philip
transliatorė |
2007-11-30 | 15:02
temos: ATEITIS,filosofija,futurizmas,idėjos ir teorijos,knygos,mokslas ir technologijos,straipsniai,technovizijos
ATEITIES teminį numerį užbaigia kolektyvinis rašymo projektas, kuriame pristatomos įvairios laiko ir „Visa Ko“ teorijos. 2006 m. lapkričio 2 – 9 dienomis Dublino Projektų meno centre (Project Arts Center) vyko mokslinės fantastikos rašytojo Philipo K. Dicko vardu pavadinta paroda „Philip“, kurios viena dalių buvo savaitę trukęs kolektyvinis knygos rašymas. Knygos autoriai: Mark Aerial Waller, Heman Chong, Cosmin Costinas, Rosemary Heather, Francis McKee, David Reinfurt, Steve Rushtonv ir Leif Magne Tangen; kuratorė: Mai Abu ElDahab. Knygos veiksmas vyksta Filipvilyje [Philipville] apokaliptiniais 2019 metais. Publikuojame knygos skyrių pavadinimu „Priedas“, o visą knygą galite parsisiųsti iš www.hemanchong.com/images/Phillip_v4b.pdf arba įsigyti www.lulu.com.
Atidžiam skaitytojui gali būti naudinga šiek tiek išsamiau susipažinti su kai kuriomis idėjomis, kurių keletas buvo paminėtos knygoje prabėgomis, o kitos ir nuolat pasikartodavo. Visa Ko teorijos [Theory of Everything] ištakas ir paieškas, kurias šiek tiek apžvelgsime, galima pavadinti metainteresu. Su informacijos ir entropijos sąvokomis bus susidorota glaustai, o pasikartojančios aštuoniukės formos Lisažu kreivė [Lissajous Figure] žirglioja nuo pat šios istorijos pradžios iki pabaigos (ir vėl atgal). Galiausiai aprašysime ekonominį JIT (Just-In-Time) gamybos modelį: kaip jo logiškas padarinys gimsta fruice[i] – planuojamo senėjimo ekonomikos protoplazma.
Visa Ko Teorija
Neologistinę sparnuotą frazę – Bendrąją Visa Ko teoriją – savo „Galimybės filosofijoje“ (Filozofia przypadku) pirmasis paminėjo Stanislawas Lemas, šitaip pakrikštydamas XX a. mokslo „šventąjį Gralį“. Knygoje nuolatinio Lemo herojaus – žvaigždžių keliautojo Ijono Tichy (IT) – senelis kuria didžiąją bendrąją teoriją, kuria stengiasi vienu metu aprėpti visus mūsų pasaulio aspektus ir paaiškinti, trumpai tariant, viską. Lemo sukurtasis terminas ironiškai komentuoja tokios pastangos bergždumą.
Galimybės filosofija, 1968
Rašydamas savąją mokslinės fantastikos apysaką Lemas dar ir kovėsi asmeniniame mūšyje su struktūralizmo teorija ir jos dominavimu literatų sluoksniuose. Trumpai tariant, struktūralizmas (ir jo neišvengiamas palikuonis – poststruktūralizmas) postulavo kalbos kaip ženklų, kuriuos sudaro vis labiau išskystančių ryšių siejamas signifikantas ir signifikatas, sistemos modelį. „Galimybės filosofija“ lenkų rašytojui tapo priemone išreikšti savo mintis apie struktūralizmą. Lemas nužymėjo, jo manymu, kraštutinius teorinio modelio, mėginančio ir išlikti tiksliu iki giliausio lygmens, ir tuo pat metu aprėpti pačias įvairiausias situacijas, ribotumus.
Štai ką jis laikė tokio mąstymo skurdumu:
Struktūralizmas literatūrai ir literatūros kritikai davė daugiau žalos, nei gero… Struktūrinę semantiškai turtingo romano analizę galima palyginti su chemine sriubos ar pyrago analize.
„Galimybės filosofija“ niekad nebuvo išversta į anglų kalbą; ir dabar ją galima gauti tik lenkiškai. Nepaisant to, idėja buvo pakankamai patraukli, kad būtų netrukus pritaikyta kitur, nusausinus Lemo palietą retrospektyvią ironiją. Iš Lemo nudžiautu „terminu“ – Visa Ko teorija – greit buvo pakrikštyta didžioji vienijimo teorija, turėjusi suderinti miglotą kvantinės mechanikos matematiką ir Bernhardo Riemanno bendrojo reliatyvizmo geometriją. Visa Ko teorija yra aukščiausias bet kurios disciplinos mokslinio pasiekimo taškas, tarp jų ir teorinės fizikos, astronomijos ir kvantinės mechanikos. Ir tik iš dalies ironizuodamas Lemas pritaikė tai ir sau bei savo kūrybai, pripažindamas:
Aš visad turėjau polinkį rašyti tokią prozą, kuri būtų „bendroji visa ko teorija“.
Žymiausia iš teorijų, vėliau nusipelniusių Visa Ko teorijos titulo, yra ta, kurios paieškoms antrąją savo mokslinės karjeros pusę praleido Albertas Einšteinas. Daugiau nei keturiasdešimt metų Einšteinas dirbo siekdamas išspręsti nesutarimus ir sukurti vieną didingą pasaulio veikimo scenarijų. Svarbiausias XX amžiaus fizikos teoretikas ieškojo tokio fizinio pasaulio modelio, kuriame derėtų jo paties įžvalgos apie bendrąjį reliatyvumą ir anaiptol neintuityvūs kvantinės mechanikos postulatai.
Albertas Einšteinas su Albertu Einšteinu-lėle, data nežinoma
Kvantinė mechanika yra teorinis modelis, kuriuo siekiama suprasti dalelių elgesį atomų ir subatominiame lygmenyje – ten, kur nebeveikia klasikinės (Niutono) mechanikos dėsniai. Kvantinė mechanika (terminą 1924 m. pasiūlė vokiečių fizikas Maxas Bornas) teigia, kad atomai ir subatominės dalelės pasižymi kitokiu elgesiu, nei tas, su kuriuo susiduriame savo kasdienėse materialiose patirtyse. Svarbiausia tai, kad dalelės šiame lygmeny gali būti keliose vietose tuo pat metu. Be to, materiją galima apibūdinti bangos funkcija, leidžiančia apskaičiuoti galimą dalelės poziciją ar pozicijų kombinaciją toje bangoje bet kuriuo duotu laiku (t). Vokiečių fizikas Werneris Heisenbergas esmingai pastūmėjo kvantinės mechanikos raidą atradęs Heizenbergo neapibrėžtumo principą, kuris teigia, kad tiriant dviejų kintamųjų sistemą (pvz., subatominės dalelės laiką ir vietą) kuo tiksliau išmatuotas vienas dydis sumažina galimybę tiksliai išmatuoti kitą. Kitaip tariant, pats žiūrėjimo aktas keičia tai, į ką žiūrima.
Kita vertus, bendrojo reliatyvumo teorija, Alberto Einšteino sukurta XX amžiaus pradžioje, pateikia pilną ir moksliškai tvirtą visatos kaip vieno besitęsiančio lorenciškojo (ar pseudoreimaniškojo) erdvėlaikio kolektoriaus, kuriame daiktai užima konkrečią laiko ir erdvės koordinačių pažymėtą vietą, modelį. Prieš imdamasis plėtoti bendrąjį reliatyvumą Einšteinas pasiūlė specialiojo reliatyvumo teoriją. Specialusis reliatyvumas aiškino stebėtojo vaidmenį fiziniame pasaulyje, atsižvelgiant, kad to paties objekto fiziškumas gali būti aprašytas skirtingai, priklausomai nuo stebėtojo buvimo vietos ir (dar svarbiau) greičio bei krypties. Dabar žvelgiant atgalios, gali atrodo, kad esminis vaidmuo stebėtojui atitenka abejose teorijose.
1919-ųjų Saulės užtemimo nuotrauka. Šis įvykis patvirtino Einšteino bendrosios reliatyvumo teorijos numatytą raudonąjį poslinkį, atsirandantį dėl galingo Žemės kūno poveikio užtemimo šviesai.
Einšteinas, anksčiau laikytas didžiausiu fizikos teoretiku ir vienintele tikrąja XX amžiaus mokslo popžvaigžde, antrąją savo karjeros pusę praleido bandydamas suderinti bendrąjį reliatyvizmą ir kvantinę mechaniką. Po daugybės klaidingų pradžių ir pluošto polemikų, tarp jų ir žymiausios 1935-ųjų Einšteino, Podolsky ir Roseno publikacijos „Ar gali kvantine mechanika paremtas fizinės realybės aprašymas būti laikomas išbaigtu?“, Einšteinas liko visiškai neįtikintas, kad kvantinė mechanika ir jos miglota matematika galėtų būti priimtinas pasaulio aiškinimo modelis. 1926 m. gruodžio 12 d. laiške savo draugui, kolegai mokslininkui Maxui Bornui Einšteinas kategoriškai rašo:
Dievas nežaidžia kauliukais su kosmosu.
Vis dėlto, po daugelio sunkių metų, Einšteinas viso labo priėjo iki Einšteino-Roseno tilto. Ši greitai diskredituota teorija subatomines daleles aprašė kaip kirmgraužas arba sutrumpintus keliukus laiko-erdvės medžiagoje, leidžiančius greitai ir nepertraukiamai pro labai mažą piltuvėlį peršokti iš vienos srities (pvz., erdvės ir laiko koordinatės) į kitą. Ir nors teorija galėjo paaiškinti neįžiūrimas subatominių dalelių pozicijas skirtingose vietose tuo pat metu, deja, matematiniai skaičiavimai nebuvo pakankamai tikslūs.
Einšteino-Roseno Tiltas arba Kirmgrauža
XX a. 7 ir 8 dešimtmetyje dar pluoštas galimų Visa Ko teorijų, pratęsusių pašėlusį papildomų matmenų ir barokiškų teorinių konstruktų paradą, išsivystė „Stygų teorijos“ rubrikoje. Stygų teorija pakeitė standartinio modelio dalelių fizikoje egzistuojantį fundamentaliausią nulinio matmens tašką vieno matmens išplėstiniais objektais – stygomis. Pagal šią Visa Ko teoriją esmingiausią pasaulio lygmenį sudaro mažos vibruojančios stygelės. Gilesni tyrinėjimai ir jų vystymas šalia keturių mums pažįstamų matmenų iškėlė dar ne vieną papildomą. Vėliau stygų teorijos skilo į daugybę kiek besiskiriančių atmainų, pripažįstančių maždaug nuo dešimties iki dvidešimt šešių mūsų pasaulį sudarančių matmenų, ir pervadintų į, pavyzdžiui, superstygų teoriją ar M-teoriją. 2000 m., netrukus po 12-tojo matmens paskelbimo, Stygų teorija ėmė bliūkšti, slegiama per didelio matematikos ir vargiai įtikinančios istorijos svorio. 
Pasaulio linijos, sudarytos iš taškinių dalelių, standartiniame modelyje (L) ir pasaulinis lapas, susklęstas uždarų stygų pagal stygų teoriją (R).
2005 m. J. B. Griffithsas iš Lokbaro technologijų universiteto (Loughborough University of Technology) Matematikos katedros pristatė Tolydžių erdvės automatų [Continuous Spatial Automata] koncepciją, o Bruce’as MacLennanas iš Noksvilyje įsikūrusio Tenesio universiteto (University of Tennessee) Kompiuterių mokslo katedros ją išplėtojo.
Tolydūs erdvės automatai užima vienalytį erdvinių padėčių kontinuumą ir padėčių seką laike. Santykiai tarp šiųdviejų rutuliojasi priklausomai nuo diferencialinių lygčių, panašių į britų matematiko ir kompiuterių mokslo protėvio Alano Turingo lygtis, kuriomis jis siekė aprašyti zebro dryžių išsidėstymą. Taikydamas šias įžvalgas kompiuterių moksle, Bruce‘as MacLennanas naudoja laukus – arba erdviškai tolydžius tolydžių duomenų išsidėstymus – kaip pirminių duomenų struktūrą kuriant kompleksinius modelius. Be to, lauko kompiuteriai gali veikti diskrečiame laike kaip ir įprasti skaitmeniniai kompiuteriai, arba tolydžiame laike, kaip analoginis kompiuteris.
Lauko kompiuterio duomenų komplektas
Kompiuteryje, kažkur intensyvių žaliavinės medžiagos skaičiavimų virtinėse, tęsiasi Visa Ko teorijos paieška.
Informacija ir Entropija
Antrasis Niutono termodinamikos dėsnis gali būt perfrazuotas paprastai:
Izoliuotos sistemos, esančios ne pusiausvyroje [equilibrium], entropija (netvarkos kiekis) laikui bėgant bus linkusi augti link maksimalios reikšmės.
„Bell Laboratories“ tyrimų centre dirbęs Claude‘as Shannonas Antrąjį Niutono dėsnį pritaikė savo informacijos teorijai, pristatytai 1948 m. publikacijoje „Matematinė komunikacijos teorija“. Joje jis aprašo komunikacijos sistemą, susidedančią iš dviejų sąlygų – signalo ir triukšmo, kurių santykis apibrėžia perduodamos žinios tikslumą. Ponas Shannonas tai išdėstė praktiškai:
Pagrindinis komunikacijos uždavinys yra tam tikrame taške tiksliai arba apytiksliai atgaminti pranešimą, parinktą kitame taške.
Jis ėjo toliau, stengdamasis suformuluoti trumpą lygtį triukšmui – arba kiekiui, kurio nežinome, – sistemoje apskaičiuoti. Shannonas pavadino signalą informacija, o triukšmą – entropija. Absoliučiai tikslioje komunikacijos kilpoje entropija būtų lygi nuliui. Bet kadangi informaciją būtina perduoti komunikacijos kanalu, pranešimas dažnai suspaudžiamas, koduojamas ar išverčiamas ir taip atsiranda triukšmas. Shannonas rado būdą, kaip išmatuoti šį triukšmo kiekį arba entropiją.
Claude’as Shannonas ir binarinė entropijos funkcija
Pokalbį galima pratęsti grįžus penkiasdešimčia metų į priekį: Masačūsetso Technologijų institutas (Massachusetts Institute of Technology) savo pirmakursiams siūlo „Informacijos ir entropijos“ kursą, kuriame entropijos samprata nagrinėjama visos informacijos teorijos kontekste. Entropija čia apibrėžiama kaip kažkokia informacinė tamsioji medžiaga arba tiesiog neapibrėžtumo kiekis sistemoje.
Pavyzdžiui, kokia tikimybė ištraukti raudoną kamuolį iš raudonų ir mėlynų kamuolių krepšio? Ar jame yra 17 kamuolių, o gal 15, 28, 100? Ar 10 iš jų – mėlyni? O gal ten yra ir geltonas nežinomasis? Tai bent keli dalykai, kurių nežinome, – trūksta keleto svarbių informacijos bitų ir darosi sunku nuspręsti, kas nutiks toliau. Entropija duotoje sistemoje – tai tikslus kiekis to, ko nežinome.
Lisažu kreivė
Lisažu kreivę lengva supainioti su begalybės ženklu – tai horizontali aštuoniukė, pavadinta prancūzų fiziko ir matematiko Jules‘io Antoine‘o Lissajous (1822–1880) vardu. Tokia forma gaunama brėžiant dviejų kintamųjų parametrinę lygtį, kuri skaičiuoja ir perskaičiuoja save bėgant laikui. Gauta kreivė yra dviejų sistemų – susitinkančių ir išsiskiriančių – piešinys.
Lisažu kreivė osciloskopo, matuojančio besikeičiančias elektronines įtampas, ekrane.
Lisažu kreivę dažniausiai galima pamatyti degančią žaliame fosforiniame kineskopinio osciloskopo ekrane. Osciloskopas – standartinė elektroninio testavimo įrangos dalis – signalų įtampas vizualizuoja dvimatėmis potencialų skirtumų diagramomis, brėžiamomis kaip laiko funkcija. Testuojant elektroninę sistemą, fazių skirtumai tarp dviejų signalų osciloskopo ekrane formuoja dvi vingiuotas kreives, sujungtas tarpusavy ir nuolat piešiančias ir persipiešiančias horizontalaus aštuoneto pavidalu. Taip šie du besikeičiančio dažnio ir fazės signalai tampa nuolatine begalybe (perkeltine ir tiesiogine prasme, kadangi jie ir iš tikrųjų konstruoja save begalybės ženklo (∞) pavidalu). Nuolat save piešianti ir perpiešianti Lisažu kreivė yra laiko pasirinkimo ir sekos, registravimo ir fazių lygiavimo piešinys. Vos tiedu signalai sutampa, dažniai derinasi iš naujo ir Lisažu tęsia nenutrūkstamą persirikiavimą.
Pačiu laiku
XX a. pradžioje „Ford Motor Company” sukūrė pirmąjį plačiai pritaikytą fabrikinės gamybos modelį. Išskirsčius „Model T“ automobilio gamybą į sudėtinius procesus ir paskyrus juos darbininkų bei įrangos linijoms, gamyba tapo žymiai efektyvesnė. Taikant šį konvejerio metodą buvo išnaudoti kiekvieno vis labiau besispecializuojančio darbininko gebėjimai koordinuotoje gamybos linijoje nuo pat daikto gaminimo pradžios iki pabaigos – tam reikėjo daug įrangos, kvalifikuotų darbuotojų ir didelių investicijų. Dizaino pakeitimai buvo per brangūs (ar apskritai neįmanomi), ir grįžtamojo ekonominio ryšio bemaž nebuvo. Kaip ir būdinga visam ankstyvojam kapitalizmui, tokios srities gamybą neišvengiamai rankose laikė tie, kurie turėjo resursų ją išlaikyti.
„Ford Motor Company“ – Model T, 1913
XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje Japonijos „Toyota Motor Corporation“ pradėjo taikyti lankstesnį gamybos modelį. Atsisakiusi didžiulių sandėlių konvejerių įrangai, „Toyota“ sukūrė Just-In-Time (JIT – „Pačiu laiku“) gamybos modelį ir aukštyn kojom apvertė gamybos pagrindus. Taikydama ir išnaudodama lanksčią komunikacijų infrastruktūrą tarp dalių tiekimo, gamintojų, darbo jėgos ir klientų, „Toyota“ galėjo turėti mažiau įrangos ir daryti staigius pakeitimus. Atsakas į naujoves pasiekdavo tikslą greičiau ir vieną ar kitą produktą buvo galima pagaminti vos prireikus. Be to, buvo standartizuoti įrankiai – dažus galėjai koreguoti rankomis ir net mechaninio apdirbimo pakeitimai buvo it rašytinių receptų serija. Visą darbą galėjo atlikti platesnės specializacijos darbininkai, o dizaino naujovės buvo pritaikomos kaipmat, nesustabdžius ir nepertvarkius gamybos.
Rezultatas – staigus pinigų perteklius (dėl sumažinto inventoriaus) ir darnus, poreikius atliepiantis dizainas bei gamybos sistema – mažesni sandėliai, greitesni komunikacijų tinklai ir reaktyvūs, nuolatiniai dizaino atnaujinimai bei produktai, daromi tada, kai jų reikia: pačiu laiku.
Iš anglų kalbos vertė Linas Kranauskas
[i] Fantastinė medžiaga, kuri pavirsta į nieką per keletą dienų, ją išėmus iš vakuumo. Šioje knygoje fruice yra senėjimo ekonomikos protoplazma, bet kokio produkto gamybos pagrindas, turintis korporacijų nustatytą galiojimo laiką. Pavyzdžiui, galima nusipirkti iš fruice pagamintus batus, kurie galios tik mėnesį. Vėliau reikės juos pirkti iš naujo, nes jų laikinumas būtent ir neša korporacijoms pelną. vert.
temos: ATEITIS, filosofija, futurizmas, idėjos ir teorijos, knygos, mokslas ir technologijos, straipsniai, technovizijos |
« ateities namai: dizainas ir technologijos geresnei namų aplinkai | | kvietimas teminiam numeriui: PARAŠTĖS »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.