Rock Me, Afrodite (1 d.)
transliatorė |
2006-07-23 | 20:02
temos: filosofija,interviu,medijų studijos,seksas
Friedrichas Kittleris
laikomas žymiausiu Vokietijos medijų teoretiku. Šiame interviu jis
aiškina, kodėl paliko medijų studijas (Medienwissenschaft). 62 metų
mokslininkas savo vėlyvuosiuose darbuose grįžta prie ikisokratikų.
Kodėl? Antje Wegwerth klausinėja Friedrichą Kittlerį.
Beprotiškai gražios mintys, laimės pojūtis matematikoje, kultūrinėse katastrofose ir kovoje su geismais. Interviu su Friedrichu Kittleriu.
Kodėl turite sunkumų su medijų studijomis/medijų mokslu (vok. Medienwissenschaft)?
Friedrichas Kittleris: Problemos dėl medijų mokslo
(Medienwissenschaft) kyla jau vien iš to, kad ant mano kabineto ir
katedros durų kabo užrašas „Medijų estetika ir medijų istorija“, o ne
„Estetika ir teorija“ arba „Medijų mokslas“ (Wissenschaft der Medien).
Medijų teorijai mes atidarėme naują katedrą. Apie tai aš įtemptai
galvoju jau pakankamą laiko tarpą, vienuolika metų.
Aš norėčiau medijų istorijos, o ne paprasčiausiai medijų
mokslo/medijų studijų (Medienwissenschaft) ar medijų teorijos, nes jau
dešimtojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje buvo matyti, jog
McLuhano pradėtoji aktualioji medijų teorija sparčiai plinta.
Daugelis į ją persikvalifikavusių atėjo iš sociologijos arba masinių
medijų tyrimų (Massenmedienforschung), iš ne istoriškų, savos istorijos
neturinčių neilgai gyvuojančių mokslų. Manau, aš žinojau, jog man
pavyzdžiu galėtų būti Haroldas Innisas (Harold Innis), 1950-aisiais
Londono Imperial College skaitęs tikrai imperišką (vok. imperiale)
paskaitą, kurioje pradėjo nuo Senovės Egipto ir Babilono, ir visus
faktus, na, bent jau tai, kas susiję su raštu ir raštų judėjimu
(Schriftverkehr), ir komunikacija laiškais bei aplinkraščiais, pateikė
tobulai istoriškai.
Dalykas tas, kad vidutiniškam Kittleriui šita istorija nebuvo
visiškai išsamiai žinoma. Man tai suprantama. Tas, kas ateina iš
naujosios vokiečių literatūrologijos, laiko graikišką ir lotynišką
literatūrą vieninteliu šaltiniu, pasakojančiu apie tuometines medijas,
nes archeologinių duomenų, kurie teiktų patikimą pagrindą ar horizontą,
yra mažai išlikę. Tai buvo silpnoji vieta, kuri, skirtingai nuo Inniso,
ilgą laiką silpnino mano medijų istoriją. Šiandien nebenorėčiau rašyti
knygos apie optines medijas neminėdamas Aristotelio, nes pati sąvoka
mediumas kyla iš Aristotelio žiūros teorijos. Šiandien aš tai mielai
įtraukčiau, tą daro ir mano jaunieji kolegos.
Antroji problema su medijų mokslu, su tuo, kaip jis dabar vystomas,
yra pats jo moksliškumas, kitaip tariant jo virtimas mokslu (vok.
Verwissenschaftlichung), jo profesionalizavimas, išplitimas visoje
Vokietijoje ir tuo pačiu jo specializavimasis atskirybėse ir detalėse.
„Medijų menas“: varo į pasiutimą!
Kokias detales turite omenyje?
Friedrichas Kittleris: Nenorėčiau minėti vardų, tačiau aš
pažįstu vieną jaunuolį, kuris visą savo gyvenimą darė karjerą iš to,
kad preparavo Nietzsche-rašomąją mašinėlę (vok.
Nietzsche-Schreibmaschine), kuri minima mano habilitacijos darbe.
Esama taip pat Nešventosios Sąjungos tarp lengvabūdžių medijų
menininkų ir medijų teoretikų, kurie pataikauja medijų menininkams ir
menininkėms ir abipusiškai vieni kitus šlovina. Kartą buvau vienoje
elektroninėje meno parodoje Čikagoje, prie pat ežero, prie gražaus
didžiulio Mičigano ežero. Iš esmės medijų meną sudarė photoshopo dirbiniai, su viena šaunia iš Hamburgo kilusia išimtimi, kuri buvo fantastiškai gera.
Menininkai programuoja HTML ar kokia kita mašinoms be galo tolima
kalba , kažkokius paveiksliukus, o tada ateina jauni profesoriai ir
profesorės ir rašo jiems straipsnius, koks tai „kietas menas“. Aš visų
jų klausiau apie jų vartojamą programavimo kalbą, ir jie man sąžiningai
atsakė, kad naudoja HTML, o ši šauni išimtis iš Hamburgo atsakė: „in plain C“ (gryna C), paprasčiausia C, o ne C++.
Nueikite pas Peterį Weibelį, kuris dabar pastatė meno ir medijų
technologijų centrą, bet kai jis išgirsta žodžius „medijų menas“,
įsiunta. Jam yra taip pat kaip man.
Begalė žmonių šiandien kalba apie kompiuterius neturėdami jokio technologinio supratimo
Humanitariniai mokslai beveik tradiciškai turi iškreiptą santykį
su technologijomis. Tai jie sykį aiškiai parodė psichofizikos
pavyzdžiu. Užuot smalsiai stebėję gyvus psichofizikų eksperimentus,
humanitariniai mokslininkai metėsi į savęs aprašinėjimą ir su
pasitenkinimu pareiškė, jog tai nepatenkina jų reikalavimų. Tai buvo
ilgai lauktas leidimas privilegijuoti humanitarinius mokslus gamtos
mokslų atžvilgiu. Iš mokslo istorijos pozicijų galima pasakyti, kad
gamtos mokslai patys numanevravo į nuošalę. Ar jūs šiandieniam medijų
mokslui naudojate panašią analizę?
Friedrichas Kittleris: Čia galima išvesti didelių
paralelių. Manau, kad yra negerai, jog esama daugybės žmonių, kurie
šiandien kalba apie kompiuterius, neturėdami nei menkiausio
technologinio supratimo, tačiau niekam viešojoje sferoje tai nekrenta į
akis, jog vyksta šiokios tokios nesąmonės, technologijos vėl išvytos,
ir [neatsižvelgiant į jas] sukurta bendroji teorija, kiborgo-teorija
arba kolektyvinio intelekto teorija.
Vis dėlto po truputį man ima atrodyti, kad Vikipedijoje ir
panašiuose dalykuose matyti kolektyvinę inteligenciją yra pagrįsta.
Tačiau, pavyzdžiui, kiborgai, visą dešimtmetį Judith Buttler ar Donnos
Harraway, ar kaip ten tos damos vadinasi, dėka yra tapę priimtini. Arba
Williamas Gibsonas su savo Newromancer ir toliau sekusiais romanais, niekam neiškilo klausimas, ar technologinės įrangos vystymosi mainstreame yra mainstreamas. Mano manymu – absoliučiai ne.
Gerai, esama to stebuklo – dirbtinės tinklainės iš silicio, ir
darsyk grįžtant prie Aristotelio, kur jau, taip sakant, naudojami
protezai ligoms ir neįgaliesiems, sąsajos tarp kūno ir silicio, tačiau
milijardai leidžiami visai kita kryptimi. Jei tai tiesa, kad svarbiausi
tyrimai, Antono Zeilingerio
ir panašių, juda kvantų kompiuterijos (Quantencomputerei) kryptimi,
tuomet tai yra kelias tolyn nuo kūno ir biokarboninės masės, kuri mus
sudaro, su 70 ar 80 procentų vandens, tokiu atveju keliai dar labiau
išsiskirs.
Gerai apmokami vergai-programuotojai
Kai kalbama apie industrinę programinės įrangos gamybą, Jūs
mielai kalbate apie gerai apmokamus vergus-programuotojus (vok.
Programmiersklaven). Techniškai žiūrint, kompiuterių amžius nėra toks
įspūdingas, galima būtų daug daugiau padaryti, veikiau tai yra
ekonominis kompromisas.
Friedrichas Kittleris: Tai galima taikyti ir laikraščių
verslo puslapiams, kuriuose niekuomet nėra sąžiningai rašoma apie
principus, pagal kuriuos Drezdene vyksta konkurencinė kova tarp „AMD“
ir „Intel“.
Skaitytojas patiria tik tai, kad vieni turi vienokį akcijų kursą,
kiti – kitokį, tačiau tai, kad „AMD“ susijusi su žlungančiu
europietišku projektu, ir tuo dailiai struktūriškai prispaudė „Intelį“,
šitai aš visuomet sužinau tik iš c‘t,
kuris yra vienintelis žurnalas, publikuojantis principus to, kas išties
vyksta ir nelaiko programuotojų vergais, veikiau autoriais, kurie
kitiems žmonėms, menkiau išmanantiems reikalą, paprastais žodžiais
parašo, apie ką išties eina kalba.
Aš nenoriu su savo studentais aptarinėti paskutinių technologinių
detalių medijų moksle, tačiau programuoti jie turėtų išmokti. Jie
turėtų žinoti, kokias mašinas jie programuoja, ir kaip programinė
įranga (software) ir techninė įranga (hardware) veikia viena kitą.
Nuo simuliacijos prie stimuliacijos!
Jūs nuolat pamokslaujate apie techninę įrangą. Jei dabar
traukiatės iš grynojo medijų mokslo, jūs norėtumėte atsisakyti tos
svarbios vietos, kurią jūs užėmėte medijų moksle…
Friedrichas Kittleris: Ne, nenorėčiau jos palikti. Sunku būtų
pasiteisinti prieš studentus. Sakykim taip, dėstyme viskas turi būti
paprasta, ir tą reikia tęsti, todėl sekančiam semestrui kaip seminaro
temą aš pasiūliau Thomaso Pynchono romaną Gravity‘s Rainbow (vok. Die Enden der Parabel), paprasčiausiai
todėl, kad tai yra knyga, kurią visi gali ir turi nusipirkti, ir dar
todėl, kad nėra beveik jokios kitos literatūrinės medijų istorijos iki
pat Antrojo pasaulinio karo.
O mano paties tyrimai juda visai kita kryptimi. Tačiau leiskite man
dar pasakyti, jog Peteris Weibelis ne vien paprasčiausiai tyčiojasi iš
šiuolaikinio medijų meno, tačiau vienoje jaudinančiai gražioje savo
paskaitoje Lisabonoje paaiškino, jog jau praėjo 30 simuliuoto meno metų.
Po to jis pateikė savo pamąstymus apie kompiuterinės techninės
įrangos vystymosi perspektyvas sekančius 20 metų ir beveik
spinduliuodamas pranašiškai paskelbė, jog jei dabartinis medijų menas
būtų budrus ir blaivus, jis dalyvautų naujame vystymesi ir pereitų nuo
simuliacijos prie stimuliacijos. Taip jau pasakyta. Tada aš galėjau jam
pasakyti, kad Stimula, Augustino akyse, buvo kiauliškiausia iš visų lotyniškų dievybių. Tai jį pradžiugino.
Sakote, toliau kuriate studentams programas. O savo tyrimuose
sukate visai kita kryptimi. Kodėl gi nedarote savo tyrimo seminaro
tema? Kodėl yra toks skirtumas?
Friedrichas Kittleris: Taip, čia turbūt irgi yra įtampa tarp
bendradarbių, su kuriais kartu tyrinėjame problematiką nuo pat
Graikijos iš vienos pusės, ir jaunųjų studentų, kurie šiandien gauna
tik proseminarus (seminarai pirmųjų kursų studentams) ar vieną gražią
baisią dieną jiems kaip bakalaurams yra įbrukami privalomi studijų
moduliai.
Iš jų būtų perdaug reikalauti dar apmąstyti visą Antiką ir
Viduramžius. Aš mielai pradedu seminarus nuo Gottfriedo iš Strasbūro
(Tristano ir Izoldos). Kai aš garsiai perskaitau, jie dar šiek tiek
supranta vidurinę vokiečių aukštaičių kalbą (Mittelhochdeutsch), tačiau
patys perskaityti jos jau nebegali. Taigi aš iš nieko negaliu tikėtis,
kad jis įkirs Homerą graikiškai.
Apleistos istorijos didybė
Kodėl tai darote?
Friedrichas Kittleris: Aš dabar kaip tik rašau apie tai
tekstą, ir tai yra beprotiškai sunku. Esama transcendentalinės
iliuzijos, kurią sukūrė ir sustiprino transcendentalinė filosofija, kad
mes pasaulį iš savęs, tai yra, iš dabartinės būklės aprašom. Juo toliau
yra daiktai, juo jie yra mažesni ir nesvarbesni, kaip daiktai
horizonte. Tada stebimasi, kaip Parcifalis Wolframo von Eschenbacho
romano pradžioje stebisi, kad bokštai vis didėja jojant artyn prie
pilies.
Šita transcendentalinė iliuzija, kuri, pavyzdžiui,
Horkheimerio/Adorno Apšvietos dialektikoje skandalingai baisingai
dvokia, iš esmės susideda iš to, jog iki Kanto viskas buvo labai gerai
žinoma.
Atitinkamai tuodu, ypač Adorno, jautė, kad taip nelabai galėjo būti,
kad pasaulis atsirado 1790 arba 80 m., su grynojo proto kritika, ir
tada jie į priekį greitai pastatė Odisėją, o iš Odisėjo padarė pirmąjį
kantininką, biurgerį (Bürger) ir transcendentalinį subjektą. Tai taip
vaikiška, tiesą sakant, net juokinga. Mano išsilavinimas buvo dėkingas:
aš buvau romanistas (vert.: studijavau romanų kalbas) ir skaityti
pradėjau dar ankstyvaisiais viduramžiais bei buvau filosofas – mes
skaitėme Aristotelį ir Platoną, o mano didžiausia laimė yra tai, kad
retsykiais aš matydavau Heideggerio šešėlį, šliurinantį koridoriais, ir
manau, jog jo neteologinės, nenukreiptos į tikslą būties istorijos
bandymas man atrodo esąs vienintelis protingas būdas, kaip galima
aprašyti Europos istoriją, t.y., daiktų istoriją, tomis kalbomis,
kuriomis aš sunkiai paskaitau.
Aš netikiu, kad šnekamoji ar dainuojamoji kalba yra mediumas, kurį
žmogus gali analizuoti kartu su daugybe techninių medijų, bet aš tikiu,
kad ji yra būties namai, mūsų būties, jei galima tai suformuluoti bent
kiek žmoniškiau nei Heideggeris.
Šita būties istorija yra tokia preciziška, jei leisite man trumpai
nubrėžti jos apmatus. Muzika tebesivadina graikišku žodžiu muzika, o
orkestras tebesivadina orkestru, o choras tebesivadina choru, o gitaros
plektras (liet. mediatorius) vis dar plektras, gitara vadinasi pagal kithára (didžioji lyra). Alpių citra pavadinta pagal kithára, ir sitara Indijoje yra pavadinta nuo kitháros, taigi šita muzika išplito taip plačiai iki pat klasikinės Indijos.
Graikų kalba ir programavimo kalbos
Tačiau Homero graikų kalbos nebėra gyvų kalbų tarpe.
Friedrichas Kittleris: Tai tikra katastrofa, visų graikiškų
žodžių vertimas į bedugnę (ins Bodenlose), kaip pasakytų Heideggeris,
Cicerono lotynų kalbą. Apleidžiant muziką viskas buvo išversta ir tapo,
taip sakant, be šaknų. Faktiškai mes pirmieji po graikų gyvename
kultūroje, kur vienoje ženklų sistemoje yra integruotos visos ženklų
sistemos. Nuo Romos laikų taip nebuvo, tai pastebėjo jau Izidorius Sevilietis 700-aisiais ar 600-aisiais po Kristaus.
Romėnai laikėsi savo siaubingai primityvių skaičių ženklų
(Zahlzeichen), o iš graikų netiesiogiai buvo perėmę raides, tačiau pas
graikus raidės, garsiniai ženklai, kiek vėliau skaičiai, o dar vėliau
ir tono aukščio ženklai buvo užkoduoti tuo pačiu alfabetu. Taigi
struktūriškai mūsų Turingo laikai yra rekursija į šitą graikišką ženklų
rinkinio vienybę.
Kuo kompleksiškesnis ženklų rinkinys, tuo didesnės galimybės.
Friedrichas Kittleris: Dabar studijavau Artimųjų Rytų rašto
teoretikus iki pat ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų. Jie turi kietas
ženklų sistemas, tačiau tas graikiškos ženklų sistemos rekursyvumas,
viena ženklų sistema – visko pagrindas, relevantiškas viskam, kas
poetiškai, matematiškai ir muzikoje užkoduojama, tai sensacinga.
Tačiau žvilgtelėję į programavimo kalbas pamatysime, kad jos palyginus su graikų yra reliatyviai silpnos.
Friedrichas Kittleris: vienu požiūriu reliatyviai silpnos, kitu – neįtikėtinai efektyvios.
Tai jums rūpi efektyvumas?
Friedrichas Kittleris: Man vis dar rūpi grožis, o akivaizdu,
kad pas graikus yra gražiau nei pas mus. Aš visiškai praleidau arba
pamiršau, kad paskaitose apie pasaulio istorijos filosofiją Hegelis
savo studentams pasakojo šį tą beprotiškai gražaus apie graikus.
Graikai klausėsi ir žavėjosi viskuo, ką jie suvokė, tačiau nesižavėjo
tuo, kas yra keista, neįprasta, hibridais, pabaisomis ir panašiai. Jie
žavėjosi tuo, kas gamtoje natūralu, ir tuo domėjosi.
Taip atsirado nimfos, kurias žmonės stebėdavo prie šaltinių. Jei
stebėdavo labai įkyriai, įsimylėdavo to šaltinio nimfą ir jau kitaip
nebegalėdavo, čia vis dar Hegelis, kaip tik išsipjauti nendrinę fleitą,
ją suderinti ir atsiliepti į nimfos dainavimą arba šaltinio šniokštimą,
taip atsirado Panas, piemenų fleitos išradėjas. Manau, tai gražiai
nusako mūsų meno ir kultūros kilmę.
Iš vokiečių kalbos vertė Kęstas Kirtiklis
Tekstas iš el. žurnalo „Telepolis“, nuoroda į teksto originalą:
http://www.heise.de/tp/r4/artikel/22/22695/1.html
temos: filosofija, interviu, medijų studijos, seksas |
« e. miestas ir e. miestiečiai | | the Korsakow syndrome effects: Interactive Film Lab @ Synch 2006 (summary) »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.