• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 1 prisijungę dabar
    • 2451279 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Régis Debray: kas yra mediologija?

    | 2006-04-04 | 13:59
    temos: esė,idėjos ir teorijos,medijų studijos,mediosofija

    Šioje esė pristatoma prancūziška medijų tyrimų sritis, kuriai atstovauja vienas garsiausių jos aktyvistų Régis Debray. Régis Debray (g. 1940) dėstė filosofiją Havanos Universitete, buvo Ernesto Che Guevaros bendražygis partizaniniame kare Bolivijoje. Dabar gyvena Prancūzijoje, aktyviai dalyvauja politikoje. Moksliniai interesai: religijotyra ir mediologija (leidžia žurnalus „Cahiers de médiologie“ ir „Medium“).

    Yra žinoma, jog nepakanka išrasti termino norint įkurti discipliną. Mediologija yra neologizmas, pasirodęs 1979- aisiais knygoje „Intelektualinė galia Prancūzijoje“ (Le pouvoir intellectuel en France)[1]. Metams bėgant, po šia sąvoka susiformavo ištisas originalių tyrimų laukas, kuriame susiduria filosofai, technikos istorikai, archyvarai ir bibliotekininkai, estetikos specialistai ir „infocom“ (interaktyvių žaidimų) tyrinėtojai. Begalės daugiau ar mažiau liūdinančių nesusipratimų supa šią tyrimų sritį.

    Nepaisant savo priesagos, mediologija nepretenduoja į „mokslo“ statusą, dar mažiau į „naujo“ statusą (nes savaime ji nėra joks išradimas). Nepaisant savo šaknies, mediologija taip pat nėra medijų sociologija, tik pavadinta kitu vardu. Mediologija siekia ištraukti į dienos šviesą patį mediumo funkcionavimą ilgos trukmės (pranc. longue durée) požiūriu (nuo rašto gimimo) bei nepasiduodant pagundai tyrinėti vien šiandienes masines medijas.

    Pirmiausiai kalba eina apie „aukščiausių socialinių funkcijų“ (religijos, ideologijos, meno, politikos) pranešimų bei jų transmisijos (pranc. transmission) ir transportavimo priemonių (pranc. moyens de transport) ir aplinkos (pranc. milieux) analizę. Du pastarieji dalykai yra pagrindinis domėjimosi objektas, mediologinės refleksijos gravitacijos centras. Tai dar nelabai ryški zona, kurioje sąveikauja technika ir kultūra, kur vyksta interferencija tarp mūsų įsiminimo (pranc. mémorisation), transmisijos ir perkėlimo (pranc. déplacement) technikų iš vienos pusės ir mūsų tikėjimo, mąstymo ir organizavimo būdų iš kitos.

    Matome kokią vietą tarp pirmtakų užima Walteris Benjaminas. Jis neklausė ar fotografija yra menas, bet ką fotografija pakeitė mūsų meno suvokime. Arba, einant dar toliau, Victoro Hugo nuojautos, kurias jis išsakė savuoju nuolat provokuojančiu „šita nužudys tą“[2]. Mažiausiai svarbus šiame pasakyme veiksmažodis „nužudys“ yra sukėlęs didžiausias diskusijas, suartindamas akivaizdžiai nutolusius dalykus, knygą ir architektūrą, spaudą ir protestantizmą. Mediologai domisi technologinės inovacijos (rašto, spaudos, skaitmenizavimo, tačiau taip pat telegrafo, dviračio, fotografijos) sukeltomis pasekmėmis kultūrinėje struktūroje, arba, kitaip tariant, socialinės ar kultūrinės (mokslo, religijos, idėjų judėjimo) padėties technologiniais pagrindais.

    Mediologija nesidomi jokiais tikrovės objektais (pvz. medijomis), tačiau ji domisi santykiais tarp šių objektų ir tikrovės, kurioje jie funkcionuoja. Santykiais tarp idealumo ir materialumo, jausmo ir variklio, tarp dispozityvo ir išsidėstymo (pranc. une disposition et un dispositif). Dviračio savaime tyrinėjimas neturi nieko mediologiško tol, kol netiriamas ryšys tarp dviračio išradimo ir feminizmo, kinetinio meno, demokratinio individualizmo ir t.t. atsiradimo. Tautos idėjos tyrimai tampa mediologiniais tuomet kai tiriamas jos santykis su kelių, keltų, paštų, telegrafo, elektros tinklais. Nemirtingumo troškimo studijos yra sveikintinos savaime, tačiau jos netaps mediologinėmis, kol nesieks parodyti, kaip šis intymus siekis transformavosi veikiamas tapybos, fotografijos, kino, televizijos, trumpiau, kolektyvinės vaizduotės apraiškų.

    Funkcinių koreliacijų laukas yra platus ir įvairus. Galima laikytis intrasisteminės sąveikos. Pavyzdžiui, tirti reprodukcijų spausdinimo būdo poveikį knygai (techninė pusė) ir vidinei teksto organizacijai (kultūrinė pusė). Skaitmenizavimo ir efektų pritaikymo (tai kaip kompiuteris apdirba fotografinę medžiagą) poveikį fotografijai. Arba kine, kaip vaizdo grotuvas sujaukė sinefiliją. Atradimo džiaugsmas auga pereinant prie intersisteminių sąveikų. Pavyzdžiui, ką fotografijos atsiradimas pakeitė tapyboje, ką elektra pakeitė architektūroje (motoriniai liftai ir dangoraižiai), arba kaip galimybė tiesiogiai sekti lenktynes „Tour de France“, pakeitė amžiaus pradžioje spausdintus laikraščius. Galiausiai galima, nepaisant rizikos ir pavojų, žvilgtelėti į transsistemines sąveikas. Pavyzdžiui, tirti priklausomybę siejančią keliavimą dykumoje su monoteizmo proveržiu, tipografinę kultūrą ir socializmo išradimą, kinematografinę projekciją ir įsivaizduojamų tautų konstravimą.

    Polinkis atsižvelgti į grįžtamąjį ryšį nėra atsiradęs šiais laikais. Etnologai ir sociologai mus mokė, kad žmogus veikė savo įrankius. Technologijų tyrinėtojai ir epistemologai mokė, kad įrankiai veikė žmogų (veikiau teigiamai). Materialios technologijos (techniques matérielles) ir simbolinės formos nesudaro dviejų atskirų kontinentų (kad ir ką besakytų gigantomaniški „Žmogus prieš mašinas“ tipo idealistai). Iš čia kyla bandymas atnaujinti „intelektualinių technologijų“ (Pierre‘o Lévy terminas) ir transportavimo priemonių (moyens de transport) tarpusavio pagarbą – tai mus nukreipia į Goody, Postmano, Latouro, Havelocko ir kitų darbus – ši prieiga galėtų vieną dieną atverti naują būdą pasauliui aprašyti ir istorijoms pasakoti. Šio būdo esmė: atsisakyti paveldėto dualizmo, atsisakyti senųjų, mumis manipuliuojančių opozicijų: originalas/kopija, potencija/aktas, išorybė/vidujybė, substancija/fenomenas, dvasinis/materialus. Šie archaiški tandemai, metai iš metų, reprodukuojasi ir kituose, labiau technologiniuose kontekstuose: realybė/virtualybė, priemonė/kodas (pranc. support/code), vektorius/pranešimas (pranc. vecteur/message). Juk instinktyvi ir nesąmoninga teologija, vertusi mus istorijos pradžioje nurodyti kilmę, o tik po to procesą, Kūrėją, o tik po to kūrinius, Esmę, o tik po to fenomenus, Galutinio Tikslo idealą, o tik po to atitinkamas priemones, mirė ne dėl to, kad Dievas mirė. Mediologinis tyrimas siekia išstumti šį įprastinį požiūrį parodydamas, kad kilmėje, pradžioje jau yra numatyta pabaiga, kad išorinė aplinka atsispindi pranešimo viduje, o periferija branduolyje, kad perdavimas pakeičia perduodamą objektą, kad, pavyzdžiui, materialus pagrindas, kuriame daromi įrašai, diktuoja rašto formą, ir, kad, bendrai paėmus mūsų tikslai yra svarbesni nei priemonės.

    Telegrafišku stiliumi reziumuokime pagrindines tezes, kurių iki šiol priėjome.

    1.      Ideologijos įtakos negalima analizuoti ideologiniais terminais. Slaptosios „idėjų veiklos istorijoje“ dinamikos reikia ieškoti jų priemonėse ir transmisijos pokyčiuose.

    2.      Transmisiją, arba informacijos transportavimą laike, reikia griežtai skirti nuo komunikacijos, arba informacijos transportavimo erdvėje, net jei tikrovėje jos dažnai jungiasi.

    3.      Jei žmogus yra gyvūnas turintis istoriją, tai nebiologiška dirbtinė įgytų simbolių transmisija yra kitas žmogiškosios kultūros pavadinimas. Gyvūnai turi komunikaciją, tačiau jie neturi transmisijos (jie atpažįsta pranešimą pagal signalą, o ne dėl per kartų kartas besikaupiančio paveldo).

    4.      Transmisijos priemonės, arba simbolinių objektų perteikimo priemonės, yra dvejopos prigimties: prie technologinių įrengimų (ženklų įrašymo paviršiai, kodavimo procedūros, skleidimo aparatai) pridedami organiniai (institucijos, kalbos, ritualai). Aparatūros (organizuotos materijos) ir hierarchizuotų institucijų (materializuotos organizacijos) buvimas transmisijos procese atskiria jį nuo paprasčiausio komunikacijos akto. Schematizuojant kraštutinumus galime teigti, jog „amerikietiškas“ empirizmas siūlo privilegijuoti technologinį komunikacijos aspektą, o „europietiška“ sociologija – politiškumą (Frankfurto mokyklos pozicijoje: politikos realizmą ir technologijų nežemiškumą (pranc. angélisme); McLuhano pozicijoje: technologijų realizmą ir politikos nežemiškumą. Mediologas siekia iš naujo suvienyti praxis ir techné[3].

    5.      Transmisijos objektas nėra preegzistuojantis savo transmisijos atžvilgiu. Pakalnė konstituoja kalną. Pavyzdžiui, kaip parodė Maurice‘as Sachot, apaštalų ir Bažnyčios Tėvų laikais Bažnyčia palikuonims perduodavo ne Kristaus žodžius ir bruožus, o tam tikrą esminį pranešimą.[4] Kristaus bruožus krikščionių organizacija formavo trejetą amžių (nuo to laiko, kuriuo manoma gyvenus Jėzų iš Nazareto), remdamasi struktūrinančių kultūrinių matricų (judėjiškos, graikiškos ir romėniškos) kaita. Istoricistinės iliuzijos esmė tame, kad ji siekia originalui (Jėzui, Marxui, Budai, Freudui ir t.t.) priskirti vėlyvesnių tikėjimų formas.

    6.      Moderniojoje epochoje simbolių transmisijos būdai neatskiriami nuo fizinio transportavimo būdų, taigi jų junginys konfigūruoja technologiškai determinuotą „medijų sferą“ (pranc. – médiasphère, kitaip tariant, tam tikrą erdvėlaikį). Mediologinis žvilgsnis priverčia susijungti motorines/turinčias variklį ir simbolines mašinas. Pavyzdžiui, nuo 1840 metų esama tokių porų kaip telegrafas/geležinkelis, telefonas/automobilis, radijas/lėktuvas, televizija/palydovas ir t.t.

    7.      Mediumas (medija), arba pernešantis įrengimas, nėra tiesiogiai duotas pojūtiniam suvokimui. Jis privalo būti sukonstruotas intelektinės analizės pagalba. Matome, jog mediumo suvokimas nukreipia į aplinkos suvokimą (parodančią kultūrinę ekologiją), o aplinkos suvokimas – į techninės mediacijos suvokimą (kaip į nuolat vykstančio humanizacijos proceso postūmį).

    Visos naujai atsirandančios žinios griauna sieną tarp dviejų susiformavusių disciplinų, naikina jas skiriančią riba. Ekologijos gimimas nuvertė sieną skyrusią tai, kas gyva nuo to, kas inertiška, parodydama, kad egzistuoja kompleksinių ryšių sistemos tarp augalų ir gyvūnų rūšių iš vienos pusės ir dirvų, teritorijų bei aplinkos iš kitos. Sociologija taip pat nugriovė sieną skyrusią individualius fenomenus – moralistų sritį, nuo kolektyvinių fenomenų – istorikų srities. Mediologijos atveju siekiama nugriauti sieną skiriančią kilnų nuo trivialaus, formas laikomas aukščiausiomis (religiją, meną, politiką) nuo žemesnėmis laikomų sričių (duomenų (pranc. materiaux), vektorių, transmisijos kanalų). Sugriauti sieną skiriančią technologijas iki šiol vakarietiškoje tradicijoje patiriamą kaip antikultūrą, ir kultūrą, patiriamą kaip antitechnologijas. Kiekviena iš šių sričių save mąsto, kaip priešingą kitai, galbūt laikas jas sistematiškai mąstyti vieną per kitą, vieną su kita.

    Iš prancūzų kalbos vertė Kęstas Kirtiklis, originalus esė pavadinimas „Qu’est-ce que la médiologie?“

    [1] Išleistoje leidyklos Éditions Ramsay et Folio-Gallimard.
    [2] Citata iš „Paryžiaus Katedros“. „Šita“ – knyga, „ta“ – katedra, turima omenyje medijų kaita, perėjimas nuo vaizduojamųjų (dailės ir architektūros) prie rašto. K.K.
    [3]
    Praxis – (gr.) praktika, veiksmas, veiksmo būdas. Techne – (gr.) praktiniai (amato ar meno kūrimo) gebėjimai. K.K.
    [4] L’invention du Christ, genèse d’une religion. Collection Le champ médiologique (Odile Jacob,1998).

    temos: esė, idėjos ir teorijos, medijų studijos, mediosofija |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.