pokalbis su Tomu Sodeika apie prieitis ir išeitis medijų filosofijoje
vytautas michelkevičius |
2007-06-10 | 22:06
temos: filosofija,idėjos ir teorijos,interviu,medijų studijos,mediosofija,mokslas ir technologijos,naujosios medijos
Artėjant priėmimui į vienintelę tokio pobūdžio Lietuvoje magistrantūrą – medijų filosofiją Kauno technologijos universitete, klausinėjame jos iniciatorių Tomą Sodeiką apie tai, kas yra „medijų filosofija“, ką galima studijuoti jos lauke ir koks šių studijų santykis su praktika.
Vytautas Michelkevičius: Pradėkime nuo pačios „medijų filosofijos“ sampratos. Kaip jūs ją suprantate ir koks jos santykis su kitomis gretimomis disciplinomis: komunikacijos studijomis, medijų studijomis (Media studies), medijų mokslais (Medienwissenschaft), mediologija ir pan.? Kas sudaro jūsų studijų programą, kuri bent iš pirmo žvilgsnio labai primena Austrijos filosofo Franko Hartmanno medijų filosofijos sampratą (http://www.medienphilosophie.net/)? Ar yra analogiškų filosofijos studijų programų Lietuvoje ir užsienyje, kur prieš žodį „filosofija“ yra įterptas objektas, bet ne laikotarpis (pvz. viduramžių)?
Tomas Sodeika: Manau, kad kalbant apie „medijų filosofiją“ pirmiausia vertėtų atkreipti dėmesį apskritai į filosofijos vietą žinijos visumoje. Kaip žinia, visa Vakarų žinija radosi iš to, ką graikai vadino „filosofija“. Graikams tai buvo universali bet kokio žinojimo disciplina. Šiuolaikinę mokslų specializaciją galima sieti su Naujaisiais laikais atsiradusia tendencija skirtingas tikrovės sritis tyrinėti taikant skirtingus metodus. Šiai tendencijai įsigalėjus per keletą šimtmečių radosi gausybė savarankiškų disciplinų, tyrinėjančių atskirus tikrovės segmentus. Viena vertus, toks specializuotas tyrinėjimas leidžia giliau įsiskverbti į tiriamą objektą, tačiau, kita vertus, jis sąlygoja tam tikrą žmogaus ir specializuotų žinių susvetimėjimą – žinome daug, bet nebesuvokiame šio žinojimo reikšmės mūsų gyvenimui. Savotiška reakcija į susidariusią situaciją galima laikyti tam tikrų sričių „filosofijų“ atsiradimą. Tai „filosofijos“, orientuotos į vienos ar kitos specializuotos srities pamatinių nuostatų refleksiją. Šios refleksijos tikslas – atstatyti specializacijos sugriautą žinijos sąsają su žmogui gyvybiškai svarbiais klausimais ir kiek įmanoma aiškiau suvokti, kas gi iš tikro yra tai, apie ką mums byloja viena ar kita specializuoto žinojimo sritis. Būtent toks tikslas laikytinas svarbiausiu „mokslo filosofijos“, „technikos filosofijos“, „kalbos filosofijos“ ir pan. tikslu. Galima būtų manyti, kad ir „medijų filosofija“ įsirikiuoja į šią specialių žinijos sričių „filosofijų“ gretą. Vis dėlto manyčiau, kad šiuolaikinės kultūros kontekste ši filosofinė disciplina įgyja išskirtinę reikšmę. Reikalas tas, kad medijų filosofija yra tarpdisciplininis tyrimas, kurio akiratyje atsiduria ne tik komunikacijos ar informacijos technologijos, bet ir menas, literatūra, religija ar net įvairūs materialinės kultūros aspektai. Apskritai paėmus, medijų filosofiją galima būtų laikyti šiuolaikinės kultūros filosofija. Kai dėl Franko Hartmanno, turiu prisipažinti, kad jo siūloma medijų filosofijos samprata man pačiam bene labiausiai priimtina. Tad prieš trejetą metų Kauno Technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete rengiant Medijų filosofijos magistrantūros studijų programą (daugiau informacijos apie ją galima rasti adresu: http://www.filosofija.ktu.lt ) būtent Hartmanno siūlomas požiūris buvo pasirinktas kaip savotiškas modelis.
V.M. Kodėl medijų filosofijos svarba išryškėjo būtent pastarąjį dešimtmetį, suintensyvėjus naujųjų medijų sklaidai? Nejaugi medijų nebuvo anksčiau ar jos tiesiog nebuvo svarbios? Per pastaruosius keletą dešimtmečių humanitariniuose bei socialiniuose moksluose galima pastebėti tendenciją, kurią, parafrazuojant Richardo Rorty kadaise pasiūlytą linguistic turn terminą, galima įvardinti kaip medial turn. Šią tendenciją nesunku susieti su sparčiu informacinių bei telekomunikacinių technologijų vystymusi, per gana trumpą laiką ženkliai įtakojusiu iš esmės visas šiuolaikinės kultūros sritis. Pastaroji aplinkybė skatina „medijas“ traktuoti ne vien kaip „tarpininkus“, kuriais transliuojamas tam tikras jau suformuotas turinys, bet greičiau kaip „terpes“, kuriose tas turinys tik ir gali atsirasti ir tapti reikšmingas šiuolaikiniam žmogui. Būtent tokią „medijų“ sąvokos vartoseną siūlo ir Marshalas McLuhanas, medijas įvardindamas kaip „žmogaus tęsinius“. Krenta į akis, kad McLuhanas neapsiriboja vien masinės komunikacijos priemonėmis, bet „medijų“ sąvoką traktuoja gerokai plačiau. „Medijomis“ jis vadina ne tik spaudą, radiją ar televiziją, bet ir tokius žmogaus veiklą optimizuojančius artefaktus kaip drabužiai, būstas, pinigai, laikrodis, ratas, dviratis, lėktuvas, ginklai ir pan. Tik tiek, kad naujųjų medijų, t.y., medijų, vienaip ar kitaip susijusių su elektronika bei informacinėmis technologijomis, prigimtis leidžia lengviau pastebėti medijų apskritai reikšmę visai kultūros raidai. Tai medijos, kurios ne tiek „perteikia“ tam tikrą ją gatavą turinį, kiek tą turinį generuoja. Būtent taip, manyčiau, turėtume suprasti garsųjį McLuhano aforizmą „medija yra pranešimas“. Tad galima sakyti, kad naujųjų medijų filosofinė refleksija padeda aiškiau suvokti ir senųjų medijų esmę.
V.M. Kiek,, Jūsų požiūriu, yra svarbus santykis su praktika medijų filosofijoje? Turiu omenyje sąlytį su pačiomis medijomis, išmokimą jomis naudotis bei kūrybiškai dekonstruoti? Ar jūsų studentai turi galimybių medijas „pačiupinėti“ ir suprasti jų veikimo principus? Nyderlandų medijų teoretikas Geertas Lovinkas šaiposi iš medijų filosofų bejėgiškumo kalbėti apie medijas, nes jie neturi nė menkiausio supratimo kaip jos funkcionuoja. Tuo tarpu Friedrichas Kittleris kalbėdamas apie kompiuterį kaip mediją, operuoja tokiais specifiniais terminais iš algoritmavimo ir programavimo, kad retas jo studentas supranta pagrindinę mintį.
T.S. Manau, kad Lovinko, kuris, kaip žinia, yra ne tik medijų teoretikas, bet ir medijų aktyvistas, pašaipus tonas yra šis tas daugiau nei vien praktiko ironija, nukreipta į teoretiko nesugebėjimą kurti. Man atrodo, kad čia turime reikalą su pastanga iš esmės modifikuoti pačios teorijos pobūdį. Tą patį būčiau linkęs įžvelgti ir Kittlerio tekstuose, kuriuose matematikų ar programuotojų žargonas signalizuoja ironišką laikyseną tradicinio teorinio diskurso atžvilgiu. Reikalas tas, kad naujosios medijos atveria iš esmės kitokios filosofinio turinio raiškos galimybę. Tradiciškai šis turinys laikomas neatsiejamu nuo rašytinio teksto. Manau, kad tai nėra atsitiktinumas. Juk filosofijos atsiradimas tiek chronologiškai, tiek topografiškai beveik sutampa su fonetinio rašto atsiradimu. Tačiau jau Platonas pastebėjo, kad rašto medija nėra neutrali terpė, kad užrašyta mintis nesutampa su mintimi, kurią mąstome ar išsakome gyvame pokalbyje. Vis dėlto ištisus šimtmečius šis Platono pastebėjimas buvo ignoruojamas ir teoretikai rašytiniam tekstui atkakliai teikė pirmenybę prieš bet kokias kitas medijas. Situacija ėmė keistis tik atsiradus tokioms naujosioms medijoms kaip fotografija bei kinas. Į šių medijų įtaką meno kūrinio prigimčiai atkreipė dėmesį Walteris Benjaminas, kurį galima laikyti pirmuoju medijų filosofu. Tiesa, pats Benjaminas kaip teoretikas dar visiškai išsiteko tradicinės rašytinio teksto medijos ribose. Tačiau, manau, neatsitiktinai Benjamino bičiulis filosofas Theodoras W. Adorno ne tik rašė knygas, bet ir kūrė muziką. Galima būtų rasti ir daugiau panašių pavyzdžių. Antai, Guy Debord’as kūrė filmus, o Baudrillard’as griebėsi fotoaparato. Žinoma, galima būtų manyti, jog tai buvo tik hobby. Tačiau nėra pagrindo šiame fakte neįžvelgti ir šio to daugiau, būtent – pastangos ieškoti alternatyvos rašytiniam tekstui kaip teorinio diskurso medijai. Būtent į tokių alternatyvų paiešką bandome orientuoti ir KTU Medijų filosofijos programą, kurios viena iš sudėtinių dalių yra skirta darbo su naujosiomis medijomis įgūdžių ugdymui. Šią programos dalį galima traktuoti kaip jau mokyklose įgyto „kompiuterinio raštingumo“ nuoseklią tąsą, kai darbo su Windows paketu įgūdžiai papildomi įgūdžiais dirbti su sudėtingesnėmis ir labiau specializuotomis kompiuterinėmis programomis. Be to Medijų filosofijos programoje numatyta ir pažintis su įvairiomis audiovizualinėmis technologijomis. Visa tai be abejonės išplečia absolventų galimybes susirasti darbą.
V.M. Ką veikti, pabaigęs šią programą, galėtų tikėtis būsimasis medijų filosofas? Akademinė karjera tik viena iš galimybių, tačiau kokiose dar veiklose jis galėtų pritaikyti įgytas žinias ir kompetencijas?
T.S. Gana plačiai paplitęs požiūris, jog tie, kas filosofiją pasirenka kaip pagrindinę savo studijų kryptį, patys save pasmerkia bedarbystei. Iš tiesų, atrodytų, ką gi gali pasiūlyti filosofas savo potencialiems darbdaviams. Juk kitaip nei inžinierius, ekonomistas ar programuotojas, jis neturi specialių žinių ir nėra išsiugdęs gebėjimų, kuriuos taikant būtų kuriama „pridėtinė vertė“. Tad juo keistesnis tokio požiūrio šalininkams turėtų atrodyti tas faktas, jog darbo rinkoje pastebima… auganti filosofų paklausa. Verslo žmonės, kitaip nei daugelis valstybės pareigūnų, vis aiškiau ima suvokti, kad filosofinis išsilavinimas yra vertybė. Ko gera lemiamos reikšmės čia turi tai, jog studijuojant filosofiją ugdomas sugebėjimas mąstyti nestandartiškai, operatyviai reaguoti į spartų šiuolaikinio pasaulio kitimą, pastebėti alternatyvių sprendimų galimybes ir tuos sprendimus daryti. Todėl, bandydamas atsakyti į Jūsų klausimą, dėl absolventų karjeros galimybių, nebūčiau linkęs pernelyg sureikšminti jau mano minėtų darbo su naujosiomis medijomis praktinių įgūdžių. Medijų filosofija pirmiausia yra filosofijos magistrantūra. Tačiau tai nereiškia, kad tie, kas ryšis šį dalyką studijuoti, baigę studijas liks be darbo. Greičiau priešingai.
temos: filosofija, idėjos ir teorijos, interviu, medijų studijos, mediosofija, mokslas ir technologijos, naujosios medijos |
« the ins and outs of media philosophy: an interview with Tomas Sodeika (summary) | | išleistas leidinys „Medijų studijos: filosofija, komunikacija, menas” »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.