Jennifer Roche: socialinis menas, kritika ir nepasitenkinimas: interviu su Claire Bishop
transliatorė |
2007-08-31 | 15:44
temos: bendruomenės,idėjos ir teorijos,interviu,komunikacija,menas,sociumas
Kokiais kriterijais turėtume vadovautis vertindami socialinį meną [socially engaged art]?
Londone gyvenanti meno kritikė Claire Bishop neseniai iškėlė keletą provokuojančių klausimų ir nurodė į kritinį status quo diskurse, apimančiame tai, ką ji vadina „santykių“ praktikomis, – socialinį meną, bendruomeninį meną, eksperimentines bendruomenes, dialoginį meną, paribio meną [littoral art], dalyvaujamąjį, intervencinį, tiriamąjį ir kolaboracinį meną.
Straipsnyje „Socialinis posūkis: kolaboracija ir nepasitenkinimas“ (The Social Turn: Collaboration and its Discontents, Artforum, February 2006), Bishop tikina, jog socialinio meno kūrybiškumas yra skirtas „rehumanizuoti“ „sustingusią ir susiskaidžiusią“ visuomenę. Tačiau ji pabrėžia mananti, jog socialinis menas tapo ribotų kritinių vertinimų auka. Jos teigimu, didžiausias kritikos dėmesys teikiamas menininko veiksmams ir intencijoms arba teigiamiems socialiniams projekto efektams, bet visiškai nepaisoma kūrinių estetinio poveikio.
„Menininkai vis labiau yra vertinami pagal jų darbo procesą – pagal tai, kiek jie laikosi gerų arba blogų kolaboracinių modelių,“ rašo ji. „Kaltinimai dominavimu ir egocentrizmu nukreipiami į menininkus, dirbančius su dalyviais tam, kad įgyvendintų projektą, užuot leidę jam atsirasti sutartinio bendradarbiavimo metu.“
„Negali būti jokių žlugusių, nepavykusių, neišspręstų ar nuobodžių kolaboracinio meno darbų, nes jie visi atlieka tą pačią socialinių ryšių stiprinimo užduotį,“ tęsia ji. „Kadangi ypatingai simpatizuoju šiam siekiui, norėčiau pabrėžti, jog taip pat svarbu kritiškai diskutuoti, analizuoti ir lyginti tokius darbus kaip meno kūrinius.“
Bishop naudojasi filosofo Jacques‘o Rancière‘o estetikos apibrėžimu, kuriame teigiama, jog estetika – tai „sugebėjimas mąstyti prieštaravimais“. „Rancière‘o manymu,“ rašo Bishop, „estetikos nereikia aukoti ant socialinių pokyčių altoriaus, kadangi ji jau pati savaime aprėpia šį pozityvų procesą“. Kitaip tariant, menas gydo. Nėra reikalo jo skubinti.
Atsiliepimus apie Turkijos menininkų kolektyvą Oda Projesi Bishop identifikavo kaip tipišką „estetinių sprendimų pakeitimo etiniais kriterijais“ pavyzdį. Kuomet Bishop savo ankstesniajam straipsniui ėmė interviu iš Oda Projesi, kolektyvas (kurio darbų sąraše yra ir globos bendruomenės projektas drauge su jų kaimynais iš trijų kambarių buto Stambule) teigė, jog juos domina „dinamiški ir išliekantys santykiai“, o ne estetika. Tiesą sakant, jie sakėsi manantys, jog pats žodis „estetika“ yra pavojingas. „Tai man pasirodė gana keista“, pažymi Bishop. „Jei jau estetika yra pavojinga, argi vien dėl to nereikėtų jos kvestionuoti?“
Bishop mini britų menininkų Jeremy Dellerio ir Philo Collinso, lenko Arturo Zmijewskio ir Briuselyje gimusio menininko Carsteno Höllerio darbus, atskleidžiančius didesnes estetikos galimybes. Pavyzdžiui, Dellerio „Orgryvo mūšis“ (The Battle of Orgreave), 1984-aisiais vykusio Anglijos angliakasių susidūrimo su policija inscenizacija, atlikta istorinės inscenizacijos bendruomenės. Autorė prisimena ambicingą šio projekto tikslą ir rezultatą kartu su daugybe dažnai prieštaringų prasmės ir interpretacijos sluoksnių, suteikiančių darbui gilumo ir daugiaaspektiškumo. Bishop tikina, jog tai iš dalies atsitiko todėl, kad menininkas vadovavosi savo paties norais, o ne kokiais nors etiniais kriterijais.
„Jų darbai įsilieja į tokių stipriai kontroliuojamų situacijų tradiciją, kurios sulydo socialinę tikrovę su kruopščiai suplanuota išmone,“ sako Bishop apie Dellerį ir kitus. Kaip ir dadaistai, jie kūrė „intersubjektyvius santykius, kurie nebuvo tikslas patys savaime, o greičiau mėgino išpainioti gerokai sudėtingesnį mazgą, supintą iš rūpesčių dėl malonumo, regimumo, įsitraukimo ir socialinio bendravimo konvencijų.“
Bishop aiškiai siekia atsikratyti kritiniame diskurse vis pasikartojančių etinių temų, kurias ji dažnai vadina krikščioniškaisiais pasiaukojimo ir „gerųjų sielų“ idealais tam, kad iškeltų natūraliai iš menininko intencijų kylantį prieštaravimą.
„Geriausi pastarojo dešimtmečio kolaboracinės veiklos pavyzdžiai,“ užbaigia Bishop, „nukreipiami į tą prieštaringą trauką tarp autonomijos ir socialinės intervencijos bei reflektuoja šią antinomiją tiek paties kūrinio struktūra, tiek jo suvokimo sąlygomis. Būtent į tokį meną – kad ir koks nepatogus, išnaudotojiškas ar sudėtingas jis gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – mes turime atsigręžti ieškodami alternatyvos gero linkinčioms homilijoms, kurios šiandien yra klaidingai laikomos socialinės kolaboracijos kritiniu diskursu.“
Nenuostabu, jog Bishop straipsnis susilaukė nemažo dėmesio, įskaitant ir meno istoriko bei kritiko Granto Kester‘io viso puslapio apimties atsakymą-paneigimą kitame „Artforum“ numeryje. CAN paprašė manęs paimti iš Bishop interviu apie jos požiūrį į socialinį meną bei jos pačios dabartinę veiklą. Liepos pradžioje man pavyko susisiekti su Bishop elektroniniu paštu.
Jennifer Roche: Tavo straipsnis, paprastai tariant, atrodo kaip kvietimas panagrinėti (ar permąstyti) principus, pagal kuriuos vertiname socialinį meną. Teigi, jog daugelis socialinio meno darbų vertinami žvelgiant iš etinio atskaitos taško (geri arba blogi kolaboracijos modeliai).
Kodėl, tavo manymu, socialinį meną supantis diskursas ėmėsi nagrinėti šią sritį tavo aprašytu kritiniu būdu?
Claire Bishop: Tam yra keletas priežasčių – tiek pragmatinių, tiek ideologinių. Viena vertus, 1990-ųjų pradžioje (bent jau Europoje) meno kritiko įtaka sumenko, o menininko karjerą lemiančia figūra tapo kuratorius. Žinia, kuratoriaus pozicija yra iš esmės teigiama ir jis retai kada išsako abejones menininko atžvilgiu. Kai ėmiausi šio tyrimo, apstulbau sužinojusi, jog didžioji projektų dokumentacijų dalis rašoma kuratorių. Tam tikra prasme tai yra strategiška: socialinis menas ir bendrai atliekami meno projektai yra tokie sudėtingi, išplėstiniai ir priklausomi nuo konteksto, kad visam projektui vadovaujančiu asmeniu neišvengiamai tampa kuratorius. Bet kadangi kuratoriaus darbas taip dažnai yra susijęs su tarpininkavimu (tarp menininkų, auditorijų ir institucijų), ko gero, nenuostabu, jog kuratoriai labiau orientuojasi į etinius klausimus.
Kita vertus, galima taip pat teigti, jog orientacija į etiškumą yra bendros 10-ojo dešimtmečio tendencijos dalis, vadinamojo „post-politinio“ amžiaus simptomas. Slavojus Žižekas, Jacques‘as Rancière‘as ir kiti atkreipė dėmesį į „etinį posūkį“ filosofijoje (pasireiškusį grįžtančiu susidomėjimu Emanueliu Levinu ir Giorgio Agamben‘u, o tarp lakaniškųjų teoretikų – „radikalaus blogio“ idėja), atsispindinčiu ir šiuolaikinėje politikoje. Bendruomeninio diskurso atsiradimą 10-ojo deš. viduryje paskatino troškimas palaikyti homogenišką ir sutartinį požiūrį į visuomenę kaip į „etinę bendruomenę“, kurioje išnyksta politinės skirtybės. Kaip savo darbe „Estetikos negalė“ (Malaise dans l’Esthetique, 2004) pažymi Rancière‘as, toks požiūris meną ir politiką atiduoda moralinių vertinimų sferai, nagrinėjančiai principų pagrįstumą ir veiklos pasekmes. Nors jis nekalba apie socialinį meną tiesiogine prasme, tačiau šios idėjos čia gali būti pritaikytos gan taikliai.
JR: Rašydama apie tai, kas būtų reikalinga tinkamesniam kritiniam diskursui, tikini, jog atsakymas glūdi Jacques‘o Rancière‘o teiginyje, jog „estetika yra sugebėjimas mąstyti prieštaravimais“. Ar galėtumei detaliau apibūdinti tai, ką, tavo manymu, atskleidžia geriausi bendradarbiavimo pavyzdžiai?
CB: Tai išties sudėtingas klausimas. Norėčiau pabrėžti, jog kalbant apie geriausias kolaboracines praktikas reikėtų vartoti kitas sąvokas, nei kalbant apie pozityvias jų pasekmes. Ir šios sąvokos turėtų kvestionuoti pačią pozityvių pasekmių terminiją. Mano požiūrį neišvengiamai paveikė gyvenimas Jungtinėje Karalystėje, kur Naujieji leiboristai per paskutiniuosius 9 metus meną pavertė instrumentu socialinio įsitraukimo politikai vykdyti – piniginiu atžvilgiu efektyvų būdą pateisinti valstybės išlaidas menui ir nukreipti dėmesį nuo struktūrinių sumenkusio socialinio aktyvumo priežasčių – tiek politinių, tiek ekonominių (gerovės, transporto, išsilavinimo, sveikatos priežiūros ir kt.). Šiame kontekste meninei veiklai tenka ypač svarbi užduotis nubrėžti aiškią skirtį tarp socialinės intervencijos ir autonomijos, kadangi valstybė netrunka kooptuoti visas akivaizdžias pasekmes. „Temporary Services“ kartą manęs paklausė, kas yra blogiau – gauti veikimo įrankius iš valstybės, ar iš rinkos? Bijau, jog pritarčiau pirmajam variantui.
Taip pat atsargiai vertinčiau idėją, jog meno kūriniai turi savo privilegijuotą terpę. Vien tik paties bendradarbiavimo, dalyvavimo ar interaktyvumo fakto nepakanka, kad kūrinys būtų įteisintas arba būtų garantuotas jo reikšmingumas. Kur kas svarbiau yra stebėti, kaip jis tyrinėja (ir nutraukia) vyraujančias savo laiko konvencijas ir sąryšius. Jei pažvelgsime į šiandien išplitusias kolaboracinio meno praktikas, išvysime, jog daugelis jų nebepasižymi tokiu opoziciniu ir anti-autoritariniu 7-8 dešimtmečių veržlumu, kai radikalusis teatras, bendruomenių menas ir kritinė pedagogika gimė kaip priešprieša dominuojantiems socialinės kontrolės metodams. Šiandien dalyvavimas naudojamas komerciškai – kaip įrankis kelti produktyvumą ir darbo jėgos ūpą. Jis išplitęs masinėse informavimo priemonėse realybės televizijos pavidalu; jis yra tapęs privilegijuota terpe vyriausybinėms finansavimo įstaigoms, siekiančioms sukurti socialinio įsitraukimo įspūdį. Bendradarbiavimo praktikos privalo atsižvelgti į šias įsigalėjusias konvencijas, jeigu nori imtis kritinio puolimo.
JR: Kaip manai, ko šis tavo ginamas kritinis diskursas reikalauja iš menininkų(-ių), užsiimančių bendradarbiavimo menu? Kokie reikalavimai keliami bendruomenėms, aptarinėjančioms socialinį meną arba dalyvaujančioms jame?
CB: Jis reikalauja proto, vaizduotės, rizikos, pasitenkinimo, kilnumo tiek iš menininkų, tiek ir iš dalyvių. Kurį laiką mane buvo apėmusi pagunda parašyti straipsnį, giliau nagrinėjantį etinį klausimą – iš lakaniškosios perspektyvos. Jame būčiau plėtojusi mintį, jog geriausi socialinio meno darbai kyla ne iš superego įsakymo „mylėk savo artimą“, o iš pozicijos „nenuvilk savo geismo“ – kitaip tariant, vadovaukis savo pasąmoniniais troškimais, kiek tik gali. Pirmuoju atveju (kaip pvz., Grace situacijoje Larso fon Triero „Dogvilyje“) laikomasi pasiaukojimo pozicijos: tai politiškai korektiškas elgesys, darant tai, kas kitiems atrodo gerai. Antruoju atveju logika reikalauja prisiimti atsakomybę už savo paties troškimus, užuot veikus vedamam kaltės (pavyzdžiui, būti menininku). VII seminare Lacanas nutiesią sąsają tarp tokios etinės pozicijos ir grožio. Šio straipsnio taip ir neparašiau, nes nesu įsitikinusi, jog jis galėtų mums ką nors pasakyti apie šiuolaikinį meną. Tačiau besiruošdama bent jau susipažinau su Collinso, Zmijewskio, Althamerio ir kitų darbais.
JR: Savo straipsnyje užsimeni apie vaidmenį, kuris socialiniame mene tenka menininkui kaip turinčiam „autoriaus statusą“. Gal galėtumei paaiškinti, ką turi omenyje sakydama „autoriaus statusas“ ir kodėl manai jį esant tokiu reikšmingu socialiniame mene?
CB: Taip sakydama paprasčiausiai kalbu apie originalų ir charakteringą balsą. Pastebėjau, jog socialiai orientuoti projektai neretai būna šabloniški ir prognozuojami, jie akcentuoja dalyvių kūrybiškumą užuot permąstę pačias dalyvavimo konvencijas, kurios šiandien jau tapo kone ortodoksiškomis. Įprasta manyti, jog sumenkintas autoriaus vaidmuo yra „demokratiškesnis“ ir „etiškesnis“ nei menininkas, primetantis savo viziją arba valią dalyviams. Manau, visus šiuos įsitikinimus verta kvestionuotini. Pačių socialinės veiklos funkcionavimo prielaidų panaikinimas gali tapti gaiviu vėjo gūsiu tiek menininkams, tiek kritikams.
JR: Tavo straipsnis susilaukė daugybės atsiliepimų. Internete (LeisureArts blog) vykusioje diskusijoje buvo iškelta įdomi mintis. Jos autorius sakė:
Manau, jog Bishop nesupranta kai ko svarbaus… juk apie daugelį šių praktikų reikėtų kalbėti atsisakant bet kokių meno kritikos metodologijų. Yra gausybė kultūrinės produkcijos formų, kurioms gali prireikti visiškai naujų teorinių instrumentų tam, kad jos būtų tinkamai interpretuotos… Įtariu, jog daugybė žmonių veikia meno diskurso srityje todėl, kad neturi kito pasirinkimo, net jei jie istorine meno raida domisi geriausiu atveju tik paviršutiniškai.
Ką atsakytum į tai?
CB: Visiškai sutinku su tuo, kad atsigręžimas į kitas disciplinas gali suteikti formą diskusijoms apie meno kūrinius, ypač tuos, kurie įžengia į socialinę areną. Politikos filosofija ir psichoanalizė man padėjo suformuluoti savo abejones dėl santykių estetikos politinių pretenzijų. Šiuo metu sociologija man atrodo būdas tiksliau išreikšti „įtraukimo“ ir „dalyvavimo“ idėjas socialiniame mene. Viso to užduotis yra susieti šias idėjas diskutuojant apie viso darbo kaip meno kūrinio reikšmę.
Tačiau ši citata teigia (ir tam griežtai prieštarauju), jog menas yra „paskutinė vieta“ įsitraukimui, vienintelė belikusi „laisva vieta“. Ši idėja pavojinga ir lengvabūdiška. Ji signalizuoja apie bėgimą nuo politikos, užuot atradus ir įtvirtinus naujas teritorijas. Ji visiškai tinka socialiniams ir aktyvistų darbams, siekiantiems funkcionuoti meno diskurso ribose, ji netgi šio bei to įneša į šį diskursą (kuris iš tiesį turi sąsajų su meno istorija – tai ir situacionizmas, Josephas Beuysas, "Group Material"…). Tai kaip praktinis daktaro laipsnis: tiek praktinė veikla, tiek teorinis darbas turi tapti daktaro laipsnio standartu ir būti laikomi vienodai svarbiais įnašais į savo sritį. Tačiau rimtai atsižvelgus į tarpdisipliniškumo reikalavimus, šie projektai turėtų lygiai taip veikti ir kituose diskursuose. Norėtųsi išvengti tokių nereikšmingų praktikų, kurios neįtakoja apskritai jokios srities.
JR: Kodėl tu teigi, kad etinis socialinio meno vertinimas turi būti vadinamas krikščionišku? Ką tai reiškia kalbant apie bendruomeninius darbus kultūrose, kurios istoriškai yra nekrikščioniškos?
CB: Aš nereikalauju socialinio meno etinio vertinimo būtinai apibrėžti kaip krikščioniško. Tai tiesiog mano kultūrinis atskaitos taškas „pasiaukojimo“ pozicijai apibrėžti, ypač kuomet veikiama tam, kad pamatytų didysis Kitas. Nenoriu sumenkinti krikščionybės per se – anot Žižeko, joje yra daugybė vertų išsaugoti dalykų. Mane domina Žižeko išsakyta kritika šiuolaikinės etinės-politinės atsakomybės, kaip ideologinio absoliutizmo, atžvilgiu: ji apsaugo mus nuo „tikrovės etikos“ įsisąmoninimo, kuomet turime būti atsakingi už savo veiksmus bei potencialiai traumines jų pasekmes.
Kalbant apie bendradarbiavimo projektus kitose kultūrose: tai gana sudėtinga ir į tai aš, be abejo, atsižvelgiau pateikdama Oda Projesi kaip pavyzdį. Tačiau galiausiai mano straipsnio tikslas yra dabartinis šį darbą supantis diskursas Vakarų pasaulyje; nesvarbu, iš kur kilęs menininkas – jo kūrinys (ypač, jei jis cirkuliuoja Vakaruose) vis tiek gali būti kritinės analizės tema. Tai ne kultūrinio konteksto ignoravimas, tai tiesiog reagavimas į situaciją, kuomet kūrinio suvokimas yra nulemiamas vien tik kultūrinio skirtumo ir tai greit tampa dingstimi negalvoti, ką iš tikrųjų darbas reiškia asmeniškai man. Tokius pasiteisinimus (žinoma, ne dėl religijos) girdžiu nuolat – tai tam tikra pozityvios diskriminacijos forma, kuomet menininko kultūra/identitetas yra svarbesni už tai, su kuo tiesiogiai susiduriame.
JR: Aptikau tave Tailande. Atvykai aplankyti The Land Foundation Chiang Maj rezervato. Kodėl nusprendei apsilankyti čia dabar, kuo jis tave sudomino? Ką sužinojai?
CB: Esu be galo dėkinga Leverhulme Trust fondui už stipendiją. Nusprendžiau, jog būtų labai naudinga aplankyti Tailandą – ‚dvasinius‘ santykių meno[i] [relational art] namus. „The Land in Chiang Mai“ yra vienas iš dažniausiai minimų socialinių „santykių“ projektų ir beveik visi atsiliepimai apie jį yra parašyti kuratorių (Obrist, Birnbaum ir kt.). Praleidau keturias dienas tiek paties „The Land Foundation“ teritorijoje, tiek ir aplink jį, kalbėdama su vienu jo įkūrėju, menininku Kaminu Lerdchaiprasertu ir Uthit Athimana, medijų meno dizaino profesoriumi Chiang Mai universitete („Foundation“ paribyje). Diena, praleista su Uthit įprasmino visą mano kelionę, kadangi sužinojau apie „Chiang Mai socialinę instaliaciją“: seriją 10-ajame dešimtmetyje Chiang Mai vykusių improvizuotų ir „dalyvavimo“ performansų festivalių bei „gyvų“ instaliacijų festivalių. Tuo metu dar niekas nežinojo apie Rirkrito Tiravanija darbus (jis grįžo į Tailandą tik 1996-aisiais), bet čia esama labai akivaizdžių persidengimų.
Pati teritorija yra gana nedidelė – tai veikianti sodyba nuomojamame žemės sklype bei architektūriniame parke 40 minučių atstumu nuo miesto. Žemėlapis, norint ją surasti, yra toks pat sudėtingas, kaip ir instrukcijos ieškant „Spiralinio molo“ (Spiral Jetty) arba „Dvigubo negatyvo“ (Double Negative). Kai kas šiame projekte mane nustebino.
Pirmiausia tai, kad teritorijoje jau yra išryškėję entropijos požymiai: Tobiaso Rehbergerio paviljonas, pagamintas iš švediškos medienos specialiai Moderna Musset surengtai parodai, dabar pūva tropiniame klimate. Philippe Parreno „Namas-baterija“ (Battery House), kuris turėjo generuoti savo paties elektros energiją „dramblinio kištuko“ pagalba, taip ir nepradėjo veikti. (Parreno filmui „Berniukas iš Marso“ (The Boy From Mars, 2005) pastatas buvo dirbtinai apšviestas, o azijinis buivolas „atliko“ vaidmenį, kuris buvo skirtas drambliui.) Kamino prašymu pastatas turėjo būti panaudotas kaip meditacijos salė, tačiau nelygios ir daugybe statramsčių nusėtos betoninės grindys tam tikslui visiškai netinka. Vandens ir sausumos santykis sodyboje sukurtas pagal budistų agrokultūrininko Chaloui Kaewkong principus, tačiau ir čia yra nesklandumų – užuot tekėjęs vanduo stovi.
Antra – vieninteliai žmonės, nuolatos būnantys teritorijoje ir palaikantys namų valdos gyvybę, yra vietiniai ūkininkai ir valstiečiai. O didžioji „The Land Foundation“ veiklos dalis vyksta miesto pakraštyje esančių pastatų grupėje, miškingame Umongo priemiestyje. Čia yra parodų ir jogos erdvė su dviem biurais, meditacijos sale, svečių namais ir bendra virtuve. Rirkritas stato naują namą gretimame sklype. Keletas jaunų žmonių gyvena bei dirba, atsakinėdami į skambučius ir suteikdami informaciją. Man atvažiavus keletas jų kartu su Kaminu išvyko į agrokultūrinę ekspediciją po Tailando šiaurę. Praėjus savaitei po mano išvykimo čia pabūti atvyko gatvės menininkų grupė iš Singapūro. Umongas yra socialinės veiklos centras, o palyginus su juo sodyba yra greičiau statiška.
Trečia, „The Land Foundation“ yra prieštaringų idėjų rezultatas. Karminui tai iš esmės dvasinis projektas. Jis nori sukurti eksperimentinę gyvenamąją aplinką, kuri padėtų suvokti savo paties vietą pasaulyje ir kuri galėtų tikti kitiems žmonėms. Jis siekia savarankiškumo idealo, kurį jam įkvėpė Chaloui Kaewkongas. Rirkritą, kaip suprantu, labiau domina toks eksperimentinis projektas, kuriame susilieja menas ir socialumas; jis mažiau domisi dvasine dimensija ir yra atviresnis pastatų nefunkcionavimo galimybei. Uthitas nusiteikęs skeptiškiau ir turi daug abejonių projekto atžvilgiu. Jo manymu, sąsajas su eksperimentine agrokultūra galima išplėsti kur kas labiau (pavyzdžiui, bendradarbiaujant su Universiteto agrokultūros fakultetu) ir Fondas turėtų būti atviresnis viešiesiems ryšiams – kitaip tariant, retorika turėtų aiškiau sietis su realybe. Visi trys yra seni draugai ir akivaizdu, kad jie palaiko konstruktyvų dialogą, kuriame išryškėja visi šie skirtumai.
JR: Kokie tolimesni tavo planai?
CB: Ką tik baigiau redaguoti tekstų rinkinį apie dalyvavimą mene nuo 6-ojo deš. pabaigos: jis bus išleistas rugsėjį. Taip pat bandžiau surikiuoti visas savo mintis apie socialinio meno problemas į knygą, tačiau manyje vis dar vyksta kova ir jaučiu, kad dar labai toli iki rišlaus turinio. Mano stipendija baigiasi rugsėjį, o tuomet imsiuosi naujo darbo – tapsiu meno istorijos dėstytoja Variko [Warwick] universitete.
Iš anglų kalbos vertė Tomas Čiučelis
[i] Anot meno kritiko Nicolas Bourriaud, terminas relational art nusako „meninių praktikų visumą, savo teoriniu bei praktiniu atskaitos tašku laikančią visus žmogiškuosius santykius bei jų socialinį kontekstą, o ne nepriklausomą ir asmeninę erdvę“ – vert.
Jennifer Roche yra nepriklausoma rašytoja, gyvenanti Čikagoje. Bendradarbiauja su Community Arts Network.
Claire Bishop turi „Leverhulme Research Fellow“ laipsnį Londono Karališkojo Meno Koledžo Šiuolaikinio Meno Kuravimo Fakultete. Darbai: „Installation Art: A Critical History“ (Tate Publishing, 2005), "Antagonism and Relational Aesthetics" (October no.110, 2004). Antologijos „Documents of Contemporary Art: Participation“ (Whitechapel/MIT Press, 2006) redaktorė. Reguliari Artforum bendradarbė.
Straipsnio originalą galite rasti http://www.communityarts.net/readingroom/archivefiles/2006/07/socially_engage.php
Original CAN/API publication: July 2006
temos: bendruomenės, idėjos ir teorijos, interviu, komunikacija, menas, sociumas |
« Fotografo G. Zinkevičiaus paroda „Portfolio Depressanto“ | | kas yra vizualinis raštingumas: nuo kino po atviru dangumi iki Mediatekos »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.