• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2588438 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    techninio progreso lošimai: technika ir technologija

    | 2007-07-02 | 18:03
    temos: filosofija,idėjos ir teorijos,interviu,mokslas ir technologijos

    Filosofas Paulis Mathias kalbina inžinerinės fizikos profesorių Bernard'ą Decomps'ą, tyrinėjantį technologinio ir filosofinio mąstymo sankirtos taškus. 

    Paul Mathias: „Technologijos“ sąvokos vartosena tebėra santykinai problemiška ir iki galo neapibrėžta. Atrodo, kad „technologijos“ ir „technikos“ sąvokos šiandien yra supinamos į vieną, tarsi technologija iš esmės tebūtų technika, paaukštinta savo modernumo ar šiuolaikiškumo – tartum plaktukas turėtų būti laikomas technikos objektu, kurio valdymui pakanka vien techninių įgūdžių, o lėktuvas – technologijos objektu, reikalaujančiu iš piloto technologinio-mokslinio meistriškumo.

    Gal galėtumėte padėti išpainioti šią dviprasmybę ar dar geriau – nustatyti, kodėl ši dviprasmybė ne tik signalizuoja apie klaidingą interpretaciją, bei ir apgaubia technikos ir technologijos idėjas nemokšiškumo ir banalumo skraiste? 

    Kaip nuo „technikos“ idėjos pereinama prie „technologijos“?

    Bernard Decomps: Painiava tarp „technikos“ ir „technologijos“ arba pernelyg dažnai brėžiama lygybė tarp „naujosios technikos“ ir „technologijos“ sąvokų yra anglicizmų prancūzų kalboje žymės. Šių dviejų terminų santykinės reikšmės bėgant amžiams keitėsi; nuo enciklopedistų laikų technika žymi amatų praktikas, tuo tarpu technologija yra technikų „teorizavimas“, loginė prieiga prie jų, būdas perprasti jų struktūrą.

    Enciklopedistams visų pirma buvo svarbu „neįšventintiesiems“ atskleisti sampratą ir naudojimą tų mašinų, kurių technika buvo kiekvienos gildijos „įšventintųjų“ turtas. Diderot, d‘Alembert‘as arba Condorcet, įamžindami audimo stakles ir visų jų detalių struktūrą nuostabiose graviūrose, neturėjo ambicijų tapti audėjais: atvirkščiai, jie pasiūlė enciklopedijos skaitytojams ypatingą galimybę lyginti audimo stakles, perprasti jų funkcionavimą, sąmoningiau pasirinkti tinkamą variantą vieniems ar kitiems tikslams.

    Šiandien, mėgindamas „paleisti“ savo videomagnetofoną, veikiu technikos srityje, jeigu apsiriboju perskaitęs instrukciją, nurodančią, kokias procedūras reikia atlikti aktyvuojant vieną ar kitą funkciją. Greta egzistuoja kitas veikimo būdas, artimesnis technologiniam, kurio esmė yra pamėginti perprasti loginę schemą, reprezentuojančią skirtingų sudedamųjų dalių veikimą. Viena kombinacija leidžia priartėti prie įrašymo funkcijų, kita – prie informacijos transliavimo, trečia – prie laikinių nesutapimų, etc. Tam, kuris pasineria į tokius tyrinėjimus, nebūtinai greičiau pavyks priversti magnetofoną veikti. Tačiau jis neišvengiamai įgys supratimą apie reikiamas atsargumo priemones, apie sumanytojų motyvaciją tai ar kitai daliai parenkant detales ar jas kombinuojant. Atsiradus galimybei visa tai jį atves prie naujų sprendimų, kuriuos bus galima praktiškai pritaikyti naujai aparatų kartai: pavyzdžiui, išplėsti vieną ar kitą vaizdinio fragmentą ir suspausti kitus, perdaryti kokią nors programos dalį, tapti bendraautoriumi ten, kur atitinkamo rinkinio vartotojas tėra žiūrovas. Kitaip tariant, loginė schema leis nujausti tai, ko trūksta videomagnetofonui iki DVD grotuvo.

    Grįžkime į Apšvietos epochą. Tenka apgailestauti, kad Didžioji Prancūzijos revoliucija, nušlavusi nuo žemės paviršiaus profesinius cechus (kam ją pastūmėjo lygybės polėkis ir nuoširdus išsilaisvinimo troškimas), nemokėjo pritraukti enciklopedistų pozityvistiniam bendradarbiavimui ir su tokiu pat ryžtu paskatinti piliečius susipažinti su technologijomis. Buvo mėginta tą pareigą perduoti Nacionalinei menų ir amatų konservatorijai, bet, kaip žinia, nepaisant visų pastangų, abatas Grigorijus[i] iš tiesų neturėjo pasekėjų.

    Reikia pripažinti, kad enciklopedistų vykdytas „teorizavimas“ nenuėjo toliau technikų klasifikacijos. Prisiminkime, kad tuo pačiu laikotarpiu Lavoisier sudarė kitą – paprastųjų elementų (kurie netrukus bus pakrikštyti atomais) ir sudėtinių elementų – klasifikaciją: ji davė pradžią moderniajai chemijai. Technikos lauke vieningo klasifikavimo bandymai nepasirodė tokie vaisingi. Reikėjo laukti beveik ištisą amžių, kol iš anapus Reino drauge su Frantzu Reuleux pasirodė ambicingesnis teorizavimo modelis: pastarasis mechaninių mašinų veikimą analizavo, remdamasis jas sudarančių dalių mechaninėmis (kinetinėmis ir dinaminėmis) ypatybėmis. Frantzas Reuleux gali būti laikomas struktūrinės technologijos pradininku – metodo, kuris tos pačios sferos mašinas skaido į paprastuosius elementus, remdamasis fizikos dėsniais sumodeliuoja šių elementų elgesį ir išvysto mašinų veikimo modelį, kuris jau egzistuoja arba prie kurio priveda bet kokia sudedamųjų dalių kombinacija. Toks žinių modeliavimas, gavęs pradžią mechaninių mašinų srityje, mūsų dienomis išplito į visus technologijos sektorius. Atlikdamas pagrindinį vaidmenį technologijų švietime (kur dėmesys ilgą laiką buvo kreipiamas į begalines aiškia logika neparemtas atvejo studijas) šis metodas leidžia iš pagrindų pakeisti konstravimo procesus.

    Žvelgiant technologo ar inžinieriaus akimis, struktūrinė technologija yra ribota dviem aspektais. Lengvai pritaikoma tuomet, kai visi sudedamieji elementai priklauso tam pačiam technologiniam laukui ir remiasi tais pačiais fizikos dėsniais, ji tampa nebe tokia paranki kai tikslinis objektas reikalauja fizikinių, cheminių, biologinių elementų derinimo su greitai išryškėjančiomis optimizavimo taisyklėmis. Ką reikia apriboti – aparato pajėgumą ar sprogimo riziką? Su kuo kovoti – su chemine tarša ar su sanitarine rizika? O juk vis sudėtingesni šiuolaikiniai aparatai (mobilieji telefonai, automobiliai, protezai, namų apyvokos įrankiai) yra pagrįsti itin skirtingų technologijų integracija.

    Struktūrinė technologija linksta į tą patį planą įtraukti visus iš vienos šakos kilusius produktus, visus tos pačios žinijos dalyvius. Ji paaiškina praeitį, leidžia perprasti atitinkamus pasiekimus, bet nutyli ateitį; ji neleidžia atskirti tų, kurie yra pajėgūs sėkmingiau susidoroti su priešiškoms aplinkybėms arba laikiniu susidėvėjimu. Ji juo labiau nepadės ir norint nustatyti objekto patrauklumą klientams.

    Žvelgiant iš filosofo arba išsilavinusio žmogaus požiūrio taško, šiuos klausimus reikia nuosekliai permąstyti iš naujo, susiejant juos su progreso samprata. Technologija priešinasi tam progreso apibrėžimui, kuris vartojamas gamtos moksluose. Mokslinio pažinimo lauke progreso idėja paprastai įvedama į vis platesniu mastu vykdomą progresyvų gamtos įstatymų jungimą, siekiant „geriau“ pateisinti stebėjimus. Ribotas reliatyvumas, kurio efektas matyti nebent tuomet, kai mobilieji keičia vieni kitus šviesos greičiams artima (lyginant su kitais objektais) skuba, nesiskiria nuo racionalios lėtų greičių mechanikos; galima teigti, kad racionali mechanika įsikūnija ribotame reliatyvume, kuris ir yra progresas. Nėra sudėtinga nurodyti progresą matematikoje, pvz., skaičių teorijoje – sveikųjų natūraliųjų skaičių į dešimtainius skaičius, po to į racionaliuosius, po to į realiuosius, etc. Galima aiškiai nujausti, kad šis vis sudėtingesnių objektų progresyvios integracijos judėjimas nenuves mūsų toliau nei iki avių penkiomis kojomis gardo, t.y., iki to, nuo ko tiesiogine prasme bėga kiekvienas geras technologas.

    Itin pavojingas kelias atsivėrė įsipainiojus į santykį tarp progreso ir progresyvaus vartojimo. Kai technika prisideda prie gyvenimo, teisingumo, pažinimo sklaidos instrumentų, galima kalbėti apie progresą; savo ruožtu, kuomet ji skatina destrukciją, mirtį, silpnesniųjų teisimą, tai jau regresas. Keblumas slypi tame, kad šie du vartojimo tipai nuolat persipina. Pamėginkime grįžti į praeitį ir pasitelkti pavyzdį, mažiausiai užterštą „techninės sistemos“ žymėmis, – spaudą ir Gutenbergą, kad suvoktume, kaip pirmieji inkunabulai turėjo priversti anų laikų dvasininkus virpėti nuo minties, kad pasauliečiai nuo šiol patys atras tekstus, kurių jie negali skaityti nesukeldami pavojaus savo sielai. Kaipgi kitaip paaiškinti skandalą, kurį sukėlė Liuteris, išplatinęs vokišką Biblijos vertimą? Ar šiandieną mes esame mažiau netolerantiški, kuomet pasmerkiame internetą už tą vartojimą pobūdį, kuriam jį pasitelkia pedofilų rateliai?

    Genetinės technologijos nuopelnas – moralios technologinės logikos samprata, esminis įskiepas į technologinį progresą, jei nekreipsime dėmesio į nusiskundimus dėl diskriminacijos, kurių bejėgiškumą galima lengvai nustatyti vos jiems pamėginus pasiremti praktiniais taikymais. Po pirmosios sąjungos, sudarytos bendrosios technologijos srityje, inžinierius ir filosofas vienas kitą vėl atranda genetinėje technologijoje. Pastaroji inžinieriui yra pavykusi technologinė integracija, patikimo funkcionavimo anapus įvairių netvarkos ir taršos apraiškų garantas; filosofui tai – novatoriška slinktis link konkretaus objekto, kuris sugeba manipuliuoti moraliomis mažiausiomis sudedamosiomis dalimis, kadangi jos gali vienu metu atlikti daug funkcijų. Kai tik inžinieriui šauna į galvą perprasti šiuos daugiareikšmius elementus, filosofas padeda savo kolegai suprasti, kad sudėtingumas dažnai nuveda prie avių su penkiomis kojomis, o supaprastinimas, priešingai, implikuoja visišką elementariųjų funkcijų perskirstymą.

    Siekiant didesnio aiškumo, apmąstymus reikėtų pastūmėti žingsniu tolėliau ir pamėginti suprasti, kodėl kai kurios techninės avantiūros neturi rytdienos, nors struktūrinė technologija gali paliudyti, kad objektai turėtų funkcionuoti be problemų, o genetinė technologija jiems užtikrina aiškų pranašumą ir technologinį progresą konkurentų atžvilgiu. Patekę į rinką per anksti arba per vėlai, aprūpinti pernelyg menka viliojimo galia, per brangūs ar pernelyg tobulai veikiantys kai kurie techniniai objektai „neturi pasisekimo“ ir tik po laiko yra apipinami galybe jų nesėkmės aiškinimų. Juk norėtųsi viską apskaičiuoti dar prieš paleidžiant į rinką, numatyti reikiamus ėjimus, o geriausia – apmesti rytdienos sėkmės apmatus. Genialaus išradėjo lošimo strategiją, jeigu tokia apskritai egzistuoja, matyt, reikia tyrinėti drauge su filosofais ir jos ieškoti pačiose bendrosios technologijos ištakose – trečiojoje technologijos ir filosofijos susitikimo vietoje.

     

    Iš prancūzų kalbos vertė Lina Michelkevičė (iš el. žurnalo Mag Philo)


    [i] Henri Grégoire (dar vadinamas abatu Grigorijumi) (1750–1831) – vienas iš pagrindinių Prancūzijos revoliucijos veikėjų, Nacionalinės menų ir amatų konservatorijos steigėjas – vert.

    temos: filosofija, idėjos ir teorijos, interviu, mokslas ir technologijos |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.