• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2774694 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Umberto Eco. ,,Atviras kūrinys”

    | 2005-04-24 | 18:33
    temos: apžvalgos,knygos

    Umberto Eco skaitytojai geriausiai pažįsta kaip romanų ,,Rožės vardas,” ,,Fuko švytuoklė” ar ,,Baudolinas” autorių. Laikas įvertinti ir įžymiojo italų semiotiko eseisto talentą, juolab tokioje plotmėje, kurioje susikerta per keturis dešimtmečius nepasenusi problematika. Atviras kūrinys ir jo kūrėjas bei vartotojas, atsitiktinumas ir televizijos transliacija, formos ir atvirumo santykis, ryšys tarp informacijos teorijos ir meninio kūrinio konstravimo principų – tai tik keletas knygoje gvildenamų temų. Dėl savo iššūkių konvencionalumui ir tradicionalumui ,,Atviras kūrinys” galėtų tapti stalo knyga (šalia, pvz., P.Ricoeuro ,,Interpretacijos teorijos”) daugeliui mūsų dienų kūrėjų ar net maištaujančių studentų. Beje, pagiriamasis žodis vertėjai Ingai Tuliševskaitei. Lietuvoje labai trūko panašios gyvai parašytos tarpdiscipliniškos literatūros. Iki šiol daugiausiai tenkindavomės ganėtinai sausa metodine ir perdėm akademiška medžiaga literatūrologams ar pedagogams. Tiesa, pasitaikydavo ir vienas kitas vertingesnis panašią problematiką nagrinėjantis straipsnis, nusėsdavęs specializuotuose ir nedidelio tiražo leidiniuose, tokiuose kaip ,,Baltos lankos”. U. Eco esė rinkinys ,,Atviras kūrinys” pasirodė septintajame dešimtmetyje, kuomet vyko revoliucingi meniniai ir socialiniai reiškiniai. Pradėta kitaip interpretuoti vaizdų medijas filosofijoje, estetikoje, psichologijoje ar menotyroje; ypač paminėtini R. Barthes‘o, N. Gudmano ar E. Gombricho darbai. Kaip tik šešiasdešimtaisiais suklestėjo fluxus judėjimas ir kino eksperimentai, madingi tapo įvairialypiai performansai. Septintajame dešimtmetyje JAV įsigali komercinė TV, amerikiečiai į ją spokso valandų valandomis ir kaip opozicija tokiam reiškiniui atsiranda videomenas. O kur dar dešimtmečio pabaigos studentų maištai bei seksualinė revoliucija. Štai tokiame kontekste ir pasirodo italų semiotiko esė rinkinys: ,,Aišku, menas, griaunantis psichologinius ir kultūrinius įpročius, visada yra pažangi vertybė” (Eco, p.42). Nepaisant to, kad ,,Atvirame kūrinyje” kartais galima įsipainioti ne tik semiotinės, bet kone visų įmanomų mokslo sričių terminijos žabanguose, U. Eco aprašomi sąryšiai tarp, atrodytų, nesuderinamų kūrybos sferų, skamba visai įtikinamai. Jis, sakykime, pakankamai konstruktyviai ir aiškiai apibrėžia bendrumą, esantį tarp meno kūrinio ir informacijos pranešimo, komunikacijos teorijų ir vaizduojamojo meno: ,,kiekvieno meno kūrinio daugiaprasmiškumas ir daugiavalentiškumas leidžia informacines kategorijas laikyti ypač tinkamomis perteikti šį reiškinį” (Eco, p.144). U.Eco taip pat pagrindžia, kad tiek poetinio, tiek vaizduojamojo meno kūriniui svarbus yra daugiaprasmiškumas, gimstantis santykyje su stebėtoju. Tiek eilėraštis, tiek tapybos kūrinys turėtų būti užbaigiamas ar papildomas jo vartotojo, kuris tampa interpretatoriumi. Tokiu būdu autorius kritikuoja tradicinio kūrinio uždarumą. Na, o turint omeny, kad gyvename informacinio triukšmo ir pertekliaus laikais, kai kone kiekvienas iš mūsų kariaujame savo asmeninį informacinį karą, pravartu apsiginkluoti vis didesniu žinojimu ir gebėjimu atsirinkti. Todėl nepakenks dar kartą prisiminti informacijos teoriją (p.116). Autorius, beje, neigia ne visada atsakingus pareiškimus apie bandymą perkelti dzeną į Vakarų kultūrą ir jo sureikšminimą iki manifesto, užuot laikius tai kultūrinės šešto dešimtmečio ,,mados” reiškiniu: ,,Vakarų žmogus išgirdo kvietimą mėgautis vitalinių veiksmų kintamybe, o ne priimti ją tik kaip racionalų metodologinį įrankį. Visa tai yra pozityvu” (Eco, p.235). Ši kelių dešimtmečių senumo knyga verčia permąstyti ir mūsų dabartinę situaciją, pabandyti rasti atskaitos taškų sociokultūriniams konfliktams ar meniniam judėjimui, kuris būtų bent kiek įdomesnis nei fluxus. Technologijų teikiamų galimybių dėka daugelis šiais laikais tapo kūrėjais per vieną dieną (o tiksliau – vienadieniais). Be to, naujosios medijos, kažkada laikytos kontrkultūros įnagiu, vis akivaizdžiau tampa mainstreamu, plintančiu ir sėkmingai prigyjančiu tiek didžiųjų teatro scenų pastatymuose, tiek pop ar roko žvaigždžių šou. U. Eco ,,Atviras kūrinys” šiandieną jau nėra revoliucingas ir todėl negali iššaukti tiek prieštaringų vertinimų kaip kadaise. Tačiau šis esė rinkinys patrauklus tuo, kad nereikalauja priklausomybės ar prisirišimo prie konkretaus konteksto, aplinkos ar laiko. Taigi iš tiesų atviras ir vis dar universaliai pritaikomas. Ir nesvarbu, kad skaitant ,,Atvirą kūrinį” neišvengiamai juntamas šioks toks naftalino kvapas.

    temos: apžvalgos, knygos |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.