• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2368278 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    tuštumos priemiesčiai: garsinės introversijos

    | 2008-02-11 | 09:20
    temos: esė,garso menas,neo-audio,PARAŠTĖS

    Atokesnėje akustinėje tikrovėje, ne taip lengvai prieinamoje tiems, kurie niekada nepanoro žengti anapus vyraujančių klausymosi įpročių nubrėžto rato, esama neperregimumu, savitiksliškumu, savipakankamumu, izoliuotumu savotiškai žavių garsinių pasaulių ir juose atsiskleidžiančių, o dažnai – ir juose užsisklendusių patirties galimybių. Muzikai itin dažnai galima taikyti emocinės saunos metaforą: besiskleidžianti laike ji tarsi apgaubia nuotaikas, panardina į būsenas, persmelkia savo tonalumu arba tiesiog sukuria stilingą ore sklandantį interjerą – foną pokalbiui, ritmą judesiui, „pustonį“ spalvai. Mes įpratę, kad ji skleidžiasi mums atpažįstamais sąskambiais, būna atvira savo pavidalais, turi savo vietą turtingame stilių asortimente, kurį galime pritaikyti nuotaikos skoniui. Nepaisant to, kad dažniausiai ja mėgaujamės kaip „nenusakoma žodžiais“ ir nepaklusnia kalbai, turime kitus orientyrus, kuriais ją įprasminame. Taigi net tada, kai nutolstame nuo tradicinės muzikos sampratos ir tarsi „leidžiame garsui būti tiesiog garsu“ ir tuo pačiu sukuriame savo santykį su juo, šiek tiek meluojame sau. Vis dėlto šis tekstas yra apie tą entropijos jausmą, ypač sunkiai nusakomą santykį ir beveik visada vienišą, „paraštinę“ patirtį, besitelkiančią santykyje su ta akustine tikrove, kuri būtent tokį santykį provokuoja ir kuri įmanoma tik jo prieštaravimuose.

    Įspūdis, sugrįžtantis į atmintį kaip pirmoji šį pasakojimą atverianti metafora, yra iš vizualiosios srities. Jeanne-Claude ir Christo supakuoti tūriai – medžiai ištisose alėjose, salos, pats didysis Reichstagas. Čežančios, savo vienodumu užklojančios medžiagos, paslepiančios ir supakuojančios daiktus, sukuriančios nerealų dirbtinį peizažą, įsiveržiančios į kasdienybę kaip siurrealistinis įtrūkis, panaikinantis įprastą funkcionalumą. Pakavimas čia yra savotiškai išvirkščias veiksmas – viena vertus, taip paslepiamos supakuotų objektų prasmės, užtušuojamas jų buvimas, eliminuojama jų akivaizdybė – jie tarsi pagrobiami ir panaikinami. Kita vertus, gigantiški supakuoti tūriai patys savaime tampa naujais skulptūriškais objektais, akiplėšiškai traukiančiais dėmesį ir sukrečiantys savo masteliais. Bauginančiai, tarsi kontrabanda į viešąją erdvę įmesti izoliuoti objektai sukuria prieštaravimą – „išstatyta“, tačiau supakuota; gigantiškai akivaizdu, tačiau paslaptinga; šiurkščiai materialu, tačiau paslėpta. Regėdamas šiuos objektus, šią pakuojamą ir taip dirbtinai perkuriamą realybę, tampi keisto izoliacionizmo manifestacijos liudininku. Efektas, kuriame sunku užčiuopti artikuliuojamą prasmę, tačiau kuris nebyliai provokuoja efemerišką patirtį.

    Čia esama ir tam tikro paslėpto nerimo, kurį pabrėžia Simonas Reynoldsas, kalbėdamas apie izoliacionizmą muzikoje: „Izoliacionizmas prieštarauja visoms ambient muzikos „jauskis gerai“ prielaidoms. Izoliacionizmas siūlo šaltą komfortą vietoj pagalbos. Vietoj pseudo-pastorališkos ambient ramybės, jis pažadina nejaukią tylą: slėpiningą sąstingį prieš katastrofą, mirtiną pasekmės rimtį.“ Vis dėlto čia norėtųsi atsiriboti nuo tokios tiesmukos, beveik industrinės, katastrofinio atspalvio izoliacionizmo (kiek ribojantis terminas) interpretacijos. Ta keista, beveik neįvardinama aura, slypinti prislopintose, minimalistinėse, „tamsiai ir tirštai pilko atspalvio“ garsinėse faktūrose, kaip tik ir įdomi savo entropišku, užsisklendusiu, tarsi sau svetimu turiniu, išsipildymą įgaunančiu praretėjusioje tuštumoje.

    Thomaso Könerio, dažnai siejamo su izoliacionizmo kryptimi ambient muzikoje, „Tuštumos priemiesčiai“ yra audiovizualinė instaliacija, kurioje vaizdai montuojami iš trijų tūkstančių vienišų stebėjimo kamerų snieguotose įvairių pasaulio vietovių priemiesčių gatvėse. Iš pirmo žvilgsnio vaizdas atrodo statiškas, tačiau tik praėjus kiek laiko suvoki, kad gatvių kontūrai nejučia pakito. Vis dėlto neapleidžia laike išsitęsusi „niekio“, tuštumos nuojauta – blausus apšvietimas, apsnigtos vėžės gatvėse, jas supančių rajonų mieguistumas virsta jos scenografija. Vaizdą lydi tąsus, prislopintas ūžesys, stingdantis laiką ne ką mažiau paveikiai. Regos ir klausymosi pojūčiai grimzta į atšiaurią, šaltą atmosferiką, pamažu virstančią akistata su nyksmo, paribio, nebūties tikrove. Ir keisčiausia, kad ši somnambuliška patirtis atskleidžia savotišką stingdantį žavesį.

    Intuityviai kyla galbūt ne visai pateisinama asociacija su Dariaus Čiutos, microsound stilistikos garso menininko, darbais – tiksliau tais jų, kuriuose neprikišamai, tyliai, tarsi „išretintame ore“ tarp pauzės ir garso atsiskleidžia subtilūs mikrogarsų pasauliai. Maždaug valandos trukmės kompozicijose laikas traktuojamas labai savitai. Klausydamasis tą valandą praleidi tarsi savotiškoje „komforto zonoje“, iš lėto sekdamas vangius garsinius pasažus, išnyrančius iš tylos, susipinančius, priartėjančius, nutolstančius, „apsiveliančius“, besideformuojančius. Garsas tampa kažkuo labai apčiuopiamu ir organišku. Tolumoje ridenamų tūrių, vos juntamų prisilietimų prie objektų įspūdis, vos girdimų balsų ir mikroskopinių, „sintetinių“ karpinių visuma skamba labai erdviškai, skaidriai, „perregimai“ ir kuria abstraktų, kone kinematografinį pasakojimą. Jeigu perfrazuotume Roland’o Barthes’o metaforą, Dariaus Čiutos darbai yra grynas „garso malonumas“. Ir jis visiškai kitoks, nei melodingų, dinamiškų, ritmiškų muzikinių kūrinių. Pavadinčiau juos savotiškomis sulėtėjusio laiko supynėmis, kurias siūbuoja pauzės ir garsai.

    Pauzėje kartais atsiskleidžia patirtys, kurias paprastai laikome rutiniškomis ir retai kada įprasminame sąmoningai. Andrius Rugevičius (aka PB8) Norvegijoje vykusios kūrybinės laboratorijos Silence metu miegojo ant stalo, prie kurio buvo pritvirtintas kontaktinis mikrofonas. Įrašas dokumentavo tik kūno judesius miego metu (tam tikra prasme, tai akustinė Andy Warholo filmo „Miegas“ versija). Ši dokumentacija įdomi savo paraleliškumu – klausydamas girdi tik fizinį artefaktą, tačiau kartu išgyveni įsivaizduojamą sapną. Londono radijas „Resonance.fm" kažkada gyvai iš Japonijos transliavo, kaip moteris tyliai, be balso skaito knygą…

    …aprašydamas tai tarsi kovoji su kalba. Galbūt tai noras patikrinti patirtį, jos pasidalijimo įmanomybę? Tada palengva pasiduodi, nuslysti į kalbos paraštę, ir, klausydamas vieno iš tų atsietų nuo pokalbių ir aprašymų garso takelių, klausi savęs, kam viso to reikėjo? Galbūt kaip tik tam, kad atskleistum šią dviprasmišką abejonę. Ir pridurtum dar šį tą nuo savęs: projektas introversions (rusvai užtušuoti raktažodžiai čia yra nuorodos į garso takelius) internetinėje galerijoje poemesanstitre yra šių eilučių autoriaus ir poemesanstitre kuratoriaus Jurijaus Dobriakovo kolaboracija, įkvėpta panašių intencijų, kaip ir šis tekstas, – tik jos kalba skleidžiasi anapus žodžių, paraštiniame „post scriptum“.
     

    temos: esė, garso menas, neo-audio, PARAŠTĖS |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.