• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 8 prisijungę dabar
    • 2569350 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    šiuolaikinės medijos performatyvios tikrovės kontekste

    | 2005-09-21 | 23:29
    temos: fotografija,idėjos ir teorijos,judantis vaizdas,straipsniai

    Publikuojamas pirmasis straipsnis iš trijų geriausiųjų, atrinktų per studentų darbų apie medijų kultūrą konkursą. Straipsnis parengtas pagal Tomo Pabendinsko magistro darbą „Teorinis performatyvumo apibrėžimas ir praktinės analizės kontekstai“. Autorius studijavo meno istorijos ir kiritikos specialybę, Menų institute, Vytauto Didžiojo universitete.

    Performatyvumo sampratos susiformavimui įtaką darė XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečių antropologijos ir sociologijos teorijos, performanso ir vizualaus meno praktikos bei bendra postmoderni kultūrinė situacija. Tai lėmė tarpdisiciplinišką jos pobūdį, leidžiantį performatyvumo sąvoką taikyti įvairių kultūrinių, socialinių ir meninių reiškinių analizei. Kita vertus, į žmogaus elgesį ir apskritai į aplinkinę tikrovę žvelgti kaip į performatyvų reiškinį skatino ir sparčiai besiplėtojančios šiuolaikinės medijos. Būtent jų vaidmuo bei reikšmė performatyvios realybės kontekste ir bus analizuojami šiame tekste.

    Pasak medijų teoretikės Marylos Hopfinger, šiuolaikinės audiovizualinės medijos pasižymi antropocentriniu charakteriu. Pavyzdžiui, kinas ir televizija fiksuoja ir rodo žmogų įvairiose situacijose: kažką veikiantį, patiriantį, išgyvenantį, žmogaus santykius su kitu žmogumi, kitais, aplinka; žmogų pačiose įvairiausiuose gyvenimo situacijose. Šios antropologinės situacijos pateiktos audiovizualine forma, atskleidžia įvairius savo aspektus, tarpžmogiškos sąveikos dinamiką […][1]. Galimybė fiksuoti ir stebėti žmogaus elgesį, jo veiksmus pavertė savirefleksijos objektu, leido formuotis kasdienio bendravimo praktikai, paremtai sąmoningu jos kanonų suvokimu. Kitaip tariant, šiuolaikinės medijos įprastame žmogaus elgesyje leido įžvelgti vieną svarbiausių performatyvaus veiksmo savybių – jis tapo suvokiamas kaip elgesys, kuris yra suformuotas ir interpretuojamas pagal konkrečius kultūrinius kodus. Toks elgesys gali būti apibrėžiamas performatyvumo teorijoje plačiai naudojama teatrologo Richardo Schechnerio suformuluota atkurto elgesio sąvoka[2]. Ši sąvoka akcentuoja kartojimą, nurodo nuolatinį originalaus veiksmo prisiminimą, kurio pagrindu rekonstruojamas dabartyje atliekamas veiksmas. Pasak R. Schechnerio, veiksmas, kuris yra suprantamas kaip apibrėžtą informaciją perteikiantis ženklas, susideda iš atskirų dalelių, kurios yra mažiausi sąmoningai kontroliuojamo atkurto elgesio vienetai. Atskirtos nuo didesnių elgesio schemų šios dalelės gali būti pertvarkomos panašiai kaip kino filmo kadrai montažo metu – iš jų gali būti sukuriami nauji veiksmai. Tačiau šis pertvarkymas nėra mechaniškas – jis savirefleksyvus ir priklauso nuo konkretaus kultūrinio konteksto. Be to, mažiausi sąmoningo atkurto elgesio vienetai, išskirti iš vieno konteksto ir naujai atlikti kitame, ne tik įgyja naują prasmę, bet visada išlaiko ir dalį ankstesniosios, suformuotos konkrečios sociokultūrinės terpės. Kaip tik dėl to, kad atkurtas elgesys perteikia konkrečias prasmes, nulemtas socialinės ir kultūrinės aplinkos, jis yra ypač svarbus formuojant asmeninio žmogaus identiteto reprezentaciją.

    Ervingas Goffmanas tam tikrą ekspresinių priemonių visumos panaudojimą, kurio pagalba kuriama stereotipinė konkretaus socialinio vaidmens išraiška, vadina kolektyvine reprezentacija. E. Goffmano teigimu, socialinio vaidmens išraiška yra ne atlikėjo sukurta, o atliekama įkūnijant visuomenėje įsitvirtinusią to vaidmens kolektyvinę reprezentaciją, kuri yra savarankiškai egzistuojantis faktas. Kolektyvinės reprezentacijos pagalba, anot E. Goffmano, galima sukurti ne tokią sudėtingą identifikacijų ir atsakomųjų reakcijų sistemą[3], padedančią individui orientuotis sudėtingoje visuomenės socialinėje struktūroje. Su sociokultūrinėm performatyvumo formom būdingu atkurto elgesio principu siejasi ir materialistinio feminizmo kryptis, kuri grindžiama teiginiu, kad lytiškumas yra kultūriškai konstruojamas, o moterų diskriminacija yra istoriškas, nuo konkrečių sociokultūrinių aplinkybių priklausantis reiškinys. Feminizmo teoretikės Judith Butler teigimu, žmogaus elgesys sukuria materialios lytiškumo esmės įspūdį, tačiau jis remiasi vien išorine kūno raiška, kuri sugestijuoja ją lemiančių identiteto konstravimo principų veikimą, tačiau niekada jų neatskleidžia. Lytinį identitetą nurodantys veiksmai, gestai, vaidinimai, bendrai aiškinant, yra performatyvūs ta prasme, kad esmė ar identitetas, kurį jie esą išreiškia, yra klastotės, sufabrikuotos ir palaikomos kūniškų ženklų ir kitų diskursyvių priemonių pagalba[4]. Todėl lytiškumas, pasak J. Butler, nėra pastovi duotybė, o nuolat atliekamas, performatyvus žmogaus identitetas. Kitaip tariant, lytinis identitetas ir yra performansas, vykstantis nuolat kartojant tam tikrus veiksmus, kurie konkrečioje kultūroje yra suprantami kaip lytinio identiteto ženklai ir yra tos kultūros kontroliuojami. Galima sakyti, kad lyčių, kaip ir socialiniai, vaidmenys yra atliekami pasitelkiant atkurto elgesio principą, kuris kartojamus veiksmus leidžia suprasti kaip prasmingus sociokultūrinius ženklus. Taigi įvairiais aspektais apibrėžiamas žmogaus identitetas (pvz., socialinis ir lytinis) imtas laikyti performatyviu reiškiniu, suvokus, kad jis gali būti kuriamas tam tikro elgesio ir kitų sociokultūriškai suformuotų asmens identiteto ženklų pagalba. Atsiradus savirefleksijai, tai, kas atrodė natūralu, tapo suprantama kaip kultūrinis konstruktas.

    Šiuo požiūriu įvairios medijos, įgalinančios stebėti žmogaus elgesį, ne tiek atskleidžia jo performatyviąsias savybes, kiek jas sukuria – įsisąmoninus įvairias elgesio schemas ir suvokus jų prasmę, net ir kasdienio veiksmo suvokimas tampa dvigubas, nes jis, viena vertus, suvokiamas kaip realus fizinis veiksmas, atliekamas čia ir dabar, kita vertus, jis yra nuolatos lyginamas su galimu, idealiu ar atsimenamu originaliu veiksmo modeliu[5]. Tokį dvigubą suvokimą R. Schechneris laiko svarbia atkurto elgesio savybe, kuri jam leidžia šiuo terminu apibūdinti ne tik tam tikrą socialinį žmogaus elgesį, tačiau ir kitus, atrodytų, skirtingus jo veiksmus. Atkurtu elgesiu jis vadina vaidmenų atlikimą teatre ar kitomis aplinkybėmis, šamanų veiksmus, ritualus ir net transo būseną. Svarbiausia, kad visais išvardintais atvejais žiūrovai ir pats atlikėjas sąmoningai suvokia atliekamo veiksmo atskirumą, nuo jį atliekančio asmens tikrojo identiteto. Ši skirtis gali būti prilyginta vaidmens ir aktoriaus santykiui teatre. Identiški aktoriaus veiksmai scenoje ir už jos ribų bus suprantami skirtingai: pirmuoju atveju jie bus atliekami (performed), antruoju – paprasčiausiai daromi. Tačiau tokį skirtumą sąlygoja ne teatro erdvės rėmai, kuriuose atliekamas veiksmas, o žiūrovo ir atlikėjo požiūris į jį – kai apie veiksmą negalvojama, galima sakyti, kad jis yra daromas, kai jis atliekamas apie jį galvojant, sąmoningai, jis įgyja performatyvių savybių. Šis sąmoningumas ne tik skatina žiūrovus veiksmą suvokti kaip performatyvų, tačiau taip pat leidžia atsirasti atlikėjo savistabai. Todėl svarbu pabrėžti, kad šiuo požiūriu veiksmas gali virsti performatyviu nepriklausomai nuo to, ar jį stebi reali auditorija. Pavyzdžiui, atletas gali pats vertinti savo pasirodymą (performansą), lygindamas jį su siekiamu ar geriausiu ankstesniu rezultatu, t.y., su tam tikru sąlyginiu, įsivaizduojamu etalonu. Taigi tam, kad veiksmas taptų suvokiamas kaip performatyvus, išorinis stebėtojas nėra būtinas, pakanka tam tikros paties atlikėjo savirefleksijos, kurios galimybę kaip tik ir sukuria audiovizualinis žmogaus elgesio fiksavimas ir demonstravimas.

    Tačiau svarbu pabrėžti, kad atkurtas elgesys nėra vienintelė dvigubo performatyvaus veiksmo suvokimo priežastis. Panašų požiūrį į atliekamus veiksmus provokuoja ir jų išskirtinumas vietos, laiko ar abiejų šių matavimų atžvilgiu. Tokį veiksmo ar objekto išskyrimą iš įprasto konteksto ir jo sąlygotus suvokimo pokyčius teatrologas Marvinas Carlsonas sieja su performatyvumo teorijoje ypač svarbia įrėminimo sąvoka, kurią detaliai analizavo E. Goffmanas savo 1974 m. veikale Frame Analysis[6]. Veiksmo rėmais E. Goffmanas vadina jo organizavimo taisykles, kurios lemia veiksmo suvokimą ir kartu įtakoja patį veiksmo atlikimą. Taigi rėmai yra tiek mentalinis, tiek realiai egzistuojantis reiškinys. Pasak E. Goffmano, būtent įrėminimas suteikia veiksmui tam tikrą prasmę, kurios už rėmų ribų jis netektų. Veiksmo apribojimas, ar kitaip tariant, įrėminimas vietos ir laiko atžvilgiu sąlygoja jo performatyvumą – tam tikrą laiko tarpą jis yra stebimas žiūrovų, kurie patys tame veiksme nedalyvauja. Tokių rėmų ribose galioja kitokios nei kasdienėje tikrovėje veiksmo atlikimo ir suvokimo konvencijos. E. Goffmano teigimu, nuo įprastoje realybėje atliekamų veiksmų šiuo atžvilgiu aiškiai skiriasi ne tik teatras, sporto varžybos, žaidimai ar ritualai, bet ir tam tikri kasdieniniai veiksmai. Umberto Eco vietoj žodžio įrėminimas pasiūlė naudoti prasmės požiūriu jam artimą terminą demonstravimas[7], kuris tapo ypač populiarus semiotinėje performatyvumo analizėje. Nors įprasta manyti, kad ženklai yra sąmoningai kuriami pranešimui perduoti, tačiau U. Eco pateikia tokios performatyvios situacijos pavyzdį, kurioje vaidmenį atliekantis asmuo nesupranta savo padėties ir sąmoningai neatlieka jokių performatyvių veiksmų. Jis teigia, kad svarbu ne ženklo kūrėjo intencijos, o jo suvokėjo interpretacijos. Šiuo požiūriu, kad objektas ar veiksmas virstu ženklu, pakanka to, kad kažkas jį interpretuotų kaip ženklą. Taigi terminas demonstravimas nurodo veiksmą, kuriuo pasirenkamas ir rodomas kuris nors iš jau egzistuojančių objektų. M. Carlsonas atskiria įrėminimo ir demonstravimo sąvokas, teigdamas, kad pirmoji pabrėžia ypatingas performatyvaus reiškinio konteksto savybes, o antroji – paties reiškinio ypatumus. Sąvokas, nežymiai besiskiriančias nuo įrėminimo ir demonstravimo sampratų, naudojo ir kiti performatyvumo teoretikai, akcentavę performatyvaus veiksmo atlikimo konteksto reikšmę. Tačiau svarbu, kad visais atvejais nurodoma įprasto veiksmo virtimo performatyviu galimybė, priklausanti nuo pakitusio jo suvokimo, o ne tik nuo atlikimo aplinkybių. Net ir pats veiksmo vietos bei laiko ribų nustatymas gali būti sąlyginis ir numanomas, o ne remtis objektyviomis jo atlikimo sąlygomis ar materialiu ženklinimu. Kelios svarbios sąvokos, paaiškinančios, kodėl veiksmas tampa suvokiamas kaip performatyvus, buvo suformuluotos remiantis Gregory Batesono 1954 m. esė A theory of  play and fantasy[8], kurioje jis aiškino, kaip gyvi organizmai skiria žaidimą nuo rimtų veiksmų. Pasak G. Batesono, žaidimo metu gyvūnai vienas kitam perduoda trijų tipų pranešimus: tikrus jų nuotaikos ženklus; pranešimus, kurie simuliuoja šiuos nuotaikos ženklus ir pranešimus, padedančius pranešimo gavėjui atskirti tikruosius ir simuliuojamus nuotaikos ženklus. Trečio tipo pranešimų pagalba vyksta metakomunikacija, sukurianti psichologinius rėmus, kurių ribose suvokiami veiksmai laikomi žaidimu, o tais veiksmais perduodami signalai nurodo tai, kas realiai neegzistuoja. Apibendrinant galima sakyti, kad psichologiniai rėmai apriboja tam tikrą pranešimų (arba prasmingų veiksmų) rūšį ar grupę ir nurodo, kokiu būdu jie turėtų būti suprantami. Pasak G. Batesono, psichologiniai rėmai yra svarbūs ne tik gyvūnų žaidimuose, tačiau ir žmonių bendravime bei aplinkinės tikrovės suvokime. Jų svarba žmonių kasdieninėje komunikacijoje akivaizdžiai atsiskleidžia lingvistinėje performatyvo sampratoje. Pasak J. L. Austino, šnekos aktą, kurį nuo kitų kalbos formų skiria tai, kad juo ne perteikiama informacija, o atliekamas veiksmas (pvz., prašoma, draudžiama, žadama, lažinamasi ir t.t.), sudaro trys atskiri aktai: lokucinis (ištarimo arba užrašymo), ilokucinis (komunikacinio tikslo išreiškimo) ir perlokucinis (poveikio klausytojui). Viena svarbiausių sąlygų, leidžianti sėkmingai atlikti šnekos aktą, yra adresato (suvokėjo) sugebėjimas atpažinti adresanto (atlikėjo) komunikacinius ketinimus, kurie kitaip dar vadinami šnekos akto ilokuciniu vaidmeniu. Jam nurodyti esama įvairių kalbinių priemonių, tačiau formuluodamas performatyvo sampratą, J. L. Austinas pabrėžė, kad šnekos aktai gali būti laikomi performatyvais, kai jų ilokucinius vaidmenis rodo tam tikra gramatine forma pavartoti vadinamieji ilokuciniai veiksmažodžiai[9]. Tampa aišku, kad G. Batesono metakomunikacija žaidime jos atliekamų funkcijų požiūriu iš esmės gali būti prilyginta J. L. Austino ilokucinių veiksmažodžių veikimui kalboje. Ir metakomunikacija, ir ilokuciniai veiksmažodžiai nurodo, kaip suvokėjas turėtų interpretuoti tam tikrus veiksmus ar kalbą. Ilokuciniai veiksmažodžiai kalboje sukuria tai, ką analizuodamas žaidimą G. Batesonas pavadino psichologiniais rėmais, tik šiuo atveju jie nurodo ne veiksmus, kurie turėtų būti suprantami kaip žaidimas, o kalbą, kuri jų ribose įgyja performatyvių savybių. Tačiau svarbiausia pabrėžti, kad abiem atvejais performatyvaus veiksmo išskirtinumą sąlygoja ne jų atlikimo laikas ir vieta, o psichologiniai rėmai. Nors, kaip jau buvo minėta, veiksmo atlikimo vietos ir laiko ribų nustatymas taip pat gali būti ne fizinis, o mentalinis veiksmas, tačiau aptartose J. L. Austino performatyvo ir G. Batesono žaidimo teorijose įrėminimas vyksta nemanipuliuojant laiko ir erdvės sąvokomis net ir mentaliniame lygmenyje.

    Pastarasis pavyzdys, leidžiantis manyti, kad performatyvaus veiksmo interpretacija yra svarbesnė už jo objektyvias savybes ir atlikimo aplinkybes, implikuoja ypač svarbų medijų vaidmenį tikrovės virtimo performatyviu reginiu procese. Akivaizdu, kad jų pagalba buvo panaikintos aiškios performatyvaus veiksmo laiko ir erdvės ribos. Teatro scenos, koncertų salės, sporto arenos ar šventyklos jau nėra vienintelės performatyvaus vyksmo vietos – šalia jų atsirado kino, TV, video ir kitų tikrovės reprezentacijos priemonių pagalba kuriamos virtualios erdvės, kuriuose galima stebėti įvairius žmogaus elgesio modelius. Performatyvus veiksmas taip pat neteko aiškiai laiku apriboto išskirtinio įvykio statuso – žiūrovų auditoriją dabar sudaro anonimai, išsklidę erdvėje ir galintys laisvai pasirinkti reginio stebėjimui tinkamą laiką. Tuo tarpu psichologiniai rėmai, kuriuose veiksmas tampa suvokiamas kaip performatyvus, medijų pagalba tapo tokie platūs, kad šiandieną aprėpia visą žmogaus elgesį, o vertinant plačiau – ir visą žmogiškąją tikrovę. Kadaise fotografija, daug kartu reprodukavosi gražius tikrovės vaizdus, juos pavertė banaliais ir ėmė fiksuoti kasdienybę, visuomenės tamsiąsias puses, pagaliau – kančią ir mirtį, leisdami juos stebėti neribotai žiūrovų auditorijai. Šiandieną žmogaus asmeninį gyvenimą reginiu paverčia TV kanalais transliuojami realybės šou, privatumą naikina stebėjimo sistemos, naudojamos saugumo sumetimais. Šis realybės įsiurbimas į virtualią medijų erdvę sąlygoja ir atoveiksmį, keičiantį pačios tikrovės suvokimą – realybė suprantama ją nuolat lyginant su tikrovės vaizdiniu, kuris medijų pagalba buvo patirtas kaip performatyvus reginys, jos suvokimas tampa dvigubas. Prisimenant prof. Marylos Hopfinger akcentuojamą medijų antropocentrinį charakterį, galima sakyti, kad aptartas jų poveikis verčia mus reflektuoti kiekvieną savo poelgį, savirefleksija neišvengiamai įtakoja visą mūsų egzistenciją, o jos ribas nužymi performatyvumo rėmai.


    [1] Hopfinger M. Doswiadczenia audiovizualine: o mediach w kulturze wspolczesnej. Warsawa: Sic!, 2003, p. 56.
    [2] Schechner R. Performance theory. London; New York: Routledge, 1995.
    [3] Goffman E. Savęs pateikimas kasdieniame gyvenime. Vilnius: Vaga, 2000, p. 39.
    [4] Butler J. The drag act // Performance analysis. London; New York: Routledge, 2001, p. 73.
    [5] Carlson M. Performance: a critical introduction. London; New York: Routledge, 1996, p. 5.
    [6] Goffman E. Frame analysis. An essay on the organization of experience. Cambridge; Massachusetts: Harvard university press, 1974.
    [7] Carlson M., ten pat, p. 39.
    [8] Bateson G. Steps to an ecology of mind. New York: Ballantine Books, 1974.
    [9] Zaikauskas E. Performatyvumo teorijos ištakos ir paralelės // Darbai ir dienos. 2001 Nr. 27, p. 149-161.

    temos: fotografija, idėjos ir teorijos, judantis vaizdas, straipsniai |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.