• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 1 prisijungę dabar
    • 2773314 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Robert Hauser: langas į pasaulį arba apie interneto ateitį

    | 2007-10-01 | 15:57
    temos: ATEITIS,idėjos ir teorijos,interneto sfera,mokslas ir technologijos

    „Internetas yra paskutinė ir lemiama tiesioginiams pojūčiams kilusi grėsmė“, tačiau, nepaisant to, mes einame link „nuotolinės visuomenės plėtros, ir būtent realiu laiku“, „palyginti su Billo Gateso „Microsoft ir Co.“, faraonai buvo tikri našlaičiai“ arba „ateitis neabejotinai priklauso atviro kodo ir archyvų sistemoms“: Robertas Hauseris apie interneto vizijas ir modelius kalbasi su prof. Peteriu Weibeliu, medijų menininku ir teoretiku bei Meno ir medijų technologijų centro (ZKM, Karlsruhe, Vokietija) vadovu.

     

    Robert Hauser: Kokį internetą įsivaizduojate 2016-iais? Kur Jūs, kaip menininkas, įžvelgiate didžiausias vystymosi galimybes?

    Peter Weibel: Kalbant apie naująsias technologijas, visada reikia atkreipti dėmesį į du dalykus: kokius poreikius išprovokuoja naujosios technologijos ir – kai technologijos jau egzistuoja – kokie poreikiai jas tobulina? Akivaizdu, kad tokios monopolistinės technologinės komunikacijos formos kaip radijas ir televizija nesugebėjo iki galo patenkinti visų poreikių. Tarkime, iš pradžių buvo norima tiesiog visur girdėti muziką; tačiau iškart tapo aišku, kad šios technologijos atveria kelią naujam – dvipolės ir daugiapolės komunikacijos – poreikiui.

    RH: Tai užuomina apie naująsias vadinamojo Web 2.0 platformas?

    PW: Analizuojant internetą, matyti, kad jame yra trys didelės scenos, patenkinančios būtent minėtus poreikius. Muzika rūpinasi, pavyzdžiui, iTunes, fotografija arba statiškais vaizdais – Flickr.com, o judantiems vaizdams turime YouTube.com ir pan. Akivaizdu, kad egzistuoja didelis savo paties suprogramuotos – daugiapolės, necenzūruotos ir neinstitucionalizuotos – komunikacijos poreikis.

    RH: Kaip paaiškintumėte tokios fotografijos platformos kaip Flickr.com sėkmę?

    PW: Kadaise žmonės jautė poreikį fotografuoti, tad technika jiems „padovanojo“ fotoaparatą. Tačiau greit jie suprato, kad negali tų vaizdų publikuoti, nes egzistuoja leidiniai, leidėjai ir kritikai turintys galią nuspręsti „gerai“ ar „blogai“. Čia kaip toje istorijoje apie lapę ir ąsotį siauru kaklu. Nuotraukų buvo (pasaulyje jų turėjome milijonus), tačiau nebuvo technologijų, galinčių plačiai paskleisti jas kitiems žmonėms. O štai šiandien tokios technologijos vaidmenį atlieka internetas ir tokios platformos kaip Flickr.com.

    RH: Vadinasi, vartotojas yra ir klientas, ir gamintojas viename asmenyje?

    PW: Pirmajame etape technologijos išugdė vartotoją, antrajame – vartotojas tampa gamintoju: jis išsilaisvina, viską daro pats, tad jam nebereikia nei leidyklų, nei muziejų. Žodžiu, Tinklas yra nuostabi technologija: ji antiinstitucinė, necenzūruojama, čia žmonės gali patys save kaip vartotojus išlaisvinti. Kiekvienas, tik panorėjęs, gali parengti savo programą ir ją atsisiuntęs būti pats sau „režisieriumi“.

     

    „Mums reikia tokios technologijos, kuri scena paverstų pačią erdvę“

    RH: Koks vaidmuo šioje raidoje tenka bendruomenei, kurios dalimi juk yra ir ZKM?

    PW: Bendruomenė turi įvairių galimybių prisidėti prie šio vystymosi ir ji pasinaudos šia proga: visų pirma, ji pasinaudos galimybe prisidėti prie technologijų raidos ir padėti įsisąmoninti kultūrines, filosofines bei socialines implikacijas, tarkim, ZKM tuo ir rūpinasi. Šiam problemų ratui išskleisti mes organizuojame didelę parodą, kuri turėtų padėti suprasti, kokie yra šios raidos principai, kokie horizontai jos laukia.

    RH: Trys ką tik Jūsų paminėtos platformos labiausiai išsiskiria vartotojo generuojamu turiniu [User-Generated-Content]. Jūs teigiate, kad kultūrinė bendruomenė gali į jas gali įsitraukti tiek technologiniu, tiek turinio atžvilgiu. Kaip manote, kokiose srityse menas jau dalyvauja internete? Ar, Jūsų nuomone, jau yra buvę tokių atvejų, kuriuos būtų galima pavadinti naujais meninės raiškos būdais?

    PW: Būtent web 2.0 eroje menas ir atliks tokį vaidmenį: šiuo nauju etapu, apie kurį užsiminiau jau anksčiau, industrija iškėlė naujus poreikius, tačiau ji dar negali tiksliai šių reikmių įvardinti ir nusakyti, kokia forma jos turi būti atlieptos. Taigi menas ir užpildys šią spragą. Tai susiję kad ir su žmogaus-mašinos sąsaja, kuri iki šiol buvo traktuojama vien kaip vartojimo mechanizmas. Tarkime, vizualinės pornografijos poreikiui patenkinti nepakanka to, ką gauname iš mašinos, taigi neįmanoma nei formaliai, nei meniškai, nei netgi technologiškai patenkinti tų poreikių, kuriuos sužadino pati mašina.

    RH: O kalbant tiksliau?

    PW: Žiūrėdamas filmą arba skaitydamas knygą, nenoriu, kad tai vyktų vien ekrane. Iki šiol sąsajos taškais buvo pelė ir klaviatūra, tačiau iš tiesų toji sąsajos vieta yra visas kompiuteris ir netgi apskritai – visas Tinklas; mums reikia technologijos, kuri scena paverstų pačią erdvę. Vadinasi, man reikalingos tokios technologijos, kurios vieną gražią dieną trijų dimensijų arba absoliutų virtualumą galbūt pavers įmanomybe. Per kitus dešimt metų bus siekiama tobulinti vaizdo atpažinimo metodus, leisiančius kontroliuoti kompiuterį veido išraiška ir gestais. Taigi sąsajos taškus reikia inscenizuoti erdviškai.

    RH: Kur Jūs įžvelgtumėte dar neišsemtas tinklo meno galimybes?

    PW: Kalbant apie tinklo meną reikia skirti dvi plotmes: abstrakčią ir konkrečią. Internetas yra paskutinė ir lemiama tiesioginiams pojūčiams kilusi grėsmė. Iki šiol tiesioginiais pojūčiais, kaip antai taktilinėmis patirtimis ir pan., tebebuvo grįsta didžioji mūsų kultūros dalis. Tačiau šiandien nuėjus taip toli, kad savo pozicijas prarado netgi tokia klasikinė tiesioginio pojūčio skleidimosi erdvė kaip seksualumas (atsiradus seksui telefonu, pornografijai televizijoje ir internete), galima kalbėti apie dramatiškai pasikeitusį pojūčių ir suvokimo statusą mūsų kultūroje.

    RH: Kokią reikšmę tai turi meninei refleksijai?

    PW: Šiandien menas turi du kelius. Arba sutelkus visas jėgas grįžti prie tiesioginių pojūčių, prie taktilinių dirgiklių – tą, beje, dažnai ir darome parodose ir muziejuose, spausdami mygtuką ar pedalą, kad įvyktų kažkoks veiksmas. Vienu žodžiu, grįžtama prie ankstyvosios vaikystės patirčių – juk kiekvienam vaikui norisi, kad visi sužiurtų, vos jam pabeldus į stalą. Iš esmės tai – dėmesio poreikio sugretinimas su mintimi, kad aš esu pajėgus pakeisti pasaulį. Šis išgyvenimas susijęs su tiesioginiais pojūčiais, o pasitelkiant meną, jį įmanoma inscenizuoti parodose ir t. t. Antrasis kelias, žymiai platesnis,  – stiprinti ir plėsti šią susikūrusią nuotolinę visuomenę-bendruomenę.

     

    Nuotolinė visuomenė realiu laiku

    RH: Ar galėtumėte pateikti kokį nors pavyzdį?

    PW: Toks pavyzdys būtų langas, ypatingas langas, kurį atvėręs girdžiu ne Karlsruhės gatvių triukšmą ar vaikų klegesį iš priešais įsikūrusio vaikų darželio, bet matau meniu, kuriame galiu pasirinkti, ką noriu girdėti ir – visai gali būti – ką noriu matyti ir, svarbiausia, realiu laiku. Šitai yra kažkas visiškai nauja. iPode įrašyta muzika, nors ir nešiojama, vis vien yra išsaugota, taigi ji yra konservų dėžutėje, o ne tikroje tikrovėje. Tarkim, dabar man norisi išgirsti Kopakabanos pakrantės [Rio de Žaneire – vert.] garsus arba vėjo kauksmą Everesto viršukalnėje – būtent gyvai. Norint tai įgyvendinti tektų ten įtaisyti mikrofonus. O štai dabar aš turiu savo langą ir girdžiu Himalajų garsus, bet ne įrašytus, nes juk tai būtų grynas akių dūmimas, o transliuojamus tiesiogiai – štai dabar aš iš tiesų gyvenu nuotolinėje visuomenėje.

    RH: Vadinasi, principas panašus kaip vaizdo kamerų, kurios jau egzistuoja – per jas savo kompiuteryje galima matyti kitas pasaulio vietas realiu laiku?

    PW: Tai turi dar labiau išpopuliarėti, kaip menininkas aš su visu tuo ir dirbau. Be abejo, čia dar tikrai yra ką nuveikti (technologijų srityje), bet kryptis daugiau mažiau aiški – nuotolinės visuomenės plėtra, ir būtent realiu laiku.

    RH: Suaktyvėjus Web 2.0 ir vartotojo generuojamo turinio tendencijoms, paaštrėjo jau senokai kamavusios problemos, susijusios su autorinėmis teisėmis ir skaitmeninių teisių kontrole [DRM]. Ar čia turėtų ryžtingesnių veiksmų turėtų imtis  valstybė ir politika, ar šią sritį paprasčiausiai reikėtų palikti ekonomikai ir vartotojams?

    PW: Pirmiausia aptarkime esamą padėtį ir tik tada kalbėkime apie tai, kaip turėtų būti. Dabartinė padėtis išsiskiria neprilygstamu beteisiškumu. Pateiksiu pavyzdį, kadangi šioje srityje nebėra aišku, kokios būna teisės ir apie ką čia apskritai kalbama. Klasikinėje industrinėje visuomenėje vartotojas vis dar turi pasirinkimo galimybę: galiu rinktis vieno ar kito modelio automobilį, vienokias ar kitokias padangas, sėdynių apmušalus ir kt., kitaip tariant, galiu rinktis tarp įvairių prekinių ženklų ir produktų. Tačiau to nepasakytum apie kompiuterių sritį, kadangi iš esmės egzistuoja tik vienas kompiuteris ir viena operacinė sistema. Pasiekėme neprilygstamo feodališkumo lygį.

    RH: Kas dėl to kaltas? „Microsoft“?

    PW: Palyginus su Billo Gateso „Microsoft ir Co.“, faraonai buvo tikri našlaičiai. Juk per trisdešimt metų teisių nevaržomoje erdvėje sukūręs monopolį ir likvidavęs sutarčių teisę ir pasirinkimo galimybę, jis tapo turtingiausiu pasaulio žmogumi. O mums tik dabar kyla klausimai: ar taip iš tiesų turi būti? Pasekmės tokios, kad valstybė (o valstybė nėra politika, valstybė esame mes, piliečiai) pasidavė ir leidosi paimama į kompiuterinės industrijos vergovę. Dabar galima tik įsivaizduoti, kas būtų buvę parankiau – ogi daugiau pasirinkimo galimybių.

    RH: O ar Jūs turite minčių, kaip būtų įmanoma tą pasiekti? Juk Europos Sąjunga jau daugybę kartų įspėjo „Microsoft“, o Billas Gatesas jau yra mokėjęs milijonines baudas, tačiau tai nieko iš esmės nepakeitė.

    PW: Vienintelė alternatyva būtų, jeigu Europos Sąjunga investuotų šimtus milijonų eurų ir sukurtų tikrai konkurencingą gaminį, pavyzdžiui, kompiuterį, kainuojantį tik šimtą eurų. „Microsoft“ šmėklos kaipmat neliktų. Į pagalbą būtų įmanoma pasitelkti tuos žmones, kurie kadaise paliko „Microsoft“, pavyzdžiui, Charlesą Simonyi, kuris išėjusį iš kompanijos 2002 m., kadangi „Microsoft“ pradėjo pardavinėti jo gaminius tokios prastos būklės, kad pirkėjas tiesiog virto bandomuoju triušiu. Pagrindinė problema ta, kad ekonomikai tam tikra prasme vadovauja neišmanėliai.

    RH: Jungtinėse Amerikos Valstijose Nicolas Negroponte vysto šimtą dolerių kainuojančio kompiuterio projektą…

    PW: … taip, o šiam projektui priešinasi „Microsoft“ – akivaizdu, kad tai reikštų „Microsoft“ galą. Tačiau dabar „Microsoft“ ateities medija jau tituluoja mobilųjį telefoną, kuris kaip „viską sugebantis aparatas“ turėtų pakeisti kompiuterį. O Negroponte su savo projektu juk taip pat jau buvo pakeliui į Europą, tačiau nesulaukė palaikymo nei iš politikos, nei iš ekonomikos, juk pastaroji yra suinteresuota laikyti vartotoją už vergą, o politika, mananti, kad tai – ne jos reikalas, tiesiog yra trumparegė.

    RH: Jau gana ilgą laiką, daugiausia Europoje, egzistuoja stiprus atviro kodo judėjimas. Ar tai nebūtų galimybė įveikti monopolizmą?

    PW: Taip, tai vienintelė galimybė, ateitis neabejotinai priklauso atviro kodo ir archyvų sistemoms. ZKM jau senokai mėgina perkelti savo rinkinius į atvirus archyvus. Vienintelis mus stabdantis dalykas yra pačių galerijų savininkų ir menininkų norai. Kiekvieną sykį, bandydamas žengti žingsnį šia linkme, susiduriu su milžiniška protesto banga iš menininkų arba jų atstovų pusės: reikalaujama atsiklausti jų, kadangi esame institucija, vadinasi, ardomąja veikla gali užsiimti tik jie, o mes kaip institucija negalime. Taigi dar pilna rimtų savivokos problemų.

    RH: Grįžkime dar kartą prie teisinių ribų temos. Juk Vokietijoje naudojimosi internetu mastas siekia apie 55 proc., tad ji priskiriama prie šioje srityje pirmaujančių šalių. Nepaisant to, atrodo, kad mūsų politika, išskyrus nežymias reguliavimo bei forminimo pastangas,  neįsisąmonina šio pirmavimo reikšmės. Kaip menas galėtų šiai problemai suteikti reikšmės?

    PW: Internete vienas pagrindinių konfliktinių taškų yra informacijos patikimumas. Tarkime, iškyla problema, ar ieškant informacijos pasirinkti, tarkim, „Wikipedia“ ar „Encyclopaedia Britannica“? Neretai argumentuojama, kad „Britannica“ enciklopedijoje pateikiamos informacijos teisingumu rūpinasi akademikai, tuo tarpu „Wikipedia“ sudarinėja tauta ir vartotojai, o tai sumenkina jos vertę. Taigi reikėtų rasti būdą užkirsti į tinklą plūstančiai neteisingai informacijai kelią ir padidinti tinkle randamos informacijos patikimumą. 

     

    „Tokios bendrovės kaip „Telekom“ arba „Microsoft“ yra didieji karo vadai, tad juos reikėtų apdovanoti už vaizduotę“

    RH: Kaip būtent įmanoma tai padaryti?

    PW: Kaip žmonės įvedė kelių eismo taisykles, kurių turi būti laikomasi, taip ir internete reikėtų įdiegti, kaip aš sakau, „pasekmių etiką“. Neteisingas elgesys tinkle turėtų turėti pasekmes, ir ne tik teorines. Internete mums reikėtų tokios komunikacijos tvarkos, kokia remiasi kelių eismas.

    RH: Tačiau juk pakankamai aiškiai matyti, kad politikoje, deja, dar nesuvokiama apie tokį kontrolės poreikį arba jis dar nėra išplėtotas, nors, kaip minėta, internetas yra pusės tautos palydovas.

    PW: Taip, nei į pačią industriją, nei į vartojimą valstybė nesikiša, kadangi politikai čia išties trūksta savivokos, ji viską perleidžia ekonomikai ir taip vartotoją palieka faktiškai be jokios apsaugos. Galiu pateikti gerą pavyzdį. Pradėjęs dirbti ZKM‘e, nuo pat pirmos dienos pradėjau gauti tuos elektroninius sekso laiškus…

    RH: Kaip žinia, nuo to gali apsaugoti el. pašto filtrai…

    PW: …būtent, jeigu nenori būti užverstas šiukšlialaiškiais, turi nusipirkti ir įsidiegti filtrą, vadinasi, industrija vysto būdus, kaip apsaugoti vartotoją, kadangi iš to ji gali uždirbti krūvą pinigų. Tarsi norėdamas vairuoti automobilį, aš turėčiau įsigyti nuosavą policininką. O tinkle taip ir yra, kiekvienas turi įsigyti asmeninę policiją. Žinoma, tokia padėtis ilgai nesitęs, valstybė ir čia, internete, privalės perimti atsakomybę už tam tikrų užduočių sprendimą, kaip ir policijos ir gaisrinės atveju.

    RH: Juk interneto vystymasis vyko gana chaotiškai, kontroliuojamas ir institucionalizuotas yra tik URL paskirstymas per ICANN, tačiau daugiau niekas ir nebuvo reguliuojama…

    PW: O juk būtent taip per keletą metų būtų įmanoma sukaupti milžinišką turtą: kam nors kyla idėja ir po dvejų metų – žmogus jau multimilijonierius, nes jis sugeba veikti kaip plėšikas ar kaip karo vadas. Ar tai būtų tokios firmos kaip „Telekom“ ar „Microsoft“ – jos yra didieji karo vadai, tad jos turėtų būti apdovanotos už vaizduotę vien todėl, kad joms pavyko išlaikyti monopolį ir pasakyti: „Tai mano teritorija“. Visos jos gyvena iš to, kad trūksta erdvės teisių kontrolės ir pelnosi milžiniškus turtus.

     

    „Reikia palaužti žiniasklaidos galią“

    RH: Ką Jums reiškia sąvoka „informacinė visuomenė“?

    PW: Ši sąvoka atkeliavo iš Karlsruhės, ją 1968-iais sugalvojo Karlas Steinbuchas ir, man regis, jis neklydo, bent jau dėl dviejų priežasčių: juk mes galime siaubingai lengvai gauti informaciją arba tiksliau, siaubingai didelius kiekius informacijos, ir taip pat lengvai galime skleisti siaubingai didelius kiekius informacijos. Ši sklaida ir žymioji Riffkino sąvoka „prieiga“ [access] bei vis didėjantis greitis ir kiekiai – visa tai kartu sudaro informacinę visuomenę.

    RH: Kokią poveikį tai daro politikai?

    PW: Mano nuomone, poveikio mąstą galima nustatyti pagal tai, kas nutinka su laikraščiais arba klasikinėmis spausdintomis medijomis, o tai savo ruožtu veikia ir politiką. Netgi šiandien žmonės jau retai skaito laikraščius, nes ten neranda informacijos, kurios ieško. O neradę ieško jos ir randa tinkle. Kai įvyksta kas nors reikšmingesnio, ten buvę žmonės informaciją dažniausiai platina internete, o laikraštis ją gali atspausdinti tik po palyginti ilgo laiko. Tad ir aš pats mieliau skaitau interneto svetaines – netgi jeigu dažnai būna nelengva rasti aktualius puslapius.

    RH: Ar taip įprastinė spauda praranda informaciją atrankos įtaką ir monopolį?

    PW: Internetas tapo stipriu laikraščių varžovu. Tai smarkiai priklauso ir nuo to, kad laikraščiai teberašo apie tai, kad jie egzistuoja, arba perrašinėja tai, kas randa internete. Jie nebesugeba patys „gaminti“ informacijos. Dėl to silpnėja jų įtaka. Reaguodami į tai, jie kovoja dėl didesnės įtakos ir vis labiau tampa diktatorinėmis medijomis, kurios nori prastumti savo nuomonę. Jie nebekomentuoja ir nebereflektuoja politikos, jie nori ją vesti patys. Taip politika susilieja su medijomis, o tai jau beveik – antidemokratija. Šiandien mes iš esmės turime vien valstybinę televiziją ir valstybinius laikraščius, o internetas yra vienintelė medija, kur to nėra.

    RH: Ar įmanoma, kad menas imtųsi užduoties atkreipti dėmesį į šiuos nesusipratimus?

    PW: Menas tai daro nuolatos, daugybė menininkų – ypač tinklo – kaip tik ir tyrinėja šią temą. ZKM yra viena iš nedaugelio institucijų, nuolatos išreiškiančių jiems savo palaikymą –tai tikras partizaninis karas. Kai aš surengiu tokias parodas kaip „Net_Condition“ arba štai neseniai „Making Things Public“, laikraščiai apie tai nerašo. Taigi čia vyksta tokia pati kova, kaip anuomet pogrindinė samisdat (rus. privati, DIY leidyba). Reikia palaužti žiniasklaidos galią, nes ji pati nepasiduoda. Kada nors ir mes laimėsime, tačiau kol kas laukia ilgas ir sunkus kelias.

    RH: Ar internetas veikia kaip globaliai plintanti technologija, homogenizuojanti juo besinaudojančias visuomenes?

    PW: Vienos tautos skiria daugiau dėmesio komunikacijų mechanizacijai, o kitoms tai rūpi mažiau. Prancūzų požiūris, pavyzdžiui, yra visiškai kitoks nei, tarkim, vokiečių, tai puikiai atsiskleidžia prisiminus atominės energijos pavyzdį. Tada jie turėjo labai anksti įdiegtą technologinį tinklą – „Minitel“. O austrai tuomet turėjo „BTX“, bet viską prarado…

    RH:…kaip ir Vokietija…

    PW: O viso to priežastis tokia, kad vokiečiai dėl istorinių aplinkybių, o būtent dėl fašizmo, yra nusistatę prieš technologijas. Fašizmas buvo labai technologizuotas judėjimas, ne kraujo ir žemės, bet „Volkswagen“ automobilių, radijo imtuvų ir kt. apžavėtas judėjimas, ši trauma vokiečių nepalieka iki šiol. Jiems atrodo, kad nuo technologijų privalu laikytis atstumo. Frankfurto mokykla anuomet tik prisidėjo prie to, ten iš esmės visi žmonės buvo priešiškai nusistatę technologijų atžvilgiu. O rezultatas toks, kad dabar vyriausybėje turime netgi visą partiją, kurios ideologija iš esmės yra pagrįsta priešiškumu technikai ir technologijoms. Ar tai gerai, ar blogai, pamatysime ateityje. Čia nesunku išskaityti ir politinį kontekstą. Mūsų „BTX“ sugriuvo, o prancūzai turi „Minitel“, nes jų kultūrinė terpė šią technologiją priglaudė ir apkabino.

     

    „Kultūra be technologijų neegzistuoja“

    RH: Vadinasi, Jūsų nuomone, kultūra yra šis tas daugiau nei vien „dviguba skirtumų kodifikacija“, kaip apibrėžė Niklasas Luhmannas?

    PW: Taip, ji reiškia daugiau, tai puikiai girdėti šiame žodžių žaisme – „technologinės kultūros ar kultivuota technologija?“ Mano nuomone, čia kalbama apie evoliucinę perspektyvą. Juk kultūra iš esmės buvo išrasta evoliuciniais sumetimais kaip išgyvenimo strategija. Kuo sudėtingesne tampa visuomenė, tuo labiau jai reikia vystytis technologiškai – tam, kad megztųsi kultūrinės sąsajos ir ji negrįžtų į natūralią būseną. Juk technologija yra niekas daugiau kaip įrankis, čia nereikia daug filosofuoti. Įrankiai pirmiausiai skirti tam, kad padėtų įsiviešpatauti gamtoje, kitaip tariant, tai yra gamtos skaldymas. Tokia yra technologijos prasmė: kiekviena kultūra yra kultūros technologija, kadangi kultūra be technologijų neegzistuoja. Kiekviena technologija atnaujina, modernizuoja kultūros darbą.

    Iš esmės kiekvienos kultūros technologijos pagrindinė užduotis yra išlaisvinti žmones iš laiko ir erdvės prievartos, taigi, ir iš pačios didžiausios prievartos, kuri iškart po gimimo mus artina prie mirties. Mes be perstojo bandome, o tai ir yra evoliucija, praplėsti tą siaurą laiko langą, kuriame gyvename; nuotolinio veikimo technologijų  padedami, stengiamės pasirūpinti, kad pro savo langą galėtumėme matyti, koks oras Brazilijoje, ir taip praplėšiame erdvės ir laiko grotas. Ir visa tai yra kultūra, evoliucinė žmogaus strategija.

    RH: Vadinasi, kai mes internete virtualizuojame save ir savo žinojimą, kai virtualizuojame netgi savo tapatybę, ar tai galiausiai nėra nemirtingumo siekis?

    PW: Būtent!

    RH: Šiuo metu galima stebėti fenomeną, kaip įvairios bendruomenės kuria savo interneto erdvę – ne fizinę tinklo struktūrą, semantinę ir kalbinę. Pavyzdžiui, kinų internetas arba Rusijos Ru.net. Kaip Jūs vertinate tokią raidą?

    PW: Galiu atsakyti į šį klausimą tik pateikdamas analogišką pavyzdį. Sykį tokia problema jau buvo iškilusi susikūrus kalboms. Galima sukurti silabinę kalbą, kaip padarėme mes, iš tam tikro skaičiaus balsių ir priebalsių grandinės – tokioje kalboje galima konstruoti ir perkonstruoti įvairias grandines. Tokios kalbos trūkumas yra, kad kiekvienas gali susikurti savo kalbą, tačiau sykiu ir privalumas, nes ji gali būti ypatingai paslanki ir dinamiška. Kinai turi kitokią techniką, jie išvystė vaizdų kalbą, susidedančią iš tūkstančių piešinių, kiekvienam išsyk suprantamų. Šiandien vėl grįžtame prie to paties: ar reikia globalinės kalbos, kuri būtų visiems suprantama, ar tokios, kuri liktų specifiška kiekvienai bendruomenei ir jos kultūrai? O įdomiausia tai, kad iš pradžių tikrai buvo manoma, kad kinai arba vaizdų kalba paims viršų, tačiau taip neįvyko.

    Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Čebatariūnaitė, interviu iš žurnalo „Telepolis“.


     

    temos: ATEITIS, idėjos ir teorijos, interneto sfera, mokslas ir technologijos |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.