socialinės konvencijos tradicija miesto raidoje
tomas grunskis |
2007-10-31 | 18:58
temos: architektūra,bendruomenės,idėjos ir teorijos,miestas,sociumas,VMS
In English "Tradition of Social Convention in City Development" (PDF)
Vis smarkiau ir dažniau keisdami miesto formas, darome vis didesnę įtaką būsimųjų kartų gyvenimui, nesugebėdami numatyti ir suvaldyti ilgalaikių savo veiksmų padarinių.
(Leonardo Benevolo, „Europos miesto istorija“)
Vietoj įvado
Faktas, kad miesto formos, struktūros ir erdvės atspindi jas sukūrusias visuomenes bei laikmetį, kuriame tai atsitiko, nėra naujas. Tai išvada, kurią vieningai prieina įvairūs miesto ir jo kultūros tyrinėtojai (C. Alexander[i], E. N. Bacon[ii], L. Krier[iii], C. Mougtin[iv], M. R. G. Conzen, S. Kostof[v] V. Kavolis[vi] ir kiti). Drįstume teigti ir daugiau: kad miesto morfologija arba miesto formos ir struktūros bei erdvės atspindi jas sukūrusių visuomenių kultūrines vertybes bei intencijas, mentalitetą, vietos ypatumus ir tvarkos paradigmas. Šiuolaikinis miestas ir kaip sociokultūrinis reiškinys, ir kaip daugiaplanė – probleminė tikrovė pats savaime yra tapęs efektyviausia ir efektingiausia šiuolaikinės kultūros raiškos erdve. Permanentinė ideologijų revizija ir beveik retoriniu tapęs klausimas, kokias sociokultūrines vertybes reprezentuoja šiuolaikiniai miestai ir jų formos, lemdavo ir lemia naujų miesto raidos konceptų ir patirčių paieškas, galop atvedusias prie šiuolaikinių subalansuoto miesto idėjų, kurių sėkmingas realizavimas bei kūryba iš esmės yra neįmanoma be visuomenės dalyvavimo. Itin sparčiai augant ir plėtojantis Lietuvos miestams sociokultūrinių vertybių ir visuomenės vaidmens klausimai tampa ypač aktualūs. Didelis miestų raidos tempas bei efektyvumo reikalavimai lemia tai, kad miesto formavimo procesuose miesto visuomenė bendruomenių pavidalu dalyvauja mažai arba tai vyksta grynai formaliai… Ir, iš esmės, visuomenė su savo pačiais įvairiausiais poreikiais ir dėl neorganizuotumo neretai yra tiesiog ignoruojama (kaip ir gamtoje, laimi organizuočiausias ir efektyviausias subjektas ar jėga). Kaip tik čia ir susiduriame su dvilype situacija, kai tebesant neaiškiai visuomenės intereso sąvokai ir sampratai iš esmės, lieka neaišku, nei kas ta visuomenė yra, nei kaip organizuoti jos interesų gynybą, tuo pat metu suvokiant, kad visos konfrontuojančios grupės ir bendruomenės vienodomis teisėmis tą visuomenę ir sudaro, turėdamos ir reikšdamos tokį pat svarbų savąjį „visuomenės interesą“. Taigi, ne vien intuityviai suprantame, jog esame tam tikro socialinio konflikto būvyje, kuris kol kas nėra aiškiai išsprendžiamas. Galbūt pastangos susivokti susidariusioje situacijoje, peržiūrint kontekstus ir patirtis čia galėtų pagelbėti. Viena vertus, čia turėtų būti svarbu suvokti ir įvardinti visuomenės dalyvavimo tradiciją ir bendruomenių vaidmenis kuriant miestą jo raidos istorijoje. Kita vertus, vienodai svarbi yra ir šiuolaikinė miesto bendruomenių dalyvavimo konfliktinė patirtis, prisimenant, kad miestas tradiciškai yra pagrįstas socialine konvencija tarp daugelio socialinių grupių ir kad galiausiai jis yra bendros kūrybinės veiklos rezultatas. Jo raidoje visuomenė ir bendruomenės tradiciškai privalo dalyvauti, bet kaip tik tokio dalyvavimo patirties stoką (o gal atrofiją) nūdien įvardijame kaip opią problemą Lietuvoje.
Socialinės galios balansas miesto raidoje. Visuomenės ir bendruomenės santykis
Socialinės konvencijos tradiciją mieste bendrais bruožais reikėtų apibrėžti kaip socialinę sutartį tarp visuomenės narių tam tikrų taisyklių, užtikrinančių jų koegzistavimą ir veiklą aiškiai apibrėžtoje erdvėje, pavidalu. Tai socialinio dialogo ir socialinio sugyvenimo tradicija, kuriai būdingas socialinių vertybių saugojimas ir puoselėjimas, socialinių normų respektavimas dogmatiniu ar normatyviniu pagrindu. Sutartis kinta, keičiantis miesto sociokultūrinio konteksto sąlygoms – vietos, mentaliteto, kultūros ir jos raiškos formų charakteristikoms bei tvarkos paradigmoms – tuo pat metu vienodai intensyviai modifikuojantis ir socialinių normų rinkiniui. Ilgainiui Dogmatinį – socialinės ir individualios laisvės ribas nubrėžiantį Dekalogą keičia socialinių teisių ir laisvių deklaracija – Konstitucija. Ši kaita vienaip ar kitaip atsispindi miesto morfologinėje raidoje, t. y. miesto planinėse ir erdvinėse formose bei struktūroje. Ir tai yra socialinės veiklos rezultatas, kurį realizuoja įvairios socialinės grupės sutartinai per tam tikrą laiką. Jos tradiciškai yra neatsiejama miesto raidos dalis ir netgi jos garantas. Skirtingu laikotarpiu tam tikros miesto bendruomenės dalys labai dažnai „pagal nutylėjimą“ deleguoja savo sprendžiamąją funkciją kitoms grupėms, tačiau miesto istorijoje apstu pavyzdžių, kai esminiai klausimai buvo sprendžiami bendru visos miesto bendruomenės sutarimu. Pačiu bendriausiu atveju, miesto kūrime tradiciškai dalyvauja keturios pagrindinės socialinės grupės, kurios skirtingu miesto raidos laikotarpiu disponuoja skirtingais pajėgumais ir galia. Dar jos vadinamos socialinės galios subjektais. Joms priskirtinos Bažnyčia, Ekonominis ir Politinis elitas ir Magistratas, reprezentuojantis miesto bendruomenę (Pav. 1).
Pav. 1.
|
Politinis elitas |
Ekonominis elitas |
Bažnyčia |
Magistratas/ savivalda |
bendruomenė |
|
Autoriteto galia |
Finansinė galia |
Dievo galia
|
Administravimas – rinka |
Vartojimo ir kūrimo galia |
Socialinės galios subjektų įtaką miesto morfologinės raidos istorijoje galima iliustruoti daugybe pavyzdžių, iš kurių paminėsime kelis. Tai naujos miesto visuomeninės erdvės atsiradimas XIII–XIV amžiais. Tuomet, apie XIII a. atradus ir įtvirtinus mechaninį laikrodį, mieste įvyko socialinio laiko revoliucija (Lewis Mumford[vii], Aaron Gurevič ir kt.), tiesiogiai ir netiesiogiai lėmusi miestietiškos kultūros suklestėjimą bei miestiečių luomo emancipaciją Vakarų Europoje. Čia pastebėtina, kad šalia esamų Katedros ir Turgaus aikščių tipų atsiranda naujo galios subjekto – Magistrato (ir savivaldos) – reprezentantas, visuomeninė erdvė, – Rotušės aikšte. Politinio elito dominavimo mieste laikotarpiu Europos miestuose buvo sukurti klasicistiniai ansambliai, kartais net ištisi miestai. Šiuolaikiniai gi galios subjektų įtakos pavyzdžiai galėtų būti verslo centrų ir dangoraižių atsiradimas bei dominavimas mieste – pastarieji reprezentuoja ekonominio elito finansinę galią. Matyt, Socialinės galios subjektų įtaka miesto morfologinei raidai yra neabejotina. Neretai dominuojantis subjektas tapdavo ir socialinės konvencijos sergėtoju bei globėju, įtakojusiu jos modifikacijas (nuo dekalogo iki Konstitucijos) ir pačią miesto bendruomenės raidą (kaitą iš bendruomenės į visuomenę). Jos buvimas ir reikšmė skirtingais miesto raidos etapais yra neabejotina, tačiau ir bendruomenės vaidmuo, ir jos samprata mieste nuolat kinta – nuo religinės, nacionalinės iki profesinės ir kitokios bendruomenės sampratų. XX a. pabaigoje naujų urbanistinių idėjų ir tvarkos paradigmų kaitos įtakoje svarbesne tampa su konkrečia vieta susijusi bendruomenė, kuri ir nulemia tos vietos, kurioje ji gyvena, raidą bei formavimą. Matyt tai ir yra aiškiausias ir efektyviausias bendruomeninės veiklos principas. Esama požymių, kad XX a. pabaigoje bendruomenės mieste pradėjo veikti kaip atskiras socialinės galios subjektas, kurį vis dažniau reprezentuoja šiuolaikinė reprezentacinė architektūra (pvz., „Baltic“ galerija Niukasle (New Castle), bendruomenių centrų vystymas (kaip miesto atnaujinimo [urban regeneration][viii] rezultatas). Ja jau neretai perteikiami ne tik visuomenės (societas), bet ir bendruomenės (comunitas) poreikiai bei lūkesčiai, suvokiant, kad iš bendruomenių sudaroma visuomenė ir kad be šio instituto visuomenė tėra nuasmeninta minia arba masė.
Tvarkos paradigmos ir jų įtaka miesto morfologijai
Neabejotinai miestą kuriančią visuomenę – visus socialinės galios subjektus įtakoja sociokultūrinis kontekstas ir jo charakteristikos. Tvarkos charakteristikos įtaka miesto morfologinėje raidoje matoma aiškiausiai. Anot Vytauto Kavolio[ix], egzistuoja keturios tvarkos sampratos, kurių po dvi priklauso gamtos ir dirbtinės–kultūrinės tvarkos grupėms. Šios tvarkos sampratos reiškiasi ir gamtoje, ir visuomenės raidoje, o jų požymių galime pastebėti ne tik pasaulėžiūrose, bet ir jų paveiktuose miesto raidos rezultatuose. Miestas šioje tvarkos paradigmų schemoje atsiranda gamtiškosios – privalomos prigimties – ir dirbtinės, t. y. kultūrinės tvarkų sandūroje. Jo genezėje ir morfologinė raidoje aiškiai matoma įtampa tarp natūralumo – kaip gamtos papildinio ir dirbtinumo – kaip priešstatos gamtai. Tačiau iš esmės tradiciškai miestas yra priešstata gamtos spontaniškajai – gaivališkajai netvarkai (chaosui) ir yra tvarkos bei saugumo vieta, kurioje vyrauja prigimties tvarkos dėsniai, kaip socialinės konvencijos pagrindas. Dekalogas čia – vienas tokių kertinių dėsnių, kurį aiškiausiai iliustruoja Viduramžių Europos Katedrinio miesto morfologija bei sociokultūrinė intencija. Miestas čia yra tapęs Dangiškosios tvarkos atspindžiu ir neretai – laisvės priebėga. Jo transformacija iš Katedrinio į Industrinį miestą[x] (Pav. 2) rodo ne tik socialinių ir kultūrinių revoliucijų (kalbant R. Dahrindorf[xi] terminais) įtakas miesto morfologinei raidai, bet ir tvarkos paradigmų pasikeitimus ir aiškias modifikacijas. Industrinis miestas aiškiausiai atspindi kultūrinę fabriko tvarkos paradigmą, tačiau pirmieji jos atsiradimo požymiai matomi jau Romėnų karo stovyklos morfologijoje ir vėlesniuose – Renesanso – miestuose. Čia vyrauja griežta ortogonalinė – fabriko tvarka, kurios požymiai yra būdingi ir jas formavusiai bendruomenei. Pastarosios padėtis ir dalyvavimas miesto kūrime yra vienas iš papildomų požymių kultūrinės tvarkos paradigmai nustatyti. Vėliau fabriko tvarkos morfologiniai bruožai mieste plėtojami Klasicizme iki pat industrinės revoliucijos. Pastebėsime, kad Konstitucija kaip nauja socialinės konvencijos koncepcija atsiranda XVIII a. pradžioje, kaip tik minėtos miesto transformacijos į industrinį miestą ribose (įtvirtinami lygybės ir privatinės nuosavybės bei kiti institutai).
Pav. 2. Miesto morfologinė transformacija iš katedrinio į industrinį (pagal L. Benevolo)
Šiame diskurse atkreiptinas dėmesys į miesto vaizdavimo tradiciją, kurioje viduramžiškas miestas dar vaizduojamas kaip trimatis – žmogiškojo mastelio objektas, o vėliau nuo XVI–XVII a. jis tampa tik ortogonaliniu planu. Dar vėliau – XX a. – tiesiog schema, padedančia lengviau orientuotis (Pav. 3). Suprantama, šią miesto vaizdavimo tradicijos transformaciją iš emsės sąlygoja miesto sociokultūrinio konteksto sąlygų kaita ir besiplečiantis miestas, tačiau toks stebėtojo taško situacijos pasikeitimas miesto tradicijoje nėra atsitiktinis. Jis rodo miesto suvokimo pokyčius visuomenės mentalitete, kas reiškia ir kultūros erdvės formų kaitą, tuo pačiu parodant ir dalies jos padėtį bei reikšmę mieste.
Pav. 3. Miesto vaizdavimo tradicijos: Viduramžiškoji (XVI a.) ir Modernioji (XIX a.), Kaunas.
Jei fabriko tvarkos vyravimo apogėjumi įvardintume modernistinį XX a. miestą, kuriame bendruomenė ir visuomenė nebematoma, tai Meno kūrinio tvarkos preliudija turėtų būti postmodernizmo architektūros ir urbanistikos įsivyravimas XX a. pabaigoje. Kaip šios įtakos rezultatas kilo minėta subalansuoto mieto koncepcija. Šioje tvarkos paradigmoje esama natūralumo, kai tvarka yra ne primetama, bet atpažįstama, o nukrypimai nuo normos nėra smerkiami ir griežtai eliminuojami. Šios tvarkos sampratos įsivyravimas įtakojo miesto humanizavimo klausimų sprendimą bei diskusijas (Leon Krier, Nicos Saligaros[xii] ir kt.), o patį miestą atgręžė į bendruomenę ir visuomenę.
Pav. 4. Tvarkos paradigmos ir miesto raida
|
GAMTOS TVARKA |
KULTŪRINĖ–DIRBTINĖ TVARKA |
||
|
Spontaniška natūrali tvarka |
Privaloma prigimties tvarka |
Fabriko tvarka |
Meno kūrinio tvarka |
|
Harmoningas visa ko koegzistavimas. Cikliškas laikas |
|
organizuotos valios, vertinamos efektyvumo ir standartizacijos kriterijais. Laikas yra nulemtas |
žmogaus sukurta; procesas—tradicijos kaip kolektyvinis meno kūrinys. Laikas nėra vientisas, vyrauja skirtinga laiko samprata. |
|
|
Dekalogas – įstatymas. Laisvė per apribojimą aiškus įstatymas –direktyvos— miestas vaizduojamas kaip visetas – socialiai užbaigta visuma (arba komuna), kurios nariai yra bendrai atsakingi už miesto dvasinę ir fizinę gerovę bei tvarką. Loto istorija senajame testamente – įstatymas išlaisvina suteikdamas aiškias ribas à teologinis dekalogo principas. Sanbūvio sutartis su Kūrėju – pagrindas socialinei konvencijai. Stipri bendruomenė |
Konstutucija – laisvės ir teisės kaip deklaracija; socialinių laisvių, teisių ir lygybės deklaracija – sanbūvio sutartis tarp visuomenės narių |
|
|
Dogma – krikščioniška tradicija |
Kodeksas – standartas |
||
|
Archainis miestas Miesto genezė |
Antikinis Polis Katedrinis miestas |
Industrinis miestas Modernistinis miestas |
Postmodernus miestas Subalansuotas miestas |
Jei tik galėtume apibendrinti
Miesto morfologinė raida yra neatsiejama nuo visuomenės raidos. Socialinė konvencija mieste kinta, priklausomai nuo socialinės galios subjektų dominavimo, bendruomenės įtakos ir socialinės tvarkos paradigmos. Pastarosios įtaka miesto struktūrai planinėse ir erdvinėse formose matoma aiškiausiai. Didėjant miestui, bendruomenei virstant visuomene kaip bendruomenių visuma, miesto kūrimo veikla paprastai deleguojama stipriausiam tuo metu galios subjektui. Tačiau Socialinė konvencija kaip sugyvenimo mieste forma lemia, kad miestas tradiciškai kuriamas neignoruojant skirtingų bendruomenių poreikių. Autoritarinių režimų metu visuomenės dalyvavimas miesto formavime yra neįmanomas. Dėl tokios padėties visuomenė nuo šios veiklos tiesiog atribojama, bendruomenės kaip visuomenės ląstelės formaliai neegzistuoja ar yra naikinamos. Kaip tik tokia miesto formavimo praktika ir yra patogiausia, kai socialine galia disponuoja tik vienas subjektas. Tai „tradicija“, perimta iš netolimos tarybinės praeities, iš esmės paremta diktatu. Demokratiškais socialinės tvarkos atvejais, kuriems priklausytų ir Lietuva, egzistuoja daug skirtingų visuomenės dalyvavimo galimybių. Jos visų pirma priklauso nuo abipusės prielaidos, kad dialogas yra ne tik įmanomas, bet ir privalomas, ir vėliau – nuo socialinės konvencijos tradicijų paisymo, t. y. kokiomis formomis skirtingi socialinės galios subjektai yra sutartinai įpareigoti savo veiksmus derinti su likusiaisiais. Konfliktinės situacijos tarp bendruomenių tereiškia, kad konfrontuojančios pusės nesutaria dėl pirmosios – esminės prielaidos…
[i] C. Alexander. “A City is not a tree”. In: Architectural Forum, Vol. 122, No 1, April 1965, p. 58-62 (Part I),
Vol. 122, No 2, May 1965, p. 58-62 (Part II).
[ii] E. N. Bacon. Design of the Cities. NY:Viking Press, 1967.
[iii] L. Krier. Urban Space. London : Academy editions, 1991.
[iv] C. Mougtin. Urban Design: Street and Square. Oxford: Architectural Press, 2001.
[v] S. Kostof. The City Assembled: The Elements of Urban Form Through History. London: Thames and Hudson, 1992; S. Kostof. The City Shaped. Urban Patterns and meanings Through History. London: Thames and Hudson, 2001.
[vi] V. Kavolis. Civilization Analysis as a Sociology of Culture. Lewitson, NY.:The Edwin Mellen Press, 1995; V. Kavolis. “Gebser and the The Theory of Socio-Cultural Change”. In: Consciouness and Culture: An Introduction to the Thought of Jean Gebser (ed. E. M. Kramer). Westport, Conn.: Greenwood Press, 1992, p. 163-177.
[vii] L. Mumford. The City in History, its Origins, its Transformations and its Prospects. Harmondsworth, 1966.
[viii] Urban regeneration: http://www.bura.org.uk/, http://www.wiganmbc.gov.uk/pub/planning/pages/urregen.htm, http://www.jrf.org.uk/knowledge/findings/housing/413.asp
[ix] V. Kavolis. “Logics of Selfhood and Modes of Order: Civilizational Structures for Individual Identities”. In: Identity and Authority: Explorations in the Theory of Society (R.Robertson and B.Holzner eds.). Oxford: Blackwell, 1980, p.41-60, 268-271, 284-287; V. Kavolis. Kultūros dirbtuvė. Vilnius: Baltos lankos, 1996.
[x] Pagal L. Benevolo. The European City. London: Blackwell, 1993.
[xi] R. Dahrendorf. The Modern Social Conflict. University of California Press: Berkeley and Los Angeles, 1990.
[xii] “The Future of Cities: Absurdity of Modernism” (Nikos Saligaros interviews Leon Krier). Urban Land 61, January 2002, p. 12-15. Dar žr.: http://www.math.utsa.edu/sphere/saligar/krierinterview.html ir http://planetizen/oped/item.php
temos: architektūra, bendruomenės, idėjos ir teorijos, miestas, sociumas, VMS |
« Aaron Schuster: už penkiolikos minučių visi bus ateityje | | diskutuok: laikraštis kaip medija »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.