• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2412395 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Tolesnės evoliucijos scenarijus: Homo Conexus 2.0

    | 2007-11-22 | 19:29
    temos: ATEITIS,esė,idėjos ir teorijos

    Neseniai vienas žmogus, iš kurio ėmiau interviu, pasakė labai paprastą, bet nevisai akivaizdų dalyką: mes pamiršome evoliucijos principą. Žmogus egzistuoja ne tam, kad liktų iš esmės toks pat, koks yra, bet tam, kad taptų naujos, aukštesnės ir pranašesnės rūšies formavimosi grandimi. Atrodo, kad šiandien, žinodami šį bei tą apie trečiojo tūkstantmečio pradžios homo sapiens, jau galime sukurti ir hipotetinį homo futurus portretą.

    Pati idėja, kad žmogus yra toli gražu ne paskutinė evoliucijos grandis, nėra nauja. Ryškiausias homo futurus prototipo pavyzdys iš praeities yra Friedricho Nietzsches teoriškai sukonstruotas Antžmogis (Übermensch) –paprastai kalbant, žmogus, nugalėjęs ir kaskart iš naujo nugalintis patį save, peržengiantis savo paties ribas (vokiškas priešdėlis über, ypač šiame kontekste, turi ne tik „ant“, bet ir „per“ reikšmę), nuolat perkuriantis save.

     Scenarijus labai patrauklus, tačiau netinka mums, gyvenantiems šimtmečiu vėliau. Pagrindinis neatitikimo punktas – tai, kad Nietzsches Antžmogiui iš esmės nereikia jokio kito žmogaus; viena ryškiausių jo ypatybių yra atsietumas. Tuo tarpu šiandieniai žmonės, bent jau tam tikrą technologinės, informacinės ir komunikacinės raidos lygį pasiekusios bendruomenės, demonstruoja akivaizdų polinkį į susietumą, ir tai, panašu, yra viena pagrindinių ateities tendencijų. Geriausiai ją iliustruoja Web 2.0 – antros kartos internetas, kol kas turbūt tiksliausia ir sėkmingiausia McLuhano išsvajotos globalios „nervų sistemos“ materializacija, apibūdinama tokiais pamatiniais žodžiais, kaip integracija, kolaboracija ir interaktyvumas.

    Patyręs technologijų apžvalgininkas Jamesas Fallowsas straipsnyje „Homo Connexus“ aprašo savo eksperimentą, kurio metu buvo mėginama kelias savaites kuo daugiau kasdieninių reikalų sutvarkyti naudojant „madingas“ naujojo interneto technologijas: RSS srautus, Wikipedia, Google Earth, Pandora ir t. t. Nors autorius ir abejoja skambios Web 2.0 sąvokos pagrįstumu, vis dėlto jo „nukaltas“ homo connexus terminas pretenduoja į naujos rūšies – „susietojo žmogaus“ – pavadinimą. Pagrindinis šio naujojo žmogaus atributas būtų gebėjimas prisijungti prie online „kolektyvinio intelekto“ ir aktyviai dalyvauti jo eksponentinėje evoliucijoje: dauginti interaktyvios informacijos bitus ir megabaitus tinklaraščiuose (bloguose) ir bendruomeninėse audiovizualaus turinio platformose, virtuoziškai naršyti kitų prisijungusiųjų paskelbtą turinį ir kolektyviai optimizuoti visą milžinišką tinklą po open source ideologijos vėliava tol, kol vieną dieną ji galbūt taps kažkuo, ką pavadinsime Web 3.0.

    Bet ar toks homo connexus iš tiesų skirtųsi nuo dabartinio homo sapiens? Juk evoliucija didžiąja dalimi įvyko tik instrumentarijaus sferoje – jei „išjungtume“ visą internetą ir jo „satelitines“ sferas, t. y., visa tai, kas ir leidžia homo sapiens būti homo connexus, žmogus liktų daugiau mažiau toks pats, kaip ir prieš visa apimančio tinklo atsiradimą. Akivaizdu, kad Web 2.0 neužtenka, kad galėtume paskelbti visiškai naujos rūšies atsiradimą evoliucinėje grandinėje, nebent kalbėtume apie mikroevoliucijas, kurių per sąmoningą žmonijos istoriją galėtume priskaičiuoti apie keletą tūkstančių. Esminiam evoliuciniam šuoliui reikia lemiančio pasikeitimo pačiame žmoguje, o ne išoriniame medijų arsenale.

    Ir vis dėlto homo connexus idėja atrodo pernelyg patraukli, kad būtų atmesta kaip fikcija. Man atrodo, kad „įtinklintas žmogus“ yra pirmas žingsnis į tikrai naują pakopą evoliucijoje – pavadinkime ją homo connexus 2.0. Viskas, ko reikia, yra tam tikras žmogaus sąmonės ir Web 2.0 hibridas, nebepriklausantis nuo jokių techninių priemonių. Tokio hibrido idėja gali priminti kiberfantastiką (cyberpunk), bet ji yra daug senesnė. Kad toks scenarijus yra visai realus ir perspektyvus, liudija ne tik tai, kad komunikacinės technologijos vis labiau atsisako materialumo (bevielis internetas, vis mažėjančios mobiliųjų prietaisų apimtys ir t. t.), bet ir kai kurios žmogaus sąmonės ir individualaus žmogaus „Aš“ (the self) teorijos.

    Kad individualias sąmones sieja kažkokios bendros „mūsų rūšies patirčių“ saugyklos – kolektyvinės pasąmonės, teigė jau analitinės psichologijos pradininkas Carlas Jungas. Jis kalbėjo apie ir sinchroniškumą – fenomeną, kai keli reiškiniai, nesiejami priežastinių ryšių, tarsi atsitiktinai įvyksta tokia tvarka ir tokiu būdu, kad atrodo susiję konceptualiai. Sinchroniškumą Jungas tiesiogiai siejo su kolektyvinės pasąmonės teorija, tvirtindamas, kad tokie „sutapimai“ yra ne atsitiktinumai, bet kolektyvinės pasąmonės sferoje slypinčios dominuojančios žmogiškojo patyrimo dinamikos padariniai. Kitaip tariant, galima teigti, kad vienu metu kažką panašiai darantys žmonės, patys to nesuvokdami, kažkokiu būdu žino apie kito veiksmus – tiksliau, žino jų pasąmonė, „prisijungusi“ prie globaliojo kolektyvinės pasąmonės tinklo. Taip pat galima spėti, kad individualioje sąmonėje „gimstančios“ mintys iš tikrųjų atkeliauja iš neaprėpiamos open access kolektyvinės idėjų saugyklos.

    Škotų filosofas Jamesas Watsonas, remdamasis įvairiomis holistinės filosofijos tradicijomis ir netgi moderniomis fizikos teorijomis (juk kuo toliau, tuo sunkiau ir beprasmiškiau bus bandyti atskirti fiziką nuo filosofijos, kaip ir nuo poezijos), išsamiame rašinyje „Consciousness and Reality“ („Sąmonė ir realybė“) kalba apie panašias koncepcijas. Anot jo, individualusis „Aš“ yra konkretus (tačiau nematerialus) abstrakčios ir nematerialios „globalaus Aš“ (global self) ar „globalaus sąmoningumo“ (global awareness) satelitas. Kadangi tokių „įtinklintų“ satelitų yra milijardai, visai įmanoma, kad ne tik „globalus Aš“ daro kažkokią pasąmoninę įtaką savo konkretiems įsikūnijimams, bet ir tie konkretūs satelitai daro tokią įtaką vieni kitiems – vėlgi, patys negalėdami sąmoningai užfiksuoti šios interaktyvios komunikacijos. Tad, kaip teigia Watsonas, kiti „Aš“ kiekvienos individualios sąmonės atžvilgiu yra jos tęsiniai. Šioje įžvalgoje sunku nepastebėti sąšaukos su chrestomatine McLuhano medijų kaip žmogaus tęsinių koncepcija.

    Logiškai pratęsiant tą pačią mąstymo trajektoriją, galima reziumuoti, kad homo sapiens iš tikrųjų evoliucionuos į kokybiškai naują žmogaus rūšį – homo connexus 2.0 – tada, kai išmoks naudotis šiuo „kitu Internetu“ sąmoningai, t. y., galės, kada panorėjęs, prisijungti prie savo „Aš“ tęsinių – kitų „vartotojų“ individualių sąmonių. Tada asmeninio tinklaraščio vaidmenį atliks minčių srautas, atviros Flickr vaizdų galerijos – išorinio pasaulio atspaudas akies tinklainėje, paverstas „prasmingu“ vaizdu, o bendrauti ir dalintis muzikinėmis rekomendacijomis bus galima be Skype ir Last.fm pagalbos.

    temos: ATEITIS, esė, idėjos ir teorijos |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.