• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2773324 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    permatomos medijos: trečiasis “Jaunos muzikos” vakaras

    | 2006-04-21 | 15:30
    temos: apžvalgos,neo-audio,renginiai

    Skirtingai nei du pirmi “Jaunos muzikos” festivalio vakarai ŠMC, perpildyti skaitmeninio vaizdo elementų (kai kur panaudotų, atrodo, tik kaip duoklė „multimedijiniam” formatui, dėl paties vaizdo panaudojimo muzikiniame kūrinyje kaip pripažinto gero tono ženklo), trečiasis yra beveik nemedijuotas, tačiau daug įspūdingesnis.

    Skaitmeninės priemonės jame yra visai kitokio pobūdžio – nebe persmelkiančios, įkyrios ir užgožiančios, veikiau prislopintos, įtraukiančios ir permatomos. Elektroninės garso struktūros ir akustinis atlikimas (Arne Deforce’o violončelės atveju generuojantis ir patį elektroninį garsą) nejučia persipina, sukuria sudėtingą voratinklį, kuriame su kiekvienu nauju garsu vis sunkiau pastebėti perskyrą tarp elektronikos ir akustikos, medijuoto atgaminimo ir atlikimo realiu laiku, pirminio garso ir jo neatpažįstamai transformuoto aido. Prisiminus McLuhano sąvokas, gimsta hibridinė medija, kuri yra ne paprasta dviejų susijungiančių medijų suma, o kažkas esmiškai naujo ir daug paveikesnio – tai nei elektroninė, nei akustinė muzika, panaikinanti pačią dvilypumo įmanomybę.
    Dvilypumo įveikimo motyvą naudoja pirmas Arne Deforce’o (solo violončelė), Yutaka Oya (sintezatorius) ir Patricko Delges’o (gyvos elektronikos manipuliacijos) atliekamas Jonathano Harvey’aus kūrinys “Advaya”, kurio pavadinimas yra nuoroda į budistų dvilypumo peržengimo sąvoką. Dvidešimt dvejoms minutėms solistas ir akompanimentas, preparuotas violončelės garsas ir iš tos pačios violončelės garso nuaustas elektroninis audinys tampa viena praplėsta ir praturtinta muzikine erdve. Violončelės garsuose tai išryškėja „natūralūs” akustiniai tembrai, tai vėl užvaldo siurrealistinės elektroninės moduliacijos, ilgus griežiamus garsus nutraukia vos girdimi staccato perbraukimai per stygas, garsas nuolat mutuoja, migruoja ir blykčioja. Scenoje esantys atlikėjai taip pat susijungia į vieną, pasiekdami beveik intuityvią sinchronizaciją. Kūrinio skambesys primena niujorkiečio kompozitoriaus Teiji Ito sukurtą kelių genialios kino menininkės Mayos Deren trumpametražių filmų garsinį matmenį, ypač filmo „Meshes of the Afternoon”, sukurto kaip nebylus filmas, tačiau dabar neįsivaizduojamo be to pilno įtampos garso takelio.

     

    Tačiau “Advaya” yra tik pradžia. Trūksta dar vienos svarbios medijos – žmogaus balso, gana retai naudojamo elektroninėje muzikoje pilnu mastu ir suteikiančio jai papildomo gylio, jei kompozitorius turi absoliutų meninį skonį ir sugeba sujungti į vieną nedalomą kūrinį labai įvairius komponentus. Šis atvejis yra būtent toks. Antras kūrinys – suomės Kaijos Saariaho ciklas „Tag des Jahrs” chorui ir elektroninės muzikos įrašui, atliekamas Latvijos Radijo choro solistų, – yra beveik sakralinė šiaurietiška dainuojamoji saga, artima Arvo Parto religinėms kompozicijoms ir muzikai Tarkovskio šedevre „Andrej Rubliov”. Elektroninė muzika keturiose ciklo dalyse mirguliuoja kaip sniegas ar sidabras (garso asketiškumas, šaltumas ir skaidrumas primena taipogi skandinavės elektroninės muzikos kompozitorės Else Marie Pade šešiasdešimtųjų metų periodo kūrybą, surinktą albume „Glasperlespil”), organiškai susiliedama su choro kuriama vokaline struktūra ir iš anksto įrašytu bei vokoderiu apdorotu balsu, deklamuojančiu Holderlino eiles. Ši sintezė skamba kaip daugialypis pirmapradis balsas, dar neartikuliuotas ir neišskaidytas į atskiras fonemas ir žodžius. „Gaidos” festivalio metu Kaija Saariaho pasirodė kaip subtilios akustinės poetikos kūrėja, o kūrinys, pristatytas „Jaunoje muzikoje”, demonstruoja, kad ji sugeba kurti labai niuansuotą bei trapią atmosferą ir elektroakustinėje muzikoje.

     

    Vytauto V. Jurgučio kūrinys violončelei ir įrašytai elektronikai „Terra Tecta”, tęsiantis koncertą po pertraukos, yra kiek ekspresyvesnis ir dinamiškesnis, tačiau ne mažiau paslaptingas ir sudėtingas. Arne Deforce’ui tenka įdėti ypatingai daug pastangų į šio kurinio atlikimą, nes lietuvio kompozitoriaus sukomponuota violončelės partija, kaip ir žadėta, tikrai reikalauja didelio techniškumo. Ji yra įvairesnė ir muzikalesnė nei pirmajame vakaro programos kūrinyje, beveik peržengianti fizines griežimo violončele galimybių ribas, nes kūrinio ritmas yra gana greitas. Tačiau Arne Deforce’as, atrodo, jau beveik susitapatino su savo instrumentu, todėl visus muzikinės „kelionės į slaptąją teritoriją” vingius praeina užtikrintai ir grakščiai. Įrašyta elektronikos partija keliauja šalia jo, tarsi užkopdama į kalnus ir nusileisdama nuo jų viršūnių, įsijausdama į savo pačios skambesį ir vėl nutildama. Muzika taip gerai sukomponuota ir atlikta, kad klausantis kūrinio visumos atsiranda jausmas, jog ir elektroninis sluoksnis atliekamas gyvai. Elektronikos panaudojimas šiame kūrinyje, kaip ir kituose šį vakarą skambėjusiuose kūriniuose, yra labai gyvas ir organiškas.

     

    Ryčio Mažulio meditacinė atmosfera (šito stebuklo net nepavadinsi „muzikiniu kūriniu”, tai jau kažkas keliais laipteliais aukščiau, apimantis ir garsą, ir atlikimą, ir gimstančią dvasinę būseną) „Forma yra tuštuma” dvylikai balsų, violončelei ir fonogramai nustelbia viską. Viena pirmųjų asociacijų – juodas ekranas ir skambančios Gyorgy Ligeti „Atmosferos” Stanley Kubricko filmo „2001: A Space Odissey” prologe. Beveik ritualiniu ratu sėdinčių Latvijos Radijo kamerinio choro atlikėjų balsai, skambantys kaip nežinomų būtybių alsavimas, užpildo erdvę, kiekvienas judėdamas savo kryptimi. Belgo violončelė skleidžia ištęstus garsinius sluoksnius, kurie persipina su (ne)žmogiškais balsais ir tiesiog tvyro ore. Elektroninis įrašas šiame kūrinyje visiškai atitinka festivalyje akcentuojamą „įsivaizduojamos muzikos” sąvoką: išskirti jį iš garsų debesio yra nebeįmanoma, tad belieka tik įsivaizduoti, kad jį girdi. Mažulio kompozicija sužadina ne tik klausą, bet ir regėjimą; ji yra tokia permatoma, kad įsižiūrėjus pro ją įmanoma pamatyti visų dalykų giliausią esmę. Matyt, daugumai klausytojų pavyksta pasiekti šią ypatingo regėjimo būseną, nes pasibaigus kompozicijos atlikimui salėje dar gerą minutę rezonuoja tyla – net aplodismentai čia atrodo netinkami ir kone šventvagiški. Niekas nenori pernelyg greitai sugrįžti iš ten, kur spėjo nukeliauti per 24 formos ir tuštumos minutes. Trečiasis „Jaunos muzikos” vakaras sugrąžina viltį, kad elektroninė eksperimentinė muzika gali nustebinti, o skaitmeninės medijos gali kalbėti žmogaus dvasiniam pasauliui artimu balsu.

    temos: apžvalgos, neo-audio, renginiai |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.