties formulė.
Universitetų profesoriai skaito enciklopedijas itin rafinuotu būdu. Tarkime, man reikia pažiūrėti, ar galėjo Napoleonas susitikti su Kantu. Imu tomus su raidėmis „N“ ir „K“, matau, jog Napoleono gyvenimo metai – 1769–1821, o Kanto – 1724–1804. 1804-aisiais Napoleonas jau buvo imperatorius, vadinasi negalime atmesti galimybės, kad jie galėjo susitikti. Veikiausiai tai bandysiu sužinoti straipsnyje „Kantas“, nes Napoleonas savo gyvenime matė tiek žmonių, kad susitikimas su Kantu trumpame straipsnyje galėjo likti ir nepaminėtas. O štai jei Kantas buvo susitikęs su Napoleonu, straipsnyje apie jį šis faktas gali būti minimas. Trumpai tariant, man prireiks landžioti po lentynas, atlikti fizinį darbą (būtent dėl to universitetų profesoriai atrodo tokie sukriošę). Kai, tuo tarpu, hipertekstas šį darbą padės atlikti per keletą minučių ar net sekundžių.
Keli ar net vienas kompaktinis diskas gali sutalpinti visą „Britannicą", beje, juo naudotis bus daug patogiau. Lentynos, užverstos enciklopedijomis, kaip mano namuose, netrukus ims tuštėti, ir aš nematau priežasties gedėti visų šių išnykusių tomų.
Tikra nelaimė ne tai, kad žmogus negali nusipirkti enciklopedijos. Galbūt tam jis turi pakankamai pinigų, tačiau niekuomet neturės tiek pinigų, kad galėtų nusipirkti butą, kuriame galėtų enciklopedijas susidėti! Pabandykite padovanoti „Britannicą" japonui. Kur jam ją dėti?
Hipertekstinis diskas išstums knygą-žinyną. Bet ar jis išstums knygą, skirtą skaitymui? Šį klausimą galima performuluoti į du atskirus klausimus. Pirmasis: ar gali elektroninė laikmena pakeisti knygą, skirtą skaitymui, ir antrasis: ar gali multimedijinė plokštelė pakeisti pačią skaitymui skirto kūrinio prigimtį?
Pirmiausia atsakykime į pirmąjį klausimą.
Knyga nemirs, knyga išliks būtina – pagaliau aš tai skelbiu. Beje, ne tik grožinė literatūra, bet ir visa, kam reikalingas neskubus, mąslus skaitymas, tai yra ne tik pati informacija, bet ir jos apmąstymas. Skaityti ekrane – tai visai ne tas pats, kaip skaityti puslapyje. Pagalvokite, kaip jūs patys susipažįstate su nauja kompiuterine programa. Nors paprastai bet kuri programa geba parodyti ekrane visas reikalingas instrukcijas, vartotojai perka knygą-vadovėlį ar bent jau atsispausdina instrukcijas. (Palikime nuošalyje tą problemą, kad kompiuterinius helpus dažniausiai rašo idiotai, o vadovėlius – labai talentingi žmonės).
Kompiuteriai pajėgia skleisti naujas raštingumo formas, tačiau jie nėra pajėgūs tenkinti tų intelektualinių poreikių, kuriuos patys ir stimuliuoja. Kai apima gera nuotaika, imu svajoti apie naują kartą, kuri įpras skaityti ekrane ir savavališkai pradės ieškoti naujų, patrauklesnių skaitymo būdų.
Simpoziume apie knygos ateitį, vykusiame San Marine, Régis Debray kalbėjo, jog senovės žydų kultūra rėmėsi knyga todėl, kad senovės žydai buvo klajokliai. Tai labai svarbus pastebėjimas. Egiptiečiai galėjo išraižyti savo istoriją obeliskuose. Mozė to negalėjo. Tas, kas nori pereiti Raudonąją jūrą, savo istoriją gali pasiimti ritinėlių, bet jokiu būdu ne obelisko pavidalu. Kita klajokliška civilizacija, arabų, taip pat rėmėsi knyga ir taip pat teikė pirmenybę rašmenims paveikslų atžvilgiu.
Knyga turi dar vieną privalumą prieš kompiuterį. Net atspausdinta ant dabartinio rūgštimi apdirbto popieriaus, išliekančio ne daugiau 70 metų, knyga yra patvaresnė už magnetinę juostą, ji gyvena ilgiau. Nes ji nepriklauso nuo elektros laukų ir trumpųjų jungimų. Popierinė knyga vis dar yra pigiausias ir patogiausias, mažiausiai sąnaudų reikalaujantis informacijos perdavimo būdas. Kompiuterinė informacija užbėga į priekį, o knyga keliauja kartu su mumis, mums patogiu greičiu. Net išmesti į negyvenamą salą, kur nėra elektros rozetės, galėtume skaityti knygą, bet negalėtume naudotis kompiuteriu. Knygą galimą skaityti jojant kupranugariu, drybsant vonioje, mylintis…
Hipertekstualioje raiškoje net detektyvas gali turėti atvirą struktūrą ir skaitytojas pats gali spręsti, ar žudikas bus liokajus, ar kas kitas, o galbūt pats nusikaltimo tyrėjas.
Ši idėja nėra nauja. Dar iki kompiuterio išradimo poetai ir rašytojai svajojo apie visiškai atvirą tekstą, kurį patys skaitytojai galėtų perrašyti kaip tik panorėję, begalę kartų. Tokia buvo Mallarmé idėja. Joyce‘as sumanė „Finegano budynes“, svajodamas apie idealų skaitytoją, kankinamą „nemigos“. Maxas Saporta šeštajame dešimtmetyje publikavo romaną, kurio puslapius sumaišius galima gauti skirtingus siužetus. Nanni Balestrini savo haiku sudėjo į vieną iš pačių pirmųjų kompiuterių strofų seriją ir kompiuteris produkuodavo daugybę eilėraščių. Raymond’as Queneau sukūrė kompiuterinį algoritmą, kurio dėka tapo įmanoma gauti begalinį skaičių eilėraščių su begaliniu skaičiumi eilučių variantų. Daugybė šiuolaikinių muzikantų daro analogiškus bandymus su muzika.
Teksto prigimties keitimo problema savo ruožtu suskyla į dar dvi problemas. Pirmoji – tai fizinio teksto perkėlimo idėja. Tekstas, kurį galima perkelti, sukelia visiškos laisvės įspūdį, tačiau tai tik įspūdis, tik laisvės iliuzija. Vienintelė mašina, gebanti sukurti tikrai begalinį tekstų skaičių, buvo sukurta prieš tūkstantmečius, tai – alfabetas. Baigtinis raidžių skaičius sukuria milijardus tekstų. Tekstas – stimulas, kaip medžiagą mums duodantis ne raides, ne žodžius, o iš anksto paruoštas žodžių sekas. Arba ištisus puslapius, tačiau taip nesuteikia mums visiškos laisvės. Mes tegalime šiapus teksto ribų kilnoti baigtinį ruošinių kiekį. Tačiau aš, kaip skaitytojas, turiu visišką laisvę mėgautis tradiciniu detektyvu, naudodamas ne tik numatytą liūdną baigtį. Aš imu romaną, kuriame jis ir ji mirė ir esu laisvas arba apverkti jų galą, arba susigalvoti pabaigą, kurioje jie gyveno ilgai ir laimingai. Todėl man, kaip skaitytojui, geriau turėti užbaigtą tekstą, kurį galiu perkūrinėti ilgus metus, nei tekstą-konstruktorių, su kuriuo galiu atlikti tik tam tikras manipuliacijas.
Ši perspektyva veda mus prie kitos problemos: tekstas, fiziškai užbaigtas ir apribotas, gali būti interpretuojamas begale būdų, ar, sakykime, labai daug būdų, tačiau ne bet kuriuo būdu. Tačiau apie šį aspektą aš jau kalbėjau ir dabar mes jo nenagrinėsime.
Grįžkime prie hiperteksto. Mano manymu, yra trijų skirtingų rūšių hipertekstai. Tačiau norint pradėti šią kalbą, reikia atriboti „teksto“ sampratą nuo „sistemos“ sampratos.
„Sistema“, šiuo atveju lingvistinė, tai galimybių, esančių tam tikroje natūralioje kalboje, suma. Kiekvienas lingvistinis vienetas gali būti interpretuojamas remiantis kitu lingvistiniu ar semiotiniu vienetu, žodį gali išreikšti jo apibrėžimas, atvejį – pavyzdys, gamtinę rūšį – jos atvaizdas, ir taip toliau. Sistemos veikiausiai yra baigtinės. Tačiau jos – beribės. Spiralinis judėjimas gali vykti ad infinitum, be galo. Be abejo, tokiu atveju visos knygos ištraukiamos iš gero žodyno ir geros gramatikos. Teisingai naudodami Websterio žodyną, jūs galite parašyti tiek „Prarastąjį rojų“, tiek „Ulisą“.
Be abejo, taip sumanytas hipertekstas gali paversti bet kurį skaitytoją autoriumi. Jei vieną ir ta pačią hipertekstinę sistemą duotume Šekspyrui ir moksleiviui, jie turės visiškai vienodus šansus parašyti „Romeo ir Džiuljetą“. Tačiau tekstai – tai ne enciklopedinės ir ne lingvistinės sistemos. Tekstai susiaurina begalines ar neapibrėžtas sistemų galimybes ir sukuria uždarą universumą. Knyga „Finegano budynės“, žinoma, atvira interpretacijai, tačiau iš jos jokiu būdu neįmanoma ištraukti Fermat teoremos ar pilnos Woody Aleno filmografijos. Tai atrodo truizmas, tačiau kertinė neatsakingų dekonstruktyvistų klaida buvo tikėjimas, kad su tekstu galima daryti viską, kas tik šaus į galvą. Tai baisi kvailystė. Tekstinis hipertekstas yra baigtinis ir ribotas, nors ir atviras begalinėms tekstinėms interpretacijoms. Hipertekstas labai parankus darbui su sistemomis, t. y. su tomis knygomis, kurios skirtos konsultacijai, tačiau jis negali dirbti su tekstais, t. y. su knygomis, skirtomis skaitymui. Sistemos yra ribotos, tačiau begalinės. Tekstai – riboti ir baigtiniai, nors interpretacijų gali būti be galo daug. Esama ir trečio varianto. Įsivaizduokime neribotus ir begalinius hipertekstus. Taip būna internete. Paleidžiamas siužetas ir kiekvienas vartotojas prirašo po gabaliuką, taip ši begalinė gyvatė tęsiasi ir tęsiasi. Gauname tikrą jam session, kuriame pranyksta tradicinė autorystės samprata ir atsiveria naujos plotmės laisvai kūrybai. Kaip knygos „Atviras kūrinys“ autorius, negaliu nesidžiaugti tokia perspektyva. Tačiau esama skirtumo tarp galimybės tęsti tekstą ir jau sukurto teksto egzistavimo. Šiuolaikinė kultūra skirtingai vertina Bethoveno įrašą ir mūsų akivaizdoje Naujajame Orleane vykstantį jam session.
Veikiausiai mes judame link laisvesnės visuomenės, kurioje laisva kūryba egzistuos šalia teksto interpretacijos. Tačiau nedera tvirtinti, jog viena pakeitė kitą. Tebūnie ir viena, ir kita.
Žiūrėti televizorių ir vaikščioti į kiną – skirtingi dalykai. Hipertekstinis aparatas, leisiantis mums išrasti naujus tekstus, neturi nieko bendra su mūsų gebėjimu interpretuoti jau esančius.
Pasitaiko manančių, kad online kuriami tekstai griauna autorinę teksto sampratą. Pabaigai leiskite man pasakyti štai ką.
Noriu užbaigti panegirika tam baigtiniam ir ribotam pasauliui, kurį mums atveria knygos. Jūs skaitote „Karą ir taiką“ ir svajojate tik apie vieną: kad Nataša atstumtų tą kvailį Anatolijų ir ištekėtų už kunigaikščio Andrejaus, ir kad jis nemirtų, ir kad jie gyventų ilgai ir laimingai. Perrašinėkite šią istoriją kompiuteryje kiek tik norite. Kurkite begalinę daugybę savų „Karų ir taikų“. Tegul Pjeras Bezuchovas nužudo Napoleoną arba tegul Napoleonas nugali Kutuzovą. Tačiau šioje knygoje mums nėra kas veikti. Deja, mums teks priimti Locke‘o dėsnį: pripažinti likimo nepermaldaujamumą.
Hipertekstinis romanas teikia mums laisvę ir kūrybą, ir tikėkimės, kad šios kūrybos pamokos užims deramą vietą ateities mokykloje. Tačiau jau parašytas romanas „Karas ir taika“ veda mus ne į begalines laisvės galimybes, o rūstaus neišvengiamumo dėsnio link. Norėdami būti laisvi, turime išmokti gyvenimo ir mirties pamoką, ir tik knygos geba mums šį žinojimą perduoti.
Iš rusų kalbos vertė Kęstas Kirtiklis, tekstas originalo kalba: http://www.philosophy.ru/library/eco/internet.html
temos: esė, filosofija, hipertekstas, idėjos ir teorijos, interaktyvumas, knygos, PARAŠTĖS |
« parodos “foto/karto/istorio/grafijos” iki sausio 19 d. | | kinematografinio suvokimo ypatumai: Henry Bergsonas ir Gilles Deleuze’as (2 d.) »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.