• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2569489 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Rock Me, Afrodite (1 d.)

    | 2006-07-23 | 20:02
    temos: filosofija,interviu,medijų studijos,seksas

    Friedrichas Kittleris
    laikomas žymiausiu Vokietijos medijų teoretiku. Šiame interviu jis
    aiškina, kodėl paliko medijų studijas (Medienwissenschaft). 62 metų
    mokslininkas savo vėlyvuosiuose darbuose grįžta prie ikisokratikų.
    Kodėl?
    Antje Wegwerth klausinėja Friedrichą Kittlerį.

    Beprotiškai gražios mintys, laimės pojūtis matematikoje, kultūrinėse katastrofose ir kovoje su geismais. Interviu su Friedrichu Kittleriu.

    Kodėl turite sunkumų su medijų studijomis/medijų mokslu (vok. Medienwissenschaft)?

    Friedrichas Kittleris: Problemos dėl medijų mokslo
    (Medienwissenschaft) kyla jau vien iš to, kad ant mano kabineto ir
    katedros durų kabo užrašas „Medijų estetika ir medijų istorija“, o ne
    „Estetika ir teorija“ arba „Medijų mokslas“ (Wissenschaft der Medien).
    Medijų teorijai mes atidarėme naują katedrą. Apie tai aš įtemptai
    galvoju jau pakankamą laiko tarpą, vienuolika metų.

    Aš norėčiau medijų istorijos, o ne paprasčiausiai medijų
    mokslo/medijų studijų (Medienwissenschaft) ar medijų teorijos, nes jau
    dešimtojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje buvo matyti, jog
    McLuhano pradėtoji aktualioji medijų teorija sparčiai plinta.

    Daugelis į ją persikvalifikavusių atėjo iš sociologijos arba masinių
    medijų tyrimų (Massenmedienforschung), iš ne istoriškų, savos istorijos
    neturinčių neilgai gyvuojančių mokslų. Manau, aš žinojau, jog man
    pavyzdžiu galėtų būti Haroldas Innisas (Harold Innis), 1950-aisiais
    Londono Imperial College skaitęs tikrai imperišką (vok. imperiale)
    paskaitą, kurioje pradėjo nuo Senovės Egipto ir Babilono, ir visus
    faktus, na, bent jau tai, kas susiję su raštu ir raštų judėjimu
    (Schriftverkehr), ir komunikacija laiškais bei aplinkraščiais, pateikė
    tobulai istoriškai.

    Dalykas tas, kad vidutiniškam Kittleriui šita istorija nebuvo
    visiškai išsamiai žinoma. Man tai suprantama. Tas, kas ateina iš
    naujosios vokiečių literatūrologijos, laiko graikišką ir lotynišką
    literatūrą vieninteliu šaltiniu, pasakojančiu apie tuometines medijas,
    nes archeologinių duomenų, kurie teiktų patikimą pagrindą ar horizontą,
    yra mažai išlikę. Tai buvo silpnoji vieta, kuri, skirtingai nuo Inniso,
    ilgą laiką silpnino mano medijų istoriją. Šiandien nebenorėčiau rašyti
    knygos apie optines medijas neminėdamas Aristotelio, nes pati sąvoka
    mediumas kyla iš Aristotelio žiūros teorijos. Šiandien aš tai mielai
    įtraukčiau, tą daro ir mano jaunieji kolegos.

    Antroji problema su medijų mokslu, su tuo, kaip jis dabar vystomas,
    yra pats jo moksliškumas, kitaip tariant jo virtimas mokslu (vok.
    Verwissenschaftlichung), jo profesionalizavimas, išplitimas visoje
    Vokietijoje ir tuo pačiu jo specializavimasis atskirybėse ir detalėse.

    „Medijų menas“: varo į pasiutimą!

    Kokias detales turite omenyje?

    Friedrichas Kittleris: Nenorėčiau minėti vardų, tačiau aš
    pažįstu vieną jaunuolį, kuris visą savo gyvenimą darė karjerą iš to,
    kad preparavo Nietzsche-rašomąją mašinėlę (vok.
    Nietzsche-Schreibmaschine), kuri minima mano habilitacijos darbe.

    Esama taip pat Nešventosios Sąjungos tarp lengvabūdžių medijų
    menininkų ir medijų teoretikų, kurie pataikauja medijų menininkams ir
    menininkėms ir abipusiškai vieni kitus šlovina. Kartą buvau vienoje
    elektroninėje meno parodoje Čikagoje, prie pat ežero, prie gražaus
    didžiulio Mičigano ežero. Iš esmės medijų meną sudarė photoshopo dirbiniai, su viena šaunia iš Hamburgo kilusia išimtimi, kuri buvo fantastiškai gera.

    Menininkai programuoja HTML ar kokia kita mašinoms be galo tolima
    kalba , kažkokius paveiksliukus, o tada ateina jauni profesoriai ir
    profesorės ir rašo jiems straipsnius, koks tai „kietas menas“. Aš visų
    jų klausiau apie jų vartojamą programavimo kalbą, ir jie man sąžiningai
    atsakė, kad naudoja HTML, o ši šauni išimtis iš Hamburgo atsakė: „in plain C“ (gryna C), paprasčiausia C, o ne C++.
    Nueikite pas Peterį Weibelį, kuris dabar pastatė meno ir medijų
    technologijų centrą, bet kai jis išgirsta žodžius „medijų menas“,
    įsiunta. Jam yra taip pat kaip man.

    Begalė žmonių šiandien kalba apie kompiuterius neturėdami jokio technologinio supratimo

    Humanitariniai mokslai beveik tradiciškai turi iškreiptą santykį
    su technologijomis. Tai jie sykį aiškiai parodė psichofizikos
    pavyzdžiu. Užuot smalsiai stebėję gyvus psichofizikų eksperimentus,
    humanitariniai mokslininkai metėsi į savęs aprašinėjimą ir su
    pasitenkinimu pareiškė, jog tai nepatenkina jų reikalavimų. Tai buvo
    ilgai lauktas leidimas privilegijuoti humanitarinius mokslus gamtos
    mokslų atžvilgiu. Iš mokslo istorijos pozicijų galima pasakyti, kad
    gamtos mokslai patys numanevravo į nuošalę. Ar jūs šiandieniam medijų
    mokslui naudojate panašią analizę?

    Friedrichas Kittleris: Čia galima išvesti didelių
    paralelių. Manau, kad yra negerai, jog esama daugybės žmonių, kurie
    šiandien kalba apie kompiuterius, neturėdami nei menkiausio
    technologinio supratimo, tačiau niekam viešojoje sferoje tai nekrenta į
    akis, jog vyksta šiokios tokios nesąmonės, technologijos vėl išvytos,
    ir [neatsižvelgiant į jas] sukurta bendroji teorija, kiborgo-teorija
    arba kolektyvinio intelekto teorija.

    Vis dėlto po truputį man ima atrodyti, kad Vikipedijoje ir
    panašiuose dalykuose matyti kolektyvinę inteligenciją yra pagrįsta.
    Tačiau, pavyzdžiui, kiborgai, visą dešimtmetį Judith Buttler ar Donnos
    Harraway, ar kaip ten tos damos vadinasi, dėka yra tapę priimtini. Arba
    Williamas Gibsonas su savo Newromancer ir toliau sekusiais romanais, niekam neiškilo klausimas, ar technologinės įrangos vystymosi mainstreame yra mainstreamas. Mano manymu – absoliučiai ne.

    Gerai, esama to stebuklo – dirbtinės tinklainės iš silicio, ir
    darsyk grįžtant prie Aristotelio, kur jau, taip sakant, naudojami
    protezai ligoms ir neįgaliesiems, sąsajos tarp kūno ir silicio, tačiau
    milijardai leidžiami visai kita kryptimi. Jei tai tiesa, kad svarbiausi
    tyrimai, Antono Zeilingerio
    ir panašių, juda kvantų kompiuterijos (Quantencomputerei) kryptimi,
    tuomet tai yra kelias tolyn nuo kūno ir biokarboninės masės, kuri mus
    sudaro, su 70 ar 80 procentų vandens, tokiu atveju keliai dar labiau
    išsiskirs.

    Gerai apmokami vergai-programuotojai

    Kai kalbama apie industrinę programinės įrangos gamybą, Jūs
    mielai kalbate apie gerai apmokamus vergus-programuotojus (vok.
    Programmiersklaven). Techniškai žiūrint, kompiuterių amžius nėra toks
    įspūdingas, galima būtų daug daugiau padaryti, veikiau tai yra
    ekonominis kompromisas.

    Friedrichas Kittleris: Tai galima taikyti ir laikraščių
    verslo puslapiams, kuriuose niekuomet nėra sąžiningai rašoma apie
    principus, pagal kuriuos Drezdene vyksta konkurencinė kova tarp „AMD“
    ir „Intel“.

    Skaitytojas patiria tik tai, kad vieni turi vienokį akcijų kursą,
    kiti – kitokį, tačiau tai, kad „AMD“ susijusi su žlungančiu
    europietišku projektu, ir tuo dailiai struktūriškai prispaudė „Intelį“,
    šitai aš visuomet sužinau tik iš c‘t,
    kuris yra vienintelis žurnalas, publikuojantis principus to, kas išties
    vyksta ir nelaiko programuotojų vergais, veikiau autoriais, kurie
    kitiems žmonėms, menkiau išmanantiems reikalą, paprastais žodžiais
    parašo, apie ką išties eina kalba.

    Aš nenoriu su savo studentais aptarinėti paskutinių technologinių
    detalių medijų moksle, tačiau programuoti jie turėtų išmokti. Jie
    turėtų žinoti, kokias mašinas jie programuoja, ir kaip programinė
    įranga (software) ir techninė įranga (hardware) veikia viena kitą.

    Nuo simuliacijos prie stimuliacijos!

    Jūs nuolat pamokslaujate apie techninę įrangą. Jei dabar
    traukiatės iš grynojo medijų mokslo, jūs norėtumėte atsisakyti tos
    svarbios vietos, kurią jūs užėmėte medijų moksle…

    Friedrichas Kittleris: Ne, nenorėčiau jos palikti. Sunku būtų
    pasiteisinti prieš studentus. Sakykim taip, dėstyme viskas turi būti
    paprasta, ir tą reikia tęsti, todėl sekančiam semestrui kaip seminaro
    temą aš pasiūliau Thomaso Pynchono romaną Gravity‘s Rainbow (vok. Die Enden der Parabel), paprasčiausiai
    todėl, kad tai yra knyga, kurią visi gali ir turi nusipirkti, ir dar
    todėl, kad nėra beveik jokios kitos literatūrinės medijų istorijos iki
    pat Antrojo pasaulinio karo.

    O mano paties tyrimai juda visai kita kryptimi. Tačiau leiskite man
    dar pasakyti, jog Peteris Weibelis ne vien paprasčiausiai tyčiojasi iš
    šiuolaikinio medijų meno, tačiau vienoje jaudinančiai gražioje savo
    paskaitoje Lisabonoje paaiškino, jog jau praėjo 30 simuliuoto meno metų.

    Po to jis pateikė savo pamąstymus apie kompiuterinės techninės
    įrangos vystymosi perspektyvas sekančius 20 metų ir beveik
    spinduliuodamas pranašiškai paskelbė, jog jei dabartinis medijų menas
    būtų budrus ir blaivus, jis dalyvautų naujame vystymesi ir pereitų nuo
    simuliacijos prie stimuliacijos. Taip jau pasakyta. Tada aš galėjau jam
    pasakyti, kad Stimula, Augustino akyse, buvo kiauliškiausia iš visų lotyniškų dievybių. Tai jį pradžiugino.

    Sakote, toliau kuriate studentams programas. O savo tyrimuose
    sukate visai kita kryptimi. Kodėl gi nedarote savo tyrimo seminaro
    tema? Kodėl yra toks skirtumas?

    Friedrichas Kittleris: Taip, čia turbūt irgi yra įtampa tarp
    bendradarbių, su kuriais kartu tyrinėjame problematiką nuo pat
    Graikijos iš vienos pusės, ir jaunųjų studentų, kurie šiandien gauna
    tik proseminarus (seminarai pirmųjų kursų studentams) ar vieną gražią
    baisią dieną jiems kaip bakalaurams yra įbrukami privalomi studijų
    moduliai.

    Iš jų būtų perdaug reikalauti dar apmąstyti visą Antiką ir
    Viduramžius. Aš mielai pradedu seminarus nuo Gottfriedo iš Strasbūro
    (Tristano ir Izoldos). Kai aš garsiai perskaitau, jie dar šiek tiek
    supranta vidurinę vokiečių aukštaičių kalbą (Mittelhochdeutsch), tačiau
    patys perskaityti jos jau nebegali. Taigi aš iš nieko negaliu tikėtis,
    kad jis įkirs Homerą graikiškai.

    Apleistos istorijos didybė

    Kodėl tai darote?

    Friedrichas Kittleris: Aš dabar kaip tik rašau apie tai
    tekstą, ir tai yra beprotiškai sunku. Esama transcendentalinės
    iliuzijos, kurią sukūrė ir sustiprino transcendentalinė filosofija, kad
    mes pasaulį iš savęs, tai yra, iš dabartinės būklės aprašom. Juo toliau
    yra daiktai, juo jie yra mažesni ir nesvarbesni, kaip daiktai
    horizonte. Tada stebimasi, kaip Parcifalis Wolframo von Eschenbacho
    romano pradžioje stebisi, kad bokštai vis didėja jojant artyn prie
    pilies.

    Šita transcendentalinė iliuzija, kuri, pavyzdžiui,
    Horkheimerio/Adorno Apšvietos dialektikoje skandalingai baisingai
    dvokia, iš esmės susideda iš to, jog iki Kanto viskas buvo labai gerai
    žinoma.

    Atitinkamai tuodu, ypač Adorno, jautė, kad taip nelabai galėjo būti,
    kad pasaulis atsirado 1790 arba 80 m., su grynojo proto kritika, ir
    tada jie į priekį greitai pastatė Odisėją, o iš Odisėjo padarė pirmąjį
    kantininką, biurgerį (Bürger) ir transcendentalinį subjektą. Tai taip
    vaikiška, tiesą sakant, net juokinga. Mano išsilavinimas buvo dėkingas:
    aš buvau romanistas (vert.: studijavau romanų kalbas) ir skaityti
    pradėjau dar ankstyvaisiais viduramžiais bei buvau filosofas – mes
    skaitėme Aristotelį ir Platoną, o mano didžiausia laimė yra tai, kad
    retsykiais aš matydavau Heideggerio šešėlį, šliurinantį koridoriais, ir
    manau, jog jo neteologinės, nenukreiptos į tikslą būties istorijos
    bandymas man atrodo esąs vienintelis protingas būdas, kaip galima
    aprašyti Europos istoriją, t.y., daiktų istoriją, tomis kalbomis,
    kuriomis aš sunkiai paskaitau.

    Aš netikiu, kad šnekamoji ar dainuojamoji kalba yra mediumas, kurį
    žmogus gali analizuoti kartu su daugybe techninių medijų, bet aš tikiu,
    kad ji yra būties namai, mūsų būties, jei galima tai suformuluoti bent
    kiek žmoniškiau nei Heideggeris.

    Šita būties istorija yra tokia preciziška, jei leisite man trumpai
    nubrėžti jos apmatus. Muzika tebesivadina graikišku žodžiu muzika, o
    orkestras tebesivadina orkestru, o choras tebesivadina choru, o gitaros
    plektras (liet. mediatorius) vis dar plektras, gitara vadinasi pagal kithára (didžioji lyra). Alpių citra pavadinta pagal kithára, ir sitara Indijoje yra pavadinta nuo kitháros, taigi šita muzika išplito taip plačiai iki pat klasikinės Indijos.

    Graikų kalba ir programavimo kalbos

    Tačiau Homero graikų kalbos nebėra gyvų kalbų tarpe.

    Friedrichas Kittleris: Tai tikra katastrofa, visų graikiškų
    žodžių vertimas į bedugnę (ins Bodenlose), kaip pasakytų Heideggeris,
    Cicerono lotynų kalbą. Apleidžiant muziką viskas buvo išversta ir tapo,
    taip sakant, be šaknų. Faktiškai mes pirmieji po graikų gyvename
    kultūroje, kur vienoje ženklų sistemoje yra integruotos visos ženklų
    sistemos. Nuo Romos laikų taip nebuvo, tai pastebėjo jau Izidorius Sevilietis 700-aisiais ar 600-aisiais po Kristaus.

    Romėnai laikėsi savo siaubingai primityvių skaičių ženklų
    (Zahlzeichen), o iš graikų netiesiogiai buvo perėmę raides, tačiau pas
    graikus raidės, garsiniai ženklai, kiek vėliau skaičiai, o dar vėliau
    ir tono aukščio ženklai buvo užkoduoti tuo pačiu alfabetu. Taigi
    struktūriškai mūsų Turingo laikai yra rekursija į šitą graikišką ženklų
    rinkinio vienybę.

    Kuo kompleksiškesnis ženklų rinkinys, tuo didesnės galimybės.

    Friedrichas Kittleris: Dabar studijavau Artimųjų Rytų rašto
    teoretikus iki pat ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų. Jie turi kietas
    ženklų sistemas, tačiau tas graikiškos ženklų sistemos rekursyvumas,
    viena ženklų sistema – visko pagrindas, relevantiškas viskam, kas
    poetiškai, matematiškai ir muzikoje užkoduojama, tai sensacinga.

    Tačiau žvilgtelėję į programavimo kalbas pamatysime, kad jos palyginus su graikų yra reliatyviai silpnos.

    Friedrichas Kittleris: vienu požiūriu reliatyviai silpnos, kitu – neįtikėtinai efektyvios.

    Tai jums rūpi efektyvumas?

    Friedrichas Kittleris: Man vis dar rūpi grožis, o akivaizdu,
    kad pas graikus yra gražiau nei pas mus. Aš visiškai praleidau arba
    pamiršau, kad paskaitose apie pasaulio istorijos filosofiją Hegelis
    savo studentams pasakojo šį tą beprotiškai gražaus apie graikus.
    Graikai klausėsi ir žavėjosi viskuo, ką jie suvokė, tačiau nesižavėjo
    tuo, kas yra keista, neįprasta, hibridais, pabaisomis ir panašiai. Jie
    žavėjosi tuo, kas gamtoje natūralu, ir tuo domėjosi.

    Taip atsirado nimfos, kurias žmonės stebėdavo prie šaltinių. Jei
    stebėdavo labai įkyriai, įsimylėdavo to šaltinio nimfą ir jau kitaip
    nebegalėdavo, čia vis dar Hegelis, kaip tik išsipjauti nendrinę fleitą,
    ją suderinti ir atsiliepti į nimfos dainavimą arba šaltinio šniokštimą,
    taip atsirado Panas, piemenų fleitos išradėjas. Manau, tai gražiai
    nusako mūsų meno ir kultūros kilmę.

    Antra interviu dalis.

    Iš vokiečių kalbos vertė Kęstas Kirtiklis

    Tekstas iš el. žurnalo „Telepolis“, nuoroda į teksto originalą:

    http://www.heise.de/tp/r4/artikel/22/22695/1.html

    temos: filosofija, interviu, medijų studijos, seksas |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.