• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2521403 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    tinklo bastūnai: savęs reprezentacija, sambūvis, bendrumo afektas (1 d.)

    | 2005-03-10 | 11:10
    temos: bendruomenės,tinklo kultūra

    Per dieną keičiant erdves (biuras, kavinė, viešasis transportas, parduotuvė, namai) keičiasi ir mūsų kūno dinamika. Atsiduriame atviroje aikštėje ar pasukame į siaurą gatvelę, įeiname į naktinį klubą, nusiteikę intensyviems ritmams, ar įžengiame į lėtą teatro erdvę, pripildytą mąslių žvilgsnių, pabrėžtinai grakščių gestų ir šnibždesių – kūnas reaguoja į aplinkos ritmą dar mums patiems nespėjus susivokti. Šios erdvės supintos iš įvairių ritualų, kuriuos mes intuityviai pagauname, atitinkamai į juos reaguodami: eisena, gestikuliacija, kalbėsena, balso tembru.

    Internetui tapus mūsų kasdienybės dalimi, periodiškai patenkame į erdvę, reikalaujančią iš mūsų specifinės išraiškingumo formos. Tai, kad medijuotos erdvės diktuoja kitokias išraiškos formas nei tos, prie kurių esame įpratę savo kasdienėje aplinkoje, iliustruoja kadaise išgirstas miglotas patarimas: „kai tave filmuoja, gestikuliuok greičiau, o kalbėk lėčiau. Arba atvirkščiai, neatsimenu. Žodžiu, daryk viską kitaip nei paprastai. Tada efektas bus geras“. Bet interneto aplinkoje, atkreipkime dėmesį, mūsų judesiai ir gestai dažniausia įgauna teksto pavidalą – jei tik mums rūpi sąveika su kitais. Internetas yra aplinka, kurioje sunku įsivaizduoti tylų palaikymą, tylų pritarimą, tylų protestą. Mūsų nuostatos, emocijos, mimika – visa tai egzistuos kitiems tiek, kiek mes sugebame paversti juos tekstu, arba suteikti jiems grafinę išraišką.

    Kadaise priešpastatęs televizijos žiūrovų pasyvumą internauto aktyvumui, Umberto Eco teigė, kad naudojimasis internetu numato tam tikrą dėmesio koncentraciją ir tikslingumą – bent jau dėl to, kad išsiblaškymas kainuos.[1] Bet panašiai kaip miesto bastūnas leidžiasi į betikslę kelionę miesto gatvėmis, taip ir jo virtualus dvynys gali ryžtis betiksliam klaidžiojimui Tinkle. Palyginus neseniai įvykusioje diskusijoje su grupe Lietuvos internautų paaiškėjo, kad daugelis turi ką pasakyti apie specifinę intuiciją, suveikiančią ieškant reikalingos informacijos internete. Štai vieno iš diskusijos dalyvių žodžiai: „Tiesiog pastebėjau, kad laikui bėgant mes su Google pradėjome geriau suprasti vienas kitą. Negalėčiau paaiškinti. Tikslūs raktažodžiai duoda rezultatų, bet iš tų rezultatų dar reikia rinktis. Tada ir suveikia virtuali uoslė“. Iššovus į naršyklę atsitiktiniams raktažodžiams ir gavus rezultatus, adresuotus tarsi specialiai jums, kalbančius jus dominčiomis temomis, galima suabejoti sistemingo naršymo produktyvumu. Juk jei hipertekstas yra „daugiasluoksnė sistema, kurioje kiekvienas taškas potencialiai gali būti sujungtas su kiekvienu kitu tašku“[2], savo organizacijos principu taip primenantis rizomą[3], ar atsitiktinumas negali virsti mūsų judėjimo šioje aplinkoje principu?

    Klaidžiojimas Tinkle, pakliūvant į jau seniai apleistus užkampius, apie kurių egzistavimą net nenutuokdavai, atradimas netikėtos informacijos, kurios neieškojai – toks yra pėdsekio malonumas, pažįstamas miesto bastūnui, be tikslo vaikščiojančiam miesto gatvėmis. Malonumo šaltinis yra pats dreifavimas.[4] Režisierius Wimas Wenders, kurio kūryboje tiek daug dėmesio skiriama miestams, prisipažįsta, kad pirmi „Tokyo Ga“ epizodai nufilmuoti somnambuliškai klajojant Tokijo gatvėmis, filmuojant viską kaip sapne: jo dėmesį pritraukia atskiri miesto epizodai, nesusidedantys į vientisą pasakojimą. Somnambuliškumas (kai kas palygina jį su kompiuterio „stand by“ režimu), buvimas tarp budrumo ir gilaus miego, sugebėjimas ilgai be nuovargio plūduriuoti internete, o tik persijungus į kokią veiklą, pajusti mirtiną nuovargį – tai dalykai, apie kuriuos prabyla daugelis Tinklo bastūnų.

    Analogija tarp miesto bastūno (flâneur) figūros, kuriai daug dėmesio skyrė Walteris Benjaminas ir Michelis de Certeau, ir Tinklo bastūno jau buvo pastebėta interneto praktikų tyrinėtojų[5]. Bastūnui būdingas dalyvaujančio stebėtojo pasyvumas: jis pasinėręs į miesto gyvenimą, bet kartu kiek atitrūkęs. Flâneur laikysena yra jusli besikeičiančio miesto pulsui, jis yra profesionalus miesto teksto skaitytojas – vedantis antropologinius užrašus apie miesto gyvenimą. Bastūnui pradėjus fiksuoti ir transliuoti savo patyrimą kitiems, pasirodo, kad jo somnambuliškumas yra refleksyvus. Lygiai taip pat bastūno virtualus dvynys, kurio buvimas Internete apsiriboja naršymu (browsing), gali palikti pasyvaus ir nesąmoningo informacijos rijiko įspūdį – kol vieną dieną neprabils virtualioje erdvėje, pvz., forumuose, bloguose, elektroninių leidinių komentaruose ir t.t.

    Nuo šio momento Tinklo bastūnas virsta dvilypės prigimties būtybe, kentauru, rašančiu skaitytoju. Judėdamas virtualioje erdvėje, jis palieka pėdsakus (kaip filmo „Memento“ veikėjas, padengiantis tekstu visus įmanomus paviršius) – juk Tinkle yra daugybė vietų realizuoti savo kūrybingumui, dauginant tekstus, vizualinę ir garsinę informaciją. Rašančio skaitytojo veiklai, nesustabdomai tekstų gamybai iš dalies galima taikyti Roland‘o Barthes‘o žodžius „Gaminu fragmentus. Stebiu savo fragmentus. Stebiu savo atliekas (narcizas)“[6]. Greta kūrybinės euforijos dažnas rašančio skaitytojo palydovas yra nusivylimas. Desperatišką klausimą – „kam (why) aš čia rašau?“ – periodiškai kelia net interneto laukų veteranai, inicijuodami diskusijas apie saviraiškos prasmę. Nesustabdomas narciziškas savo „atliekų“ išviešinimas ilgainiui tampa natūraliu veiksmu, biologine virtualaus kūno funkcija – kūno, įpinto į tekstų tinklą, įmesto į informacijos srautą.

    Kasdien gauname daugiau informacijos, nei mums reikia, jos vertinga dalis gali nusėsti mūsų kompiuterių kietuosiuose diskuose, nukeliauti į archyvus ir laukti dienos, kai galėsime su ja susipažinti. Ir visai gali būti, kad toji diena neateis, nes kitą dieną į archyvus nukeliauja dar viena informacijos porcija. Dar Paulis Valery buvo pastebėjęs, kad perteklius yra pagrindinis informacijos kaip tokios bruožas (kitas bruožas yra jos fragmentiškumas)[7]. Tuo galima įsitikinti užėjus į bet kurį iš žinių portalų, kurie mus informuoja, kad:

    D.Britanijoje referendumas dėl ES Konstitucijos - 2006 m.
    Saturno palydovo Titano vaizdai glumina mokslininkus<
    Pagėgių pasieniečiai sumedžiojo dar vieną „ichtiandrą“
    Veterinarijos tarnyba perspėja saugotis paukščių gripo
    Kaune bus užmigdyta baltoji meška Maša
    >Benamis paauglys rado tūkstantinį lobį
    Vilniaus turgavietėse - policijos reidai
    Vyras vedė ne tą dvynę [8]

    Vis didėjantis informacinio srautas virsta tankėjančiu Absurdo masyvu: greitai gendančios naujienos, dėmesio nevertos kasdienės sensacijos ir monotoniškos žinios apie globalines katastrofas – kurios kadaise sukrėsdavo, o dabar palieka mus abejingus. Inertiškas naujienų vartojimas ir informacinė apatija – plačiai paplitusios diagnozės. Su netikėtu informacijos vartojimo būdu susidūriau viename lietuviškame forume[9], kur vienas iš dalyvių periodiškai skelbdavo sąmonės srautus primenančius postus, skirtus kasdienėms aktualijoms: tai galėjo būti Eurovizijos konkursas, politinės intrigos, kultūros įvykiai, orų prognozės arba kokia nors informacija, paimta iš naujienų portalo[10]. Bet kokios naujienos buvo įvelkamos į fantasmagorinius rūbus, įpinamos į čia pat spontaniškai gimstančius siužetus, pagardintus ironija. Informacinis srautas buvo paverčiamas absurdo literatūra, demaskuojančia paties informacinio srauto absurdiškumą ir monotoniją. Informacija savaime yra neįdomi (kad ir kokios skandalingos būtų antraštės), bet ja galima pasinaudoti kaip žaliava kūrybos procesui, konstruojant savo istorijas. Kad ir kaip šiuose tekstuose iškreipiama pradinė informacija, klausimas, kas įvyko iš tikrųjų, tampa nebesvarbus. Ir galbūt jis jau seniai prarado prasmę: lankymasis žinių portaluose, geriant kavą, yra tiesiog kasdienis maudymosi informacinėje jūroje ritualas, neturintis nieko bendra su tikrumo paieškomis.

    Aktyvaus informacinės žaliavos perinterpretavimo ir reorganizavimo veiksmo (kūrybinio akto) rezultatas įpinamas į tą pačią erdvę, iš kur buvo paimta „žaliava“. Tekstai, jų kritika, jų inspiruoti tekstai, jų komentarai sudaro vieną Tinklą. Narciziškai patalpintas į Tinklą tekstas tampa komunikaciniu gestu, savo ruožtu virsdamas kitų interpretacijų ir reakcijų objektu. Beje, lietuviškojo interneto specifika ta, kad žymūs autoriai, įvairių sričių specialistai, kultūros veikėjai nedažnai leidžiasi į viešas on-line diskusijas. Tad ir distancija tarp autorių ir skaitančios publikos lieka ta pati, kaip ir jiems publikuojantis „popieriniuose“ leidiniuose. Kontrastui paminėsiu Runeto (rusų interneto) pavyzdį, kurio aktyviausi personažai yra profesionalūs žurnalistai, rašytojai, kultūros veikėjai – kurie nuo 2001 metų pradėjo burtis į rusakalbę livejournal[11] blogų bendruomenę. Stichiškai susiformavęs intelektualinis virtualus klubas įtraukia vis naujus, dar nežinomus autorius, iš kurių daugelis atranda savo leidėjus, redaktorius arba iliustratorius būtent livejournale. Lietuvos internete šitokio masto bendradarbiavimo modelis nėra pilnai įgyvendintas. Jį pavaduoja, pavyzdžiui, populiarios literatūrai[12] ir menui[13] skirtos svetainės, kurių svarbus elementas – diskusinė erdvė, skirta prisiregistravusių svetainės narių socialinei ir kultūrinei sąveikai. Tačiau ši „erdvė“ savaime dar nėra sėkmingos sąveikos garantas. Pavyzdžiui, galimybė komentuoti populiaraus naujienų portalo straipsnius kai kuriais atvejais gali virsti ilgalaikės masinės on-line isterijos priepuoliais su floodo elementais. Lietuvoje šitokia komentavimo specifika elektroninių leidinių redaktorius privertė suabejoti, ar komentarai išvis yra reikalingi – ir paskatino formuluoti komentavimo kultūros reikalavimus savo skaitytojams, šitaip minimaliai prisidedant prie on-line komentavimo kultūros formavimosi.

    Pradėjęs rašyti Tinklo bastūnas įgauna tekstualinį kūną, matomą kitiems. Naujienų portalai, įvairios tematikos saitai, forumai ir blogai, chatai ir IRC – tai erdvės, kur įvyksta rašančių skaitytojų (arba plačiau, kuriančių suvokėjų) susitikimas. Tai socialinio virtualaus kūno kūrimo laboratorija ir jo pristatymo scena, virtualaus bendrumo išgyvenimo arena, savo idėjų skelbimo tribūna ir bendros veiklos poligonas. Tinklas yra vieta, itin palanki asmeninių mitologijų puoselėjimui, o klausimas apie tų mitų ir pasakojimų, apie savęs tikrumą kai kuriais atvejais galėtų būti laikomas net nekorektišku. Kaip daugelyje off-line situacijų, taip ir on-line galioja principas „esi tai, ką apie save papasakoji ir ką papasakoja kiti“. Ar galėtume įsivaizduoti, pavyzdžiui, Odisėją, Sindbadą, Marką Polą, grįžusius namo po savo kelionių tyliai? Keliautojas – tai ne tik nuvykstantis į svetimas žemes personažas, bet istorijų apie keliones personažas. Turi papasakoti istoriją apie savo keliones, arba tegu kiti apie tave pasakoja – tik tada tapsi pilnaverčiu keliautoju. Todėl nepaisant to, kad vieni iš minėtų personažų (Odisėjas, Sinbadas, Markas Polas) yra biografiniai, o kiti – literatūriniai, jie visi mums žinomi kaip keliautojai. Kiekvienas iš jų mums žinomas kaip tik istorijų apie keliones ir nuotykius dėka.

    Tačiau istorijoms apie savo nuotykius (o galiausia – apie save) reikalingas klausytojas arba skaitytojas – o jei klausytojai ir skaitytojai užimti savo istorijų pasakojimais? Tenka griebtis publikos dėmesio pritraukimo strategijų. Pradedant nuo slapyvardžio parinkimo Tinklo bastūnas įtraukiamas į reprezentacijos ir savęs identifikacijos žaidimus (eliminuodami neproduktyvų klausimą apie virtualaus identiteto tikrumą/netikrumą virtualių bendruomenių tyrinėtojai pasitelkia teatro ir teatrališkumo metaforas). Taigi Tinklo bastūnas virsta (gal net nevalingai) virtualių aikštelių aktoriumi. O koks jo „tikrasis veidas“, galima pamatyti tik off-line – šitokia prielaida iki šiol remiasi tiek daugelis virtualias bendruomenes analizuojančių tyrinėtojų, tiek dauguma pačių virtualių bendruomenių narių. Kad ir koks nuoširdus jis būtų, kiekvienas virtualus gestas apauga interpretacijomis žiūrovų, matančių vieni kitus tik tekstų pavidalu. Todėl kuriant savo virtualią reprezentaciją imamasi dramaturgijos. Sąmoningai teatrališki gestai arba epatažas neretai būna adekvati pranešimų/veiksmų forma informacinio triukšmo sąlygomis ir hyper-aktyvių interpretatorių terpėje.

    Epatažo klausimu įdomi Valerijaus Savčuko tezė apie naujojo tipo kultūrinio aktyvisto formavimąsi: intelektualas, ieškantis viešosios erdvės savo pareiškimams, atsigręžia į naujųjų medijų teikiamų strategijų arsenalą, kuris iš jo reikalauja greitų reakcijų ir taiklių aiškių formuluočių. Taip Intelektualas virsta Kultūralu – intelektualiuoju šoumenu, orientuotu į plačios publikos dėmesį. Tuo tarpu tęsiantis kovas su Valdžia kaip tokia Intelektualas jau atrodo naivus personažas: mat sėkmingai idėjos, projekto ar kūrinio realizacijai reikia ne kovoti su Valdžia, o pasirinkti savo valdžios horizontą. Todėl pasipriešinimo idėja gyvenantis Intelektualas atsiduria spektaklio užkulisyje (jei tik nevirsta Kultūralu)[14].

    Viena iš „aikštelių“, kurias gali apgyvendinti Kultūralas, yra jau minėti blogai, kurių populiarumas skatina kalbėti apie „naujosios žurnalistikos“ atsiradimą. Įvairios apklausos[15] rodo, kad blogas savo populiarumu ir efektyvumu lenkia masines informacijos priemones. Šiuo pagrindu galima nužymėti tendenciją: perėjimą nuo nuasmeninto informacinio srauto prie asmeniškų, autorinių informacijos šaltinių. Žaibiškos blogų autorių reakcijos į įvykius pasaulyje – tai gundanti galimybė gauti informaciją apie tuos įvykius iš „pirmų rankų“. O blogų autorių nepriklausomybė kartu su pasitikėjimą keliančiu asmeniškumu yra rimtas konkurentas abejingo informacinio srauto anonimiškumui. Visa tai lemia blogų populiarumą, tad jau dabar kalbama apie blogus kaip potencialius reklamos kanalus.

    Tai nužymi kovos už dėmesį temą, kuri yra aktuali kalbant apie blogų panaudojimą ne tik reklaminiams, bet gal ir politiniams tikslams (nors šiuo momentu blogai garsėja būtent kaip nepriklausomų nuomonių zonos, o tendencingas jų panaudojimas gali panaikinti kol kas augantį pasitikėjimą blogu kaip žanrui). „Nepriklausomų ekspertų“ nuomonių transliacija nėra vienintelė blogų funkcija. Blogai yra poligonas asmeninei mitologijai puoselėti ir ilgalaikėms mistifikacijoms kurti pateikiant meistriškai supintus biografinius faktus (kurie gali būti „paliudyti“ nuotraukomis). Daugelio blogų autoriai siekia kuo platesnės publikos dėmesio; čia galima kalbėti apie visą arsenalą strategijų blogo populiarumui padidinti. Kova už publikos dėmesį savo blogui, savo sukurtam personažui, sau pačiam vyksta ir asmeniniu lygmeniu, tarp blogų autorių.

    Be to, vienas autorius gali sukurti kelis blogus, virsdamas lėlių teatro, kuriame kiekvienas personažas nepanašus į kitus, šeimininku. Žinomas atvejis, kai du to paties blogų serverio vartotojai, priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu, ilgą laiką kovojo tarp savęs, nuolat įžeidinėdami vienas kitą savo bloguose ir rašydami nesibaigiančius skundus blogų serviso personalui – kol galiausiai buvo nuspręsta panaikinti visus dviem kovojantiems autoriams priklausančius blogus. Taip buvo ištrinti 170 vienam kovotojui priklausiusių žurnalų ir 302 – kitam[16].

    Antra teksto dalis.
    [1] The World According to Eco. By Lee Marshall // Wired. Issue 5.03, 1997 –http://www.wired.com/wired/archive/5.03/ff_eco_pr.html (2oo4)

    [2] Žr.: Eco, U. From Internet to Gutenberg. A lecture presented by Umberto Eco // http://www.italianacademy.columbia.edu/pdfs/lectures/eco_internet_gutenberg.pdf (2oo4)

    [3] Landow G.P. Hypertext 2.0: The convergence of contemporary critical theory and technology. Baltimore; London: The John Hopkins University Press, 1997, p. 36-37

    [4] apie kurį kadaise kalbėjo Roland‘as Barthes‘as “ Teksto malonume”, nurodydamas, kad palaiminga dreifavimo būsena yra susijusi su besąlygišku atsidavimu tekstui, nesiekiant atsižvelgti į jį kaip į visumą; turėdami omenyje hiperteksto skaitytojo (tinklo bastūno) situaciją, galime pasakyti, kad hiperteksto kaip visumos galvoje išlaikyti išvis neįmanoma, tad jei seksime Barthes’u, tinklo bastūnas pasmerktas dreifuoti.

    [5] Žr. Pvz. Mireille Rosello. The Screener’s Maps” Michel de Certeau’s “Wandersmanner” and Paul Auster’s Hypertextual Detective // Hyper/Text/Theory (ed. By George P. Landow). Baltimore & London: The John Hopkins University Press, 1994

    [6] Rolan Bart o Rolane Barte (per. S.Zenkin), M.: Ad Marginem, 2oo2, p. 11o

    [7] Žr.: Pol' Valeri. Ob iskusstve (sostavitel’ V.M. Kozlova). M.: Iskusstvo, 1976

    [8] Antraštės iš naujienų portalo delfi.lt

    [9] http://www.ore.lt/phorum/index.php?f=1

    [10] Kaip pavyzdį pateikiu TV-šou „Robinzonai“ skirtą tekstą, (su epatažo elementais, kaip ir dera). Viena vertus, pilnas gyvybingų stereotipų (pvz., tradicinis kauniečių-vilniečių priešpriešinimas), jis vis dėlto yra ironiškas, ir kitaip nei per ironijos prizmę šio teksto skaityti nepatartina: http://www.ore.lt/phorum/read.php?f=16&i=47415&t=47415

    Ir kita, lietuviams artima krepšinio tema:

    http://www.ore.lt/phorum/read.php?f=16&i=46493&t=46492

    dar: http://ore.lt/phorum/read.php?f=16&i=47173&t=47173

    [11] http://www.livejournal.com/

    [12] pvz. http://www.rasyk.lt/

    [13] pvz. http://art.scene.lt/

    [14] Savchuk, V.V. Delo Kulturala // Baltijskie filosofskie chtenija ,1. Izd. Universiteta Sankt-Peterburga, 2oo4

    [15] Pvz.: The power of blog marketing and word of mouth – http://www.37signals.com/svn/archives/000956.php?10#comments (2oo4)

    [16] http://www.livejournal.com/users/avva/950060.html (2oo4) – rusiškai. Šia proga: http://www.isidore-of-seville.com/dueling/

    temos: bendruomenės, tinklo kultūra |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.