• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2464835 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    scena (2 d.)

    | 2005-10-22 | 20:13
    temos: interviu,neo-audio

    Antra dalis pokalbio (nors dėl šįkart pasirinkto „anketinio“ formato jį būtų tiksliau vadinti kolektyviniu interviu) apie Lietuvos garso meno ir eksperimentinės elektroninės muzikos sceną su Artūru Bumšteinu, Dariumi Čiuta, Antanu Jasenka, Gintu Kraptavičiumi, Gyčiu Skudžinsku.

    Pirma interviu dalis.

    audio_z: Ko gero, dar iki praėjusio dešimtmečio vidurio tiek apie garso meną, tiek apie eksperimentinę elektroninę muziką buvo kalbama kaip apie undergroundo reiškinį. Situacija pasikeitė, ir šiandien Merzbow groja šiuolaikinio meno centruose, Pan Sonic – žymių dizainerių kolekcijų pristatymuose, o elektroninės muzikos antologijos į vieną kompaniją surenka futuristą Luigi Rusolo, akademinį kompozitorių Karlheinzą Stockhauseną ir japonų garso menininką, post-techno bangos pradininką Ryoji Ikeda. „Lietuviškieji“ kontekstai ne ką mažiau įvairūs, bet kartais eksperimentinė elektronika čia laikoma undergroundiniu, marginaliu reiškiniu. Kaip vertinate šią situaciją?

    AB:
    Pripažinimas ateina nevienodai ir pasiskirsto netolygiai. Netiesa, kad VISKAS įvyko vakar ir dar iš karto! Jau praėjusio šimtmečio (o ne dešimtmečio, kaip tu sakai) vidury Stockhausenas buvo vežiojamas po pasaulį kaip cirko beždžionėlė ir demonstruojamas minioms nelyginant koks kosminės eros apologetas ar technošamanas (kaip ir Iannis Xenakis, kurį šioje diskusijoje apie eksperimentinę elektroninę muziką siūlau minėti itin, itin pagarbiai). Ikeda dėl savo pripažinimo skolingas technomuzikos dekadansui bei minimalistinio dizaino renesansui, kaip ir Pan Sonic, kurie atėjo ten, kur jie dabar yra masiškiau paplitusių popkultūros reiškinių dėka. Futuristai nebuvo pamiršti 100 metų. Jie tyliai laukė savo eilės, kad atgimtų Merzbow avataru per (iki tam tikros atpažįstamumo ribos deformuotus) cyber-cyber-punk ir post-everything-alternative pavidalus (tiksliau tariant, vietoje jų). Taip pat mes šioje srityje žinome nemažai atvejų, kuriems dar nėra atėjęs laikas…

    Viskas koegzistuoja, tačiau yra pasiskirstę labai netolygiomis eilėmis ir yra skirtingose brendimo stadijose. „Paralelinės Progresijos 4!

    Lietuviškieji“ kontekstai ne ką mažiau įvairūs“. Lietuviškiesiems kontekstams taikytinos tos pačios taisyklės. Pasitaiko net tokių atvejų, kad iš esmės du (estetiškai) vienodi reiškiniai priskiriami skirtingoms („aukštajai“ bei „žemajai“) kultūroms. Mane domina, kaip objektai (šiuo atveju – garso) skamba ir kaip jie yra konkrečiai (pa)naudojami, o skirstymasis į tariamas marginalijas ir tariamą mainstreamą man panašus į paprasčiausią dalijimąsi įtakos sferomis (arba vienos subkultūros siekiu susidoroti su kita).

    DČ: Marginaliai.

    AJ: Esu ne kartą pasakęs savo nuomonę šiuo klausimu. Galiu tik pasikartoti, kad Lietuva nėra didelė šalis, ir, kaip dideliuose kaimuose, jei kokia Birutė su Onute pereina kaimelio gatvėmis, raudonai nusidažiusios plaukus, tai visi kaimo gyventojai nežinos, kaip reaguoti. Juk jų parapijoj dar nebuvo atliktas vertinimo auditas, TV dar lyg ir neparodė apie tokias galimybes (kiti gal net ir neturi TV dėžės), todėl nežino, ką gi daryti su tais raudonais plaukais. Gerai tai ar blogai? Todėl pirmiausiai įvyksta atmetimo reakcija. Nereikia nė kaimo – pažiūrėkite, kaip rengiasi žmonės Vilniuj. Jaunimas turi vieną klišę,  vyresni iš spintų traukia anų laikų garderobo standartus, kiti gi nori ir bando rasti savo estetiką. Bet tokių reta.

    Todėl natūralu, kad elektroninė, garso/vizualikos muzika neseniai buvo suvokta akademiniuose sluoksniuose kaip „nežinau nieko, todėl tai blogai“. Ir juokingiausia, kad tie patys, kurie neigia, labai sėkmingai vartoja mobiliuosius, internetinius ryšius, važiuoja tik gerom mašinom, vartoja buityje viską, kas atliepia jų poreikius. Bet galvoj apie meną – gūdūs ir tamsūs viduramžiai. Matyt, Lietuvoj dar gyvas toks įvaizdis, kad menininkas turi būti kenčiantis, skurdžiai gyvenantis, nešiojantis vyžas, su tautiškai aprišta prijuoste… Tik tuomet jis tikras menininkas.

    Ir tai natūralu. Turėjome 50-ties metų kultūrinę politiką, kuri visus niveliavo ir darė iš mūsų pačių „kitas mašinas“. Bet, ačiū Dievui, pasaulis sutvertas taip, kad kažkas ateina ir po mūsų, ir mes turime ateinantiems leisti būti, spręsti, kvėpuoti. Taip atsitiko ir mūsuose. Turime ŠMC, turime įvairių festivalių, kurie atspindi šią dieną, o tai reiškia – ir rytojų. Todėl Merzbow jau negąsdina, jį tapo madinga paminėti bet kokiame pokalbyje, nors prieš 12 metų paleidęs jo muziką per Lietuvos Radiją savo rengiamoj laidoj, turėjau ilgai aiškintis viršininkui po transliacijos, kodėl tokį šlamštą leidžiu į eterį. Tas viršininkas buvo mano bendraamžis. O šiandien sutikus gatvėj jis sako: žinai, puiku, į ŠMC atvyksta Merzbow… ;) Todėl svarbu štai kas: tie, kas vertina elektroniką, eksperimentinę muzikos galimybę, neturi vertinti kokio, pvz., 7-to dešimtmečio akimis. Nes dabar jau visai kitos galimybės ir realijos. 

    GK: Šalia K.Stockhauseno, E.Varese, I.Xenakio garso takelių išgirsti MerzbowR.Ikedos, O.Yoshihide takelius tapo įprasta. Tavo klausime ir slypi atsakymas: jei kažkas apie  eksperimentinę elektroniką, noise, sound artą kalba kaip apie  undergroundo reiškinį, jie  ir  gyvena  neperlipę per 1990 metų slenkstį. O paradoksas toks, kad šis požiūris pats  tampa  undergroundiniu, nes  pasaulinės meno institucijos šiuos reiškinius vertina beveik kaip popkultūros atributus. Be abejo, kažkam gal ir yra nemalonu, kad pagal išsilavinimą ne muzikantas, ne kompozitorius, o programuotojas ar architektas užima muzikines erdves, kurios tradiciškai lyg ir priklausytų akademiniams kūrėjams. Bet pasaulis keičiasi greitai, ir šiuo metu kai kurių kompiuterinių programų išmanymas muzikinei kūrybai duoda daug daugiau nei muzikinio rašto pažinimas. Svarbu turėti kūrybinio potencialo. Lietuvoje nėra teorinio, akademinio lygio disciplinų, supažindinančių su įvairiomis šiuolaikinėmis muzikinėmis kompiuterinėmis programomis (tokiomis kaip MAX/MSP, Pure Data ir kt.), bet tai ne kliūtis individualiems kūrėjams. Situaciją galėtų keisti workshopai, seminarai prie  festivalių. Kol kas žinau tik vieną  workshopą Lietuvoje – RAM6 – kuriame buvo kalbama apie muzikines  kompiuterines  programas.

    GS: Tu teisus, be jokių išimčių, garsiniai eksperimentai Lietuvoje laikomi marginaline veikla, bet tokia situacija ir teigiama, ne tik neigiama. Kaip jau minėjau anksčiau, garsininkų veikla mūsuose remiasi entuziazmu, todėl nėra priklausomybės nuo užsakovų, fondų ar institucijų. Darbai, pasiekiantys auditoriją, paprastai ganėtinai išbaigti ir kokybiški. Šiaip marginalumą visada laikiau būtinu visavertės visuomenės atributu, deja, tame yra ir negatyvumo lašas. Norėdamas undergroundinį reiškinį pritaikyti platesnei auditorijai, tarsi ir privalai jį užtempti ant standartinės klišės.

    Lietuviškame kontekste kol kas nesimato galimybės, kad situacija priartėtų prie dabartinės pasaulio situacijos (Steve‘as Rodenas – Pompidou centre ir t.t.). Kiek buvo garso ar multimedia festivalių, kurie jau pretendavo tapti tradiciniais, ar vienas kitas klubas? Kur jie dabar? Tikrai nemanau, kad nebūtų ką parodyti.

    audio_z: Garso menas ir elektroninė muzika turi ryškią tarpdiscipliniškumo, dinamiško kūrybiškumo ir eksperimentiškumo atspalvį. Iš čia atsiranda ir nauja „kokybės“ ar „profesionalumo“ sąvokų specifika (kartais jų išvis atsisakoma), kurios principai sunkiai apibrėžiami, nes jie ateina iš įvairių meninės praktikos laukų. Kokias perspektyvas jums atveria skirtingi meniniai kontekstai ir jų persipynimai?

    AB: Taip, pritariu „kokybės“ ir „profesionalumo“ sąvokų panaikinimui! Nors „kokybės“ gal ne, tačiau „profesionalumo“  kriterijus tikrai neįtakingas menininkams, dirbantiems kitoje srityje (kitais įnagiais), negu užrašyta ant tualetinio popieriaus. O skirtingų meninių kontekstų persipynimai man neįdomūs. Aš imu kelis frontus ir man naudinga, kad jie kuo ilgiau nepersipintų. Dauguma niekaip negalinčių suformuluoti to, kuo jie užsiima, ima sau lipdyti kažkokias trans-kūrybines etiketes. Bet manau, kad vieną kartą reikia realiai įvardinti tai, ką DARAI, kaip kažką, su kuo galėtum identifikuotis. Žinoma, gali būti efemerišku kūnu – tai labai patogu…

    DČ: ……“Tikrai atpalaiduojančiai vertinga, prieinamai brangi patirtis“. S.A.

    AJ: Mes XX amžiuje vis dėlto esame susidūrę su totalitarizmu, globalizacija, karo industrija, dideliais pinigais – tai suformuoja ir tam tikrą meno optiką. Kokia gi tuomet turi būti muzika, vizualiniai menai, literatūra? Ir apskritai, ar reikės jų tokių, kokias mes šiandien suvokiame muziką, elektroniką ir panašiai?

    Miesto kultūros atspindyje mes gauname santykius, kurie kreipia į sąvoką „prekė“. Vienas ar kitas pasiūlytas meno objektas yra paklausus, koncertiškas, teatrališkas, virtualus ir pan. Todėl kūrybiškumas būdingas žmogui. Imamasi įvairių paieškų technologijų pagalba. Jos suponuoja ir suponuos naujus reiškinius (ne tik politinius, ekonominius, socialinius), bet savo esatį stipriai išreikš ir mene. Todėl kas bus vėliau, priklausys nuo to, kas vyksta aplinkui. Esu matęs dokumentinį filmą, kuriame buvo lyg ir nubrėžtos futuristinės ateities perspektyvos: žmogus bandys sukurti save patį iš naujo. Ir tai užtruks. Mes dabar lyg embriono padėty. Viskas tik prasideda. Ir kaip bebūtų graudu, vienos epochos prasideda, kitoms tenka užbaigti save. Tai, ką mes turėjome iki XX amžiaus, o gal net ir pats XX amžius taps tik graži istorija.  Galime net neabejoti, kad po 300 metų į tai, ką nuveikiame šiandien įvairiose srityse, galvodami, kad tai labai radikalu ir intensyvu, taps tik muziejine vertybe ar gražia istorijos dalimi.

    GK: Jei nėra kokybiško garso (technine prasme), tai apie profesionalumą kalbėti sunku. Bet jei techninė pusė nepriekaištinga, tai labai daug  įvairių aplinkybių, niuansų nulemia kūrinio vertę, ir kokybės ar profesionalumo sąvokos tampa gana miglotos. Kartais, rodos, vidutinišką muzikinę kompoziciją gera koncepcija paverčia meno gigantu. Tarkim, J.Cage‘o kūrinys „4‘33“ – ar jam galima taikyti „kokybės“ ar „profesionalumo“ sąvokas? O juk kaip tik šis kūrinys įtakojo daugybę žmonių. Bet „kokybės“ ir „profesionalumo“ sąvokos, be abejo, egzistuoja. Čia, kaip ir kiekvienoje srityje, reikalingas geras  konteksto  išmanymas, patyrimas,  skonio išsiugdymas (labai svarbu).

    O dėl tarpdiscipliniškumo pritariu – tai duoda daug pliusų, naujų perspektyvų (aš kalbu apie audiovizualinius performansus), nors egzistuoja ir nemažas būrys akuzmatinės muzikos fanų. Jų požiūriu, bet kokie screeningai muzikai yra visiškai nereikalingi, nes trukdo pajusti, išgyventi muziką.  Ko žmonės ateina į koncertą – klausyti muzikos ar „žiūrėti“ muzikos? Klausytojui vis dar reikalingas grojimo/atlikimo veiksmo patvirtinimas, o grojant kompiuteriu, viso to performatyvumo nebelieka, todėl video lyg ir pakeičia atlikėjo vaidmenį. Iš kitos pusės, atsirado  didelis būrys savarankiškų VJ‘ų, kurie kuria puikų originalų meną, praplėsdami tradicines koncertų ribas. Taigi negalima  videodalies vertinti tik kaip muzikantų performatyvumo pakaitalo.

    GS: Tarpdisciplininiai ryšiai rezultatui visada suteikia naujų įžvalgų. Jei kalbėtume grynai apie asmenines patirtis, pagal išsilavinimą esu vizualistas, tačiau mano studijos ir darbo veikla susijusi tik su plokštumine grafika, kurioje nėra laiko amplitudės. Tuo tarpu garsinėje veikloje laikas – vienas iš pagrindinių parametrų. Dirbant garso srityje didžiausias iššūkis man – paguldyti trukmę ant menčių. Laikui bėgant gali pastebėti, kaip šios sritys susipina ir papildo viena kitą. Gal ir negalima apibendrintai apskaičiuoti, kiek naudos atneša viena ar kita praktika, tačiau įtakos neabejotinos. Taip pat manau, jog daug naudingos informacinės medžiagos ir papildomų inspiracijų galima pasisemti ne tik iš meninių praktikų, bet ir iš visiškai kitokios veiklos, pavyzdžiui, krepšinio ar buto remonto.

    audio_z: Apibendrinant, kokie, jūsų manymu, eksperimentinės elektroninės muzikos ir garso meno ateities scenarijai, pasaulinės ir vietinės scenos perspektyvos?    

    AB: Trumpam išsiardau ir perkeliu savo stebėjimo aikštelę kiek tolėliau (~20 metų į priekį) ir stebiu pasikeitusią situaciją (visai kaip M.Kunderos knygelėje): Gintas K skambina fortepijonu Vilniaus Rotušėje ir jo koncertai neblogai lankomi, Antanas Jasenka groja dideliame klube electro stiliaus muziką, audio_z pastebiu siaurame akademiniame ratelyje itin susikaupusį… Manau, kad reiktų niekad nebijoti prieštarauti sau pačiam ir pripažinti, kad jokio tęstinumo iš tikrųjų nėra, o yra tik privačių interesų visuma ir silpnai išvystyta kultūrinių iniciatyvų finansavimo sistema.

    DČ: … perspektyvoje perspektyvūs scenarijai. Įdomu kurti ateities scenarijus, bet kurti pagal kažkada sukurtą scenarijų – nemanau.

    AJ: Manau, tik daugės besidominčių eksperimentinės elektroninės muzikos ir garso meno galimybėmis. Ir jei akademiniai sluoksniai nepasirūpins ir nepasiūlys ateinantiems tomis galimybėmis naudotis, t.y., studijuoti, gauti išsilavinimą, visi važiuos kitur, kur tai bus įmanoma. Tai panašu į dabartines profesines lietuvių emigracijas. Manau, kaip ir mokslo srityje, mes turime galimybių, talentingų žmonių, todėl, tikiuosi, esame atviroje situacijoje.

    GK: Pasaulis keičiasi kiekvieną dieną ir prognozuoti ką nors labai sunku. Bet žiūrint, kiek Surfaces (http://surfaces.tinkle.lt/) per pora metų parodė naujų Lietuvos el. kūrėjų vardų, manau, Lietuvos garso meno perspektyvos didelės.

    GS: Pasaulyje jau yra nusistovėjusios garso meno tradicijos, ir ši sritis yra neatsiejama kultūrinio scenovaizdžio dalis, todėl naujos inspiracijos rasis būtent ten, kur tam palanki dirva. Lietuviškame kontekste garsininkai gali ir neatrasti tokios nišos vien dėl per mažos rinkos. Pas mus lyg ir yra kūrėjų ir auditorijos, bet jie išsibarstę po visus Lietuvos kampelius, ir bendravimas/bendradarbiavimas tampa toks pat “paprastas” kaip ir su likusiu pasauliu. Būtent dėl šių priežasčių Lietuvos garso menas turi natūraliai integruotis į pasaulio scenas.

    temos: interviu, neo-audio |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.