scena (1 d.)
tautvydas bajarkevičius |
2005-10-07 | 11:43
temos: garso menas,interviu,neo-audio
Pokalbis (nors dėl šįkart pasirinkto „anketinio“ formato jį būtų tiksliau vadinti kolektyviniu interviu) apie Lietuvos garso meno ir eksperimentinės elektroninės muzikos sceną su Artūru Bumšteinu, Dariumi Čiuta, Antanu Jasenka, Gintu Kraptavičiumi, Gyčiu Skudžinsku. Publikuojama pirma dalis.
Dar graikų teatre scena nebuvo sąlygiškomis permatomomis sienomis nuo žiūrovo atskirta erdvė, eksponuojama pasyviam stebėjimui. Kiek mūsų patirtis gali užčiuopti tą antikinį reginio baroką, atrodo, ten būta magiško bruzdėjimo, teatrališko sambūrio, ritualinės polių susibūrimo vietos ir – bent tol, kol vyksta veiksmas, – simbolinio jų centro. Misterijos maišė scenos ribas su miestų erdvėmis ir tęsėsi už esamojo, vienkartinio laiko. Scena jau tada buvo efemeriškas, bet savo kodą, taisykles ir aurą turintis darinys. Šiandien scena reiškia ir tai, kas kažkuria prasme artima jos pirminėms reikšmėms – tai ne taip jau lengvai apibrėžiamas įtampos laukas, tinklas, (sub)kultūrinė niša, kuriai kartais net nėra būtinas apčiuopiamas pavidalas. Dažnai jis pernelyg išsiskaidęs, kad būtų aprėpiamas vienu klasifikuojančiu žvilgsniu.
Bet klasifikacijų paskelbimas utopija tapo ne ką mažiau romantišku, ne mažiau utopiniu veiksmu. Ypač jei kalbam apie persiklojančius (post)institucinius šiuolaikinio meno laukus (žr. į jų analizės klasiko sociologo Pierre‘o Bourdieu darbus). Geertas Lovinkas Balse fiksuoja naujųjų medijų kultūros ribas bei apibrėžimus (kur ir kuomet?) ir tokiu būdu tampa vienu iš daugiabalsio tapatybės fiksavimo proceso figūrų. Proceso, kurio „agentai“ kažkuria dalimi, sąmoningai ar ne, su viena ar kita laikysena, esame kiekvienas iš mūsų. Tekstai čia tampa ne tiek pasyviais aprašymais, kiek aktyviais pranešimais.
Lietuviškoji garso meno ir eksperimentinės elektronikos scena yra gyvybingas, bet ne mažiau efemeriškas reiškinys (o efemeriškumas dažnai yra gyvybingumo sąlyga), turintis įvairialytį kontekstą. Todėl šis pokalbis yra dar viena išeities pozicija, vedanti link scenos tapatumo ir jos kontūrų.
Artūras Bumšteinas – eksperimentinės elektroninės muzikos renginių (No Video-No Noise, Audio Shrift, massON, Chaos?, Life After the Earthquake, Experimental Sound Mixer) organizatorius, vienas iš audiovizualinio projekto G-Lab narių. Aktyvi veikla garso bei video meno srityse: vaizdas Avanto festivalyje, dalyvavimas šiuolaikinio vaizduojamojo meno parodose, kompozicijos studijos muzikos akademijoje, elektroakustinės kompozicijos, garso/vaizdo/teksto santykių tyrimai.
Darius Čiuta – garso strategijos – microsound, click&cut, konceptualus garso dizainas. Anksčiau Darius Čiuta buvo žinomas kaip vienas ryškiausių triukšmo muzikos kūrėjų Lietuvoje. Nuo 9-o dešimtmečio pabaigos iki 10-ojo vidurio – grupės NAJ (CD, išleistas žymioj JAV įrašų kompanijoj RRRecords) lyderis. Tačiau vėliau Darius pasuko prislopintų, netiesinėmis struktūromis pasižyminčio garso eksperimentų link. Individuali Dariaus Čiutos stilistika atvira dažnam bendradarbiavimui su lietuvių ir užsienio menininkais: Juozu Milašiumi, Artūru Raila, Nomeda ir Gediminu Urbonais, Robertu Kundrotu, Gintu K, Raimundu Eimontu, Vaclovu Nevčesausku, projektu "Privati ideologija", Kouhei Matsunaga ir kt.
Antanas Jasenka – kompozitorių sąjungos narys, gavęs kompozitorių sąjungos apdovanojimą už geriausią Lietuvoje elektroakustinės muzikos kūrinį 2002 metais – „Deusexmachine“, išleistą „Electroshock Records“ (Rusija) ir transliuotą pasaulio radijo stočių eteryje. Šalia veiklos akademinės elektroakustinės muzikos srityje, Antanas Jasenka yra nuolatinis nepriklausomos eksperimentinės elektroninės muzikos scenos dalyvis. Tarp minėtinų leidybos projektų yra du soliniai albumai iš „Elektroshock Records“ kolekcijos – RLW SELECTION (Vokietijos įrašų firmoj Staalplat – kartu su Jim O‘Rourke, Brume, Achim Wollscheid, Toshiya Tsunoda, John Duncan, Ryoji Ikeda, John Watermann ir kitais), 5CD-BOX RLW Tulpas, 1997; taip pat LP formatu išleistas „RRR 500: Various 500 Lock-Grooves by 500 Artists“, 1998 (RRRecords, JAV).
Gintas K (Kraptavičius) – garso menininkas, eksperimentinės elektroninės muzikos kūrėjas. Žinomas dėl aktyvios koncertinės veiklos, su garsu susijusių akcijų bei performansų, garso instaliacijų, tarptautinių leidybinių bei internetinių projektų, dalyvavimo tarptautiniuose festivaliuose. Stilistika: minimalistinio techno, industrinio skambesio, eksperimentų dažniais mišinys – nuo visiškai "išgrynintų", minimalistinių garso takelių iki ekspresyvių, perkrautų garso struktūrų. Gintas K yra išleidęs 5 albumus Europos ir JAV leidyklose. Darbai pristatyti įvairiose pasaulio šalyse, tarptautiniuose festivaliuose, tarp jų ir „Transmediale“ (Berlyne).
Gytis Skudžinskas – meninio veiksmo ir eksperimentinės elektroninės muzikos projekto Šalikapalikau narys. Audiovizualiniai projektai, CD leidyba, tarptautiniai festivaliai. Vienas iš Klaipėdos kultūrinių komunikacijų centro (www.kulturpolis.lt) narių. Nuo 2002 metų žinomas kaip solo atlikėjas įvairiuose gitarinės elektroakustikos ir aplinkos įrašų projektuose. Šalikapalikau darbai išleisti Austrijoje („05×05“, Hau Ruck), Italijoje („Caligraphy“, Blade Records), Vokietijoje (“Boutique de penseemagique”, Verato Project).
audio_z: Logiška būtų pradėti bendrais įspūdžiais apie Lietuvos garso meno sceną, jos „formatą“, bendrus bruožus – ir ar galima kalbėti apie ją kaip apie vientisą reiškinį? Smalsumą, laukiant atsakymų, stiprina ir tai, kad galite sceną vertinti ne tik „iš vidaus“, bet ir „iš išorės“ (turint omeny jūsų tarptautinę patirtį).
AB: Vienos TV laidos užsakymu kurdamas filmą „apie“ eksperimentinę muziką ir jos adeptus, susidūriau su problema/klausimu, į kurį atsakyti nėra mirtinos būtinybės, tačiau pradžiai būtų gerai išsiaiškinti, apie kokios muzikos sceną čia eis kalba. Įžangoje tu ištari „garso meno ir eksperimentinės elektronikos muzikos scena“, tačiau į interviu pakviesdamas žmones, kuriuos pakvietei, jos (scenos) ribų neapibrėži (nenusakai)… Ar žinai, kad kompozitorius Antanas Kučinskas pagrindiniu eksperimentinės muzikos projektu laiko dainų ir šokių ansamblį „Lietuva“??? Kalbėtis apie eksperimentinę muziką – tai tas pats, kas girdėti ką nors tariant žodį „konceptualu“ ir nesusigaudyti, ar kalba eina apie konceptualųjį meną (kuriam svarbus pats mąstymo procesas ir jo dokumentai), ar šiaip apie koncepcijas meno kūriniuose (kurios yra tik įvairios idėjos). Eksperimentinė muzika – tai ne licenzija keistų garsų gamybai, eksperimentinė muzika – tai, visų pirma, socialinis eksperimentas. Aš manau, kad Kučinskas yra visiškai teisus su tuo, iš pirmo žvilgsnio, juokingu „Lietuvos“ pavyzdžiu. Pakviesk kitąkart ir Juos į interviu.
Iš šiandienos lietuvių, kaip eksperimentinės muzikos/garso menininkus, galėčiau išskirti tik kelis: tai Darius Čiuta, Rytis Mažulis, PB8, ad_OS, Ignas Krunglevičius ir dar pora (tačiau eksperimentuojančių su garsu yra tikrai nemažai).
O tavo paskatinimas įvertinti „iš vidaus“ ir „iš išorės“ man primena švelnų ir rūpestingą motinos žvilgsnį, drąsinantį savo mažąją atžalą drąsiau žengti ant scenos ir dainuoti, griežti, deklamuoti… Bet čia tik šiaip… atsiminiau. Bet jei rimtai, tai iš išorės jokių aiškių kontūrų nesimato, o žiūrint iš vidaus žvilgsnį uždengia aukštesnės galvos… (aš neturėjau omeny Jų).
DČ: Manau, jog egzistuoja šis reiškinys. Jis turi savo istoriją. Pabandom įsivaizduoti nevientisą istoriją…. Iš vidaus ji nevientisa, o iš išorės, be jokių abejonių, taip.
AJ: Na, mūsų situacija tikrai neordinari. Juk ir krikščionybė priimta vėliau, ir savo meno mokyklų beveik neturėjome, didžiosios kunigaikštystės laikais mes iš svetur kviesdavomės architektus, muzikantus, literatus ir panašiai… bent jau taip byloja istorija. Taigi susiformavo ganėtinai keistas tautos kultūrinis genotipas: „mes žemdirbiai“. Tačiau dabar situacija jau pasikeitus. Kol kas, mano galva, mes sparčiai judame jau nuo XX amžiaus pradžios į priekį. Ir tai, ką turime šiandien, radosi dėka sąmoningumo, turtėjimo troškimo, tikėjimo.
Tačiau muzikoje ir mes nebuvome aplenkti, susiformavo poreikis kultūrinei kalbai, kuri iš esmės keičia ir keis mūsų pačių ateitį taip greitai, kaip net ir patys to nesuvokiame. Reikia tik pasižvalgyti po internetą, kuriame ir pamatysite menininkų, esančių ir kuriančių Lietuvoje, skaičių.
Ką tik grįžau iš festivalio, vykusio Varšuvoj, „Turning sounds“. Jų nuomone, Lietuvoj labai nebloga padėtis su šiandienos menu. Žinant, kad Lietuva nedidelis kraštas, gyventojų skaičius nėra didelis, bet mes turime didelį potencialą, – tai sako šio festivalio organizatorius muzikologas Antoni Beksiak.
GK: Mano nuomone, Lietuva turi puikią, stiprią ir perspektyvią garso meno sceną. Lietuviai dalyvauja svarbiausiuose pasaulio naujųjų medijų festivaliuose, jų kūryba publikuojama įvairiose pasaulio leidyklose kartu su žinomiausiais šiandienos garso menininkais Merzbow, Pita, Francisco Lopez, Kim Cascone ir kitais. Lietuvoje scena reiškiasi tokiuose renginiuose kaip Baltas triukšmas, Didelis pasaulis, Ex-pansija, Elektrodienos, festivaliuose Centras, Garso zona, Jauna muzika. Tai leidžia garso meną traktuoti kaip pakankamai intensyvų procesą bei aktualų reiškinį. Procentiškai žiūrint, kiek Lietuva turi gyventojų ir kiek čia yra kūrybingų žmonių, manau, lenktume daugumą pasaulio didmiesčių. Taigi su Lietuvos garso meno scena viskas yra gerai.
Neaišku, kiek įmanoma šnekėt apie sceną kaip apie vientisą reiškinį, nes kiekvienas kūrėjas yra individas su savom vizijom ir jo idėjos ne visada sutampa su kito idėjom. Tai natūralu. Lietuva yra mažas pasaulio scenos atspindys – čia yra drones, clic&cut, microsound, glitch, elektroakustinės, postminimal, drill&bass, idm, field recordings ir kitų krypčių muzikos. Ne vientisumas, o kūrybingumas yra scenos kokybės kriterijus.
Nematau skirtumų tarp to, kas vyksta užsienyje, ir to, kas vyksta čia. Iš esmės visur tas pats. Kiek yra tekę patirti, į renginius Lietuvoje ar kitoje Europos vietoje ateina maždaug nuo 20 iki 200 žmonių. Į Amerikoje vykstančius tokio tipo renginius, pasak Jeffo Surrako (http://www.zeromoon.com/), ateina „…stabilūs 10 vaikinų ir viena stora mergina“, taigi čia vis dėlto yra Europa :) Kaip išskirtinumą paminėčiau festivalį Transmediale, kur žmonės tūkstančiais apsilanko, bet Transmediale šiaip ar taip – didžiausias medijų meno festivalis centrinėje Europoje .
GS: Sunku kalbėti apie Lietuvos garso meno sceną, ypač suvokiant, kad viskas dar embrioninėje stadijoje. Savaime suprantama, judėjimas konvulsiškai vyksta, bet tai daugiau pavienių entuziastų pastangos. Garso menininkų veikla mūsuose dažniau pristatoma kaip dar viena egzotiška veiklos sfera, bet ne kaip normalus kryptingas kūrybinis judėjimas(-ai). Viena vertus, mes neturime pamato/tradicijos (gal tai ir skamba archaiškai) tokiai veiklai, ir tai jaučiama ne tik eksperimentinio, bet ir pop ar roko garso scenose. Kita vertus, nėra ir periodiško garso meno scenos pristatymo (festivalio, leidėjo). Lietuvos kūrėjai individualiai stiprūs, kūrybingi ir įdomūs, bet kartu ir pernelyg skirtingi, kad galėtų pristatyti savą kūrybą kaip reiškinį.
audio_z: Kalbant apie sceną, jos kontekstą, ko gero, neišvengiamos ir tam tikros įtakos. Nors iš esmės atėjo laikas, kai net gyvendamas Islandijos miškuose gali sekti įvykius Japonijoje ar Niujorke ir kurti MTV hitus (kaip Björk) ar eksperimentinius koliažus (kaip Andrew McKenzie aka Hafler Trio). Vieta tarsi praranda prasmę. Ar vis dėlto jaučiate „lietuviškosios“ scenos įtaką: vieni kitų kūrybos, auditorijos reakcijos, vietinių įvykių ir konteksto?
AB: Bet Björk ir negyvena Islandijos miškuose. Ji gyvena Londone ir New Yorke. O Hafleris gyvena Reikjavike, kuris yra normalus miestas (nors tuščias CD-R ten ir kainuoja apie 10 litų). Leisk pateikti schemas, iliustruojančias keletą „eksperimentinės muzikos scenos“ situacijų Lietuvoje – viena jų realistinė (kairėje), kita idealistinė (dešinėje):
DČ: Man – pabrėžtinai – pasakojo, jog tikrai būtų ir man įdomu tai… Esu pasidomėjęs viena situacija, nes perskaičiau, kad ja domėjosi tas, į kurio situaciją buvau atkreipęs dėmesį aš, nes mano situacija kažkiek įdomi jam.
AJ: Manau, kad elektronika, multimedija yra ganėtinai jauni žanrai, todėl įtaką veikiau siečiau ne su kokiais konkrečiais menininkais, bet su sparčiu technologijos vystymusi. Būtent ši sparta ir sąlygoja pačios elektronikos vartojimą, šiuo konkrečiu atveju, muzikoje.
Todėl net neabejoju, kad kiti veikėjai iš Europos, kuriantys šiame lauke, taip pat yra įtakoti naujų galimybių. Ir tokių žmonių, kurie dirba ganėtinai pastebimai, nėra daug. Žmogaus faktorius, nuspaudžiant kokio softo mygtukus, priklauso nuo jo paties pasaulėjautos, suvokimo, kokie yra santykiai tarp jo paties, t.y., menininko, ir aplinkos (socialinės, politinės, ekonominės). Taigi sistema, kurioj mes visi esame, padiktuoja ir būtinybes mene, muzikoje. Mane asmeniškai traukia tokie meno objektai, kai negali griežtai įvardinti, kad tas ir tas groja ambientą, šitas noise ar concrete music, o kitas priklauso garso optikos menui. Vis dėlto konkrečių žanrų atžvilgiu esi lyg ir sistemos, didelės mašinos dalis. Gal būtina būti sistemoj, kai perki parduotuvėje duonos kepalą ir sviesto ritinį, bet šiuolaikiniame mene svarbiau išvengti kokių nors įtakų ir nebūti vieno baro lauko gale. Žinoma, jog renkantis garsines paletes, svarbu, kad tai, ką veiki, būtų vientisa, harmoninga ir atspindėtų tą laiką, kuriame esi. Apie įtakas, manyčiau, verta suvokti tik tiek, kad jei sutinki bet kokį protaujantį ir jaučiantį žmogų – visada patiri įtaką. Bloga ji ar gera – tai jau laikas parodo. Mes esame susieti vieni su kitais. Tai, man rodos, būtų panašu į tai, kad vieni mėgsta rytais gerti kavą, kiti – tik miegoti, o treti – ir viena, ir kita. Todėl situacija dviprasmiška. Susietas-nesusietas-susietas-nesusietas… taip ir sektų amžinu ratu ši minties ląstelė.
GK: Sunku kalbėt apie įtakas, impulsus, nes iš principo visi įtakojami visų ir tos įtakos įslenka nejučia – nėra jokio skirtumo, ar jos iš čia, ar iš ten (sąvokos „čia“ir „ten“ virtualaus bendravimo pasėkoje taip pat išblunka). Kontekstas visur tas pats. Visi viską žino iš e-mailų, mailing-listų, forumų ir pan. Pokalbis su Lietuvos scenos draugais sėkmingai pratęsiamas su japonu, grojančiu post noise, ar su italų microsoundininku – kontekstas tas pats ir bendruomenė ta pati.
Jei miršta pasaulinei scenai svarbūs žmonės, tokie kaip Luc Ferrari, Koji Tano (MSBR) ar John Balance (Coil), visuose pasauliniuose mailing-listuose pasipila kuo geriausi prisiminimai apie šiuos žmones, apie didžiulį praradimą visai bendruomenei. Yra pasaulinė bendruomenė (tik nežinau kaip ją geriau pavadinti – elektroninės eksperimentinės muzikos, noise‘o, microsoundo, sound arto), ir Lietuvos scena yra tos bendruomenes dalis.
GS: Be abejo, įtaka pasireiškia, bet dažnai pačiais netikėčiausiais rakursais. Kaip tu ir minėjai, sekdamas įvykius pasaulyje, lyg ir tampi viso to dalimi, bet vietinis kontekstas daro labiau emocionalų poveikį. Kaip bebūtų, neva sąmoninga veikla stengiasi eliminuoti nesąmoningus, emocionalius faktorius, bet šie įspaudai lieka, ir juos atrandi savo darbuose praėjus laikui. Kita vertus, jie dažniausiai pasiteisina. Tos “lietuviškosios” įtakos transformuojasi ir perauga į visiškai kitokius darinius, todėl neretai atsekamus tik pačių autorių.
temos: garso menas, interviu, neo-audio |
« nuo Ekrano prie ekrano: judantis vaizdas naujosiose medijose | | ekranai miestui konferencijoje „Urban Screens ’05“ »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.