Scott Rettberg: naujųjų medijų studijos: keletas nuorodų į naujųjų medijų skaitinius
transliatorė |
2005-05-17 | 18:45
temos: apžvalgos,hipertekstas
Ką mes turime omenyje kalbėdami apie naujųjų medijų studijas? Atminty iškyla pluoštas neologizmų – hipertekstas, kibertekstas, technotekstas, elektroninė literatūra, tinklo menas, skaitmeninis tekstualumas, kodaveika, medijų ekologija, multimedijos, interaktyvumas – tik keletas sąvokų šalia daugybės kitų. Bet ką gi reiškia naujosios medijos? Paprastai taip įvardijamas menas, literatūra ir kitos kultūrinės išraiškos formos, skirtos kompiuteriams ir internetui. Bet ar ilgam šios naujosios medijos liks naujos? Kada naujosios medijos taps tiesiog kitos rūšies medijomis? Ar greitai jos pasieks tą būklę, kurioje dabar yra atsidūręs „postmodernizmas“ (jeigu visi jį minėdami suvokiame, apie ką kalbame) – kai net šiek tiek nepatogu įvardinti tai garsiai. Kas galų gale ateina po „post-“? Kiek laiko nauja išlieka nauja? Ar praėjus dvidešimčiai metų pasaulinis tinklas vis dar bus suvokiamas kaip naujųjų medijų forma?
Niudžersio (New Jersey) Richardo Stocktono koledžo fakultetų nariams suteikiami labai saviti pedagoginiai vardai. Vieną dieną pernai rudenį žingsniavau keliuku, vingiuojančiu tarp apskurusių universiteto miestelio pušaičių, ir kalbėjausi su britų literatūros profesoriumi adjunktu (angl. Associate Professor) Tomu Kinsella, nariu vieno iš fakultetų, įeinančių į tyrimų komisiją, kuri neseniai buvo mane paskyrusi naujųjų medijų profesoriumi asistentu (angl. Assistant Professor). „Tai Scottai, – kreipėsi į mane Kinsella, – vis ruošiausi tavęs paklausti: kas gi pagaliau yra tos naujųjų medijų studijos?“. Atsakiau: „Na, kol kas dar ankstoka kalbėti apie kokį nors galutinį atsakymą, bet mes tyrinėjame šį klausimą.“ Pirmasis ir matyt vienintelis komercinis hipertekstų leidėjas „Eastgate Systems“ neseniai šventė dvidešimties metų jubiliejų. Kai kurie iš pirmųjų „Eastgate“ publikuotų hipertekstų netgi pateko į Nortono antologiją (red. JAV Nortono leidyklos leidžiama antologija, apžvelgianti visuotinę amerikiečių literatūrą). „Storyspace“ (red. hiperteksto rašymui skirta programinė įranga) sąsaja, kuria buvo sukurti daugelis pirmųjų hipertekstų, dabar atrodo žaviai anachronistiška. Kaip ten bebūtų, hipertekstas aiškiai nebėra avangardas. Didelė dalis tinklo multimedijos kūrinių „Writing Beyond Category“ („Rašymas nepaisant žanrų“), kuriuos tinkle atrado ir žurnale ABR (American Book Review, 2002 lapkritis/gruodis), pirmąkart paskirtam naujųjų medijų studijoms, paminėjo Markas Amerika, vis dar dvelkia stulbinančiu naujumu. Nors kompiuteris ir internetas jau senokai nebėra ypatinga naujovė, kompiuteriams spartėjant, atminties įrenginiams pingant, pritaikymo galimybėms tobulėjant, menininkų, rašytojų ir naujųjų medijų kultūros prodiuserių bendruomenėms nenustojant kurti, bendradarbiauti, platinti ir remiksuoti savo rašymus tinkle, tėra nedidelė tikimybė, kad naujųjų medijų specialistai greitu metu pritrūks naujų studijų objektų. Kol grožinės literatūros kūrėjų, trokštančių su savo kūryba pakliūti į „New Yorker“ puslapius, populiacija nustelbia skaičių rašytojų, besiviliančių sukurti didįjį Amerikos tinklo romaną, ir kol menininkų, dedančių viltis pamatyti savo tinklo meną kitoje „Whitney“ bienalėje, grupė atrodo tiesiog liliputiška palyginus su begale tapytojų, desperatiškai siekiančių gauti užsakymą pirmajai savo parodai galerijoje, klausimas, ar naujųjų medijų rašymai ir internetinis menas tėra trumpalaikio susižavėjimo objektas, kol kas tikrai vertas diskusijos. Panašu, kad naujųjų medijų atliktos veiklos užteks užsitarnauti bent vienam skyriui knygoje apie visuotinę mūsų kultūros istoriją (ar mažų mažiausiai keletui interaktyvių nuorodų). Nors „naujosios interneto ekonomikos“ burbulas subliūško jau prieš kurį laiką, tinklo kultūra tebegyvuoja, o tinklo menininkai ir toliau produktyviai dirba. Be to, jei didžiąją dešimto dešimtmečio dalį atrodė, kad elektroniniai rašymai „literatūriniame pasaulyje“ galėtų reikšti ne ką daugiau negu Sveno Birkertso[i] atpirkimo ožys, ženklinantis miesčioniškų pajėgų išpuolį prieš literatūrą ano meto prasme, tai šiuo metu naujosios medijos atranda savo vietą tarp tradicinių (ir naujųjų) institucinių infrastruktūrų. Kadangi tėra tik keletas komercinių erdvių, skirtų elektroninei literatūrai arba – šalia – ir skaitmeniniam menui (ir veikiausiai tik šių naujųjų formų labui, nes jos gali būti nevaržomai ir atvirai platinamos tarp augančios tinklo auditorijos), nekomerciniai tinklo leidėjai, tokie kaip Alt-X, The Iowa Review Web, electronic book review, Beehive, cauldron & net ir kiti, kuria naujųjų medijų literatūros platinimo ir kritinių svarstymų apie ją sistemą. Pelno nesiekiančios organizacijos, kaip antai Electronic Literature Organization, trAce ar Rhizome, palengvina tinklinės kultūros prodiuserių darbą ir padeda pristatyti jų veiklą platesnei auditorijai. O ilgam naujųjų medijų meno formų gyvavimui turbūt svarbiausia tai, kad naujųjų medijų studijos žingsnis po žingsnio užkariauja JAV ir viso pasaulio universitetus. Akademinis naujųjų medijų studijų įsitvirtinimas vyksta tuo pačiu metu įvairiomis kryptimis: jas galima atrasti įtrauktas į vaizduojamųjų menų, komunikacijos mokslų, informatikos, retorikos, žurnalistikos, literatūros ir veikiausiai gal net į kūrybinio rašymo programas. Vienas iš svarbiausių paskutiniųjų metų įvykių buvo Brauno (Brown) universiteto pranešimas apie mokslinę stipendiją elektroninio rašymo studijoms, ilgai lauktas Roberto Cooverio ir Roberto Arellano praėjusiame dešimtmetyje organizuotų elektroninio rašymo dirbtuvių veiklos įvertinimas. Kuomet prieš dešimtmetį naujųjų medijų kūrimas ir tyrinėjimas būtų buvęs įmanomas tik saujelėje mokslinių įstaigų, šiandieną tam atsiranda žymiai daugiau galimybių – ir ne tik Ivy League koledžuose ar aukščiausio lygio institucijose, tokiuose kaip Kolorado, Ajovos ir Los Andželo universitetai, bet net ir pačiuose nuošaliausiuose kampeliuose kaip Baltimorė pietiniame Niudžersyje ir Turku Suomijoje. Man rodos reikšminga ir tai, kad keturi iš septynių autorių, rašančių apžvalgas šiuo klausimu (Chris Funkhouser, Matthew Kirschenbaum, Raine Koskimaa ir aš), šiuo metu dėsto vienus ar kitus naujųjų medijų studijų aspektus – hipertekstą, elektroninį tekstą ar pan., – ir ne kaip eksperimentinius vienkartinius kursus, bet kaip nuolatinius studijų programų komponentus. Naujųjų medijų studijos tampa tokia pat įprasta studijų programa kaip ir britų literatūra. Minėtuoju apžvalgų pluoštu siekiama suteikti skaitytojui tam tikrą supratimą apie tai, ką mes turime omenyje kalbėdami apie naujųjų medijų studijas. Matthew Kirschenbaumas savo apžvalgoje pristato neabejotinai svarbiausią iš šiais metais (2003 m.) pasirodžiusių naująsias medijas tyrinėjančių publikacijų – „Naujųjų medijų skaitinį“ (The New Media Reader), parengtą Noah Wardrip-Fruino ir Nicko Montforto ir išleistą MIT Press. „Naujųjų medijų skaitinys“ yra maždaug 800 puslapių knyga (drauge su kompaktiniu disku), kurioje surinkti straipsniai, pranešimai ir kūrybinės publikacijos, pasirodžiusios nuo naujųjų medijų ištakų susiformavimo penktajame dešimtmetyje iki pasaulinio interneto tinklo (www) susikūrimo. Mūsų tarpdisciplininiams tyrinėjimams šis leidinys reikšmingas kaip pagrindinis literatūros šaltinis ir kaip rinkinys pačių bendriausių nuorodų, galinčių pasitarnauti it koks Rosetta akmuo naujųjų medijų studijoms besiplečiant į sudėtines disciplinas. Raine Koskimaa recenzuoja N. Katherine’os Heyles „Rašančias mašinas“ (Writing Machines) – publikaciją, kurioje kvalifikuota elektroninės literatūros kritikė ir drauge iškalbinga jos advokatė pakviečia skaitytojus susipažinti su savo pačios kelione į literatūros daiktiškumą ir technotekstų galimumo pripažinimą. Chris Funkhouserio apžvalgoje susipažįstame su Stephanie Strickland darbu „V: WaveSon.nets/Losing L’una“. Šis profesionalaus spausdintinio ir hipertekstinio poetinio žodžio atstovo, „Tikros šiaurės“ (True North, 1997) ir „Smėlio ir velniškų suodžių baladės“ (The Ballad of Sand and Harry Soot) autoriaus leidinys – dar vienas reikšmingas įvykis tuo atžvilgiu, kad pirmą kartą stambus komercinis leidėjas (Penguin) išleido spausdintinio ir elektroninio teksto „hibridą“. Scottas Hermansonas pristato literatūros kritiko Josepho Tabbio darbą „Kognityvinės fikcijos“ (Cognitive Fictions), kuriame autorius dėsto savo autopoetines fikcijas šiuolaikinių medijų ekologijos erdvėje (ši apžvalga yra išleista tik ABR spausdintinėje versijoje – red.). Skaitmeninės kultūros tyrinėjimai irgi yra naujųjų medijų studijų dalis; šiai sričiai atstovauja mano parengta Davido Weinbergerio publikacijos „Nerūpestingai sujungti gabalėliai: suvienyta tinklo teorija“ (Small Pieces Loosely Joined: A Unified Theory of the Web) apžvalga. Galų gale bet koks naujųjų medijų studijų suvokimas būtų nepilnavertis be keleto nuorodų į darbus, kurie jau patys publikuojami elektroninėse medijose. Spausdintosios poezijos atstovas Maureenas Seatonas pristato (ABR spausdintinėje versijoje) apžvalgą keleto elektroninių eilėraščių, kurie buvo eksponuoti Elektroninės literatūros organizacijos Šiandieninio meno simpoziumo galerijoje 2002 metais. Robas Wittigas įrodinėja, kad Justino Hallo links.net, veikiausiai pirmasis elektroninis dienoraštis (Weblog), kaip literatūrinis kūrinys turėtų būti skaitomas su tokiu pačiu nusiteikimu kaip skaitoma Henry Millerio ir Anaïs Nin korespondencija. Toliau pritaikant kai kurių iš čia apžvelgtų tekstų leidyboje panaudotą spausdintinio ir elektroninio teksto hibridizacijos principą, šios tematikos recenzijų pluoštas, pradžioje išspausdintas ABR, dabar tapo prieinamas ir tinkle. Papildanti spausdintines apžvalgas ebr (electronicbookreview.com) publikuoja ir originalius Jeff Parkerio ir Komninos Zervoso straipsnius apie Wardrip-Fruino ir Montforto „Naujųjų medijų skaitinį“ (The New Media Reader) bei Hayles’o ir Burdicko bendrą darbą „Rašančios mašinos“ (Writing Machines).
[i] Svenas Birkertsas – amerikiečių eseistas ir literatūros kritikas, kilęs iš Latvijos, išgarsėjęs knyga „Gutenbergo elegijos“ (angl. The Gutenberg Elegies), kurioje rašoma apie „elektroninę kultūrą“ dėl kurios sumažėjo knygų skaitymas. Iš anglų kalbos išvertė Lina Grincevičiūtė Tekstas iš ebr
temos: apžvalgos, hipertekstas |
« ritualinio ir interpretatyvaus kino perskyra: lietuviški eksperimentai | | George Landow: hipertekstas: kokybės kriterijai hipermedijose (1d.) »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.