• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 4 prisijungę dabar
    • 2451279 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Umberto Eco: nuo interneto link Gutenbergo: tekstas ir hipertekstas (1 d.)

    | 2007-12-07 | 19:09
    temos: esė,filosofija,hipertekstas,idėjos ir teorijos,knygos,PARAŠTĖS,TV

    Prieš dešimtmetį įvairiose pasaulio vietose Umberto Eco skaitė vieną ir tą pačią paskaitą, kurioje išsakė, ką galvoja apie plintantį internetą ir info-optimizmą, svarstė, ar jis pakeis bendrą kultūros pobūdį ir kokios filosofinės problemos gali iškilti tokiems pokyčiams vykstant.

    Bibliofilas Umberto Eco (jo biblioteką sudaro ~50000 tomų) vs. internetas: paskaitos versija, skaityta 1998-05-20, Maskvoje.

    Platono dialogo „Faidras“ pabaigoje yra toks pavyzdys: Hermis, numanomas rašto išradėjas, demonstruoja faraonui Tamuzui išradimą, padėsiantį žmonėms prisiminti tai, kas priešingu atveju išnyktų užmarštyje. Faraonas nenudžiunga ir taria: „Išmintingasis Teuthai! Atmintis – nuostabi dovana, ją reikia nuolat palaikyti. Dėl tavo išradimo žmonių atmintis pages. Jie atsimins ne savo vidinėmis pastangomis, o naudodamiesi išorine parama“. Sutikime su šiuo faraonu. Raštas, kaip bet kuri nauja techninė pagalba, silpnina žmogaus jėgas. Šitaip automobilis kenkia sugebėjimui vaikščioti. Raštas pavojingas, nes silpnina proto galią, siūlydamas žmonėms suakmenėjusią sielą, proto karikatūrą, mineralinę atmintį. Platonas, žinoma, ironizuoja. Jis pateikia argumentą prieš raštą, tačiau įdeda jį į nieko nerašiusio Sokrato lūpas. Būtent dėl to, kad nieko nepublikavo, Sokratas akademine prasme pralaimėjo.

    Mūsų laikais minėta rašto problema nieko nejaudina dėl dviejų paprastų priežasčių. Pirmiausia, mes žinome, kad knyga nėra būdas pasisavinti svetimą protą, priešingai, knygos – tai mašinos, skirtos savo paties naujoms mintims provokuoti, ir tik rašto išradimas suteikia galimybę išsaugoti tokį spontaniškos atminties šedevrą, kaip Prousto „Prarasto laiko beieškant“. Antra, jei kažkada žmonės atmintį treniravo saugoti faktams, tai išradus raštą ji pradėta treniruoti tam, kad joje būtų saugomos knygos. Knygos grūdina atmintį, o ne užliūliuoja ją. Faraonas išreiškė amžiną baimę, baimę, jog nauja technika panaikins arba sugriaus kažką gero, vaisingo, savaime vertingo ir dvasingo. Faraonas tarsi iš pradžių parodė į rašmenis, paskui į idealų žmogiškos atminties simbolį ir tarė: „Šitai (rašmenys) nužudys tai (atmintį)“. Hugo „Paryžiaus katedroje“ Klodas Frolo iš pradžių rodo į knygą (tuomet knygos buvo ką tik pradėtos spausdinti), paskui į savo katedrą ir sako: „Šitai nužudys tai“.

    Romano veiksmas vyksta XV amžiuje: spauda ką tik išrasta. Iki tol rankraščiai buvo skirti tik neskaitlingam elitui. Mokyti mases Biblijos turinio, Kristaus ir šventųjų gyvenimų, moralinių principų ir net savo pačių tautos istorijos, taip pat geografijos, gamtotyros, tolimų šalių gamtos ir žolių bei akmenų savybių pažinimo – visas šis darbas atiteko katedros freskoms ir statuloms. Viduramžių katedra buvo tarsi nuolatinė nesikeičianti televizijos programa, teikusi liaudžiai viską, kas būtina tiek kasdieniam, tiek pomirtiniam gyvenimui. Knygos savo ruožtu atitraukdavo nuo pamatinių vertybių, skatindavo informuotumo iliuziją, laisvą Švento Rašto aiškinimą ir nesveiką smalsumą.

    Pasak Marshallo McLuhano knygos „Gutenbergo galaktika“ (1962), po spaudos išradimo įsivyravo linijinis mąstymo tipas, tačiau nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos dėl televizijos ir kitų elektroninių priemonių vaizdinių jį pakeitė globalesnis suvokimas – hipercepcija. Ir jei ne McLuhanas, tai jo skaitytojai tarsi badė pirštu į Manheteno diskoteką, o paskui į knygą, sakydami: „Šitai nužudys tai“. Masinės medijos gana greitai nustatė, kad mūsų civilizacija tampa image-oriented, orientuota į regimuosius vaizdus, vedusius į raštingumo smukimą.

    Pridursiu, jog masinės medijos iškėlė ant skydo šį literatūros nuopuolį kaip tik tuomet, kai į pasaulinę sceną įžengė kompiuteriai. Žinoma, kompiuteris yra vaizdinių gamybos ir perdirbimo įrankis, ir taip pat aišku, kad jo instrukcijos mus pasiekia neišvengiamos ikonėlės pavidalu. Tačiau žinoma ir tai, kad senieji kompiuteriai gimė kaip rašymo įnagiai. Ekranu slinkdavo žodžiai ir eilutės, o vartotojas turėdavo skaityti. Naująją vaikų kartą kompiuteriai išmokė skaityti beprotišku greičiu, šiandieninis paauglys skaito greičiau nei universiteto profesorius, tiksliau, universiteto profesorius skaito lėčiau nei paauglys. Paaugliai, programuojantys savo kompiuteriais, privalo išmanyti logines procedūras ir algoritmus, taip pat rinkti žodžius ir skaičius – beje, labai greitai. Šia prasme kompiuteris gražina žmones į Gutenbergo galaktiką, ir tas, kas naktimis ganosi internete ir plepa pokalbių kanaluose, turi reikalo su žodžiais. Jei teleekranas – langas į pasaulį apsireiškiantį vaizdiniais, tai monitorius – ideali knyga, kurioje pasaulis išreikštas žodžiais ir sudalintas į puslapius.

    Tradicinis kompiuteris siūlė linijinę rašytinę komunikaciją, jis buvo greitai ekranu slenkanti knyga. Dabar atsirado hipertekstai. Knyga skaitoma iš kairės į dešinę, arba iš dešinės į kairę, arba iš viršaus į apačią, priklausomai nuo mūsų. Tačiau bet kuriuo atveju – tai darbas fizine prasme, knygą tenka vartyti. O hipertekstas – tai daugiamatis tinklas, kurio bet kuris taškas čia susietas su bet kuriuo tašku bet kur. Taigi mes pasiekėme „žudymų istorijos“ pabaigą – „šitai nužudys tai“ ir t. t. Šiandien realu, kad kompaktinis diskas pakeis knygą. O atsižvelgiant į tai, kad kompaktinis diskas yra multimedija, nebereikalingos taps ir videokasetės ir daug kas kito.

    Tai ne mokslinė fantastika. Patyrinėkim knygos ir hiperteksto konfliktą atsižvelgdami į dilemą, kurią aš tik ką apibūdinau, – vizualinės ir raidinės komunikacijos kovą. Nors šradus spaudą informacija perteikdavo ne tik knygos, bet ir tapyba, graviūra, žodinis mokymas, vis dėlto knygos tapo mokslinių duomenų, drauge ir šiuolaikinės istorijos naujienų, perdavimo baze. Knygos buvo optimali materija. Tobulėjant masinėms medijoms, nuo kino iki televizijos, šis tas pakito. Neseniai vienintelis būdas mokytis kalbų, be kelionių, buvo vadovėliai. O dabar vaikai dažnai mokosi kalbų iš plokštelių, žiūrėdami filmus ta kalba, tyrinėja užrašus ant pakuočių. Taip pat ir su geografija. Man vaikystėje apie egzotiškas šalis papasakodavo Jules’is Verne‘as. Mano vaikai, tebebūdami maži, jau žinojo daugiau už mane – iš televizijos ir kino. Filmai gali puikiai išmokyti senovės Romos istorijos. Reikia tik išsirinkti tuos, kurie nemeluoja. Holivudo klaida ne ta, kad mums vietoj Tacito ir Gibbono jis pakiša filmus, o ta, kad šitie filmai – kičinės, saldžios Tacito ir Gibbono versijos. Geras mokslo populiarinimo filmas, jau nekalbant apie kompaktinį diską, genetiką išdėstys geriau nei vadovėlis. Taip daugybė masinių medijų prisideda prie kultūrinos darbo. Kultūra, ieškodama gyvesnių kelių, turi išnaudoti visas masinių medijų galimybes. Būtina lavinanti prieiga, gerai apgalvota atsižvelgiant į atsakomybę ir užduotis. Kalboms labiau tinka kasetė nei vadovėlis. Šopenas kompaktiniame diske su komentarais padės susivokti muzikoje, ir nėra ko jaudintis, ar žmonės pirks penkiatomes muzikines enciklopedijas. Problemą reikia formuluoti kitaip. Nedera supriešinti vizualinės ir verbalinės komunikacijos, reikia tobulinti jas abi. Viduramžiais vizualinė komunikacija liaudžiai buvo svarbesnė nei raštas. Vizualinė Šartro katedra savo kultūriniu užpildu nė kiek ne blogesnė už rašytinį pasaulio įvaizdį. Katedra buvo savo laikmečio televizija. Skirtumas tas, kad pagrindinis šių viduramžiškų televizijos programų redaktorius mėgo skaityti geras knygas, turėjo puikią fantaziją ir dirbo visuomenės labui – ar bent jau nuoširdžiai taip manė.

    Problemos esama kitur. Vizualinės komunikacijos turi gyvuoti kartu su verbalinėmis, pirmiausia su rašytinėmis. Ir ne be priežasties.

    Semiotikai ir logikai įdėjo daugybę pastangų aprašinėdami skirtumą tarp išraiškų „vaikas“, „kažkoks vaikas“, „vienas vaikas“, „tas vaikas“, „vaikai“, „vaikystė“, „visi vaikai“. Šie skirtumai ne itin leidžiasi atvaizduojami vizualiniai, tačiau meno kalbose yra itin svarbūs, kaip ir klausimas apie paveikslą, vaizduojantį mums nepažįstamą moterį. Kas tai? „Moters portretas“? „Moters atvaizdas“? „Moters pavyzdys“? Ar tapytas frazės „priešais mane moteris, ji žiūri į mane“ analogas?

    Plakate arba albume rašytinio pranešimo kaimynystė pirmiausia padeda suprasti prasmę arba ją paneigti. Paimkime retorinę figūrą exemplus. Aristotelis skyrė jai įdomiausius puslapius. Geriausias įtikinėjimo būdas – veikti indukcijos būdu, tai yra pateikti daugybę atvejų, kad susidarytų įspūdis, jog jie sudaro taisyklę. Tarkime, aš noriu įrodyti, jog šunys yra draugiški ir myli savo šeimininkus. Pateikiu daugybę atvejų, patvirtinančių šunų draugiškumą ir naudingumą, tuo pačiu įteigdamas, kad visi šunys draugiški ir naudingi. O dabar tarkime, kad aš noriu jus įtikinti šunų pavojingumu. Padarysiu tai, pasitelkdamas exemplus, kaip vienas šuo mirtinai sukandžiojo savo šeimininką. Kaip suprantate patys, vienas atvejis nieko neįrodo. Tačiau, kadangi pavyzdys gąsdinantis, aš sukuriu jums įspūdį, kad šunys gali būti nedraugiški. O vos jus tuo įtikinęs, aš išvesiu bendrąją taisyklę iš vieno atvejo: šunimis pasitikėti negalima. Naudodamas exemplus aš nuslydau nuo vieno šuns aprašymo prie šunų apskritai aprašymo.

    Jei jūsų protas kritinis, o aš tikiuosi, kad jis toks, jūs susigaudysite, kad aš iškraipiau verbalinę išraišką „vienas šuo buvo blogas“ performuluodamas ją į „šunys – blogi“.

    Tačiau jei pavyzdžiai vizualiniai, o ne verbaliniai, mūsų protas pakliūva į keblią padėtį. Jei aš pateiksiu atvaizdą šuns, kandžiojančio savo šeimininką, – kaip jūs atskirsite dalį nuo bendrybės?

    Atvaizdai turi „platonišką jėgą“, jie dalines idėjas paverčia bendrosiomis. Štai taip vizualinė komunikacija sustiprina įtikinėjimo strategiją, kuri kitais atvejais būtų abejotina. Skaitydamas laikraštyje, jog „toks ir anoks“ skelbia: „X į prezidentus!“, aš suprantu, jog išsakoma „tokio ir anokio“ nuomonė.

    Tačiau jei televizoriuje kažkoks nepažįstamas man veidas agituoja: „X į prezidentus!“, individo valia suvokiama kaip bendrosios valios sankaupa. Man dažnai atrodo, jog artimiausioje ateityje mūsų visuomenė suskils, o gal jau suskilo į dvi klases: tuos, kurie žiūri tik televizorių, tai yra gauna išbaigtus pasaulio atvaizdus ir sampratas, be teisės kritiškai atsirinkti gaunamą informaciją, ir tuos, kurie žiūri į kompiuterio ekraną, tai yra, pajėgius atrinkti ir apdirbti informaciją. Tuo pačiu prasideda kultūrų išsiskyrimas, egzistavęs viduramžiais: tarp tų, kas galėjo skaityti rankraščius, vadinasi, kritiškai apmąstyti religinius, filosofinius ir mokslinius klausimus, ir tų, kurie buvo auklėjami vien tik atvaizdų, jų kūrėjų jau atrinktų ir apdirbtų, katedroje. Tema fantastui! Ateities amžius, kuriame proletarinė dauguma naudojasi tik regimąja komunikacija, o šią komunikaciją planuoja kompiuterinis literatūrinis elitas.

    Tačiau atidėkime proletarų klausimą, nes mes su jumis priklausome tai „aristokratijai“, ir grįžkime prie kompiuterio ir knygos priešpriešos.

    Antra dalis.

    Iš rusų kalbos vertė Kęstas Kirtiklis, tekstas originalo kalba: http://www.philosophy.ru/library/eco/internet.html

    temos: esė, filosofija, hipertekstas, idėjos ir teorijos, knygos, PARAŠTĖS, TV |

    « | | »

    2 komentarų »

    2 komentarai “Umberto Eco: nuo interneto link Gutenbergo: tekstas ir hipertekstas (1 d.)”

    1. Kiberteksto poetikos dienoraštis (Kolokviumas) | Kiberteksto poetika – Sandros tinklaraštis rašo:
      spalio 12th, 2012 at 9:24 pm

      […] Eco  “Nuo interneto link Gutenbergo: tekstas ir hipertekstas” staripsnyje sako jog “O hipertekstas – tai daugiamatis tinklas, kurio bet kuris taškas čia susietas su […]

    2. Kiberteksto poetika – Dovilės tinklaraštis » Blog Archive » Media (multimedia) rašo:
      spalio 14th, 2012 at 2:58 pm

      […] Kompiuteris yra vaizdinių gamybos ir perdirbimo įrankis, ir taip pat aišku, kad jo instrukcijos mus pasiekia neišvengiamos ikonėlės pavidalu. Tačiau žinoma ir tai, kad senieji kompiuteriai gimė kaip rašymo įnagiai. Ekranu slinkdavo žodžiai ir eilutės, o vartotojas turėdavo skaityti. Vizualinės komunikacijos turi gyvuoti kartu su verbalinėmis, pirmiausia su rašytinėmis. Atvaizdai turi „platonišką jėgą“, jie dalines idėjas paverčia bendrosiomis. Štai taip vizualinė komunikacija sustiprina įtikinėjimo strategiją, kuri kitais atvejais būtų abejotina. http://www.balsas.cc/umberto-eco-nuo-interneto-link-gutenbergo-tekstas-ir-hipertekstas-1-d/ […]

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.