• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2588439 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    performatyvi meno kritika ir integruoti socialiniai tinklai

    | 2005-04-28 | 18:36
    temos: menas,sociumas

    Performatyvi kritika yra toks meno kūrinių ar meninių veiksmų aiškinimas, kurio metu kinta aiškinimą paskatinęs meninis procesas. Su performatyvios kritikos atvejais susiduriame, kai menotyrininkas aktyviai dalyvauja kompleksiniame, dinamiškame meniniame projekte, kur didesnis kritinis impulsas keičia projekto komponento ar viso projekto raidą. Klasikiniai pavyzdžiai tarptautiniai meniniai projektai: „Traukos Centras“[1], „24/7 visą parą (Wilno – Nueva York)[2]“, RAM 6, SEAS[3]. Visi jie arba turėjo aibę subprojektų (ypač “24/7”), arba buvo tęstiniai, aprėpiantys daugelį šalių ir kiekvienoje šalyje kintantys (RAM 6, SEAS). Visus juos jungia aiški socialinė orientacija, tinkliškumas, atvirumas vidinei ir išorinei kritikai, sampyna tarp menotyrininkų ir menininkų, multimedijinės technologijos, invazijos į miesto arba globalinę skaitmeninę erdvę. Daugelyje šių projektų dalyvavę asmenys tęsė kituose projektuose pradėtą tarptautinę veiklą, tokiu būdu konkrečiai veiklai projekte suteikdami pasaulinį kontekstą. Pvz.: RAM 6 dalyviai-tutoriai G. Lovinkas, J. Hopkinsas ir kt.

    [1] „Traukos centras“ 8-oji Baltijos tarptautinio meno trienalė, Vilnius, Šiuolaikinio meno centras, 2002.
    [2] „24 / 7: Wilno – Nueva York (visą parą)“, Vilnius, Šiuolaikinio meno centras, 2003.
    [3]
    SEAS buvo skirtas: „Pan-European collaboration between artists from the Baltic and Adriatic Seas“. Projektas atitiko programą „Art for Social Change“ tikslus. 2004 metais projekto dalis vyko Klaipėdoje.

    Bet kuri kritika siekia paskatinti, koreguoti, keisti, pateisinti meninę kūrybą. Todėl performatyvia kritika vadinsime tik specialiai į meninį projektą įtraukiamą kritiką, kuri yra toks pat artefaktas, kaip ir kiti meniniai kūriniai. Meno kritikos performatyvumas pasireiškia aktyviu kuratorių ir meno kritikų dalyvavimu realizuojant meninį ar tarpdisciplininį, kurio sudedamoji dalis – menas, projektą. Menotyrininkų, menininkų, filosofų, medijų ir socialinių sričių kritikų sąsajos ypač būdingos dinaminiams daugiapakopiams, tinkliniams projektams. Ypač tokie projektai efektyvūs, kai siejami su socialiniais-politiniais tinklais: heteroseksualų ir seksualinių mažumų, pripažintų ir nepripažintų tautų, subkultūrų ir masinės produkcijos vartotojų, neįgaliųjų ir įprastinių žmonių.

    Tradicinė meninė kritika vadovaujasi referatyvia, reportažine arba vertinančia nuostatomis. Referatyvumas rodo, kad menotyrininkas tiesiog abstrahuoja meninės parodos, projekto dalyvių, kuratorių idėjas, garsiai išsakytas arba užrašytas kuriame nors kataloge ar koncepcijoje. Maksimalus abstrahavimo efektyvumas pasiekiamas, kai menotyrininkas gali sulyginti bent keletą analogiškų parodų ir jas klasifikuoti. Reportažinis pranešimas yra panašus į referatyvų. Jame atpasakojama parodos atidarymo, performanso eiga, lankytojų ar menininkų elgesys. Didžiausias pasiekimas: palyginami keletas atidarymų arba susiejamas idėjų referavimas su reportažiniu pranešimu. Ir viena, ir kita nuostata vadovaujasi „objektyvumo“ idealais, o iš esmės tęsia tiesos, kaip atspindėto pasaulio, tradiciją. Šias nuostatas smarkiai kritikavo R. Rorty savo kūrinyje „The Miror of Nature“.

    Tačiau sudėtinga rašyti reportažinę, referatyvią kritiką,– net jei jai būdingas komparatyvistinis aspektas, – apie kompleksinius, dinamiškus, atvirus meninius projektus. Kompleksiškumas rodo, kad projektą sudaro aibė autonomiškų subprojektų (RAM 6) bei paralelinių kitų projektų (24/7), kurie tarpusavyje sąveikauja ir taip keičia visumos vaizdą. Dinamiškumas rodo, kad projektui ir jo subprojektams ar paraleliniams projektams būdinga raida, o kiekvienas naujas jų susilietimas nėra buvusio epizodo pasikartojimas. Atvirumas reiškia, kad žiūrovai ir nepriklausomi kritikai yra laikomi projekto dalimi, todėl kompleksiškumas lemia neprognozuojamumą, o rezultatas kartais būna netikėtas net pačiam sumanytojui. Pavyzdžiui, RAM 6 metu vykusių atskirų laboratorijų tutorių tikslai (J. Hopkinso, G. Lovinko, D. Holzerio ir kt.) nebuvo iki galo griežti ir aiškūs, o rezultatas priklausė nuo grupės aktyvumo ir tutorio kūrybinio įkvėpimo, socialinių nuotaikų bei nuo bendros RAM 6 atmosferos. Proceso vertė yra pati veikla, kurios metu keičiasi dalyviai, aplinka, net jei ir nepasiekiamas apčiuopiamas meninis rezultatas. Tokius dinaminius, atvirus, kompleksinius projektus, kurie turi keletą satelitinių ar paralelinių subprojektų ar projektų, vadinsiu poinstituciniais. Poinstituciškumo sąvoka rodo, kad nė viena institucija negali pilnai kontroliuoti projekto raidos ir jo rezultato. Čia beveik neveikia institucinio legitimavimo principai.

    Apie dinamiškus projektus sunku rašyti objektyviu požiūriu. Ilgus referatyvius, reportažinius sakinius galima sutalpinti į keletą taikliai nukaltą metaforų, metonimijų, simbolių bei kitų retorinių figūrų. Tradicinis menotyrinis straipsnis – keletas tūkstančių ženklų, telpančių į viena laikraščio puslapį. Tačiau ir šios erdvės pakanka nubraižyti scenarijų su reikšmingais metaforiniais ir simboliniais inkliuzais. Čia pravartu vengti referatyvių, reportažinių sakinių, kurie naikina teksto gyvybingumą ir didina atmetimo reakciją. Tokius tekstus išstumia ne tik skaitytojai, bet ir kompleksiniai projektai. Todėl menotyrininkai, aktyvūs projektų dalyviai, nuolatos naudojasi įkvepiančiais menininkų ar kuratorių raktažodžiais, poetine-kultūrine interpretacija bei kūryba.

    Performatyvią meno kritiką galima sulyginti su dalyvaujančiu stebėjimu (participant observation) antropologijoje. Laikoma, kad antropologas negali tinkamai susipažinti su tyrinėjamos genties, bendruomenės simbolinėmis struktūromis ir jų prasmėmis neįsitraukęs į genties gyvenimą, nes daugelis šios genties žodžių įgyja prasmę tik konkrečioje situacijoje. Vis dėlto antropologinis lauko tyrimas (field research), kurio pagrindas yra dalyvaujantis stebėjimas smarkiai skiriasi nuo performatyvios meno kritikos. Antropologas paklūsta genties, sociumo mitologijai, kruopščiai ją saugo, vengdamas pažeisti tradicijų tvarką ir labai retai naudojasi pragmatinėmis nuostatomis (pvz., medicininėmis, siekdamas pakeisti ligų gydimo ir, atitinkamai, mitologijos, tvarką). Priešingai, performatyvi meno kritika sąmoningai destabilizuoja meninį procesą, atlieka provokacinę, geliančią, gundančią, masalo funkcijas. Dalis „Traukos centro“ ar SEAS provokacijų vyko mieste. Ypač tai ryšku buvo SEAS projekte, kur susipynė menotyrinės socialinės diskusijos su aibe meninių akcijų mieste.

    Sudėtingiems projektams tinka dalyvaujančio stebėjimo, provokuojančio eksperimento, dekonstrukcijos, kūrybinės klaidingos interpretacijos (creative misreading) metodai.

    Dekonstrukcijos metodas tinka procesui, kur didelę rolę turi ne tik meninio projekto turinys, bet ir kilmės, eigos ar tikslo kontekstas. Dekonstrukcija atskleidžia nutylėtas projekto idėjas, užslėptą ideologiją, tačiau negriauna proceso, o skatina jo kaitą, mutacijas. Galima dekonstruoti genealogijas, arba ryšius bei tinklus , projekto tikslus (utopijas, fantazijas, geismus), diskurso galias, žaidimo taisykles. Tai vis skirtingos dekonstrukcijos, tačiau visos jos susijusios arba su žaidimo taisyklėmis, arba su prasmės vibracijomis ir skirtumais. Todėl dekonstrukcijai gerai tinka užslėptų žaidimo taisyklių atskleidimas ir pakeitimas. Taip pat paplitęs yra vartojamų sąvokų skirtumų, kontekstinių vibracijų, gyvo semantinio lauko rodymai. Bet kokiu atveju, dekonstrukcija, kurios pamatas yra išardymas ir surinkimas, duoda savo rezultatų. Juk tai kartu ir epistemologinis, ir ontinis procesas. J. Derrida savo dekonstrukcijos metodologiją siejo su farmakono metafora. Prisimikime, kad graikiškai farmakon reiškia ir vaistą, ir nuodus[1]. Tačiau žmogus nėra monolitinė substancija. Vaisto/nuodo veikimas kartu yra ir viso kompleksinio darinio kaita. Pasinaudokime viruso mutacijų metafora. Žmogaus organizmo veiklą koreguoja milijardai virusų ir bakterijų, kurių veiklos proceso neįmanoma kontroliuoti. Kritikas yra asmuo, teikiantis farmakoną (antibiotikus, kritiką, narkotikus). Jei laiku nepavartojami antibiotikai, pavėluojama net ir keletą minučių,  – virusai nedelsiant mutuoja ir prisitaiko prie nuodų, prie kritikos. Virusų mutacija yra ir epistemologinis, ir ontologinis vyksmas vienu metu. Analogiškai su kritika yra susiję meniniai projektai: žeidžiantis dialogas priverčia projektą keistis.

    Kūrybinis proveržis atsiranda dėl kūrybinės klaidingos interpretacijos  (creative misreading – Haroldas Bloomas), kuriuo naudojosi Derrida, pasitelkdamas farmakono metaforą. Kūrybinė klaidinga interpretacija  yra projekto pažeidimo strategija. Klaidinantis kūrybingumas, prasimanymas ir fantazija apie jau įvykusius epizodus, metodus ir tikslą skatina reakciją. Iš esmės tai bet kurio dialogo ir diskurso gyvybės šerdis. Minėti projektai 24/7, RAM 6, SEAS buvo tiesiog persmelkti bendravimo, nesusikalbėjimų, kuriuos galima pavadinti iššūkiais. Vis dėl to, kūrybinis klaidingas supratimas skiriasi nuo dekonstrukcijos, kuri provokuodama lieka nekalta. Kūrybinis interpretavimas – visados paniręs į kaltę, nuodėmę ir yra atviras savo paties ir pasaulio perversijoms bei skatina transgresyvaus subjekto gimimą ir sociumo kaitą. Tačiau šioje vietoje nereikėtų perdėti, fantazijos turėtų būti tiek, kad kritika nepabėgtų nuo įvykio, o taptų įvykio dalimi, neteisėtu, bet vis dėlto projekto kūdikiu. Veidrodiniai atspindžiai – nėra tęsinys buvusio projekto ir be savo poetines plėtros negali papasakoti nieko apie tai kas buvo. Paprastas atspindys neperteikia intrigos, dinamikos, įtampos, įtūžio, pagundų, rizikos, konteksto, stereotipiniu reakcijų.

    Atviras projektas veikia pagal „farmakono – mutacijos – farmakono(1) – mutacijos (1) . . .“ principą. Tačiau, skirtingai nuo „virusas-antibiotikai“ metaforinio modelio, performatyvi kritika siekia sėkmingos mutacijos, kūrybiško produkto. Viruso, projekto pasikeitimas, ontinė patirtis yra svarbiausias tikslas. Tik ontinės ir epistemologinės kaitos vienis užtikrina realius socialinių tinklų pokyčius.

    Tačiau, aktyviai projekto rengimo ir kuravimo veikloje dalyvaujantys menotyrininkai pakliūna į keblią situaciją: farmakonas taip pat yra skirtas ir jiems. Jie, kaip projekto dalyviai, turi nuolatos mutuoti, niekados nesutapdami su savo pačių vizija. Jie patys virsta transgresyviais subjektais, juos pačius paveikia atminties, lyties, socialinio statuso kaita. Todėl aš ir vartoju terminus socialinė-kultūrinė mutacija, o ne kaita.  Būtent šie, sėkmingi pasikeitimai, leidžia paruošti farmakoną nr.2, nr.3 . . . nr. „n“. Menotyrininkas nuolatos mutuoja tam, kad toliau žeistų pasaulį, skatintų kūrybines inovacijas. Aktyvaus stebėtojo, dalyvio ir kartu menotyrininko tekstas apie projektą (sudėtingą daugiaplanę bienalę, trienalę, kvadrienalę ar tematinius projektus). Performatyvi kritika, pavyzdžiui., tekstas apie kūrybinę trienalę („Traukos centras“[2]), yra toks trienalės (pa)žeidimas, kurio metu kūrėjai integruoja trienalės idėjas į socialinę ir kultūrinę apsuptį, į kito žaidimo aplinką. „Traukos centro“ kūrybinėje trienalėje dalyvavo daug skirtingų menininkų, menotyrininkų, vyko aibė akcijų įvairiose Vilniaus miesto socialinėse erdvėse. Tai skatino rašyti ne tik apie meno kūrinius ar atskirus trienalės epizodus, bet ir žeisti  tinklines sąveikas, skatinti plėstis bendradarbiavimą.

    Apčiuopti gyvas kompleksinių projektų sąveikas ir skatinti jų transformacijas, – sunku, todėl performatavus tekstas yra ne tekstas „apie“, o tekstas „iš ten“, ir yra skirtas tiek projekto dalyviams, tiek jo stebėtojams. Tai tekstas kaip projekto raidos inspiratorius, gimęs įvairių sąveikų sąlygomis.

    Performatyvi meno kritika iš pirmo žvilgsnio yra panaši į ideologinę kritiką. Socialistinio realizmo atstovai vertino meno kūrinius pagal gebėjimą pavaizduoti marksistinius visuotinius idealus konkrečiu atveju ir primygtinai reikalavo, kad šių taisyklių laikytųsi visi menininkai. Socialistinio realizmo kritika aiškiai nubrėžė linijinį modernizacijos horizontą ir pamatuojamas vertybes. Vertybinė kritika, ar ji remtųsi socialistiniais, krikščioniškais ar tautiniais idealais yra normatyvinė, linijinė. Ideologinė kritika turi aiškią kryptį ir veikia kaip diskursyvi prievarta menininko atžvilgiu. Būtent dėl linijiškumo, redukcionizmo, istorizmo mes šio tipo kritikos nelaikysime performatyvia. Ji yra ne performatyvi, o konstruojanti, determinuojanti, represuojanti. Išskirsime keletą svarbiausių ideologinės ir performatyvios kritikos skirtumų:

    Performatyvios kritikos bendradarbiavimą su visuomene užtikrina atvirumas. Tai padeda interaktyviems kompleksiniams projektams ir jų kritikams palyginant lengvai įsiterpti į komercines kūrybines industrijas. Kūrybinių industrijų svarbiausia prekė – naujas, netikėtas, tačiau vis dar priimtinas meninis produktas. Kūrybinių industrijų variklis – ekonominiai klasteriai, kurie apjungia kūrybinius, meninius, bendruomeninius, komercinius interesus, „susuka“ juos aplink renginį, aktyviai veikiančią įstaigą, aplink menininkų, kuratorių, verslininkų (ar fondų) asociaciją. Tokiu būdu ne laukiama visuomenės, kuri dažniausiai vadovaujasi senomis vertybėmis ir įpročiais, pritarimo, o kuriama ir aktyviai siūloma nauja prekė, formuojant naują meno kūrinių vartotojų skonį ir atitinkamai keičiant pačias bendruomenes bei lokalines erdves. 

    Performatyvi kritika kaip kūrybinių industrijų dalis įsiterpia į paklausos-pasiūlos sritį ir yra priklausoma nuo jos ir nuo vyraujančio sąmoningumo. Tačiau kaip meninis, kūrybinis veiksmas ši kritika formuoja vartotojų grupių nuomones, jų stilių ir vartojimą. Performatyvumas leidžia kritikai įsitraukti į stilių mirgėjimą ir palaikyti jų gyvą pulsaciją bei dalyvauti socialiniuose sąjūdžiuose. Galiausiai, šiuolaikiniai meniniai projektai turi gana aiškius bendruomeninius tikslus: jie siekia išjudinti ir destabilizuoti visuomenės nuomones ar viešųjų ryšių ir propagandos suformuotą teiginį ir vertybes. Todėl performatyvi kritika yra destruktyvi tvirtų įsitikinimų ir ideologijų atžvilgiu bei sulaukia iš jų kaltinimų. Tačiau dovana, kurią gauna performatyvus kritikas – nepalyginamai didesnė. Jam dovanojama poetinės kalbos laisvė. Ekspresijos, lydinčios poetines projektų interpretacijas sutampa su eseistiniais proveržiais, lyrinėmis svajonėmis, subtiliais mikropasaulių žaidimais, technologiniu kūrybingumu bei naujų ekonominių klasterių organizavimu.

    [1] Derrida plačiai naudojasi farmakono metafora kūriniuose: La Dis­sémination. — Paris: Seuil, 1972; La Carte postale. — Paris: Flammarion, 1980; Psyché. —Paris: Galilée, 1987.
    [2] Išleisti du išsamūs katalogai: Centre of Attraction. 8th Baltic Triennial of International Art, Vilnius: Contemporary Art Centre, 2003.

    temos: menas, sociumas |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.