• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 4 prisijungę dabar
    • 2601168 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    ŠMC TV: televizija apie televiziją, medija apie mediją

    | 2006-01-05 | 12:30
    temos: apžvalgos,judantis vaizdas,TV,videomenas

    Nenustatyto jubiliejaus proga 2005 m. gruodžio 15 d. Šiuolaikinio meno centre vyko ŠMC TV naktis, kurioje buvo galima pamatyti visus jau daugiau nei metus TV1 kanale egzistuojančios laidos epizodus. Nors visai smagu būtų buvę pamatyti ir parašyti apie per visą naktį prie televizoriaus sėdinčius TV entuziastus-maniakus, ši apžvalga ne apie tai. Minėtame renginyje kaip spaudos atstovui pavyko gauti ir DVD su laidų įrašais – radijo bangos ne vienintelis formatas, kuriuo galima „pagauti“ ŠMC TV. Pasinaudodamas tokia demokratiška pasirinkimo galimybe padariau savo kalėdinį ŠMC TV nakties remiksą – namie prie monitoriaus, apstatyto baltomis mišrainėmis ir aguoniniais kepiniais. Nenustatytas jubiliejus – gera proga permąstyti laidos formatą arba jo nebuvimą.

    Pirmas klausimas, kurį sau užduodu – kiek televiziška yra ŠMC televizija. Kažkuria prasme į šį reiškinį galima žiūrėti kaip į TV laiko perskirstymą – kapitalistiniais pagrindais veikiantis kanalas dėl nepaaiškinamų priežasčių perduoda dalį savo laiko ŠMC, o jie perskirsto šį laiką menininkams arba patys produkuoja  turinį. Taigi atrodytų, kad ŠMC TV veikia pagal tą patį principą kaip ir masinės medijos – ji yra institucionalizuota. E. Janso laidoje ji tampa netgi institucinės kovos (arba gynybos) įrankiu – čia rodomos ištraukos iš Lietuvos dailininkų sąjungos konferencijos „Ar šiuolaikinio meno centras vykdo nacionalinę kultūros politiką“ ir ją dekonstruojantys menininko pasirinktų personažų komentarai. Nepaisant institucionalumo, laidos kūrėjai bando padaryti laidą, kurią darytų „bet kas“. Ko gero, jie labiausiai priartėja prie šio tikslo atiduodami kameras vaikams – vieną pirmųjų laidų sukuria (arba padeda sukurti) Dominyka ir Paulina. Yra ir daugiau tokių pavyzdžių – kad ir Vengrijos benamių sukurtas filmas „Tekilos chebra“, kuriame grupelė kameromis elgtis apmokytų benamių fiksuoja savo gyvenimą.

    Nors ŠMC TV neprivalo generuoti reklaminio laiko, ji nepateikia žanro, kuris atsirastų vien dėl to, kad tas laikas nepriklauso kapitalo turėtojams ar koncernams. Laidos kūrėjai tai daro sąmoningai – jie remiksuoja egzistuojančius TV žanrus į kadrą įtraukdami ir laidos kūrimo procesą. Jeigu pagal visas konvencijas produkuojamoje laidoje bet koks užkulisių atlapų pasirodymas traktuojamas kaip nekokybės ženklas, tai daugumai ŠMC TV laidų laidos virtuvė yra pagrindinis motyvas. Virtuvė čia egzistuoja ir kaip reali erdvė, kurioje gaminama kiaušinienė ar makaronai, ir kaip laidos virimo vieta. ŠMC TV tampa kulinariniu šou, kurios receptai – televizinio asortimento adaptacijos. Laida, veikianti tokiu atviro kodo principu, negali manipuliuoti auditorija. Kita vertus, laidos darymo proceso motyvas dažnai naudojamas ir komercinėje televizijoje, skirtumas tik tas, kad menami laidos darymo užkulisiai ten būna surežisuoti.

    ŠMC TV veikia kaip transliatorius ir kaip prodiuseris – ji perima abu tipiškiausius komercinės televizijos vaidmenis. Tapdama informacinio srauto vartininku ji pasirenka alternatyvius atrinkimo kriterijus. Į laidos vaizdo takelį čia patenka menininkų videodarbai, sukurti eksponavimui galerinėse erdvėse, arba specialiai ŠMC televizijai paruoštos laidos. Visuomet esantis bet kurios atrankos bruožų yra tas, kad atrankos rezultatas kelia įtarimą, jeigu procesas yra užslėptas. ŠMC TV atranka atidengiama kaip bet kuris kitas laidos gamybos etapas. Vienoje laidų rodoma žurnalo „Pravda“ surengto „vienos minutės filmo“ konkurso atranka demaskuoja bet kurio „atrinktojo“ kūrybinio produkto sureikšminimo absurdiškumą. Bet kuriuo atveju pats atrankos procesas yra apspręstas tam tikrų ideologinių ir kokybės suvokimo parametrų. Tačiau informacijos srauto vartininkas, kaip vaidmuo ar funkcija, yra atgyvenęs, ir centralizuota tokio pobūdžio veikla, tobulėjant paieškos technologijoms, vis mažiau aktuali.

    Komercinės TV pergrojimas pradedamas menamu rinkos tyrimu „Laidoje, kurios nebuvo“. Čia Kauno gatvėse sutiktų žmonių laidos kūrėjai klausia kodėl jie žiūri/nežiūri ŠMC TV. Atsakymų kokybė apie laidą, kuri kol kas neegzistuoja, be abejo, negali būti pernelyg aukšta, todėl šiais atsakymais nepasinaudojama ir net neketinta pasinaudoti. Nepasinaudojama ir profesionaliais profesionalios TV režisierės patarimais generuoti pranešimą masinei auditorijai. ŠMC TV kūrėjai pasirenka galimybę kurti pranešimą sau. Laida, anot vienos laidos kūrėjų, kuriama „be atsakomybės“. Kitaip tariant, ji neprivalo būti žiūrima.

    ŠMC TV turint galvoje šiuolaikines medijų raidos perspektyvas yra tradicinis narrow-casting[1] pavyzdys, tačiau dažnai narrow tampa tiek narrow, kad visa tai būtų galima pavadinti auto-casting arba self-casting. Viename interviu menininkė E.Rakauskaitė pastebi: tai, kad ŠMC TV transliuoja nekontekstualizuotus pranešimus, ją padaro suvokiama tik patiems jos kūrėjams. Kita vertus, patys laidos kūrėjai to neneigia – savo pačių žodžiais, jie siekia televizijos, kurios kiekvienas žiūrovas būtų jos kūrėju. Šitaip televizija tampa panašia į ftp serverį, kuriame paliekami asmeniniai vaizdo failai, jeigu kartais netyčia norėtum juos peržiūrėti trečiadienį apie 23 valandą vakaro. Šie failai yra viešai prieinami, todėl bet kas gali juos atsitiktinai užtikti naršydamas per kanalus. Jeigu vis dėlto tai ir yra self-casting, tai dar nereiškia, kad tai neįdomu ar neaktualu atsitiktiniam žiūrovui. Tiesiog pats aktualizavimo ir reikšmių priskyrimo procesas paliktas žiūrovo valiai. Galų gale egzistuoja toks reiškinys kaip pomėgis knaisiotis po svetimus daiktus ar mėgavimasis svetimo gyvenimo scenomis.

    Šioje vietoje gali iškilti natūralus klausimas apie poreikį transliuoti. Šiuo metu, kai informacijos skleidimas tampa neribojamas laiko ir erdvės, pats transliavimo aktas atrodo kone šamaniškas ir rituališkas – nustatytu laiku periodiškai į orą skleidžiamos radijo bangos tikintis, kad kas nors jas „pagaus“ savo TV aparatais ir pavers vizualia forma. Čia prisimenu pokalbį su viena radijo žurnaliste, kuri atsitiktinai sužinojusi, kad klausausi jos laidų, labai apsidžiaugė. Anot jos, būdama „transliuotoja“ ji išgyvena kažkokį esminį profesinį išgyvenimą, kai sutinka realų klausytoją, kuris paprastai išmatuojamas ir sutinkamas tik rinkos tyrimų rezultatuose. Tikrai keistas užsiėmimas tas transliavimas. Gal todėl ŠMC TV ne tik transliuoja, bet ir siūlo savo laidas „pagal poreikį“ (angl. „on demand“) – naujesnius laidos epizodus galima peržiūrėti ir Internete.

    Nepaisant to, laidos, publikuojamos internete, ir transliuojamos laidos nėra tapačios. Jeigu laidos žiūrėjimas „pagal poreikį“ yra gana sąmoningas veikimas, tai transliuotojas labiau nusitaiko į televizinius klajoklius, naršančius po TV kanalus. Laida TV tinklelyje pakliūna į visos TV produkcijos kontekstą ir taip atsiranda naujos jos reikšmės. Tos reikšmės, žinoma, gali ir neatsirasti. Apskritai laidos kūrėjai perdaug nesirūpina reikšmių arba, tiksliau, gryno pranešimo kūrimu, tuo savo nuožiūra gali užsiimti žiūrovas. Tai kur kas palengvina pergrojamų televizinių formatų atpažinimas. Štai BMW boksas atstoja bušido ringus arba amerikietiškas imtynes. Smurtui neatsparus žiūrovas čia gali nesijaudinti, kad kuris nors dalyvių mirtinai nukraujuos. Julieta Aranda visai kaip viena „Travel Channel“ kupriniuotų bastūnių, keliaujančių po pigią Rytų Europą, apkalbinėja Vilniaus monumentus – pasinaudodami mitu, kad tai, į ką nukreiptos TV kameros, yra kažkuo svarbu ar prasminga (arba bent jau žiūrėtina, o šiuo konkrečiu atveju ir lankytina), laidos autoriai įprasmina beprasmius architektūrinius Vilniaus artefaktus ar jų liekanas.

    Dar kitoje laidoje remiksuojami sovietiniai kino archyvai. Įdomu tai, kad iš pažiūros partizaniška strategija dabar labai populiari nacionaliniame TV kanale – kino archyvas kaip pigi (tiksliau, nieko nekainuojanti) vaizdinė medžiaga naudojama ne tik menininkų, bet ir kaštus minimizuoti siekiančių TV kanalų.

    Laidoje dažnai naudojamas ir „eksperto“, „nuomonės lyderio“, ar „žymaus žmogaus“ personažas. O jų būna įvairių – labai skirtingai suvokiančių laidos, kurioje dalyvauja, formatą. Vieni jų savo vaidmenį atlieka įprastu būdu – gal dėl to, kad prie to labai pripratę, kita dalis iškart suvokia atviro kodo logiką. Įdomiausia stebėti pirmųjų virsmo momentą – kai jie pradeda nujausti, kad televizija, kurioje jie dalyvauja, visai nepretenduoja būti televizija. Taip dekonstruojamas „laidos svečio“ kaip televizinio vaidmens fenomenas. Jis artimas dar vienam, labai televiziniam reiškiniui – „kalbančiai galvai“, kuriai skirta atskira laida – kalbanti galva, pasakojanti apie kalbančią galvą tarp kitų (kituose kanaluose kalbančių) kalbančių galvų. Kas gali būti savi-reflektyviau?

    Spaudžiu „PAUSE“ [ || ] peržiūrėjęs E. Janso videofilmą „*******“[2], kurį transliuodamas menininkas išbaigia paskutinius savo giminių (ar kaimynų) privatumo likučius, kurie dar buvo likę po šio videodarbo eksponavimo ŠMC. Nors sezonas ne tas (man šiandien Kalėdos), bet mano ir video dalyvių būsenos sutampa – persivalgymas, vidutinis girtumas, liežuvio nenulaikymas ir pan. 6 valandos TV žiūrėjimo be pertraukos nesukėlė pagirių. Matyt, ŠMC TV išgrynino puikų televizinį bruožą – neapkrauti smegenų, o priešingai – jas užmigdyti. Dar geriau – ji tai daro neapsimetinėdama, kad turi rimtų ketinimų. Remikso strategija visada pasiteisina, nes tai biologiškai užkoduota žmogaus smegenyse – detalių atpažinimas ir atkartojimas teikia pasitenkinimą. Šis žmogaus gebėjimas save svaiginti, ko gero, geriausiai išnaudotas „Simpsonuose“. Remiksuojant atsirandančios kartojimo klaidos sukuria naujus originalus.

    Galima klausti, kuo šis hipnozės seansas skiriasi nuo kitų įmanomų mano turimuose 22-uose TV kanaluose? Iš esmės ŠMC TV, svarstydama, ar ji turėtų būti tradicinio formato kultūrine laida ar absoliučiu neformatu, pasilieka kažkur per vidurį. Ji nėra kažkas panašaus į TV piratų, protestuojančių prieš Berluskonio TV monopolį, transliacijas Italijoje. Naudojanti ne savo transliacinį laiką tokia tikriausiai ir negali tapti. Nėra tai ir konvencinė laida apie kultūrą ar jos darymą. Tai laida, kuri neprivalo būti žiūrima.


    [1] Narow-casting (kaip antonimas broad-casting) – tai terminas įvardijantis komunikaciją, nukreiptą į fragmentuotas auditorijas. Jeigu iki 70-ųjų televizijos žiūrovas galėdavo stebėti vos kelis kanalus, tai atsiradus kabelinei ir satelitinei televizijai kanalų skaičius išaugo iki dešimčių ir šimtų. Tuo pačiu pasikeitė ir televizijos turinys – jis kuriamas specifinėms, fragmentuotoms auditorijoms. Interneto atsiradimas dar labiau spartina šias tendencijas.
    [2] Videofilmo pavadinimas nerodomas gerbiant videofilmo personažų privatumo teises.

    temos: apžvalgos, judantis vaizdas, TV, videomenas |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.