• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 4 prisijungę dabar
    • 2603309 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    semiotinė TV filmo „Litva“ analizė: nuosmukio naratyvai

    | 2006-07-06 | 12:45
    temos: masinės medijos,medijų studijos,naratyvai,TV,VMS

    Publikuojame tekstus sukurtus ir pristatytus pirmojoje Vilniaus medijų seminaro (VMS) sesijoje. Pirmoji tema buvo Lietuva Baltarusijos žiniasklaidos akimis: TV filmo “Litva” analizė. Seminare buvo rodomas TV filmas "Litva", pristatomos jo analizės iš skirtingų teorijų perspektyvų ir po to vyko diskusija. Publikuojame lietuviškai analizę: "Semiotinė TV filmo "Litva" analizė: nuosmukio naratyvai".

    Analizuodama socialinius ir kultūrinius tekstus semiotika savo pagrindiniu tikslu laiko aprašymą sąlygų, kuriomis konstruojama ir suprantama reikšmė. Semiotika analizuoja semiozės – reikšmės gimimo – procesą, tad esminis semiotinis klausimas skamba taip: kokiu būdu iškyla reikšmė? Laikydama tekstą imanentine ir vientisa reikšmės visuma, semiotika atsisako lyginti ją su „išorine realybe“ arba atskirti jos tiesosakinius ryšius su tikrovės faktais. Tai nereiškia, kad semiotinė analizė mėgina ignoruoti turimą kultūrinį ir socialinį žinojimą (taip vadinamą kultūrinį tinklelį), bet greičiau tai, kad semiotika tyrinėja, kaip tekstas konstruoja savąją realybę, o ne ką išoriniai faktai gali pasakyti apie tekstą.

    Taip vadinamas imanentiškumo principas yra glaudžiai susijęs su struktūros terminu: semiotikoje kiekvienas tekstas yra suprantamas kaip reikšmės struktūra, kuri savo ruožtu konstruojama iš mažesnių reikšmės struktūrų. Elementarioji reikšmės struktūra semiotikoje yra du terminai ir juos siejantys ryšys, kuris gali būti aprašytas kaip panašumo ryšys arba kaip nepanašumo-skirtingumo ryšys. Taigi pagrindinė procedūra, kurią semiotika naudoja analizuodama tekstus, yra skirtumų tarp reikšminių elementų ir jų vertės nustatymas.

    Tolesnėje semiotinėje TV filmo „Litva“ analizėje bandysime trumpai apibrėžti pagrindines reikšmės struktūras, pasirodančias filme, bei sąlygas, kuriomis jos išsiskleidžia (t.y. filmo retorika, pasirinkimo problema ir t.t.). Ieškodami reikšmės struktūrų mes pirmiausia turime nuosekliai suskaidyti tekstą į mažesnius vienetus, o vėliau nustatyti, kas sieja šiuos vienetus tarpusavyje, t.y. – vėl sukonstruoti tekstą į vientisą visumą.

    Visas filmas tiek formaliai, tiek tematiškai pirmiausia akivaizdžiai skyla į dvi hierarchiškai santykiaujančias dalis: pirmoji, vadinama prologu, yra trumpa įvadinė dalis apie cepelinus, antroji, vadinama filmu, pristato Lietuvos socialinę, ekonominę ir politinę situaciją. Abi šios dalys viena nuo kitos pirmiausia atskiriamos formaliai: pirmąją dalį tekstiniai titrai pristato kaip dokumentinio filmo apie Lietuvą prologą, taip apibrėžiant ne tik pastarąją dalį, bet ir įvardijant po jos einančią dalį kaip jau tikrąjį dokumentinį filmą. Dvi dalis vieną nuo kitos atskiria ir filmo pavadinimas „Lietuva“ („Litva“) pasirodantis iškart po prologo ir tiesiai prieš antrąją filmo dalį. Dalys viena nuo kitos aiškiai skiriasi ir stilistiškai: pirmoji priklauso vaidybinio filmo, o antroji – dokumentinio TV filmo (o gal greičiau TV naujienų) žanrui.

     

    Prologas: įvadas į pagrindines izotopijas

    Pirmoji filmo dalis, apibūdinama kaip prologas, viena vertus veikia kaip įvadinis komentaras, kaip kažkas, kas eina dar prieš patį tekstą ir tarsi sukelia tam tikrus skaitytojo lūkesčius ar nurodo skaitymo strategiją. Kita vertus, antrosios dalies atžvilgiu ji aiškiai funkcionuoja kaip periferinė: tiek savo ilgumu (trukme laike), tiek tematiškai ji lieka užgožta toliau einančio filmo. Nepaisant to, jau prologe išryškėja tam tikros pagrindinės izotopijos (izotopija – tam tikrų reikšminių figūrų kartojimasis skleidžiantis tekstui, kuris sudaro teksto prasmės tęstinumo ir vientisumo įspūdį), kurios bus plėtojamos ir vystomos antrojoje dalyje. Todėl analizę atrodo tikslinga pradėti nuo šiek tiek detalesnės pirmosios filmo dalies – prologo – analizės.

    Filmo prologas savo ruožtu irgi gali būti suskaidytas į dvi dalis (kalbant apie vizualią raišką), sujungtas į tam tikrą hierarchinę struktūrą: pirmojoje dalyje matome keturis traukinio keleivius, žaidžiančius traukinio kupė žodžių žaidimą, antroji dalis pasirodo kaip vieno iš keleivių – lakūno – vaikystės prisiminimų scena. Pirmoji dalis antrosios atžvilgiu yra gaubiančioji, o antroji – apgaubtoji: jų santykis išsiskleidžia kaip gana tradicinė pasakojimo pasakojime struktūra. Kalbant apie audityvinę raišką, ją būtų galima suskaidyti iš esmės į tris dalis, kurių dvi koreliuoja su analogiškomis vizualinės raiškos dalimis (t.y. tiek traukinio, tiek prisiminimų scenoje girdime veikėjų balsus bei jiems akomponuojančią foninę muziką), o trečioji – iš anapus ekrano sklindantis pasakotojo balsas – užkloja prologo veikėjų pašnekesius, taip formaliai sujungdamas prisiminimų sceną su antrąja scenos traukinyje dalimi. Analizuodami prologą galime išskirti keletą figūrų, kurios bus reikšmingos viso filmo analizei ir vėliau išsiskleis į ištisas izotopijas. Pirmiausia tai yra kelionės figūra, išreiškiama tiek vizualiai, tiek audityviai. Visas pirminis prologo pasakojimas pateikiamas kaip kelionė traukiniu (nors nei kelionės išeities taškas, nei tikslas atrodo nežinomas); šią kelionę papildo jos gaubiama nostalgiška kelionė į praeitį – piloto vaikystės prisiminimai apie viešnagę Lietuvoje. Kita vertus, užekraninio filmo pasakotojo balsas pristato visą būsimą filmą ir apskritai visą filmų seriją „Penkiolika“ („Piatnacat“), kurios viena iš dalių yra šis filmas, kaip kelionę laiku po buvusias tarybų respublikas, kurios kita stotelė bus Lietuva. Taigi kelionė išsikleidžia ir kaip erdvės figūra (judėjimas per skirtingas erdves), ir kaip laiko figūra (judėjimas per skirtingus laikus).

    Kelionė čia reikšmę įgauna ne pati savaime, o būdama jungiančiąja grandimi tarp dviejų opoziciškai išdėstytų laiko figūrų praeitis vs. dabartis, kitoje filmo dalyje koreliuojančių su erdvės figūromis tarybinė Lietuva vs. dabartinė Lietuva. Per dabarties priešpriešą praeičiai pastaroji įgauna tam tikrą nostalgijos (nostalgiško laiko) teminę vertę (konotaciją), kuri prologe iškyla daugiausiai per tam tikras žodines, vizualines ir muzikines strategijas: į prisiminimus įvedančius piloto žodžius „Kad jūs žinotumėt…“, juodai baltą prisiminimų stilistiką, klasikinės muzikos akordus (Straussso valsas pirminiame pasakojime). Tam tikrų nuorodų į praeitį išgirstame ir užekraninio pasakotojo žodžiuose: praeities figūrų (Donato Banionio, Juozo Budraičio ir Ingeborgos Dapkūnaitės) bei buvusio laiko (kelionė laiku po buvusias sovietų respublikas) paminėjimas jungiamas prie besiplečiančių praeities vs. dabarties figūrų, kurios kol kas teturi tik temines buvusio (todėl nostalgiško)  ir esamo vertes. Bet jau paskutinieji esamuoju laiku pasakyti užekraninio pasakotojo sakiniai („Kodėl iš Lietuvos išvažiuoja jauni ir talentingi?“) dabarties figūrai suteikia tam tikrą negerumo, nestabilumo teminę vertę, kol kas aiškiai neįvardintą, tik numanomą – ji bus plačiai aktualizuojama antrojoje filmo dalyje.

    Nagrinėjant prologą svarbu pastebėti ir tai, kad jame įsteigiamas ryšis tarp dviejų kolektyvinių atlikėjų: tarp „mūsų“, t.y. tarp užekraninio pasakotojo, atstovaujančio drauge ir implikuotiems filmo skaitytojams, baltarusių tautai ar Baltarusijai, ir bendros erdvės, Lietuvos, vienijamo kolektyvinio atlikėjo („Lietuvoje, kaip ir pas mus, jos ir verdamos, ir kepamos, ir tarkuojamos“). Ryšys, pagrįstas panašiais bulvių patiekalais, bendra meile keletui senųjų Lietuvos aktorių ir artima geografine padėtimi, savo ruožtu suformuoja naują kolektyvinį „mes“, apimantį abi tautas/šalis („Šia prasme mes iki šiol artimiausi giminaičiai“). Artimumo-giminystės ryšys eksploatuojamas ir kelionės traukiniu naratyve: traukinio keleivis-pilotas keliauja laike (ir erdvėje) prisimindamas, kaip kažkada pas savo lietuvę giminaitę (būsimą uošvę) valgė cepelinus.

     

    Antroji filmo dalis: nuosmukio ir nesėkmės izotopija

    Antroji filmo dalis taip pat prasideda kelionės įvaizdžiu (kaip ir buvo pažadėta prologe): fizinę (vizualiai išreikštą) kelionę iš Baltarusijos TSR į Lietuvos TSR seka kelionė laike – užekraninio pasakotojo žodžiais ir juos iliustruojančia dokumentika keliaujama po tarybinių laikų Lietuvą peršokant prie dabartinių laikų. Antroji filmo dalis, priešingai negu prologas, konstruojama kaip dokumentinis TV filmas arba netgi kaip ištęstas TV naujienų reportažas – tokia savo struktūra lyg ir įgaudama bendrą objektyvumo semą. Audityvinė filmo raiška komponuojama iš užekraninio pasakotojo balso (žodžių), jį lydinčio muzikinio fono – pastarieji derinami su vizualiais verbalinio pasakojimo tematiką gana abstrakčiai iliustruojančiais vaizdais. Pagrindinio (užekraninio) pasakotojo balsą savo ruožtu karts nuo karto pertraukia kitų – ekraninių – pasakotojų, t.y. „kalbančių galvų“ balsai, papildantys pagrindinio pasakotojo žodžius. Taip pat čia egzistuoja ir trečias pasakotojo tipas, tam tikras reporteris tiesiai iš įvykio vietos, – čia jo funkciją atlieka ONT kanalo korespondentė Nadežda Novikova, kuri filmo pradžioje buvo pristatyta kaip paties filmo kūrėja. Šios reporterės pasirodymas keletą kartų filmo eigoje atkuria ryšį tarp pranešimo siuntėjo (pasakotojo) ir pranešimo gavėjo. Panašią ryšio atstatymo funkciją turi ir užsklandos arba filmo logotipai, pertraukiantys keletą kartų filmą: užsklanda čia atstato ryšį tarp filmo ir jo žiūrovo ir tarp TV kaipo tokios ir jos žiūrovo, taip suteikdama apibrėžtą reikšmę tam, ką žiūrovas mato, t.y. įgaudamas panašią funkciją, kurią, anot Roland‘o Barthes‘o žodinis pranešimas dažnai įgauna vizualiojo pranešimo atžvilgiu. Savo straipsnyje „Atvaizdo retorika“ Barthes‘as teigia, kad žodiniai elementai neretai denotaciškai aprašo atvaizdą, taip stengiantis atmesti kitas galimas skaitytojo interpretacijas [Barthes, p. 61 – 62]. Tokia raidinių ar tam tikrų grafinių (tokių kaip logotipai) elementų naudojimo struktūra yra tipiška visam TV žanrui ir šiame filme, kaip ir daugumoje TV medžiagos atvejų, veikia kaip žiūrovo įtikinimo strategija.

    Grįžtant prie praeities vs. dabarties figūrų, su kuriomis susidūrėme jau prologe, šioje filmo dalyje jos išsiplečia ir papildytos kitų figūrų vystosi į ištisines izotopijas. Praeitis čia nurodo į gana neapibrėžtą laiko periodą, kuris galėtų būti pavadintas tarybiniais laikas, tuo tarpu dabartis aiškiai prasideda nepriklausomybės atstatymo taške. Dabarties pradinis taškas žymimas ir gramatiniame kalbos lygmenyje: esamojo laiko naudojimas užekraninio pasakotojo kalboje sukuria intensyvią, nors gal ir neadekvačią, čia-ir-dabar atmosferą. Šiame pasakojimo momente pirmą ir paskutinį kartą filme Lietuvą matome pristatomą kaip turistinę vietą (šalia kitų Baltijos šalių) – keletu atvirlaiškių tipo miesto vaizdų, susietų su žodžiais „identitetų paradas“. Tad galima teigti, kad dėl naratyvo antroji filmo dalis vėlgi skyla į dvi dalis, kurių pirmoji yra pažymėta praeities izotopijos, o antrojoje, gerokai ilgesnėje savo trukme ir kompleksiškesnėje, dominuoja dabarties izotopija. Pirmoji dalis itin trumpa, ji iš esmės yra kaip dar vienas greitas įvadas, atliekantis prologo į antrąją dalį funkciją. Beje, jau pagrindinėje šios filmo dalies dalyje tokie į praeities izotopiją nurodantys mini-įvadai atsikartoja gana dažnai, ne vieno iš naratyvų pradžioje.

    Lietuvos praeitis turi ryškią teminę vertę, kurią būtų galima pavadinti kaip kine (kas, tarp kitko, koreliuoja su kinematografiškomis prologo scenomis) ar idealumu, svajone, tuo tarpu antrasis opozicijos narys – dabartis – viso filmo metu konstruojamas kaip buvimo kine opozicija, t.y. kaip turintis realybės vertę (kas koreliuoja su dokumentiniu pagrindinės filmo dalies stiliumi), realybės kaip sunkumo. Sunkios dabarties reikšmė konstruojama ne tiek pačia verbaline ar vizualine retorika, kiek pasirinkimu, ištisu smulkių naratyvų asortimentu, kurie visi pristato tam tikrą nesėkmę ar nuosmukį: Lietuvos ekonomika kenčia dėl darbo jėgos trūkumo, lietuviai skundžiasi dėl pernelyg aukštų pragyvenimo kaštų ir nepakankamų atlyginimų, studentai protestuoja dėl prastos studijų kokybės, Lietuvos žemės ūkis ir aukštųjų technologijų pramonė patiria nuosmukį, ES kankina Lietuvą su įvairiais reikalavimais, lietuviai yra socialiai ir politiškai pasyvūs, šalį nuolat krečia politiniai skandalai ir galiausiai, su grėsmingu euro atėjimu, iškyla Lietuvos identiteto (tautos, kultūros ir kalbos) likimo klausimas. Visos šios atsikartojančios nesėkmės figūros formuoja ištisą nuosmukio izotopiją. Kadangi nuosmukis negali išsiskleisti, jei prieš jį nebuvo kilimo arba bent stabilumo, nuosmukio izotopija čia tendencingai išsiskleidžia kaip opozicija kilimui arba vystymuisi, pristatytam filmo pradžioje ir susietam su praeities izotopija. Kuomet praeities Lietuvą matome kaip žygiuojančią pirmosiose gretose (anot filmo atlikėjo Juliaus Veselkos, „9 dešimtmetyje Lietuvos socialinis-ekonominis išsivystymas pradėjo ryškiai pirmauti pagal daugelį rodiklių“), dabarties Lietuva pasirodo kaip atsiliekanti nuo kitų ES šalių 25 ar net 50 metų.

    Rekonstravę reikšmės sistemą praeitis kaip gerovė, kaip kilimas ir vystymasis vs. dabartis kaip nesėkmė ir nuosmukis, galime teigti, kad šioje laiko ir vystymosi kreivėje turi egzistuoti kažkoks vidurio taškas, t.y. tam tikra viršūnė, kuri būtų nei kilimas, nei smukimas arba ir kilimas, ir smukimas kartu. Kaip buvo paminėta anksčiau, tokia kompleksiška arba vidurinė teminė vertė gali būti priskirta nepriklausomybės atgavimo ar veikiau išstojimo iš TRSR figūrai: ši laiko figūra atsiduria tarp praeities ir dabarties ir išsiskleidžia kaip kraštutinis kilimas („Lietuva pralenkia kitas respublikas ir politinėje arenoje. Ji tampa pirmąja, paskelbusia išstojimą iš TRSR“) ir pirmasis nuosmukio taškas („Deficitas, produkcijos nuosmukis, infliacija ir nedarbas“).

    Toliau semiotinė analizė siekia išskleisti naratyvines programas, t.y. sąsajas tarp teksto veiksmo subjektų ir vertės objektų, kurių jie siekia, bei tarp subjektų ir jų lėmėjų arba adresantų. Bet analizuojant tekstą galima būtų sustoti ir čia, pasitenkinant pagrindinėmis figūromis ir jų teminėmis vertėmis bei jų formuojamais figūratyviniais takais, ką aptarėme aukščiau: galima padaryti pirminę išvadą, kad šis filmas yra paremtas distopijos strategija, leidžiančia pristatyti filme veikiančią Lietuvą kaip pažymėtą nesėkmės ir nestabilumo verte.  


    Literatūra:

    1.      Barthes, Roland. Atvaizdo retorika // Baltos lankos 17, 2003, p. 55 – 74.
    2.      Greimas, Algirdas Julius. Struktūrinė semantika. Vilnius: Baltos lankos, 2005.
    3.      Nastopka, Kęstutis. Reikšmių poetika. Vilnius: Baltos lankos, 2002.
    4.      Seiter, Ellen. Semiotics and Television // Channels of Discourse: Television and Contemporary Criticism (sudarė Robert C. Allen). Chapel Hill: The University of North Carolina Press, 1987, p. 17 – 41.

    temos: masinės medijos, medijų studijos, naratyvai, TV, VMS |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.