Rudolf Maresch: mediologija vietoj filosofijos?
transliatorė |
2006-11-19 | 19:56
temos: filosofija,idėjos ir teorijos,mediosofija
Žinojimas nenukrenta iš dangaus, jis glūdi atmintyse, archyvuose, duomenų saugyklose. Prieš tai, kai yra išsaugomas, atšaukiamas ir paruošiamas naujam žinojimui, jis turi būti surinktas, patikrintas ir užrašytas. Paprastai tai atlieka medijos – „minkštos“ kaip akmenys, pieštukai, knygos, ir „kietos“ kaip kameros, plokštelės, duomenų bankai. Tačiau medijos ne tik išsaugoja ir transportuoja žinojimą, jos jį ir įkūnija. Pagal kokias taisykles ir metodus jos tai daro, kokį vaidmenį jos atlieka duomenų ištyrime ir naujienų perdavime bei kaip neišdildomai jos įtakoja ir keičia suvokimą ir kultūrą – visa tai yra mediologinės disciplinos, prasidėjusios devintojo dešimtmečio viduryje, tema – turime progą apžvelgti dvidešimties metų tyrinėjimus.
Intelligo, ut credam (Suprantu, kad tikėčiau)
Petras Abeliaras[i]
Martinas Heideggeris, kuriuo jos istorija remiasi, parodė, kad daiktai, kuriuos mes tariamai laisvai sutinkame, pirmiausiai yra medijų technikų apdorojami į objektus. „Technika“, rašo jis, „nėra tik priemonė. Technika yra išslaptinimo (Entbergens) būdas“. Vadinasi, jai tinka daiktų ir įvykių pirmenybė. Michelis Foucault („Mano visas filosofinis tapsmas buvo nulemtas Heideggerio skaitymo“) panašiai kalbėjo apie [„tą“] žmogų. Žmogus nėra laisvas, kai gamina sau daiktus, jis yra tam tikrų technikų, planų ir programų sėkla [Ejakulat].
Tokiu būdu institucijos (kalėjimai, prieglaudos, psichiatrinės ligoninės …) ir diskursai (disciplinavimas, seksualizavimas, individualizavimas …) tapo jo „pikto“ žvilgsnio prioritetinėmis sritimis. Tačiau jis sustojo prieš tokias „diskursyvias akivaizdybes“, kurios tai „išslaptina“ („entbergen“), prieš technologijas ir medijas. O kartu ir prieš tą „diskursų pasaulį“, kuris susideda iš garsų, spalvų ir skaičių stulpelių. Diskurso analizė, kurią Foucault taiko žinojimo istorijai ir jos produktams, baigiasi ten, kur knyga praranda savo žinojimo monopolį ir šviesos greičiu veikiantys Gutenbergo galaktikos žinojimo kanalų paketai vagia iš jos monopolinę poziciją.
Tai jokiu būdu negalioja tam medijų mokslui, kuris būtent tuo remiasi. Jis prasideda būtent ten, prieš ką diskurso analizė užmerkia akis: ties neįskaitomomis skaičių eilėmis, kurios cirkuliuoja tarp įtinklintų kompiuterių; ties valdymo planais, kurie lieka giliai paslėpti po vartotojų paviršiais; ties informacijos srovėmis, kurios tampa neprieinamomis nepatikimo vartotojo įsiveržimui. Žinoma, stebėjimui yra nustatytos griežtos ribos, nes šie diskursai vyksta toli po ir virš žmogiškojo suvokimo. Tik kompiuteriai, bet ne žmogaus akys ir žmogaus ausys, gali „perskaityti” tai, kas nepasakoma, nematoma ir negirdima. Kol mašinos užrašo ir pristato realumo (des Realen) bangas, tėkmes ir sroves, žmonės turi pasitenkinti mašinų išvestimi (output). Tačiau žmonės turi tai, ko neturi mašinos, – vaizduotės galią. Ji turi užkamšyti tas skyles, kurių negali užpildyti žmogiškasis stebėjimas.
Taigi išeina taip, kad augančiam mašinų parkui reikia ir nuolatinio vartotojo asistavimo. Pavyzdžiui, Formulės-1 bolidas lenktynes laimi tik tuo atveju, jei vairuotojas prieš tai yra optimaliai su juo susiderinęs ir „supranta“ lenktyninės mašinos vidinį gyvenimą. Pirmoji diskurso ir mediologijos dogma ir išvada skamba taip: žmonės yra mašinų apendiksai. Savo begalinių kilpų/rekursijų (Endlosschleifen) grįžtamajame ryšyje (feedback) jie tampa savo technikos funkcija.
Moderno palikimas
Tai nėra visiškai nauja. Iš esmės ir skaičiavimo mašinos numato į priekį tik tai, kas, pasak Foucault, jau žinoma literatūros amžiui. Kai kalba nebėra „būties namai“, daiktai ir ženklai išsisukinėja nuo žmogiško pažinimo, o suprantamumas atsiskiria nuo regimybės, nukrenta ir visi įsitikinimai bei nuorodos, per kuriuos modernybė kadaise susikalbėdavo: sąmonė, kalba, istorija. Determinuoto pasaulio, kurį vis dar stebi visažinis Laplace‘o demonas, pabaiga tampa naujojo pasaulio, kuris atsitiktinių duomenų nebegali užrašyti pastoviomis funkcijomis ir nenutrūkstamomis kreivėmis, tarpuvartė. Jo likimas patenka nebe pareigingiems tarnautojams, tiksliai viską fiksuojantiems ir protokoluojantiems, o kompleksiniams šviesos greičio susijungimams, pažįstantiems nulius ir vienetus bei sakantiems taip arba ne. Medialūs operatoriai pradeda fundamentalią modernybės kaitą ir atlieka epistemologinį lūžį žinojimo produkcijoje. Tik šis „reprezentacijos mąstyme įsišaknijusios rašto tvarkos įtrūkimas“, kaip rašo Bernhardas Siegertas, „išlaisvina skaitmeniškumo (des Digitalen) pasažus ir atveria techninių medijų erdvę“, kurioje žmonės tampa „signalus perdirbančių instrumentų funkcija“.
Tokiu būdu palikimas ir įpėdinystė, kuri nebuvo perimta nuo „reprezentacijos krizės“ protrūkio, atrodo, pirmą kartą yra išaiškinta. Į „neužimtą karaliaus vietą“ veržiasi skaičiavimo mašinos, kurios palengva atima žmonėms iš rankų pasaulio valdymą. Tačiau kol nutiks taip, kad operatoriai atsiskirs nuo savo išradėjų, o mašinos pavergs pasaulį, buvusiam pasaulio valdovui lieka galimybė savo atsistatydinimą patvirtinti gausiais žodžiais.
Pranašingas mokslas
Postmodernybė pateikia daug pasakantį įrodymą. Jis fantazuoja apie „to“ žmogaus, „tos“ išminties, „tos“ istorijos pabaigą ir visai šalia to atgaivina pranašysčių pasaulį. Šį taką, į kurį sykį įžengė Nietzschės Zaratustra ir nuo to laiko jį giria postmodernieji epigonai, Foucault nuolatos neigė ir pats jo atsisakė. Apšvietą perkelti į mitologiją, o pasaulį paversti pasakėčia nebuvo nei jo užsiėmimas, nei atitiko jo skonį. Ir mediologija tam tikru būdu juo seka.
Nors ir ji kartais grįžta prie mitų ir tiekia „pasakojimus, kaip atsitiko tai, ko nėra daugiau jokioje knygoje“. Todėl neretai studijos apie šokio teatrą, Europą arba navigacines sistemas prasideda išvykomis į sakmių pasaulį. Friedrichas Kittleris (Rock Me, Aphrodite (1)), suerzintas kvailo kai kurių mokinių ir anūkų darbo, klajoja Homero pėdsakais. Jis pabėga į tą laiką, kur dievai dar poruojasi su žmonėmis, gimsta titanai, o vakarietiška kultūra kyla iš erotikos, muzikos ir skaičių mišinio. Jo kelias veda atgal į tą graikišką atvirumą, kuris buvo užvertas – pirmiausiai, romėnų teisės ir tiesos metafizikos, vėliau „Vokiečių tautos Šventosios Romos imperijos“ ir, galiausiai, anglo–amerikietiškos laisvės mistikos.
Kittlerio geriausi mokiniai sutinka tai greičiau su skepsiu, nuostaba, o kartkartėmis ir su pasipriešinimu. Vietoje mimezės jie pirmenybę teikia techninėms simuliacijoms, o užuot medijų istoriją pristatę kaip būties istoriją jie užtikrintai jungiasi į naujųjų laikų „būties užmaršties“ tradiciją, kurią vėliau Derrida skaičių teorijos būdu perinterpretavo kaip vaiduokliškai tarp įjungties/išjungties svyruojantį teksto prasmės žaidimą. Kittlerio geriausių mokinių tikslas yra diskursyviai istorišką Foucault a priori perteikti istoriškai techniniu Kittlerio a priori ir galiausiai tai pralenkti.
Rašto likimai
Laukas, kuriame tai yra išbandoma, yra mokslo istorija. Pavyzdžiui, „Skaitmeniškumo pasaže“ (Passage des Digitalen) Bernhardas Siegertas (2) naujai „išvynioja“ matematikos istoriją. Jis skaito Foucault „prieš plauką“ ir gan tarp kitko apverčia jį nuo galvos ant kojų. Nes tam, kad modernybė iškiltų iš diagramų, kreivių ir grafikų jūros, Veimaro mediologas matematinį diskursą pakelia iki diskurso bei medijų archeologijos paradigmos. Taigi jam jis yra ne kažkoks diskursas, o pagrindžiantis, toks, kuris kuria kitus diskursus ir atramas. Tai, kas matematiką predestinuoja jėgos diskursui, yra jos aukštas formalizacijos laipsnis.
Taip Siegertas eksplicitiškai stoja prieš Foucault. Pastarasis nors ir gyrė matematikos „modelio charakterį“ bei „formalų griežtumą ir įrodinėjimą“ kaip pavyzdinį daugumai mokslinių diskursų, tačiau formalizacijos laipsnyje matė „blogą pavyzdį“ „tikrajam mokslų tapsmui“, kurį aprašo istorikas. Jei matematiką laikytume, kaip Foucault „Žinojimo archeologijoje“, „visų kitų mokslų atsiradimo ir tapsmo prototipu“, būtų „homogenizuotos visos ypatingos istoriškumo formos“, būtų „peržengti“ visi istoriniai „slenksčiai, diskursyvinės praktikos“, būtų „redukuotasi į vieną pjūvį“ ir tokiu būdu būtų naujai atkurta „kilmės problematika“.
Visuomet, kai moderno diskurse yra sprendžiama matematikos rolė ir statusas, tampa aišku, kad Siegertui „operatorių take-off” yra inicijuojamas diskurso struktūrų, iš kurių universalus matematikos formalizmas akivaizdžiai yra naujuosius laikus pagrindžiantis ir juos peržengiantis. Tačiau jos istoriją nuo kitų istorinių santykių atskirti pavyksta tik tada, kai modernybė suvokiama kaip signalų ir pašto epocha, kaip begalinė pliusų ir minusų, nulių ir vienetų, negatyvaus ir pozityvaus grandinė, ir tokiu būdu ji, kaip epistemologinių lūžių istoriška a priori, paviršutiniškai, tačiau nebe eksplicitiškai yra pririšama prie techninių dispozityvų (Dispositive) materialumo.
Tačiau trūksta įžeminimo (Vererdung) ir materialaus substrato, į kurį „atsivaizduoja“, įsirašo ir įsikūnija žodžiai ir skaičiai, jie patalpinami į žmogiškosios dvasios pageidavimą ir laisvą išmonę. Nesibaigiančiame „į(jungimo)“ ir „iš(jungimo)“, „toli“ ir „čia“, elektros ir magnetizmo žaidime šaipydamasis ir juokdamasis, pliaukšėdamas sau į šlaunis iš už simuliakrų ir jų simuliacijų kaskadų išlenda Platonas.
Realiai mašininis medialumas (Real-maschinelle Medialität)
Bernhardas Dotzleris (3) turi kažką panašaus omenyje. Jis taip pat pasakoja istoriją, kibernetikos priešistorę, tačiau nurodo kitą kryptį nei Siegertas. Apie gryną opozicijoje esančių operatorių žaidimą, kurį primeta dekonstruktyvizmas, jis nėra itin geros nuomonės. Taip pat ir apie „gramatologinius“ pasisakymus à la Siegert: „Techninės medijos yra įkurtos pagrindo atsitraukime“. Iš esmės jis lieka ištikimas „klasikiniam mąstymui“, jis argumentuoja epistemologiškai, taigi ir filosofiškai.
„Diskurse ir mediume“ (Diskurs und Medium) Regensburgo mediologas kategoriškai nusisuka nuo visų bandymų „skaičių režimą diagramatiškai […] paversti į „abstrakčią mašiną“. Kibernetinėse mašinose įsikūnija tvirtas žinojimas, jos, pasak Warreno McCullocho, yra „Embodiments of Mind“. Kaip tik šiandieniniai life sciences, taip pat ir gražūs nauji kibernetinės erdvės pasauliai yra akivaizdūs įrodymai, kaip anonimiškai arba paslėptai kibernetinis žinojimas valdo pasaulį.
Jei norima studijuoti kompiuteriais formuojamą ir jų suformuotą kultūrą, vargu ar įmanoma atsisakyti rūsčios „įsikūnijimo“ sąvokos. Tik jeigu nėra paaiškinama materijos sąvoka, apmąstoma žinojimo ir technikos, diskurso ir mediumo savitarpiškumas, pasirodo, kaip ženklai, simbolinės kalbos ir mašinos reikalauja „realaus mašininio medialumo“ ir bendros valdymo technikos dėka tampa pajėgūs palengva „skristi savo sparnais“.
Tam, kad tai pademonstruotų, Dotzleris veda skaitytoją per diskursyvines Kanto, Babbage’o ir Turingo praktikas, konfrontuoja pakraščių ir pavienius įvykius su esminiais kelio ženklais ir atradimais, kol iš vienos praktikos išauga kita arba iš Jacquardo audimo staklių ir Holleritho perforacinių kortelių atsiranda televizijos ir žvaigždžių kulto pradmenys.
Soste
Programa, vienijanti atsitiktinę ir tariamai aklą įvairiausių diskursų ir žinojimo konfigūracijų seką, tiekia „transcendentalizmą“. Atskirdamas substancijos sąvoką nuo funkcijos sąvokos ir žmogiškąjį pažinimą suprasdamas kaip gryną duomenų perdirbimą jis palengva ruošia lauką ir dirvą naujai „daiktų tvarkai“[ii]. Tik „tokio mąstymo būdo revoliucija“ daro galimas Babbage’o popieriaus mašinas ir žmogų kaip naują žinojimo ir Turingo mašinos objektą. Kol kibernetika orientuojasi į matematikos modelius, grynos išminties kritika įsikimba į matematikos ir fizikinio žinojimo struktūras.
Tačiau jų skirtumai, ribos ir lūžiai atsiskleidžia tik tada, kai jie yra traktuojami pagal archeologinį metodą, o diskurso analizė suprantama kaip kolektyvinė atmintis naujienų technikai ir mašinų logikai. Tas, kas ja naudojasi ir klausia apie tų žinojimo formacijų, kurios atsispindi aparatūrose ir medijose, kilmę ir ištakas, atskleis tuos santykius ir struktūrų giminystės ryšius, kurie užtušuoja „transcendentalizmą“ ir „kibernetiką“. Pavyzdžiui, „operatorių nepriklausomybės pasiekimą“, operatorių, kurių nė nebūtų be popieriaus, knygos ir literatūros. Arba patirtis, kad ir programos bei kodai yra toli nuo literatūros. Jie dažnai turi nuosavą stilių, yra elegantiškesni, estetiškai labiau vykę nei kiti ir kultūriškai paženklinti. Tas, kas naudoja programinę įrangą, sąmoningai įgyja ir tam tikrą kultūrą. Dėl to tokios šalys kaip Iranas, Birma arba Kinija užsitveria nuo tinklo laiminimų bei laimės pažadų ir kontroliuoja priėjimą.
Antra vertus, jei diskurso analizė konfrontuoja su kibernetine algoritmine žinojimo forma, greitai atsitrenkiama į jos ribas. Tarp jos ir naujienų technikos laikotarpio plyti pasauliai. „Elektros pasaulis su alfabetiniu sutinka taip, kaip alfabetinis su analfabetiniu pasauliu“, rašo Dotzleris. Turingo mašina panaikina ne tik klasikines dispozicijas ir pradinėse operacijose ištirpdo mąstymo ir aritmetines operacijas – rašto epochos pabaiga ženklina ir literatūros mirtį.
Taip Turingo mašina, kuri nuo šiol lydi visus mąstymo procesus, užima tas tuščias ir/arba sistemos vietas, kurias kadaise daiktų tvarkoje laikė žmogus. Senosios dvasios ir materijos vietą užėmė kibernetika. Ji tampa mokslų vedančiąja naujoje epochoje ir tokiu būdu išstumia iš sosto filosofiją.
Ribų ženklinimai
Tai nėra nauja ir vėliausiai po Kittlerio knygos „Gramofonas, filams, rašomoji mašinėlė“ visiems gerai žinoma kaip antroji vokiškos mediologijos dogma. Tačiau tol, kol mašinos žinojimas vyksta begalinėse kilpose/rekursijose (in der Endlosschleife) ir užsisklendžia medijų neaiškume, dirbtinis intelektas ir filosofinė kritika toliau figūruoja tame pačiame žinojimo lauke.
Tačiau tai, Dotzlerio nuomone, nėra blogai. Vieno ribos neturi tapti kito trūkumu. Taip iš to, ko negali mašinos ir/arba dirbtinis intelektas, gaunama kažkas pozityvaus. Kaip Foucault „Beprotybės istorijoje klasikinėje epochoje“ (vok. vertimas „Wahnsinn und Gesellschaft“) vieno apribojimas yra kito įgalinimo pagrindas. Jei technikos analizė aprašo tai, kas neįmanoma pagal medijines technines sąlygas, diskurso analizė prieina prie kritikos funkcijos ne apgaulės ir sąmokslo atskleidimo prasme, o kaip būdas, kaip jį savo miniveikale suprato Foucault: kas yra kritika, būtent kaip laikysenos būdas, tam tikras santykis su techninių medijų ribomis.
Neatsitiktinai tai primena požiūrius, išsakytus Adorno „Negatyviojoje dialektikoje“ (Negative Dialektik) arba Ulricho Sonnemanno „Negatyviojoje antropologijoje“ (Negative Anthropologie“). Dar 68-ųjų revoliucijos išvakarėse jie parodė, kaip tai, ko pasiekė emancipacinis diskursas, jam vis dėlto neatsiskleidžia, ir žmogiškumas (das Humanum) pirmiausiai kyla iš jo paneigimo ir nebuvimo. Savirefleksija nebūtinai yra mediologijos užsiėmimas. Taip pat dėl to – tam, kad per diskurso analizę išeitume iš diskurso analizės, – nekyla klausimas nei dėl simboliškumo išsiplėtimo, nei dėl dialektinio grynųjų sąvokų judėjimo. Taip pat ir „Pasažas (Passage)“ (Siegertas) ir/arba „Skaitmeniškumo pozityvizmas“ („Positivismus des Digitalen") (Dotzleris) toliau griežtai svarsto teiginius pagal Foucault kaip paprasčiausius „Įvykius ir daiktus“, kurie labai įtemptame rezonansų lauke susiduria su kitais teiginiais, veiksmais, eksperimentais ir metodais, kurie abipusiškai mažėja ir persilieja, prasilenkia ir išsirūšiuoja.
Mediologo miegas
Sulig šiuo sprendimu mediologas katapultuojasi savo paties sukurtoje dilemoje. Nepaisant visų neigimų jis įsipainioja į tuos spąstus, kurie išaiškino moderno diskursą ir atkasė „Apšvietos dialektiką“ (Dialektik der Aufklaerung).
Viena vertus, jis nori įrodyti, kad ženklai, simboliai ir kalkuliacijos yra autonomiški žinojimo nešėjai, kurie nei orientuojasi į grynumą (Dotzleris), nei atsigręžia į materialų substratą (Siegertas). Siegertui tai yra matematikos „griežtas formalizmas“, nulemiantis jos kaip vedančiojo mokslo vietą, Dotzleriui tai yra „transcendentalizmas“, kurį kibernetika mašiniškai techniškai suprojektuoja į ateitį ir nulemia jos vietą kaip modernybės ir filosofijos pasekmių mokslo.
Kita vertus, jis vis dėlto prasibrauna pro aiškumo įtikinamumą ir galią, kurie nuolatos siekia įrodyti naujas ontologines vietas, teikiančias atramą, orientaciją ir prasmę. Religija ir politika, džihadas ir kultūra, etniškumas ir rasė susieja tai, ką iš laisvai kursuojančių (flottierenden) ženklų išstūmė kanalų autokratija ir autologija (Autologie). Tas, kas juos įvardija rašto chimeromis, nužemina iki medijų „šmėklų pasirodymo“, nepastebi, kad jie yra tiesiog tų pačių išraiška ir efektas. Tariamai „neideologizuoti“ kanalai, ženklai ir simboliai kaip tik produkuoja tas šmėklas, kurios nori išginti „skaitmeniškumo pozityvizmą“.
Heideggerio „būtis“, jei taip norima, šmėkliška prasme yra visuomet esama, taip pat ir tada, kai ji ne visuomet arba ne bet kuriuo metu tokia pripažįstama. Ji kuria „atoveiksmio efektus“, kurių negalima atmegzti nei medijiškai, nei mašiniškai. Kanalo miegas, kuriuo miega mediologai, gimdo, kaip būtų galima sakyti turint galvoje aliuziją į Goyos modernybės vaizdinę inscenizaciją, tas pabaisas, kurias istoriškai ir semiotiškai jis laiko „kanalizuotomis“.
Credo, ut intelligam (tikiu, kad suprasčiau).
Anzelmas Kanterberietis
Žinojimo trapumas
Kaip tik Foucault tokiam „užslėptumui“ dar turėjo budrią akį. „Krašto puolėjo mąstymas“, kuris lydi jo „etnografinį žvilgsnį“, visuomet yra ir „kito“ bei „visiškai kito“ mąstymas. Jo tariamas „linksmas pozityvizmas“ buvo nuolatos lydimas „žinojimo subversijos (ardomosios veiklos)“. Teisingai, jei šis pasirodo kaip galios struktūra ir palaiko galią. Jo interesas taip pat visuomet buvo nukreiptas į tas žinojimo vietas, kur „absoliutus žinojimas“ pavirsta „ne-žinojimu“. „Cirkuliuojantis absoliutus žinojimas yra galutinis nežinojimas“, rašo Georges Bataille „Vidiniame patyrime“. „Esama akimirkos“, papildo Foucault, „kurioje kalba patenka prie savo ribų, iš savęs išeina, susprogsta ir radikaliai pasiduoda: juokiantis, verkiant, ekstazėje, nuolatos besitęsiančiame aukos siaube“.
Jei robotai imituotų futbolą, o ZKM arba AEC būtų simuliuojamos bangos ir vaivorykštės, tai su Ronaldino laisvuoju smūgiu virš sienelės arba tomis bangomis ir saulėlydžiais, kuriuos išgyvena banglentininkas Malibu pakrantėse, jie turėtų mažai ką bendra. Prarajos, skiriančios skaičiavimą nuo patyrimo, negali užverti nei vaizduotės galia, nei mašinų logika.
Aistrą grynai dabarčiai arba tam „nevaržomumui […], kuris atsiskleidžia akimirksniu“, Bataille nurašė filosofijai, o Blanchot – literatūrai. Prieš tą „vidinę patirtį“, kuri maitinasi stipriomis emocijomis, ir išvydus paveikslą, beskaitant vieną eilutę arba išgirdus groove staiga ir bet kuriuo metu gali patekti į džiugų svaigulį ir bekraštį susižavėjimą, skaičiuotuvai stovi nebylūs, kvaili ir bežadžiai.
Žinoma, kompiuteriai ir medijų mašinos taip pat palaiko ypatingus santykius su tuo, kas neįsisąmoninta. Kas to nežinotų geriau nei tas mediologas, kuris daktaro Schreberio psichofiziką, sielos mokslą ir įvairius reikšmingus ir keistus dalykus paverčia savo tiriamosios veiklos prioritetinėmis sritimis. Realumo įsiveržimą Siegertas taip pat priskiria matematikai. Palinkęs virš savo plunksnos 1753 metais fizikas Georgas Wilhelmas Richmannas nutrenkiamas žaibo, priėmusio pelėdos impulso diagramos pavidalą. Žinoma, tiek formulių, kurios skaičiuoja, tiek mašinų, kurios veikia, filosofinė kritika yra betikslė ir bejėgė. Visų pirma, tuomet, kai ji nori prie jų pritapti. Jei kalba eina tik apie skaičiavimą, mašinos yra nenugalimos. Klausimas tik toks, ar filosofija tuo apsiribos ir ar ji privalo to norėti. Filosofija yra daugiau nei tai, kas jai priskiriama šiuo atveju.
Informacijos mėgsta būti surinktos, išsaugotos ir perkeltos į kompiuterių centrus, tačiau tai žinoma pirmiausia žmogaus smegenyse, kurie jais rūpinasi. Pati Henri Poincaré pastanga įrodyti matematiškai greičiau pavyksta įnoringoms žmonių dvasioms nei suderintoms mašinų smegenims. O kalbant apie medijų mašinų įjungimą ir valdymą kibernetinėje algoritminėje erdvėje, tai šis suverenumas yra visiškai kitos rūšies nei jį turi tas žmogus, kuris save išeikvoja ir sužlugdo grubiu juoku, liūdesiu arba susisprogdinimu.
|
Bernhardas Dotzleris, Diskursas ir mediumas. Apie kompiuterio kultūros archeologiją (Zur Archäologie der Computerkultur). Fink leidykla 2006, 232 p., 26.90 €. |
Nuorodos
(1) http://www.telepolis.de/r4/artikel/22/22695/1.html
(2) http://www.uni-weimar.de/medien/kulturtechniken/personen/siegert/siegert.html
(3) http://www-mw.uni-regensburg.de/professur.html
[i] Originale Paul Abälard , tačiau tai veikiausiai autoriaus arba korektūros klaida.
[ii] Aliuzija į Michelio Foucault knygos „Les Mots et les choses“ („Žodžiai ir daiktai“) vokiško vertimo pavadinimą „Die Ordnung der Dinge“ („Daiktų tvarka“).
Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Čebatariūnaitė ir Kęstas Kirtiklis
Tekstas iš žurnalo Telepolis, straipsnio nuoroda: http://www.telepolis.de/r4/artikel/23/23722/1.html
Copyright © Heise Zeitschriften Verlag
temos: filosofija, idėjos ir teorijos, mediosofija |
« Friedrich Kittler: fenomenologija versus mediologija (1 d.) | | multimedijos festivalis „CENTRAS6“ vyksta Kaune »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.