Suzana Milevska: meno institucijas valdantis nerimas: dalyvavimo menas ir jo „hierarchijos“. Suprasti MySpace
transliatorė |
2007-01-26 | 16:19
temos: bendruomenės,menas
Interneto tyruose pasirodė naujas žurnalas "Kontrol", pristatantis įžvalgas apie kontrolę šiuolaikiniame mene, kultūroje, technologijose, informacijos kanaluose ir politikoje. Pirmojo numerio tema – "Baimių konstravimo pornografija" ("The pornography of fabricating fear"), o jame rašančių autorių geografija išsiplečia nuo Austrijos ir Olandijos iki Rumunijos ir Makedonijos. Žurnalas išsivystė iš projekto under.ctrl, jį leidžia Nomad – interdisciplininė teoretikų, dizainerių, inžinierių ir menininkų grupė iš Stambulo.
Publikuojame vieno trumpiausių, bet viso žurnalo turinio įvairovės toli gražu neatspindinčio teksto vertimą.
Slinktis nuo ryšių su/tarp objektų link ryšių tarp subjektų ir publikos steigimo, neseniai įsigalėjusi meno sferoje, buvo smarkiai paveikta filosofinių/sociologinių meno ir jo institucinių struktūrų demokratizavimo teorijų[1]. Pagrindinis dalyvaujamojo (angl. participatory) meno tikslas stipriai siejasi su tam tikra žymiosios „aukštojo“ ir „žemojo“ meno hierarchijos dekonstrukcija. Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį į tam tikrą paradoksą: tokia „dalyvavimo slinktis“ mene drauge kuria naujas hierarchijas ir skirtis, naujas baimes ir kliūtis.
Teigti, kad dalyvaujamasis menas yra pervertinamas arba kritikuoti jį dėl perdėto socialinių ir etinių vertybių akcentavimo lyginant su estetiniais ir formaliais komponentais toli gražu nėra tas pats. Iš daugumos pastaruoju metu įsiplieskusių šiuos klausimus nagrinėjančių diskusijų akiračio praslydo vienas reikšmingiausių dalyvaujamojo meno poveikių, menkai tesusijęs su svarstymais apie vidines meno struktūras ar ryšius, bet veikiau į pirmą planą iškeliantis meno auditorijų diferenciaciją[2].
Viena vertus, siekis atverti meno institucijas gilesniam meno auditorijų įtraukimui į meno procesus ir produkavimą, kitą vertus, tokia pati tendencija dalyvavimo praktikoje pasiūlydama publikai skirtingo lygio įsitraukimo galimybes produkuoja naujas skirtis ir „elitus“. Tokia auditorijų diferenciacija gali prisidėti ne tik vystant įvairesnę kuratorių ir meno administratorių vykdomą meno ir kultūros politiką, bet ir padedant „elitinių“ muziejų ir galerijų lankytojams aiškiau įsisąmoninti „kitų“ publikų/dalyvių egzistavimą.
YouTube, meno blogų, kompiuterinių žaidimų ir kitokio tipo menininkų, auditorijos ir medijų sąveikų laikmečiu kultūra tampa takiu, išsibarsčiusiu ir reliatyviu fenomenu, nepasiduodančiu centralizuoto valdymo aparato kontrolei. Kita vertus, kompiuterizuotos ir centralizuotos kontrolės sistemos gali būti pasitelktos kuriant kaip niekad galingą biogalią ir kultūros kontrolę. Tad nieko nuostabaus, kad vis dar esama daugybės valstybinių muziejų, komercinių galerijų ar kitokių meno institucijų, kurios tebepuoselėja ant pjedestalo eksponuojamo meno parodų sistemą. Netgi etninei, kultūrinei ir lytinei tapatybei bei individui tapus nestabiliu, kintančiu ir mobiliu fenomenu, kvestionuojančiu ir transformuojančiu paveldėtas praeities vertybes, vis dar egzistuoja tam tikra klasė atgyvenusių fiksuotų tapatybių, tykančių kokiose nors slaptose vietelėse ir gąsdinančių galios ryšiais.
Štai kodėl taip svarbu konstatuoti, kad meno procesai ir projektai, paremti skirtingų auditorijų įsitraukimu, tuo pačiu siejasi ir su tam tikru hierarchijų panaikinimu. Dekonstruodamas hierarchijas, kurios visuomet buvo įsitvirtinusios skirtingose socialinėse ir ekonominėse klasėse ir kultūrose, dalyvaujamasis menas sunaikina savo paties galią.
Papildoma šiuolaikinio dalyvavimu paremto meno naujovė yra ta, kad jeigu daugybei labai panašių praeities fenomenų, kurie buvo susiję su / kovojo dėl socialinės ir ekonominės įvairių bendruomenių gerovės, gavo tam įgaliojimus norint sustiprinti centrinę įgaliojusiojo valdžią (valstybės, privataus rėmėjo arba fondo), šiandienos menininkai inicijuoja tokius projektus savo jėgomis.
Vis dėlto dalyvaujamojo meno veikla susiduria su daugybe prieštaravimų. Vienas svarbiausių reliacinės teorijos poveikį kritikuojančių klausimų – kokiu mastu tai gali būti taikoma postkolonijinės kritikos paveiktam menui? Visiškai aišku, kad dalyvaujamojo meno projektai gali būti lengvai įsukti į klaidingą kritikos ratą, neatsižvelgiant į pozityvias perspektyvas arba nepateikiant jokių „tikro“ dalyvavimo pasiūlymų. Tokie projektai savo vietą visuomenėje lengviau rastų pamėgtos švelnios socialinės kritikos forma, o ne kaip gerokai tiesmukiškesnė politinė socialinių nelygybių ir neteisingumų kritika.
Dalyvaujamasis menas aktyvistų susibūrimuose susiduria su dar viena problema: čia menas suvokiamas kaip kvietimas revoliucijai, ir jo sėkmė arba pralaimėjimas matuojamas pagal revoliucines prerogatyvas. Meno suvokimas kaip veiksnio, privalančio sunaikinti didžiąsias visuomenines ir ideologines kliūtis, su kuriomis menininkai susiduria anapus europietiškos demokratijos, reikalauja ir viliasi pernelyg didelės meninio aktyvizmo projektų įtakos.
Pabaigoje norėčiau įrodyti, kad menas vis dar turi surasti poziciją, kuri suderintų šių dviejų radikalių tikslų prieštaravimus – tarp „kritikos dėlei kritikos“ ir meno, palinkusio į revoliucinius metodus. Ryšio tarp realybės ir meno klausimas negali būti išspręstas tiesiog užimant tam tikrą poziciją ir įtvirtinant stabilią jųdviejų hierarchiją. Tikrovė ir menas visuomet ėjo šalia, tik jų susipynimo būdai skyrėsi. Galima sutikti bent su vienu dalyku: dalyvaujamojo meno projektai įtvirtina naują ir produktyvesnį kontekstą tokiam suartėjimui ir atveria naujas galimybes apskritai didesnei socialinei šiuolaikinio meno procesų įtakai bei tarp įprastinės meno institucijų publikos pasėtos baimės įveikai.
[1] Įvairūs požiūriai į dalyvavimo meno praktikas:
Maria Lind, “Actualisation of Space: The Case of Oda Projesi”, 10.2004, 15. Aug. 2006
http://www.republicart.net/disc/aap/lind01_en.htm
Claire Bishop, “The Social Turn: Collaboration and its Discontents”, Artforum, Feb. 2006, vol. XLVI, no. 6, pp. 178-183
Suzana Milevska, “Participatory Art: A Paradigm Shift from Objects to Subjects”, Springerin, 2/2006, 25 April 2006
http://www.springerin.at/dyn/heft_text.php?textid=1761&lang=en
Shana Lutker, “Not-Art: Every garden a munition plant”, 1 Sept. 2006
http://www.x-traonline.org/vol8_4/lutker_haeg.htm#5
[2] Claire Bishop, “Aesthetic/Ethical – Critical Modalities”
Maria Lind "Tactical/Agnostic Artist – Ted Purves” 10 Sept. 2006 http://leisurearts.blogspot.com/2006/04/maria-lind-tacticalagnostic-artist-ted.html#114533198048342091
Iš anglų kalbos vertė Lina Michelkevičė
temos: bendruomenės, menas |
« Geert Lovink: „notworking” principas: kritinės interneto kultūros koncepcijos (3 d.) | | Lithuanian experiences on Amazon.com: remixing, writing, publishing (summary) »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.