Rock Me, Afrodite (2 d.)
transliatorė |
2006-08-25 | 22:27
temos: idėjos ir teorijos,interviu,medijų studijos,mokslas ir technologijos
Friedrichas Kittleris laikomas žymiausiu Vokietijos medijų teoretiku. Šiame interviu jis aiškina, kodėl paliko medijų studijas (Medienwissenschaft). 62 metų mokslininkas savo vėlyvuosiuose darbuose grįžta prie ikisokratikų. Kodėl? Antje Wegwerth klausinėja Friedrichą Kittlerį.
Dvi beprotiškai gražios mintys
Tai krikščionybę savo ruožtu nusakytumėte kaip kultūrinę katastrofą.
Friedrichas Kittleris: Julijonas Atpuolėlis parašė laišką galilėjiečiams, krikščionims, atvirą imperatorišką laišką. Ten jis parašė dvi beprotiškai gražias mintis. Pirmoji:
„Jūs galite pamokslauti, statydintis bažnyčias, aš pats jums mielai pastatydinsiu didžiulę bažnyčią ir jums ją padovanosiu, jūs esate tokie pat laisvi, kaip ir visi likusieji mano imperijoje. Tik vieno jūs negalite, jūs negalite jaunimui aiškinti mūsų poetų su nuolatiniais komentarais, esą visa tai tik alegoriška, nes nesą jokių dievų ir nimfų ir už šituos aiškinimus, kurie niekina eilėraščius, dar imti pinigus. Šitai aš jums draudžiu“.
Tai, sakyčiau, pirmoji graži mintis, kurią šiandien vėl turėtume reaktualizuoti, o antroji graži mintis yra:
„Ne viską išradome mes, graikai, skaičiavimas skaičiais yra kilęs iš Finikijos pirklių, tačiau mes iš jų išmokome. Astronomija kilo iš babiloniečių, tačiau mes iš jų išmokome. Geometrija kilo iš egiptiečių laukų matavimo per Nilo potvynius, tačiau mes, graikai, tai taip pat iš jų išmokome. O tada mes išradome ketvirtą dalyką, kuris kitus tris, aritmetiką, geometriją ir astronomiją pirmąsyk sujungė į gražų ketvertą, būtent muziką, kuria mes visiems galime įrodyti, kad dėsniai (Gesetze) galioja“.
Tuomet jis klausia:
„O jūs, krikščionys, ką jūs galite pasiūlyti? Nieko“.
Taigi graikai nėra tokie šovinistai, kad sakytų, jog viskas yra graikiška. Jie dėkingi savo pirmtakams.
Jūs skundžiatės šiandien įprastu priešiškumu geismams.
Friedrichas Kittleris: Taip, tai man atrodo blogiausia, ir tai, ką didieji ikisokratikai, mano, Nietzsche‘s ir Heideggerio pirmtakai numatė. Heideggeris kartą pasakė, jam gyvam esant neišspausdintame, kaip tik 1945-ųjų vasarą užrašytame pašnekesyje, kad mąstyme išties viskas yra apie meilę (um die Liebe geht im Denken). Tai man visiškai viską supainiojo, nes išleistuose darbuose apie tai nei žodžiu neužsimenama.
Aš kaip tik sėdžiu prie Platono idėjų teorijos perdirbimo. Kodėl Euripidas ir Sokratas išrado kūno ir sielos atskyrimą? Koks buvo to tikslas? Mano atsakymas: tam, kad padarytų dievus kilniais. Dievai arba turėjo gyventi monogamiškai, arba dievas turėjo būti vienas, ir tokiu atveju jis neturėtų jokių problemų su monogamija. Kvailiausias dalykas su dievais yra jų kismas, jie gali mums apsireikšti kaip žmonės, kaip moterys, kaip vyrai, kaip gyvūnai, kaip gulbės, kaip ereliai ir taip toliau. O tada Platonas sako, kad dievo esmė, vieno dievo esmė yra būti vienam.
Jam uždraustos visos metamorfozės ir jo esmei būdinga tai, kad jis nesikeičia, todėl poezijos negali būti. Taškas, pranešimo pabaiga. Turiu omeny, negalima visko prigaminti/išspausti (erschaffen) iš pasaulio per šitą vieną gyvenimą, tačiau kažkaip iškyla, tai aš bandysiu kitą semestrą per Pynchoną išnagrinėti, iškyla dingstis į pasaulį įvesti tokias sąvokas kaip metaforos ir alegorijos.
Bet kai taip parašyta Homero, tai reikia tą kažkaip paaiškinti. Platonas svarsto, ar jis gali tai padaryti, ar jis gali tai pasakyti, nesantuokinį Arėjo ir Afroditės permiegojimą aštuntoje Odisėjos giesmėje, ar tai galima aiškinti kaip Dangaus ir Žemės jungtuves, sakyti, kad tai yra tik Žemės ir Dangaus alegorija. Tuomet jis sako: taip nieko nebus, nes jaunimas, kuriam norime paaiškint, nežino, kas yra alegorija. Jiems dar negalima teigti šitos fiktyvumo nuostatos. Kitais žodžiais, aš jaučiu, kad visoje literatūrologijoje, tokioje, kokią mes žinom, su kertinėm sąvokom, tokiom kaip metafora, turima omenyje ne tai, kas teigiama. Išties tai jie nori paaiškint deives ir dievus ir jų svetimumą.
Erotika, muzika ir graikiška matematika
Sakote, esama vertingų dalykų, kuriuos mums padovanojo senovės graikai. Erotika, muzika ir matematika. Kodėl pabrėžiate matematiką?
Friedrichas Kittleris: Nes ji kažką veikia, nes ji yra praktiška. Nes ji tikrai atveria formas ir erdves. Kai René Thomas, didis matematikas, dar buvo jaunas ir nepardavęs savo senstančio proto Aristoteliui, jis parašė knygą apie morfogenezę (Morphogenese) ir struktūrinį stabilumą, kuri buvo sudaryta tik iš Herakleito citatų ir matematinių lygčių, turėdamas tikslą parodyti, kad visa matematika yra poravimosi matematika.
Iš esmės tai susidėjo iš to, kad jis pateikė algoritmus viršutinėms/aukštutinėms (spitze), reikšmingoms (hochsignifikante) ir labilioms (labile) formoms, o iš kitos pusės – ilgalaikėms, stabilioms formoms. Aš išsyk supratau, ką jis turėjo omenyje: falą ir vulvą. Jis iš tiesų bandė sukurti modernią seksualinę matematiką, kuri yra geresnė ir preciziškesnė už senąją pitagorišką skirtį, kad vyras turi viena koja daugiau nei moteris, tris vietoj dviejų.
Tačiau ir matematikoje yra aprašymo problemų. Prancūzų filosofas Henri Bergsonas kartą parašė: mes negalime suvokti cukraus gabaliuko tirpimo. Mes sutraukome procesą.
Friedrichas Kittleris: Taip, mes jį sutraukome į atskirus paveikslėlius, kaip kino juostoje.
Lygiai tą patį daro matematika, kai ji apskaičiuoja procesus. Ji privalo susmulkinti procesus į mažiausias, smulkiausias daleles. Dėl to ji visuomet gali aprašydama tik artėti, aproksimuotis.
Friedrichas Kittleris: Taip, galima šitaip sakyti. Aš visuomet tai šen, tai ten judu. Lygiai kaip ir jūs. Tačiau tai ne matematika. Tai tik skiriamasis bruožas, skiriantis Naujųjų Laikų ir graikų matematiką, tik Naujųjų Laikų matematika gali aprašyti procesus kaip procesus, nykstamuosius dydžius (infinitesimal), kaip jūs sakote, su pamėgtuoju artinimusi prie kontinuumo arba prie realybės.
Skirtingai tam, ką jūs pasakėte, man atrodo, kad visur ten, kurlink žengia matematika artindamasi prie gryno procesų aprašymo, kad ji ten vėl tampa graikiška, grįžta į sveikuosius skaičius ir ten jai gera. Didysis fizikas Arnoldas Sommerfeldas, kuris apie 1920-uosius metus, taip sakant tarsi tėvas, savo dviejų mokinių Wernerio Heisenbergo ir Erwino Schrödingerio pavidalu sugeneravo kvantų fiziką, kurioje abu sūnūs buvo labai kieti (toll), pasakė paprastai: mes vėl pitagoriečiai, mes turime sveikuosius skaičius ir nieko tarp jų. Yra elektronų padėtis vienas ir elektronų padėtis du, tačiau nėra elektronų padėties 1,79.
Aš manau, kad giliausia Turingo mintis buvo ta pati. Turingas tvirtina, kad realių skaičių yra neapsakoma daugybė, vietoj neparankių, nesuskaičiuojamų realių skaičių Turingas įveda patogią, suskaičiuojamą užbaigtą realių skaičių aibę. Ir dar jam yra aišku, kad apskaičiuojamos aibės, visos apskaičiuojamos aibės, pagal Cantoro (Cantor) įrodymą yra ekvivalentiškos sveikųjų skaičių aibei ir todėl jomis galima operuoti, kaip ir apskaičiuotomis kvantinėmis būsenomis. Ir faktiškai iš to seka, kad Turingo mašina skaičių p užrašo taip pat, kaip atrodo Leibnizo skaičiaus p formulė.
Turingo mašina yra paprasčiausiai šitos formulės automatizavimas. Ši matematika man atrodo esminė, nes ji smulkina ne požymius transcendentaliai, o daiktą savaime, jei galima taip piktai pasakyti. Man atrodo, kad matematika, kuri taip pat vadinasi, prasideda nuo pitagoriečių, žodis matematika įvestas Archito, o jo mokytojai ir pirmtakai pasakė pirmąjį sakinį apie tai, jog skaičiai yra lyginiai ir nelyginiai. Iš to seka: visiems harmoningiems intervalams kitaroje, lyroje galioja tai, kad jie yra intervalai tarp dviejų sveikųjų skaičių, maža to, kiekvieną kartą tarp lyginio ir nelyginio, nes tas santykis visuomet sukuria įtampą tarp skaičiaus ir po jei einančio; trys su dviem – kvinta, keturi su trim – kvarta ir t.t.
Kiekviena harmonija, kiekvienas grožis yra pora tarp lyginio ir nelyginio. Atsiranda matematika, kurioje skaičių teorija nebėra skaičiavimas, o neapskaičiuojamumas. Lyginiai ir nelyginiai yra, taip sakant, pradžia tokio vystymosi ta kryptimi, jog matematika mato struktūras, o ne suskaičiuojamus daiktus.
Norėdama aprašyti struktūras Heinzo von Foresterio kibernetika pasiūlė operatorių sąsają (Kopplung). Dabar niekam neberūpi tai, jog šitas aprašymas taip pat tegali būti tik aproksimacija, esama dar ir kitų naudojimo apribojimų. Organinės struktūros, pavyzdžiui, suformuoja savo operatorius tarsi tik procese. Nėra jokios pilnai suformuotos sistemos, o tada seka procesas.
Friedrichas Kittleris: Taip, tuomet, žinoma, papuolama į aprašymo dilemą. Tačiau tai taikytina tik toms sistemoms, į kurias mes pakliūvame, techninėms sistemoms. Tokią, deja, greičiausiai yra pagaminęs Dievas, pradžioje sistema, tuomet įjungiama elektra ir tada vyksta procesas.
Aš turiu omenyje baisumą grįžtamojo ryšio grandinėse (Rückkopplungsschleifen), kuriomis remiasi muzikinė elektronika – be grįžtamojo ryšio grandinių jokių dažnių, jokių tonų, nieko, yra tai, jog žmogus neišgali jų matuoti, kol jos vyksta/sukasi. Reikia jas supjaustyti norint išmatuoti, ir tuomet procesas nebevyksta, taigi tai, ką norima išmatuoti yra nepagaunama.
Kantas man kelia galvos skausmą
Gal šita aprašymo problema yra ne tiek matematikos, kiek pažinimo teorijos problema?
Friedrichas Kittleris: Aš visuomet buvau prieš pažinimo teorijas. Kantas varo man ligą. Dailios matematikos formos, jau, manau, yra virsmo fenomenai (Kippphänomene), kuriuos galima užrašyti kaip procesus arba kaip sistemas, tuo tarpu sukuriant atvirkštines formules.
Pagaliau jau esu gavęs tai raštu iš Brüningo. Jis tiria išties spektrinę geometriją, ir man telefonu paaiškino šitaip: „įsivaizduok, kad turime gitarą, kuria grojama didelėje koncertų salėje. Visur yra įtaisyti mikrofonai-matavimo punktai ir visi šie matavimo punktai turi savo koordinates erdvėje. Tada mes atliekame Fourier transformaciją visiems erdvėje esantiems signalams, perskaičiuojame ir norime“ – užbaigia jis juokdamasis, – „iš salės, aido, laikinės trukmės, dažnio problemų ir Fourier transformacijų galiausiai rasti gitaros geometrinę formą“. Po to jis juokdamasis pasakė: „tai mes padarome tik apytiksliai“. Noriu pasakyti, kad šitas plikas pilvas, šitas rezonanso pagrindas gali būti iš jo procesų išskaičiuotas, tai jau yra neįtikėtina.
Rašydamas savo knygą buvau truputį susimovęs. Matysite, kad išvada (Schluss) apie pitagoriečių matematiką yra blogiausia visoje knygoje. Matematiką aš pristačiau ne taip gražiai kaip mano mokytojas Johannesas Lohmannas Musiké und Logose. Tačiau jis, nepaisant keleto žavingų pastabų apie Kadmo ir Harmonijos jungtuves, praleido erotiškumą ir šokį. Todėl aš dėjau daugybę pastangų, šias analogiškas puses plačiau aprašyti, būtent Dionizą ir meilę. Rolandas Barthesas paskutiniame Mitologijų sakinyje štai kaip gražiai pasakė:
„Aš matau tik dvi inversiškas metodo galimybes. Arba mes darome poeziją, tuomet visi prarandame kritinį mąstymą (kritische Vernunft), arba mes darome kritinį mąstymą, tačiau tuomet mes prarandame bet kokią poeziją“.
Tai dilema. Niekas negali, aš taip pat jau nebegaliu, perkirsti Gordijaus mazgo, kurį užmezgė Aristotelis, kalbu apie materijos ir formos perskyrą. Tai yra tai, apie ką mes visą laiką kalbame, procesas ir struktūra tėra kuklesnis to pervadinimas.
Sekso perteklius ir Stygius, arba Niekis prie sekso (Das Zuviel an Sex und das Zuwenig, oder das Nichts an Sex)
Jau pasirodė Jūsų pirmasis tomas „Muzika ir matematika“, viso suplanuoti keturi.
Friedrichas Kittleris: Taip, keturi loginiai tomai, tačiau yra suplanuoti septyni fiziniai tomai. Dabar sąlyginai sunkus tomas apie Platoną ir Aristotelį. Tuomet visiškai triuškinantis dvigubas tomas vieno fizinio tomo pavidalu apie Romą ir krikščionis, sekso Perteklius ir Stygius, arba Niekis prie sekso. Nenoriu daug rašyti apie viduramžių muziką, kurią menkai išmanau, arba turiu labiau įsiklausyti, noriu pagerbti Tristaną kaip Odisėjo sugrįžimą, rekursiją, labai pagerbti kurtuazinės meilės atradimą iš naujo, pasunkintomis krikščioniško gyvenimo sąlygomis.
Toliau norėčiau pagalvoti apie Euripidą, apie didįjį XVII amžių, Leibnizo muzikos teoriją, algebros atsiradimą ir tuo pat metu sukurtą Racine‘o „Phèdre“, ką nors parašyti ir visa tai pavadinti meile. Tuomet piktą tomą apie XIX amžių, apie seksą ir logiškai ketvirtą tomą, be jokių pavadinimų, apie ateitį.
Pasižadėjote palaikyti ryšį su studentais, nebus lengva sekti vėlyvąjį Kittlerį.
Friedrichas Kittleris: Manau, tai atsipirks. Aristotelis, o ir Heideggeris, pavertė logiką grynuoju mąstymu, atskyrė logiką nuo daiktų padėties, nuo ontologijos. Toliau logika savarankiškėjo ir galiausiai tapo filosofijos katedrų dalyku. Dabar, naujausiais laikais, galima atsisakyti filosofijos katedrų, nes logiką naudoja mašinos. Filosofijos pabaiga ir mąstymo uždavinys yra eiti šiuo keliu nuo ikisokratikų pirmyn ir atgal ir perduoti tai toliau. Aš manau, kad tai yra suprantama.
Jei paprasčiausiai vienąsyk savo girdimajai patirčiai atversite, o tai svarbiausia, ką žmogus gali padaryti, kad graikai savo kūdikius vadindavo Theodorais ir Theodotomis, tai yra Dievo duotais, o romėnai savo vaikus vadino Tercijum, Kvartu, Kvintu, Sekstu, Septimu, kas tuomet įvyksta, kokia nuostata tai pagrindžia. Čia gali įsiveržti matematika.
Ta pati dešimtainė sistema legionuose, kai legionas vengia eiti į kovą, į mūšį su Hanibalu, kur jie tikrai žino, kad tekės kraujo upės, kiekvienas dešimtas turi išeiti į priekį ir atsisveikinti su galva. Iš romėnų kyla oktavos, kvintos, kvartos, visa mūsų muzikinė terminija, kai graikai tam reikalui vartojo visiškai šnekamosios kalbos žodžius, kurie turėjo ryšį su kasdiene kalbos vartosena. Taigi man mano užduotis atrodo matematiką, paprastus dalykus, struktūrinius dalykus, dalykus-kodus atnešti į kalbą.
Kai gaminome knygą fiziškai, Gutenbergo technikos pagalba, pastebėjau: knyga tikrai reikalauja kulto, ji rašo Graikas vietoje graikiškai, Hebrajus vietoje hebraiškai, mano C-kodu parašytas raides ji verčia kitomis raidėmis, tinkančiomis normaliam tekstui. Mes tikrai džiaugėmės Unicode, nes man atrodo, kad tai yra vienintelė evidencija, kuri gali būti perteikta skaitytojams.
Žinote ką, šitoje sakinių su ženklais gamyboje mes užtrukome penkis mėnesius, taip kad į paprastas spausdinimo klaidas aš dorai net neatkreipiau dėmesio. Jų turėtų būti reliatyviai, vidutiniškai daug dėl to, kad galutinės redakcijos aš neturėjau. Taigi svajoju apie antrą leidimą. Bent jau pirmojo tomo. Dar truputį bijau, kaip dažnai sakau, kad man atsitiks, kaip atsitiko Klausui Theweleitui, kuris buvo prisiplanavęs visam gyvenimui, taip kaip aš dabar, tačiau jis visus projektus nutraukė ir dabar rašo knygas apie futbolą.
Aš tikiuosi, kad kaip nors išlaikysiu, ir ne tik aš, bet ir mano skaitytojai taip pat ištvers. Taigi jei nusipirksite dar ir antrą tomą, apie Platoną, tai bus gerai. Kitiems dar reikia laiko.
Literatūra:
Friedrich Kittler, Musik und Mathematik 1: Hellas – Aphrodite. München 2005
Friedrich Kittler, Musen, Nymphen und Sirenen. Köln 2005 (Audio-CD, 56 Minuten)
Iš Vokiečių kalbos vertė Kęstas Kirtiklis
Tekstas iš el. žurnalo „Telepolis“, nuoroda į teksto originalą: http://www.heise.de/tp/r4/artikel/22/22695/1.html
temos: idėjos ir teorijos, interviu, medijų studijos, mokslas ir technologijos |
« Rygoje prasideda naujųjų medijų meno festivalis „Art + Communication” | | “Metateorinės semantinės pelkės“ ir kiti fragmentai iš “Art + Communication: Waves” festivalio »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.