• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 1 prisijungę dabar
    • 2412395 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    pokalbis apie ateitį

    | 2007-11-26 | 20:49
    temos: ATEITIS,futurizmas,interviu

    Vytautas Michelkevičius: Valentinai, kaip nusakytumei savo asmeninį santykį su ateitimi? Štai aš save dažnai pagaunu galvojantį, kad šiuo metu esu ten, kur būsiu poryt ar už dvejų metų. Kartais tai labai trukdo, nes gali imti ir patikėti, kad taip atsitiko jau dabar. Kartais tiesiog darau kažką su mintimi, kad kai išties to reikės, jau būsiu tą padaręs. Gal ir sunku gyventi dabartyje, kurioje tik ateitis, nes praeičiai per daug reikšmės nesuteikiu. Beje, ir asmeniniame gyvenime per pastaruosius penkerius metus kartais pasitaikydavo tokių greitų realių šuolių į ateitį, kad kartais išsigąsdavau, jei ir toliau taip – kas bus? Džiaugiuosi, kad bent jau paskutiniu metu tempai sulėtėjo ir kasdienybė linksta arčiau dabarties nei ateities. Nors ateitis, ypač susijusi su asmenine veikla, ir jos projekcijos tebėra man labai svarbios.

    Valentinas Klimašauskas: „Viskas dar mūsų laukia ateityje“ – taip vadinasi Geerto Lovinko pokalbis su Kodwo Eshunu. Kaip tik šiandien pabaigiau tekstą pavadinimu „Ateityje viskas bus nemokama“*. Po žvaigždute pridūriau „tačiau kimšte prikimšta reklamos“. Ateitis visada yra spekuliatyvi ir projekcinė erdvė. Apie ateitį turi galvoti, norėdamas gauti stipendiją ir pinigų ateities projektams. Šia prasme, ateitį labiausiai eksploatuoja visomis kryptimis besiplečiantis biurokratinis mąstymas, o tokie kapitalistiniai terminai kaip paskolų portfeliai, indėliai ir ataskaitos vis pastebimiau keičia glokalų meno ir kultūros pasaulį. Todėl ir „Ateities“ skyrelį vis labiau užpildo „vargo pasakėlės“ apie mokesčius ir biuro-futuristiniai pasakojimai. Kažkur skaičiau, kad prieš pusantro šimto metų JAV patentų biuro vadovas pareiškė, kad „viskas, ką buvo galima atrasti, jau atrasta“. Jis net neįsivaizdavo, kad po pusantro šimto metų mes galėsime, pvz., kramtydami gumą čatinti realiu laiku su jo proanūkėmis apie nanotechnologijų pritaikymą internetinėje sekso industrijoje ar diskutuoti apie klonuotą pieną ir kiaules My space. Juokauju, bet kartu esu optimistas ir manau, kad ateitis yra tai, ką mes iš jos susikursime. Kita vertus, jei bijai atsakomybės, tai gali nuskambėti visai neoptimistiškai. Kaip bebūtų, esu tikras, kad ateitis bus visiškai kitokia nei mes su tavimi ją įsivaizduojame ir dabar aptarinėjame. Galbūt tai paguos?

    VM: Bet ar praeitis ne mažiau spekuliatyvi nei ateitis? Mano manymu, praeitis gali būti net žalingesnė už ateitį. Pavyzdžiui, istorijos (istorijų) pasakojimas gali sukelti nepageidaujamų padarinių, kurie įsispaus mano, tavo ar auditorijos sąmonėje. Ir gal būtent todėl praeitis yra paveikesne nei ateitis? Nes pastarąja žmonės linkę mažiau tikėti ar jos paisyti. Kita vertus, būtent joje gal ir galima susikurti tai, ko labiausiai norisi. O kaip tau atrodo tavo asmeninė ateitis žiūrint iš praeities pozicijų?

    VK: Nei praeitis, nei ateitis savaime nėra nei žalingos, nei (tikslesnis žodis) toksiškos. Man toksiška ir svaiginanti yra mintis, kad kartais gali koduoti dabartį, o asmeninės ateitys, kaip ir praeitys, vargu ar egzistuoja. „Tikrovė yra tai, ką mes darome kartu“, mėgdavo kartoti Karlas Marksas ir ŠMC TV. Praeičiai, kaip ir ateičiai, reikalinga tam tikra distancija, kitaip jas sunku suvokti. Neseniai parašyto romano „Alfavilnius, keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ personažai labai sėkmingai keliauja ir po praeitį, ir po ateities praeitį, nes labai dažnai mūsų ateities sampratos pasensta ir tampa praeities dalimi. Lietuvių kalboje mes tokios laiko formos (past future) neturime, kitą vertus, tai dar kartą įrodo, kad labai dažnai laiko samprata yra tik gramatinė ar lingvistinė patirtis.

    VM: Įdomu, kokia yra ta saugi distancija tarp dabarties ir ateities?

    VK: Saugi distancija, saugi distancija, saugi distancija – jei leisi į šį atsakymą atsakysiu vizualiai. Julijos Fominos fotografijoje matosi nežinia iš kur ant Geležinio vilko tilto Vilniuje atsiradusios žuvų liekanos. Be abejonės, šis įvykis yra saugios distancijos antonimas, bet kas būtų galėjęs tai išpranašauti?


    VM:
    Ar galėtum patarti, kokių apsisaugojimo priemonių reikia imtis tiems, kurie jau „beviltiškai“ gyvena ateityje ir gal net kenčia dėl to?

    VK: Tokių nepažįstu, bet tai – labai įdomi mintis. Įdomu, ar yra tokia liga – futurligė? Kaip vaistas, gal galėtų suveikti terapinė kelionė į Japoniją? Galbūt ligoniai pamatytų, kad ten nuobodu, ir iškart pasveiktų?

    VM: Prisiminiau vieną gerbiamą ir gerai apmokamą profesiją trend watcher (lietuviškai galėtų būti verčiama kaip „tendencijų stebėtojas ir planuotojas“). Būtent tokiais kostiumais vilki šiuolaikiniai futurologai, juk jie padeda parduoti ateitį. Galbūt jie atlieka arba galėtų atlikti gydytojo-terapeuto vaidmenį?

    VK: Taip, be trend watcher arba trend-spotter dar egzistuoja ir trend-setter – kuriantys tas tendencijas. Kadangi šiandieninė kultūra yra PR (tinkamesnis šifravimas būtų press release, o ne parallel reality) kultūra, vienodai sunku ir tendencijų stebėtojams, ir tendencijų kūrėjams. Niekada nežinai, kas parašys geresnį PR. Be to, kapitalistinė logika gali praryti bet kokį pasipriešinimą. Prisiminkime kad ir taip vadinamas gatvės kultūras, hip-hop ar punk, – jos yra viena didžiausių mados ir muzikos industrijų mašinų. Tad gal „pasveikti“ galima stengiantis nepapulti į bet kokios industrijos, tame tarpe ir ateities, gniaužtus?

    VM: Dar vienas ramybės man neduodantis klausimas – tai ateitis kultūroje. Žvelgiant iš progresyvistinių pozicijų Lietuva ir jos kultūra stipriai atsilieka nuo įrankių (tarkim, naujųjų medijų) ir problemų gvildenamų daugiausia vakarų, bet taip pat ir rytų (Azijos, Australijos) festivaliuose, bienalėse, parodose, knygose ir t. t. Ar tai reiškia, kad jų akimis mes gyvename praeityje? Kaip susijusios progreso ir ateities sąvokos? Ar galima tokiais kriterijais remiantis kaltinti Lietuvos kultūrą buvimu praeityje, t. y. „atsilikimu“?

    VK: Nenorėčiau būti ateities advokatu, bet atrodo, kad Ballard‘as, kurio citatas Balsas.cc jau paskelbė, kažkada pasakė, kad ateitis jau yra atėjusi, tik netolygiai pasiskirsčiusi. Spėju, kad yra vietų, kuriose ateities tankis didesnis, o Lietuva, be abejonės, nėra viena jų. Čia pinigai tebeskiriami džiazo festivaliams ir Valdovų rūmams, o vieni blogiausių visų laikų Vilniaus valdytojų, dabartinė homofobinė ir prorusiška merija, sakosi nesą įtikinti Guggenheimo ekspertų dėl šio muziejaus filialo steigimo ir mieliau pinigus skirtų mistiniams Tautos namams.

    VM: Tu vis atsakinėji, gal užduok ir man kokį klausimą? Nes dabar aš lyg ir turiu planuoti ateitį galvodamas tau klausimus, o tu ramiai juos atsakai praeityje.

    VK: Kodėl nieko nepaklausi apie Ateities redagavimą?

    VM: Gerai, klausiu apie Ateities redagavimą. Kaip tau sekasi redaguoti Ateitį? Abiem prasmėmis. Tiek realią, tiek kaip Balsas.cc temą? Ne vienas mano pažįstamas tave, Valentinai, įvardija futurofilu ar kaip nors panašiai. Ar tu pats jautiesi gyvenąs ateityje? O gal po šios daugiau mažiau tekstinės Ateities redagavimo patirties pradėsi redaguoti pačią Ateitį?

    VK: Žmonės, sutikę Darių Mikšį (jo citata „futurologams visi laikai yra esamieji“) ar skaitę jo interviu su Raimundu Malašausku, futurofilu manęs nepavadins. Šioje vietoje labiau tiktų ar norėtųsi kalbėti apie „Balse“ taip pat publikuotą Kodwo Eshuną ar jo minimą Eriką Davisą iš Vakarų pakrantės, kurie kalbėdami apie naująsias medijas ir įvairius fenomenus apskritai, sugebėjo užbėgti toli priekin ir mesti didelį iššūkį muzikos ar medijų kritikams. Ateitis kaipo tokia čia visiškai nėra svarbi ir nereikia prie jos prisirišti. Svarbios tik idėjos, kurios mums padeda suvokti, kur mes esame ir kurlink einame šiame pasaulyje, kuriame nuolat konkuruoja senesnė ir naujesnė informacija.
    Istoriškai ateities idėja buvo sureikšminta Šaltojo karo metais kaip „žvaigždžių karų“ ir kosmoso užkariavimo programos dalis. Be to, mokslinės fantastikos žanras leido kalbėti metaforomis apie politinius dalykus, kuriuos garsiai ištarti tradiciškai draudė ir tebedraudžia cenzūra. Kitos, utopinės situacijos ir visuomenės galimybė gerokai atpalaidavo žmonių fantaziją. Kažkuriuo kosminių lenktynių metu buvo nubėgta per toli ir dabar pasaulis nespėja vytis, įgyvendinti ar suvokti įvairių idėjų. Atrodo, kad greitai gyvensime, o galbūt jau ir seniai gyvename planetoje, kurioje bus visi laikai (pavyzdžiui, „2001-metų Odisėjos“ ateitis ir paleolitas) vienu metu, o mes visi – futurologai. Taigi, dabar neįmanoma galvoti apie dabartį tik dabartyje – teorinio (ar spekuliatyvaus) mąstymo zondai jau seniai nusiųsti tolyn į priekį ir už saulės sistemos ribų.

    VM: Turėjau dar porą klausimų ir atsakymų, bet dabar nebepamenu, gal pasilikime juos ateičiai?

    VK: Gal geriau palikime juos praeičiai?

    temos: ATEITIS, futurizmas, interviu |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.