• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2588450 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    2 – 211 (1 d.)

    | 2007-10-03 | 22:34
    temos: ATEITIS

    2. …Skaičius implikuoja begalybę. (Gali nebaigti skaityti numeruotų segmentų, nes sekos principas čia neprivalo galioti.)
    3. …Sociologinių tyrimų duomenims, lietuviai Žiniasklaida pasitiki labiau už Bažnyčią, Vyriausybę arba Policiją.
    4. Bet Objektyvi informacija apie save ir vidaus įvykius tradiciškai atvyksta iš svetur. (Miestas, kuriame buvo išspausdintas pirmasis lietuviškas tekstas dabar yra Rusijos teritorijoje, lietuviška spauda XIX a. atkeliaudavo iš Prūsijos, „laisvas lietuviškas žodis" antroje XX a. pusėje – iš anapus Atlanto.)
    5. – „Amerikos Balso" ir „Laisvosios Europos Radijo" numegzta tradicija. (Vidaus ir išorės dichotomija išnyksta skaitmeninėje realybėje, tačiau ji akivaizdi, apčiuopiama ir įteisinta iki-skaitmeninėje visuomenėje, užėmusioje tranzitinę teritoriją.)
    6. Teritorija: „Tarp Europos ir Honkongo" („Bix").
    7. Lietuviai naudoja daug audio-aparatūros, pagamintos Honkonge.
    8. Ja klausosi „Spice Girls": „…When two become one".
    9. – „When one becomes two" (Deleuze/Guattari) – kita paradigma, aprėpianti skaitmeninio pasaulio virtualijas.
    10. Lietuvoje yra informacija, skirta vidaus vartojimui ir skirta užsieniui. Nors informacija nėra kontroliuojama.
    11. (Užsienietis ir užsienietasis. Pirmasis atvyksta iš užsienio, antrasis – grįžta.)
    12. Teritorija: Londono taksistas tris kartus neatspėjo, kur yra Lietuva. (Galbūt todėl, kad Lietuva kaip ir GB nepriklauso Kontinentui?)
    13. Balkanai ir Baltija jo smegenyse išvirto vienu mišku.
    14. Kartais Lietuva intelektualų pastangomis suvokia save kaip mediumą tarp Rytų ir Vakarų.
    15. Bet Londono taksistas to nežinojo.
    16. Paprastai mūsiškiai iš principo nepasitiki ir kritiškai neanalizuoja jokio mediumo: norėdami pasakyti kažką svarbaus, sako „trūksta žodžių" arba „tai – neišreiškiama". Kalbos autoritetu abejoja neartikuliuotos vidujybės („giliausios esmės") akivaizdoje, kur tebegalioja metafizinė mąstymo paradigma.
    17. Rašto statusas ir autoritetas – ambivalentiškas: kartais patogiau nepalikti dokumentų ar įrašų, kurie vėliau gali būti panaudoti kaip įkalčiai.
    18. Omnipresence of Media. Prieš keliolika metų elektronika Lietuvoje, skirta kontroliuoti (pri-žiūrėti ir pri-klausyti), sėkmingai koegzistavo drauge su tradicine – oraline – paslapčių saugojimo ir neišsaugojimo technika.
    19. Tai buvo totalinis panoptikonas, skvarbesnis už skaitmeninių medijų visaapimantiškumą.
    20. Menas pasisavina tokias strategijas ir techniką (slaptas mikrofonas Narkevičiaus projekte) ir išviešina informaciją elektromagnetinėmis radijo bangomis, tokiu būdu kalbėdamas apie krašto istoriją.
    21. The presence of Media: konvencionalios + elektromagnetinės vs. skaitmeninės medijos – ar tai šiuolaikinio lietuviško meno situacija?
    22. – Skaitmeninės medijos dar negali konkuruoti su konvencionalia tapyba, skulptūra arba nekonvencionaliais objektais. Šiandien objektas turi solidžiausią statusą. Solidumas – solidesnį.
    23. Laidas ir laida. Viela – pats tikriausias farmakonas. Ji užtikrina laidumą ir komunikaciją ir tuo pačiu aptveria teritoriją, t.y. funkcionuoja kaip kontrolės priemonė.
    24. Šitoks vielos dualizmas reflektuojamas Railos projekte. Kita vertus, jis sukuria panoptikono audio-situaciją, į kurią patekęs londonietis išgirsta esąs girdimas.
    25. Nenustebkite, jeigu kai kuriuose Vilniaus restoranuose pietausite stebimi videokameros. Jus pri-žiūri real time, kad negertumėte savo atsinešto alkoholio.
    26. (Lietuviška elektronikos pramonė buvo pasiekusi aukščiausią lygį visoje buvusioje TSRS.)
    27. Bet Šiaurės Korėjos piliečiai galėjo įsigyti vien specialiai modifikuotus radijo imtuvus, kuriais buvo galima klausytis tik vietinių radijo stočių.
    28. No Spice Girls.
    29. Šeši menininkai išvyksta į Londoną pranešti apie save.
    30. Nejaugi apie juos nieko nežino Vilniuje?
    31. Žinoma, kad žino. Šie menininkai atstovauja meno pasaulio elitą sluoksnėjančioje vietinėje visuomenėje.
    32. (Meno pasaulio incestas: vietiniai humanitarai Ozarinsko valtyje. – Galbūt keičiasi jų sėdėjimo konfigūracija ir santykiai, bet įgulos sudėtis išlieka ta pati.)
    33. Tačiau nieko nežinome apie jų keliones skaitmeninėse teritorijose.
    34. Skaitmeninio informacijos atvirumo sąlygomis tokia fizinė kelionė – paradoksas.
    35. Tačiau neparadoksas yra tai, kad skaitmeninis informacijos atvirumas nėra atviras visiems iki-skaitmeninės visuomenės nariams.
    36. Britų laimei, jie nepaliks lietuviškų hardware lauktuvių objektų Londone.
    37. (Manualizmo (produkuojančio materialius objektus) kritika: valties irklavimas Ozarinsko projekte. Tai sunkus fizinis rankų darbas, bergždžias ir beprasmiškas šiuolaikiniame mene.) 38. (Turistas galvoja esąs pakaltinamas, bet nebaudžiamas.)
    39. Kelionės fizika transformuojama į skaitmeninį pavidalą:
    40. „What makes our home so beautiful, so….. ?" Interjeras: TV ekranas lietuvių namuose stovi svetainės kampe.
    41. Monumentas – aikštės centre, kuri funkcionuoja kaip totalitarinio etnocentrizmo instrumentas, skirtas suvienyti heterogenišką (?) visuomenę (kai kurie apsigina nuo minios, užsimesdami izoliuojantį walkmaną) .
    42. Svetainė yra mini vieša erdvė. Etimologiškai ji skirta svečiui (svečias – svetainė).
    43. Tačiau SVEčias SVETainėje gali pasijusti SVETimu.
    44. Tegu įsijungia walkmaną.
    45. …Spice Girls.
    46. Lietuvos eksterjeras: tarp Londono ir Vilniaus egzistuoja dviejų valandų skirtumas. Lietuva sutelpa į vieną laiko juostą.
    47. Absoliutus greitis: informacijos siuntimo ir priėmimo laikas sutampa, nepaisant erdvinio nuotolio: Narkevičiaus balsas pasigirsta Vilniuje elektroninės medijos pagalba, jam pravėrus burną Londone.
    48. Tačiau vis tiek išlieka dviejų valandų skirtumas.
    49. Dviem valandoms įvesti Vilniaus laiką Londone – pernelyg brangus neokonceptualizmas.
    50. Laikas ir ideologija: ištikimiausi komunistai Vilniuje Naujus Metus sutinka Maskvos laiku, žiūrėdami Maskvos TV (lietuviai tuo metu būna paveikti tiesioginių reportažų iš Vatikano ir komunistams už ištikimybę atleidžia).
    51. Tiesioginė laida: tarybiniuose erdvėlaiviuose irgi buvo įvestas Maskvos laikas. Iš jų būdavo transliuojami tiesioginiai TV reportažai į žemę. (Tinkle, priešingai, neįvestas realus – geopolitinės teritorijos – laiko režimas: čia turėtų įvykti tikras londoniečių ir vilniečių susitikimas, nevaržomas erdvės ir laiko: realybėje jiems lemta prasilenkti.)
    52. Drauge su sporto rungtynių transliacijomis tai buvo vienintelės real time ir tiesioginio tele-ryšio akivaizdos totalitarizmo TV.
    53. Beavis ir Buttheadas, neradę gero TV kanalo, numygo OFF: išnyko vaizdas abiejuose TV monitoriuose, BB „kriaušės" pranyko kartu su MTV logo, paskui tamsus ekranas keliolika sekundžių bibeno.
    54. Beavis ir Buttheadas yra pribrendę elektroninių medijų kritikai. Jie atstovauja vėlyvąjį kapitalizmą.
    55. Keliomis dešimtimis vyresnis lietuvių ponas atstovauja ankstyvąjį kapitalizmą postkomunizmo sąlygomis.
    56. Jis, skirtingai nuo vakariečių, nepažįsta hiperrealybės (medijų produkto).
    57. Užtat jis pažįsta cenzūruotą realybę (taip pat medijų produktas).
    58. Todėl tiesioginė (ne virtuali ) patirtis jam labai svarbi.
    59. Lietuviški ir pornografiniai tinklalapiai Internete jam turėtų rūpėti labiau negu Londonas.
    60. Real time. Ar tiesa, kad 70 % lietuviško meno yra kelioninio pobūdžio (ne žanro): emigracija, deportacija, „vidinė emigracija" totalitarizmo sąlygomis, „Ground Control"?
    61. Gali tęsti.
    63. Menininkai, kuriems šiuolaikinis-nelietuviškas menas nekelia abejonių, Lietuvoje negyvena. 64. Menininkai, kurie šiuolaikiniame-nelietuviškame mene nekelia abejonių, Lietuvoje taip pat negyvena.
    65. Menininkai, kuriems iš principo nekyla abejonių, Lietuvoje tapo paveikslus ir lipdo skulptūras. Galbūt jie stengiasi dėl Lietuvos? (Sportinis principas: bėgti už Lietuvą arba bėgti iš Lietuvos. Pirmasis atvejis būdingas okupacijos laikų menininkui. Toks buvo jo imperatyvas. Antrasis atvejis yra postlietuviško menininko laisvas pasirinkimas. Sportinis nacionalinio atstovavimo principas meno pasaulyje nustoja galioti („Mes niekam neatstovavome, mes atstovavome tik patys sau…", sakė Artūras Raila, grįžęs iš „Ground Control" Londone).
    66. Sportas – herojus – tauta: lietuviškai NBA žvaigždei Arvydui Saboniui Kaune nusipirkus „Issey Myiake" vyriškus kvepalus, jų neliko parduotuvėse.
    67. Bėgti iš Lietuvos. Tai daryti skatina keletas priežasčių. Skolos, nusikaltimai, šaltos žiemos. Ekonominiai motyvai, atrodo, nėra pagrindiniai. „Čia per žemos lubos" (Evaldas Jansas), čia „tvyro artumo perteklius" (žr. 78 segmentą), vyrauja minikriterijai ir miniparametrai, bet… ar gali menininkas tapti žvaigžde?
    68. Bėgti už Lietuvą. … – Dabar? Už ką?
    „Bėgikas UŽ" pasakytų, kad už Lietuvą bėgti reikia, nes ji – n ežinoma: ją painioja su kulinariniu patiekalu, Kroatija arba alkoholiu. „Bėgikas UŽ" tapatinasi su visa tauta. Bėgimas tarptautinėje arenoje, anot jo, „garsina Lietuvą". Tėvynė jo akyse yra paskutinė instancija, įvertinsianti jo kūrybinę biografiją. Tą instanciją jis vadina Motina, o save Sūnumi. Galbūt jo vardu pavadins nedidelę gatvę.
    69. Bėgti per Lietuvą. Margaspalvės nelegalių migrantų komandos savo tranzito keliu pasirenka Lietuvos Respubliką. Policija juos sugaudo ir nuveža į pabėgėlių centrą. Tačiau tik labai retas svečias iš Azijos prašo pabėgėlio statuso Lietuvoje… Mane kankina klausimas, kodėl jiems čia neįdomu? (Alfonso Andriuškevičiaus pastaba. Visai įmanomas daiktas ir bėgti pirma Lietuvos. Tik atsiranda toks nepatogumas: reikia nuolat gręžiotis pasižiūrėti, ar ji bėga paskui tave. Tuomet akys gali tapti keistos formos. Įtariu, kad taip bus atsitikę M. K. Čiurlioniui. O gal jo akys tokios tapo, kai vieną sykį atsigręžė ir pamatė, kad Lietuva iš paskos nebebėga? Taip pat galima bėgti paskui Lietuvą. Beje, tai patogiausias bėgimo būdas (žinau iš patirties, nes Jono Pipynės laikais ir aš bėgiojau vidutines distancijas), ypač, jei pučia priešinis vėjas. Šiek tiek įtariu, kad tie, kas skeptiškai žiūri į Lietuvos bėgimą Europon, ketina pasinaudoti šiuo metodu.)
    70. Ką pasakytų Lietuvos futbolininkas Nr.1? … Ne, geriau futbolininkas Nr. 6, kviestas į Lietuvos rinktinę žaisti oficialių tapvalstybinių rungtynių, tačiau nepasirodęs aikštėjė, nes fabrikas Vokietijoje, kuriame futbolininkas Nr. 6 dirbo po rungtynių, treniruočių ir prieš jas, nežinojo Lietuvos. …Jis tartų: „Menininkai patys kalti, kad nesugeba tapti žvaigždėmis". Taip, aš jam pritariu: kultūra vengia perimti popkultūrines „žvaigždės darymo" strategijas, o menas linkęs funkcionuoti tik savo pasaulyje: parodų salėse, galerijose, griuvėsiuose, nedrįsdamas in corpore integruotis į kitas socialines sferas.
    71. Migruojanti valstybė: „Tada (Lietuva tarybiniais laikais – R. M. pastaba) tai buvo teritorija, labiausiai nutolusi į Vakarus, dabar – tai teritorija, labiausiai nutolusi į Rytus" (Deimantas Narkevičius). (Antroji A. A. pastaba. Kažin, į kur ji būtų labiausiai nutolusi, jei būtų buvęs realizuotas Kazio Pakšto planas ir lietuvių tauta būtų (e)migravusi į Afriką?)
    72. Tranzitas ir izoliacija. Lietuviai dar nenusprendė, ar jų šalis kenčia (savi?)izoliaciją ar kankinasi tranzitinės padėties neaiškumuose (keletas svetimų įtakos zonų dengia viena kitą). „Tilto" ir „narvo" metaforos, įvardijančios geografinę ir politinę padėtį, šnekoje funkcionuoja lygiagrečiai. Tačiau lietuviai linkę skųstis abiem dalykais.
    73. Menininkai, kurie kelia abejones, gyvena Vilniuje.
    74. Nėra šiuolaikinio lietuviško meno, yra Vilniaus šiuolaikinio meno scena, bet ji – steriliai lietuviška. Joje veikiantys menininkai kilę iš įvairių Lietuvos regionų, tačiau Vilniuje su svetimais gali kalbėtis angliškai, o savus atpažįsta be žodžių.
    75. Abejonės kėlimas yra mąstymo procedūra, susijusi su įvairių estetinių ir kultūrinių konvencijų peržiūra. Ji prasideda kosuthiškuoju klausimu „Kas yra menas", tampančiu tikruoju meno objektu. Distancija I: nuotolis tarp menininko ir jo mediumo Vilniuje pamažu atsiranda. Metakalbinių meno aktų atsiradimas liudija tokią tendenciją. Šios dienos menui mąstyti save yra taip pat svarbu kaip ir šeštajame – septintajame dešimtmetyje.
    76. Vilniuje yra rusų ir lenkų meno galerijos. Jos įsikūrusios tame pačiame pastate.
    77. Distancija II: menininkas yra nutolęs nuo visuomenės, kurioje gyvena, bet neatitrūkęs nuo savęs. Jo socialinės rolės savivoka dar nesiartikuliuoja. Menininkas dažniau apmąsto savo figūrą, o ne jos reikšmę socialinių ryšių sistemoje.
    78. Lietuvoje, kurioje gyvena beveik 4 milijonai gyventojų, tvyro tirštas artumo perteklius. Jis prasideda istorija (fundamentalūs valstybei įvykiai – neįprastai arti: pvz., Krikštas – 1387 m.), geografija (tolimiausiai vienas nuo kito nutolusius taškus teskiria 300 km) ir baigiasi artimaisiais. Tiksliau, viskas prasideda ir baigiasi artimaisiais. (Trečioji ir paskutinė A. A. pastaba. Teiginys, reikalingas detalesnio apsvarstymo. Ypač dėl tos pabaigos. Kaip, pavyzdžiui yra Antano Samuolio atveju: ar tie, kurie jį supo tolimojoje Šveicarijoje jau buvo tapę jo artimaisiais? Arba: ar kartais artimieji, supą besibaigiantį savo artimą, paskutinėmis akimirkomis (aš esu ypač linkęs pritarti tokiai hipotezei) netampa tolimaisiais? Kadangi čia įpainioti laikas (akimirkos) ir erdvė (artimieji), gal tai būtų galima traktuoti kaip erdvės virsmo laiku (arba atvirkščiai) klausimą. Turėtų būti įdomu Arūnui Sverdiolui.) (Vilniečių žingsniai – tradiciškai trumpi, o žingsnio tempas – lėtas. Visur galima suspėti neskubant.) Vilniaus meno pasaulis yra artimųjų pasaulis: hiperartumo perteklių čia kompensuoja tik „metafizinis tolimo ilgesys".
    79. „Laužyta lietuvių kalba". Ja kalba baltarusiai, rusai, lenkai ir antra arba trečioji lietuvių emigrantų karta, sugrįžusi į Tėvynę. Vietiniai ilgisi šia kalba kalbančių britų, amerikiečių, prancūzų, olandų ir belgų.
    80. Abėcėlė drauge su numeracija yra 80 – 117 teksto segmentų organizavimo principas. Lingvistinė abėcėlė primena apie neišvengiamą baigtį (lietuvišku atveju – 32-ą raidę) ir ribą (kitapus Ž tegali būti kita ženklų sistema arba asemiotinė realybė), o arabiška numeracija sėja nuolatinį tęsinį, fragmentą, beribį ir becentrį šakojimąsi. Toks ambivalentiškas abėcėlės ir numeracijos derinys sutramdo nuoseklų, „nuo pradžios iki galo" linkusį prievartauti skaitymą ir skaitytoją, būdą skaityti. Skaitantis užbėga sau už akių, pasineria į kampuotas apylankas ir grįžinėja. Tiesi magistralė – užtverta.
    81. Aktas vs. Kūrinys. Aktas yra būtinas susikompromitavusio kūrinio (žr. 100) termino pakaitalas šiandien. Tiksliau – alternatyva, kadangi aktas neturėtų užimti kūrinio vietos estetinių kategorijų sistemoje ir šitaip paveldėti jo konotacijas. Jam apskritai nederėtų ieškoti vietos estetinių kategorijų sistemoje, nes tai – bendresnė sąvoka (politinis, socialinis, lytinis, pilietinis, militarinis, etc. aktas), galinti įsiterpti tarp keleto sistemų. Aktas, skirtingai nuo kūrinio, nenurodo į substanciją, nekintamybę, prasmę, jis reiškia veiksmą, poelgį, susidūrimą, greitą arba nesibaigiantį sakymą. Jis nurodo santykį, o ne esmę; tai – sakymo aktas, nelaukiantis pasakymo. Aktas gali būti specifikuotas kaip situacija, dingstis, akcija, aplinkybių kūrimas, įvykis, abejonė. Menininkas, priėmęs jo strategiją, ne kuria, o provokuoja, siūlo, įsiterpia, komentuoja, tapatinasi, infiltruoja(si), inicijuoja, etc.
    82. „Irklavime" (žr. 97) dalyvauja 11 aktorių (kadangi mums teko traktuoti „Irklavimą" kaip alegoriją (žr. 83), čia irkluojantys asmenys laikytini aktoriais, nes atlikdami sau nebūdingą irklavimo veiksmą jie tuo pačiu atlieka modernistų rolę): Vaiva Abraitytė, cepoozar (žr. 91), Gintaras Kūginys, Rimas Morkūnas, Saulius Paukštys, Rolandas Rastauskas, Gediminas Rutkauskas, Gintaras Šeputis, Gintautas Trimakas, Dima Zaborskij.
    83. Tekstas arba aktas siūlo jo skaitymo būdą, aplinkybės ir multi-kontekstai siūlo skaitymo būdą, konjunktūra siūlo savo skaitymo būdą, skaitymo būdų istorija siūlo daug skaitymo būdų, kultūrinis klimatas siūlo skaitymo būdus kombinuoti, etc. Galiausiai mums teko pasirinkti štai tokį kelią: a) situacija ir kontekstas siūlo laikyti „Irklavimą" alegorija, b) alegorija siūlo atlikti jos trumpą alegorinę – simbolinę interpretaciją štai tokia tvarka: „Irklavimas" vaizduoja Moderno projekte įklimpusią vietos inteligentų valtį. Ji – judinama, bet nejuda. Ši alegorija, kaip ir privaloma, slepia apibrėžtą turinį, kuris yra kritiškas situacijos atžvilgiu ir išryškina keletą šiandienos problemų: 1) Sportinį principą „meno pasaulyje", kuris reiškiasi: a) atstovavimo principu (atstovauti klubą, miestą, respubliką, galiausiai naciją. Šiuo atveju „Rojaus Tūzų" muzikantas Dima Zaborskij valtyje primena Viačeslavą Sukristovą Lietuvos futbolo rinktinėje); b) pirmavimo ir lenktyniavimo idėja (pirmyn į priekį: link naujesnio ir unikalesnio; taip pat soclenktyniavimas); 2) meno pasaulio incestą („įgula ta pati: keičiasi tik jų konfigūracija ir sėdėjimo pobūdis"), taip pat žr. …; 3) rankų darbo beprasmybę technologijos ir medijų eroje (nors irkluotojai intensyviai pluša, valtis nejuda); 4) vienybės idėją, turinčią kontroliuoti komandą (vienybės idėja yra totalitarizmo programos dalis); 5) progreso idėją (valties kryptis – „į priekį", kitaip nei rašomas tekstas, ir visi irkluotojai, išskyrus vairininką Gintarą Šeputį, žiūri ten pat).
    84. Amatas. Ar jūs įsivaizduojate berankį amatininką?
    85. Apčiuopiami (žr. 101) rezultatai. Nejaugi jūs pagalvojote apie kokius nors kitus rezultatus? Tikri rezultatai mūsų sąmonėje yra empiriški (taktiliški).
    86. Aš esu ironiškas rašančiojo atžvilgiu.
    87. Autentiškumas, kurio pagrindinė opozicija buvo grynoji imitacija, tebevartojamas rimtu veidu, nors jo opozicija pasidarė nebeaktuali. Dabar jis supriešinamas su reprodukcija, simuliakru, hiperrealybe arba menama realybe. (Kūrinys (žr. 100) pagal apibrėžimą negali būti neautentiškas.) Smulkiaburžuaziniai turistai-truistai, keliaujantys iš Vilniaus ir Ščečino į Prahą ir Paryžių, nepaleidžia iš rankų mėgėjiškų fotokamerų, pasiryžę užfiksuoti „nepakartojamus vaizdus" „nepakartojamu – asmeniniu rakursu". Šios fotografijos yra autentiškumo špyga parduodamiems atvirukams, kurie, girdi, vienodi, „spalvos – netikros", išdailinti (simuliakrai), neperteikia „unikalios vakaro nuotaikos". Pasikvieskite savo gimines, pavaišinkite naminiu kotletu (žr. 103) ir paprašykite parodyti savo kelioninių nuotraukų kolekciją. Pamatysite. a) Vis dėlto autentiškiausiu menininko saviraiškos teorijos atžvilgiu laikomas kūrinys, atliktas plikomis rankomis: joks „tarpininkas" (plaktukas, teptukas, lęšis) nesukliudė „inertiškai materijai ir aktyviai minčiai" supulti į vieną. b) Tačiau pasitaiko, kad rankų saviraiškai net neprireikia: „Grafika yra mano vidinio pasaulio atspaudai" (Aistė Ramūnaitė, „Lietuvos rytas").
    88. Autorius: Cepoozar (žr. 91). Egzistuoja įvairūs tyrimo metodai, nustatantys asmens tapatybę pagal jo paliktas rankos žymes. Pavyzdžiui, pagal piršto atspaudus nustatomas nusikaltimo, o pagal potėpio pobūdį – paveikslo autorius. Autorystė ir ranka – neatsiejamai susiję (juk ir ant atspausdinto akto parašą padedate ranka, taip patvirtindami akto galiojimą ir savo spausdinto parašo tapatumą).
    „Irklavimo" atveju svarbu tai, kad cepoozar neprikišo rankų nei prie to, kas buvo filmuojama (išskyrus tai, kad patys irklavo), nei prie to, kas buvo nufilmuota (video įrašas nebuvo montuojamas). a) aš gyvena globalinės bendrautorystės laikais.
    89. Simbolinis trijų valstybių vienybės aktas Baltijos kelyje buvo atliktas plikomis rankomis. Vėliau geografinė teritorija susitraukė: „Už rankų susiėmę, apjuosim Lietuvėlę". Vėliau vienybės idėja tapo nebeaktuali. Vėliau nebūna. Baltijos kelias liko atmintyje kaip neblogas aktas: žmonės susirinko, pabendravo, ir, svarbiausia, išsiskirstė. Dar svarbiau, kad jiems nešovė į galvą to daryti kasmet, t. y. susikurti naujo ritualo.
    90. Man (žr. 86) atrodo, kad trumpa alegorinė „Irklavimo" interpretacija, atlikta 83-ame segmente, yra blefas. „Kai tik autoriaus nebėra, bet kokie ketinimai dešifruoti tekstą tampa beprasmiški. Priskirti tekstą autoriui – reiškia jį įrėminti, suteikti baigtinę prasmę, užverti raštą" (Roland Barthes, „Autoriaus mirtis").
    91. Cepoozar: menininkų Aidos Čeponytės ir Valdo Ozarinsko pavardžių santrumpa internete, „Ground Control" tinklalapyje (http://www.metamute.com/groundcontrol). Štai kaip jie komentuoja „Irklavimą": „Bet koks tikras pažinimas neįmanomas. Galima išvardinti regimybes, pajusti atmosferą, atskleisti absurdiškumo jausmą skirtingose visuomenėse, erdvėse, situacijose. Gyvenimas ten ir čia vyksta tuo pačiu ritmu, dekoracijos keičiasi – ritmas išlieka. Diena po dienos nykus, monotoniškas gyvenimas, situacijų tapatumas. Si¬tuacijos instaliacija čia ir bandymas surasti situacijai ten adekvatų išraiškos būdą. Akcijos vieta čia – akademinio irklavimo baseinas Vilniuje, laikas – dabar. Mechaninis irklavimas, monotoniškas judėjimas, pastovi erdvė, didėjantis nuo¬var¬gis: paskutinė mašinalaus gyvenimo riba. Priklausomai nuo nuovargio dydžio, prakaito kiekio, situacija absurdiškėja. Pauzių ne¬belieka. Atsiranda iliuziška viltis, kad pavyks (?) atkurti glotnų vandens spindesį".
    92. Darbas: kaip gamybinis procesas, pasibaigiantis apčiuopiamais rezultatais (žr. 85) arba kūrinio termino eufemizmas. Pirmuoju atveju darbas yra vertybė („Pūslėtosios rankos, delnai prakaituoti"), tebeklajojanti estetinių vertybių pasaulyje ir nustatanti objekto – kūrinio vertę. Antruoju atveju žodis „darbas" vartojamas taip, kaip Viktorijos laikų Anglijoje buvo užrašomas žodis Dievas: G-D. Darbas yra kūrinio eufemizmas, todėl, kad nepadoru dažnai minėti sakralų kūrinio vardą be reikalo. Taip pat žodis „darbas" nurodo į tai, kas padaryta, t.y. į materialų dirbinį arba objektą.
    93. Fetišas. Galioja įsitikinimas, kad meno kūrinys yra autentiškas, jeigu jį atliko (padarė, išliejo, nukalė, suklijavo, išdrožė, nulipdė, išpjovė, atspaudė… parašė?) ne gizelis ir ne mašina, o pats menininkas, t. y. autorius. Toks tikėjimas yra mitinio mąstymo rudimentas, nes remiasi fetišistine objekto samprata. Objektas yra (pri)pažįstamas tik todėl, kad atstovauja kažką kitą (gentis gerbia kėdę, ant kurios sėdėjo vedėjas, publika garbina paveikslą, kurį tapė maestro). Kitas šio atstovavimo būdas yra reprezentacija. Mimetinė tokio objekto prigimtis perša mintį, kad meno kūrinys mus „nukelia" kažkur kitur, transcenduoja savo paties faktą, ir mes atsiduriame nekintamų metafizinių modelių arba Jeruzalės akivaizdybėje. Opozicinę – antimimetinę nuostatą geriausiai iliustruoja Ado Reinhardto trumpas komentaras savo paveikslui: „tai yra tik tai, kas yra". Pasak jo, tai neturi nieko bendro nei su fantazija, nei su intelektu, nei su įvaizdžiu, nei su metafora, nei su idėja, nei su komentaru, etc. Tai – grynosios empirijos apoteozė. Nė vienas iš šių variantų mums šiandien nepadės. a) Galerija „Vartai" surengė garbių dailininkų palečių ir teptukų parodą. „Jutempus" siūlo pirkti garbėjančių menininkų rūbus. Tam tikru aspektu tai gali būti traktuojama ir kaip du skirtingi fetišizmo tipai: autentiškas ir autoironiškas.
    94. Chiromantija interpretuoja delno reljefą, nustatydama jo savininką ištikusius praeities ir nutiksiančius ateities įvykius, tačiau neįstengia ką nors pasakyti apie individo dabartį arba apie patį „būrimo" – interpretacijos aktą. Meno istorija tyrinėja savo objekto praeitį ir rūpinasi jį interpretuoti jo atsiradimo epochos (šimtmečio, dešimtmečio, dienos) kontekste. Meno kritikai rūpi objekto dabartis ir dabartis. Nenutolstanti šiandien.
    95. Handmade. „Meno kūrinį padaro žmogaus rankos, tiesiogiai susiliejančios su gamtine substancija, įliejama į individualią formą <…>" (Arvydas Šliogeris). Tačiau ranka negali artikuliuoti, argumentuoti. Nebūna handmade – rankų darbo – idėjos, nors namudinė teorija gali egzistuoti.
    96. „Įrankis yra materialinis įnagis, padargas, kuriuo galima manipuliuoti, paėmus jį rankon" (Stasys Šalkauskis). Įrankio ir rankos evoliucinė dialektika.
    97. „Irklavimas": aktoriai plūkiasi valtyje, valtis plūkiasi vandenyje, video kamera kantriai ir abejingai įrašinėja. Pusantros valandos nuobodaus ir varginančio veiksmo. 98. Ironija rankų meno atžvilgiu Lietuvoje prasideda su Navaku ir nesibaigia.
    99. Kumštis. Štai kuo gali pavirsti ranka Rytų Europos ar postsovietinio modernisto rankose, griuvus „Geležinei sienai".
    100. Kūrinys pagal apibrėžimą yra unikalaus kūrybos akto, kylančio iš menininko prigimties ir unikalios patirties, rezultatas. Kūrinio vartojimo laikas – pasibaigęs. Naujosios kartos lūpose kūrinio terminas atrodo it kramtomas degtukas (- ironija, vaidyba, kritika).
    101. Lytėjimas. Empiriškas rankos prisilietimas įpareigotas simbolizuoti tiesioginę, t. y. autentišką patirtį. „Tai, ko negali pačiupinėti, to nėra". Liesti reiškia tiesioginį pažinimą, kuomet ideologinės, etinės, rasinės konvencijos peržengtos ir prasideda tariamai neįtarpintos patirties zona. (Masturbacija taip pat dažnai atliekama plika ranka, tai – tiesioginiausia savižina.)
    102. Megzta beretė mums asocijuojasi su radikaliai ultrapatriotiška joje prasmegusios galvos pozicija. Megzta beretė pasižymi įvairiomis konotacijomis. Tai, kad ji numegzta, beretę susieja su namais ir rankdarbiu, nes ji yra kruopštaus ir nuoširdaus rankų darbo, neretai atliekamo „prie televizoriaus", rezultatas (Kryžių kalne Šiauliuose kabo keli… megzti kryžiai). Intensyvų berečių mezgimą skatina ne tik ekonominės, gerontologinės, bet ir ideologinės priežastys, kurių ryšys – ambivalentiškas. Visų pirma, tai – daikto unikalumo siekis, antra, kolektyvinio identiteto paieška, priėmus tam tikrai visuomenės grupei bendrus ženklus. Be abejonės, egzistuoja ir utilitarinės priežastys – megzta beretė patogi dėvėti ir gerai apsaugo nuo šalčio. Kaip galvos apdangalas, beretė jau nuo XIX a. funkcionuoja kaip „irracionalios natūros" individo (XIX amžiaus palikimas), t. y. menininko, žymuo – indeksas. Kadangi beretė yra uniformos dalis, ji taip pat žymi militarinio sluoksnio atstovus. Susidūrusi su mezginio semantika beretė pavirsta keistu monstru – namudinės, tačiau karingos ir iracionalios ideologijos indeksu. Kaubojaus skrybėlė, jankio snapelėta kepuraitė, Smetonos cilindriukas, Ozarinsko lakūniškas šalmas taip pat yra indeksai.
    103. Kiekvienoje sušiktoje Lietuvos kavinėje rasite „Naminį kotletą" arba „Kepsnį …………………." (čia reikia įrašyti privačios viešojo maitinimo įstaigos pavadinimą, dažniausiai sudarytą iš pirmųjų savininko vardo ir pavardės raidžių, pvz., "Raimala"). Naminis kotletas viešoje vietoje yra autentiškos virtuvės simbolis. Kadangi sovietmečiu viešojo maitinimo įstaigos sukompromitavo viešai gaminamą maistą, atsirado tikėjimas, kad tikras patiekalas gali atsirasti tik namie („skanu kaip namie"). Tas tikėjimas paradoksaliai tebeegzistuoja, nes daugelis privačių kavinių tebegamina sušiktą maistą ir „gero skonio tradiciją" simuliuoja „naminiu kotletu".
    104. Namudiškumas. Handmade objektas (žr. 95) nėra tapatus namudininko produkcijai. Rankų dirbinys – nuosekliai unikalus, o namudininkai linkę vartoti mechaninio reprodukavimo ir pilstymo įrenginius. Rankų dirbinys ekonominiame kontekste yra brangesnis (pvz., rankomis išdailintas „Rolls Royce" vidus). Kadangi Lietuvos visuomenė pamažu tampa vartotojiška, prekių deficitas išnyksta ir auga pajamų deficitas. Menas privalo tai reflektuoti ir, estetiniu požiūriu atsisakydamas kūrinio pretenzijų, dematerializuotis arba bent jau tapti nekenksmingu aplinkai. Arba bent jau būti daromas iš perdirbtos medžiagos, kurią galima būtų toliau perdirbti. Pasak Kasperio Konigo, geriausias viešos skulptūros pavyzdys yra sniego senis: visų pirma, jis ištirpsta, antra – nieko nekainuoja mokesčių mokėtojamas. (Ukraina padovanojo Lietuvai Gedimino paminklo granitą. Bet ar mums reikėjo Gedimino?) a) „Jauskis kaip namuose". „Kur mano namai – ten, kur mano širdis, ar ten, kur kompiuteris?" (Florian Brody).
    105. Nors 1978 m. darytoje nuotraukoje (foto: Gediminas Karalius) Mindaugas Navakas krapštosi aplink Būgos galvą su skulptoriaus įrankiu (ironiškiausiai skamba nuotraukos komentaras angliškai „Navakas is putting finishing touches to <…>" (… „meistro ranka") „Tyliojo Modernizmo" kataloge), būtent nuo navakoidų prasideda artikuliuota ir daugiaaspektė ironija rankų darbo objekto (rankinio meno) atžvilgiu (ironical iron) Vilniuje (=Lietuvoje).
    106. Objektas meno istorine prasme: devintajame dešimtmetyje jis buvo viena pagrindinių meno formų ir meno rinkoje simbolizavo jėgą. Paskutinis dešimtmetis atsisako objekto ir pasirenka dematerializacijq arba virtualumą. Nors Jeffas Koonsas ironizavo tradicinį meno objektą, padarydamas jį iš schlock niekučių ir kičo vaizdinijos, galerijos už tai sumokėdavo šešiaženkles sumas.
    107. Panagės. Jauna Londono menininkė Angela Bulloch paprašė manikiūrininkės subtiliai išmurzinti jos nagus (t. y. simuliuoti nešvarias panages) ir pavadino tai „Working Manicure", 1997. Davidas Busselas tai komentuoja taip: „Bulloch kvestionuoja menininko produkciją, autorystę ir originalumą: darbas atliktas manikiūrininkės, priklauso menininkei ir gali būti reprodukuojamas be galo. <…> tai – konceptuali skulptūra, padaryta iš tradicinio menininko darbo liekanų (nešvarumai panagėse)" (Frieze, Nr. 35).
    108. Pantomima. Gesto ir judesio kalba be žodžių. Ranka čia – labai svarbus retorikos elementas. Tačiau, jeigu jūs nutapėte paveikslą, įrėminote jį, kankinotės, kol sugalvojote pavadinimą, o dabar nesiteikiate nieko apie savo kūrinį papasakoti, vengdami minimalaus žodinio komentaro ir savo minties artikuliacijos – esate mimas, nors mes nekalbame apie teatrą.
    109. P…ar…aš?as: Raimundas Mal-aš-auskas.

    Antra teksto dalis.

    temos: ATEITIS |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.