realybės konstravimas žiniasklaidoje ir tikroviškumo problema
gytis burauskas |
2005-12-05 | 10:01
temos: idėjos ir teorijos,masinės medijos,medijų studijos,straipsniai
Nykstant betarpiškai pasaulio patirčiai, visuomenei vartojant medijuotą informaciją ir netiesiogines patirtis, tikėjimas tikrovės realumu susvyruoja. Atsiradusi tikrovės tuštuma užpildoma konstruojant realybę ir taip sukuriant saugumo pojūčio iliuziją. Žiniasklaida (masinės medijos) yra pasaulio pažinimo mediumas, taigi daugeliu atvejų būtent per ją vyksta realybės konstravimas.
Straipsnis parengtas pagal vieno iš studentų darbų apie medijų kultūrą konkurso dalyvio, studijuojančio Komunikacijos fakultete, diplominį darbą. Jame keliama tikrovės realumo problema, svarstoma, kaip žiniasklaida konstruodama realybę užpildo „tikrovės dykumą” ir kokius esminius metodus šiam procesui naudoja.
Omnis ergo figura tanto evidentius veritatem demonstrat quanto apertius per dissimilem similitudinem figuram se esse et non veritatem probat[1].
Nykstant betarpiškai pasaulio patirčiai, visuomenei vartojant medijuotą informaciją ir netiesiogines patirtis, tikėjimas tikrovės realumu susvyruoja. Atsiradusi tikrovės tuštuma užpildoma konstruojant realybę ir taip sukuriant saugumo pojūčio iliuziją. Žiniasklaida (masinės medijos) yra pasaulio pažinimo mediumas, taigi daugeliu atvejų būtent per ją vyksta realybės konstravimas.
Straipsnis parengtas pagal vieno iš studentų darbų apie medijų kultūrą konkurso dalyvio, studijuojančio Komunikacijos fakultete, diplominį darbą. Jame keliama tikrovės realumo problema, svarstoma, kaip žiniasklaida konstruodama realybę užpildo „tikrovės dykumą” ir kokius esminius metodus šiam procesui naudoja.
Tikroviškumo problema
Tikrovės realumas, kuris atrodė neginčijamas ir objektyvus faktas, jau nebėra toks akivaizdus. Dabar pasitelkiant modelius tikrovę galima sugeneruoti ar susimuliuoti. Vienas žymiausių šiuolaikinių prancūzų filosofų, nagrinėjantis tikroviškumo problemą Jeanas Baudrillard‘as (g. 1929) tokią tikrovę, neturinčią nei kilmės, nei realybės, vadina hipertikrove. Prisiminkime daugelio autorių naudojamą teritorijos ir žemėlapio metaforą. Pasak Baudrillard‘o, nebėra nei žemėlapio, nei teritorijos. Tarp jų buvusi skirtybė, kuri teikdavo abstrakcijai žavesio, išnyko.Tikrovė jau nebėra tai, kas buvo – nyksta jos autentiškumas, o jo vietą užpildo kilmės mitai ir realybės ženklai. Pačiai tikrovei jaučiama nostalgija. Nykstant objektui eskaluojamos išgyventos patirtys ir tikrumas. Visuomenėje niveliuojasi tikrasis santykis – žmonės nebežiūri vienas į kitą, tačiau tam yra institutai. Jie nebeliečia vienas kito, tačiau tam yra kontaktinė terapija [1]. Prarandamas socialumas, jausmas, netgi kūnas. Šiai tikrovės dykumai užpildyti vykdoma masinė tikrovės gamyba, lygiagreti materialiajai gamybai, tik vietoje fabrikų ar gamyklų naudojamos masinės komunikacijos priemonės, t.y., žiniasklaida.
Žiniasklaida – realybės konstravimo įrankis
Televizijos naujienų, realybės šou, tiesioginių transliacijų iš įvykio vietos ir kitų žiniasklaidos priemonių eskaluojama realaus įvykio euforija yra reikalinga, kad išsklaidytų nuolat apninkančias abejones dėl pasaulio realumo, suteiktų pagrindą ir neleistų pakibti nesvarumo būsenoje. Tikrovės realumo įrodymų reikia vis daugiau – mums reikia tikrų, o ne suvaidintų charakterių, tikrų dramatiškų išgyvenimų ir tikrų emocijų, tikro skausmo, alkio, išdavystės – tokio gyvenimo, koks jis yra. Nenutrūkstamo, tikro, visą parą per TV informacijos kanalus realiu laiku transliuojamo, internetinių videokamerų dėka perteikiamo gyvenimo – tegul tik iš pasaulio didmiesčių gatvių, šeimyninių miegamųjų, bendrabučių kambarių ar operacinių [6].
Tikrumo euforijai sustiprinti tikrovė estetizuojama, priartinama, sukoncentruojama ir tariamai išgryninama. Ši žiniasklaidos simuliacija transformuoja tikrovę į hipertikrovę, kuri dominuoja žmonių supratime. Viskas pateikiama „tikriau negu iš tiesų“. Žiūrovus traukia hipertikrovės sukeliamas malonus šiurpulys, patiriamas jaučiant stulbinantį tikrovės atitikimą, artumą ir perdėtą skaidrumą, kartu atsiribojant ir laikantis saugaus atstumo.
Pasak P.Weibelo, žiniasklaidos priemonės nėra realybės teritoriją vaizduojantys žemėlapiai, jos įgijo tokį mastą bei galią, jog uždengia ir paslepia pačią realybę. Todėl tapo neįmanoma pastebėti kokio žymesnio skirtumo tarp žemėlapio (simuliacijos) ir kraštovaizdžio (realybės). Dažnai žiniasklaida yra vienintelis būdas pažinti ir suvokti pasaulį, todėl tai kas yra reprezentuojama žiniasklaidoje tampa realybe ir atvirkščiai. Dabar teisingesnis atrodytų teiginys, kad kraštovaizdį konstruoja žemėlapis, taigi žiniasklaida vaidina pagrindinį vaidmenį konstruojant realybę [2].
Žmonės kenčia nuo informacijos pertekliaus, prisiminimų gausos, kurie yra tik tuščia belaikė įvykių sankaupa, be jokio emocinio krūvio ar patyrimo. Mes esame visatoje, kurioje vis daugiau informacijos ir vis mažiau prasmės[1], rašo Baudrillard‘as. Dauguma žmonių patiria gyvenimą per žiniasklaidos išraiškas, vadinasi, tai, kas yra vadinama „tikruoju gyvenimu“, yra neatskiriama nuo simuliacijos. Taigi tokie įvykiai kaip karai, politinės peripetijos patys savaime neegzistuoja, jie yra simuliuojami, „pramanomi“ žiniasklaidos. Visi, pradedant prezidentais bei generolais ir baigiant paprastais piliečiais, remiasi antraeile informacija ir žiniomis, pateikiamomis per žiniasklaidos kanalus.
Žiniasklaidos uždarumas
Žiniasklaida per savo priemones tiekia kasdieninius naujienų paketus, kurių dėka yra kuriamas ir perkuriamas gavėjų tapatumas, pasaulio vaizdinys, supratimas, vertybių sistema. Žiniasklaida vienu metu suteikia pasaulio chaotiškumo nuojautą, tačiau kartu šį chaotiškumą neutralizuoja – juk būdamas nuolat informuotas, šiame pasaulyje gali jaustis saugiau, tiesiog gali bent jau mintimis jį valdyti, gali modeliuoti save, savo vietą pasaulyje, pagaliau gali kontroliuoti jo ateitį, tiksliau numatyti įvykių eigą. Realybės suvokimas, taigi ir subjektyvus jos konstravimas vyksta per žiniasklaidos pateikiamą informaciją, o naujos informacijos interpretavimas tampa kasdieninės veiklos šerdimi.
Tačiau toks vis labiau intensyvėjantis informacijos poreikis gali būti suvoktas ir kitaip – kaip pasaulio naujumą neutralizuojančių, nuolat pasikartojančių ir save, o ne įvykius generuojančių naujienų modelių vartojimas. Informacijos gamyboje matomas funkcinis uždarumas – naujienos atrenkamos, pritaikomos iš anksto egzistuojančiam ribotam jų pateikimo modeliui. Šiuo atveju operaciniai savirefleksiniai vidiniai naujienų gamybos sistemos dėsniai yra svarbiau už tiesą, objektyvumą ir išorinio pasaulio įvykius.
Žiniasklaidos analitikai savo teorijose išskiria operacinį žiniasklaidos industrijos uždarumą, marketingo, rinkos principais valdomą naujienų kūrimo procesą, kuris veikia ne tiek sąveikaudamas su išoriniu pasauliu, kiek vadovaudamasis vidiniais saviorganizavimo principais.
Realybės konstravimo naujienų laidose metodai
Žiniasklaidai tapus pagrindiniu sąlyčio su tikrove tašku, kai didžioji dalis žinių apie pasaulį yra gaunama per žiniasklaidos priemones, svarbu žinoti, kokiais metodais ji formuoja realybės suvokimą. Žmonės labiausiai linkę pasitikėti vizualine informacija, t.y., jie tiki tuo, ką mato. Taigi galima teigti, kad vienas didžiausių realybės konstravimo įrankių yra televizija, o ypač TV informacinės laidos, nes jos tariamai rodo pasaulį tokį, koks jis yra. Toliau apžvelgsime pagrindinius realybės konstravimo TV informacinėse laidose metodus.
Hartley išskiria du realybės konstravimo TV informacinėse laidose metodus[3]:
– paradigminis, susijęs su tuo, kokios žinios yra atrenkamos;
– sintagminis, susijęs su tuo, kaip šios žinios yra pristatomos
Paradigminis realybės konstravimo metodas susijęs su tuo, kokios žinios ir naujienos yra atrenkamos arba kokie faktoriai apsprendžia, ar įvykis yra vertas žinojimo. Vertas žinojimo įvykis turi būti įvykęs per pastarąsias 24 valandas. Jis turi būti susijęs su garsiais žmonėmis (elitu), t.y., veidai, rodomi informacinėse laidose, turi būti matyti – jei ne asmeniškai atpažįstami, tai bent jau žinomi kaip socialiniai vaidmenys. Kitais atvejais vaidmenys taip pat turi būti žinomi, net jeigu žmonės ir varijuoja – prekybininkas, mažumos atstovas, įvykio liudininkas, auka. Socialiai galingi asmenys dažniausiai yra žinomi kaip individai, o mažiau įtakingi asmenys yra žinomi kaip socialinės pozicijos, užpildytos įvairių lengvai užmirštamų asmenų.
Naujienos dažniausiai įvyksta viešose vietose (ten, kur būna elitas). Namų buitinėse vietose naujienos įvyksta tik tada, kai jos susiję su žiauriais nusikaltimais ar nelaimėmis. Viešoji sfera visuomenėje yra laikoma maskulistine. Todėl dažniausiai žinios yra „maskulistinės“ ir taikomos į vyriškas auditorijas, taigi struktūruojamos ir pateikiamos šiai auditorijai priimtinais būdais [4].
Negatyvumas taip pat užima svarbią vietą atrenkant įvykius. Iš pažiūros ciniškas teiginys, kad naujienos per televiziją – tai blogos naujienos, yra praktiškai teisingas ir tikslus. Nauja yra tai, kas griauna normalumą, tai, kas ardo harmoniją [4].
Tendencingai pristatant naujienas realybe galima manipuliuoti. Tai pagrindinė sintagminio realybės konstravimo metodo idėja. Naujienų pranešimai yra įgarsinami žurnalistų ir pristatomi per žinias kaip istorijos (su užuomazga, vystymusi, atomazga ir kitais būtinais atributais). Pasak Hartley, būtent šioje vietoje labiausiai ir yra konstruojama realybė.
Visos žinios perteikiamos naudojant žodžius, todėl subjektyvumas, kad ir kiek jis būtų redukuojamas, dėl kalbos faktoriaus yra neišvengiamas. Manipuliuojant skirtingais emociniais žodžių ar posakių krūviais galima įvykį paversti naujiena, t.y., padaryti jį patrauklų ir įdomų auditorijai, suteikiant jam tam tikrą įtampą, negatyvumą, dramatiškumą ar kitą emocinį atspalvį.
Realybė dažnai pristatoma pasitelkiant metaforas. Metaforų pagalba neaiškūs dalykai paaiškinami suprantamai, pasitelkiant jau žinomas konstrukcijas, tačiau tokiu būdu atsiranda papildoma erdvė potekstei ir interpretacijoms. Mumby ir Spitzack atlikti tyrimai [4] analizavo metaforų naudojimą žinių pranešimuose, susijusiuose su politika. Šie tyrimai parodė, kad politikos naujienos dažniausiai yra pristatomos pasitelkiant žaidimo (30%), karo (60%) ir dramos (10%) metaforas.
Žiniasklaidoje dažnai naudojama ir kita metaforos forma – stereotipas. Stereotipų naudojimas leidžia žurnalistams lengviau papasakoti istoriją, tačiau nuo pasirinkto stereotipo gali labai priklausyti pranešimo esmė. Pagal situaciją pasitelkdamas reikiamas metaforas ar stereotipus transliuotojas gali konstruoti pranešimo turinį. To pavyzdys galėtų būti skirtumo tarp „laisvės kovotojų“ ir „teroristų“ nustatymas (kokie skirtingi emociniai krūviai!). Žurnalistas pasirenka vieną iš šių stereotipinių vaidmenų priklausomai nuo jį įtakojančių politinių struktūrų. Asmenys, veikiantys demokratinėse šalyse, dažniausiai yra įvardijami kaip „teroristai“, o veikiantys kitose politinėse struktūrose, pavyzdžiui, diktatūroje (kuri pati yra stereotipas) vadinami „laisvės kovotojais“. Šis pavyzdys taip pat iliustruoja, kaip žiniasklaida propaguoja visuomenės, kurioje ji egzistuoja, statusą [5].
Realizmo iliuzija gali būti kuriama pasitelkiant taip vadinamus „linkčiojimus“. Dažniausiai po interviu kamera yra atsukama į patį interviuotoją, kuris klausia keletą tų pačių klausimų ir juos palydi galvos linksniais, šypsena, tam tikrų emocijų išraiškomis, pritariamuoju žvilgsniu ar kitomis reakcijomis. Šios reakcijos vėliau yra naudojamos užmaskuoti interviuojamojo kalbos karpymus ir redagavimą. Kai tam tikra interviu dalis yra iškerpama, šis kirpimo momentas yra užmaskuojamas įterpiant vieną iš „linkčiojimų“, tokiu būdu paslepiant kalbėtojo žodžių redagavimo faktą. Neįterpiant „linkčiojimo“ būtų pastebimas aiškus vaizdo „šuolis“ ir atidengiamas reportažo (taigi ir realybės) redagavimo faktas[4]. Reportažo redagavimo metu dažnai pridedama archyvinė medžiaga, taip reportažui suteikiamas istorinis ir socialinis kontekstas, tarsi padidinantis jo autentiškumą.
Pirmasis žiūrovo kontaktas su naujiena įvyksta per programos vedėją, įkūnytą autoritetingą žinių šaltinį. Tvarkinga išvaizda, rimtas veidas, redukuota kūno kalba (jie sėdi už stalo) sukuria objektyvumo iliuziją. Tiesioginis žvilgsnis į kamerą sukuria akių kontakto simuliaciją, taigi suteikia pranešėjui žiūrovo draugo vaidmenį ir tarsi garantuoja, kad tai, ką jis sako yra atvira, nuoširdu ir teisinga.
Transliuotojas pasirenka pranešimui vieną iš daugybės dienos įvykių, žurnalistai ir laidos komanda jį nufilmuoja, paruošia reportažą, kuris jau turi tam tikrą požiūrio kampą ir perduoda šią dar „neapdirbtą“ naujieną redaktoriams. Pats redagavimo žodis implikuoja, kad šio proceso metu realybė yra konstruojama. Redagavimo metu redaktorių komanda iškerpa kai kurias detales, kai kurias pabrėžia, sudėlioja istorijos dalis, panaudoja vienus ar kitus vizualinius efektus, paredaguoja turinį, žodžiu, sukuria realizmo iliuziją.
Išvados
Realybės autentiškumas niveliuojasi, o jos tikrumas yra kvestionuojamas. Stabilumui užtikrinti ir tikrovės dykumai užpildyti realybė yra gaminama, konstruojama. Žiniasklaida užima ypatingą vietą šiame procese – ji teikia visuomenei vaizdinius, kuria realybės reprezentacijas ir ją simuliuoja.
Realybės konstravimo procesas žiniasklaidoje prasideda atrenkant įvykius ir pritaikant jiems paradigminį filtrą. Taip atrinkti įvykiai paverčiami naujienomis. Naujienoms pritaikomas sintagminis konstravimas, t.y., joms suteikiamas tam tikras atspalvis, krūvis ir požiūrio taškas. Sukuriama realizmo iliuzija, ir naujienos paverčiamos istorijomis, kurios, pateiktos auditorijai, formuoja jos realybės suvokimą. Realizmas gali būti apibrėžtas tiek savo forma, tiek turiniu. Tai labiau susiję su jo poveikiu nei su pačia jo esybe ar parodomybe. Realizmas neatkuria tikrovės, jis ją įprasmina – realizmo esmė yra ta, kad jis atkuria realybę tokia forma, kuri yra lengvai suprantama. Jis tai atlieka užtikrindamas, kad visi ryšiai ir sąveikos tarp jo elementų yra aiškūs ir logiški, kad faktų išdėstymas yra grįstas priežasties ir poveikio principu ir kad kiekvienas elementas egzistuoja tikslingai – viskas yra susiję, nieko nėra atsitiktinio. Norėdama įtikti vartotojams žiniasklaida pateikia tokią tikrovę, kuri turi paklausą ir yra mielai vartojama, t.y., supaprastintą, estetizuotą, koncentruotą ir iš labai arti. Tokiu būdu žmonių sąmonėje konstruojama hipertikrovė įgyja pirmumą tikrovės atžvilgiu ir užpildo atsiradusią tikrovės dykumą. Objektyvi realybė tampa vis mažiau pažini, nes ją iškreipia santykis su žiniasklaida, kuri savo ruožtu tampa uždara sistema, reprodukuojančia save pačią.
Literatūros ir šaltinių sąrašas
1. Baudrillard, Jean. Simuliakrai ir simuliacija. Vilnius : Baltos lankos, 2002, p. 7, 13, 21, 39, 95.
2. Gurevičius, J. Šiuolaikinio žinojimo universalumo raiškos http://www.infovi.vu.lt/ivs/biblioteka/temos/gurevicius.htm#_Toc525326577
3. Hartley, John: Understanding News. London : Routledge, 1982, p. 20.
4. Fiske, John. Television Culture. New York : Methuen & Co., 1987, p. 24, 29, 284, 291.
5. Peace, Mark. The Construction of Reality in Television News, http://www.aber.ac.uk/media/Students/mbp9701.html
6. Kinčinaitis, Virginijus. Tomo netikinčiojo keblumai. Dailė 2004/2. http://www.culture.lt/daile/04(2)/tnk.htm
[1] (lot.) Taigi kiekvienas atvaizdas tuo aiškiau rodo tikrovę, kuo atviriau per nepanašų panašumą tvirtina save esant atvaizdu, o ne tikrove. U.Eco.
temos: idėjos ir teorijos, masinės medijos, medijų studijos, straipsniai |
« žurnalo PLAYBOY interviu su Marshallu McLuhanu (3 d.) | | Lev Manovich: augmentuotos erdvės poetika: mokantis iš „Prada“ (1 d.) »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.