• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2774676 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    penktadienis ŠMC: virtualus kanibalizmas ir dreifuojanti „boltik“ psichogeografija

    | 2005-11-08 | 23:52
    temos: esė,menas,miestas

    Jei šiuolaikinis socialinis kanibalizmas yra kitiems žmonėms priskiriamų savybių pasisavinimas (ne per skrandį), tai virtualybė yra ideali erdvė konstruoti savo identitetą ar personažą iš kitų figūrų citatų.

    Kaip tik toks yra šveicarų menininko Hinrich Sachs projektas Gala Night of the Cannibals kompiuteriniame žaidime http://www.secondlife.com/, prie kurio prisijungę žaidėjai gali sukurti pasirinktą identitetą pačių sukonstruotam trijų dimensijų skaitmeniniam personažui (avatarui), bendrauti bei keisti virtualią žaidimo architektūrą realiame laike. Šis IX-os Baltijos tarptautinio meno trienalės projektas prasidėjo dar rugpjūčio 15 dieną, o jūs lapkričio 11 dieną esate kviečiami į kanibalų šventę Šiuolaikinio meno centre, kurioje, be viso kito, galėsite įsigyti naują išvaizdą savam avatarui.

    Pradėdamas rašyti apie virtualųjį kanibalizmą negaliu nepradėti nepaminėjęs Google, kurį, tiesa, pradėdami savo tekstus pamini daugelis. Tačiau čia norisi ne tiek prisijungti prie šiuolaikinių informacijos paieškos ar tekstų rašymo standartų, kiek išreikšti džiaugsmingą susirūpinimą, kad Google pakeitė ne tik rašymo/skaitymo metodus. Visas pasaulis tapo įdomus tiek, kiek gali pateikti hiperlinkų ar hiperreferencijų į kitus informacijos šaltinius. Google tampa vis svarbesniu raktiniu žodžiu visose mūsų kasdienybės ir nekasdienybės sferose. Tai ne tik paieškos ir informacinių ryšių sistema, pakilimo progresija išgyvenusi dot com ir taškas lt eros finansinius pakilimus/nuosmukius, bet ir mąstymo, skaitymo, informacijos įsisavinimo būdas, o dabar – dar ir kūrybos priemonė. Iškalbingas ir tas faktas, kad per dešimtmetį iš akademinio projekto Google tapo vieninteliu lygiaverčiu Microsoft varžovu, bet šis tekstas ne apie informacinę virtualią politekonomiką, o apie kūrybines Google fenomeno galimybes.

    Prisiminus Google istoriją – pirminė idėja buvo įgyvendinti seną akademikų svajonę sukurti akademinių tekstų citatas aptinkančią programą, bet greitai ši programa pavirto tokiu universalių „citatų“ paieškos varikliu, kuris pagal jūsų DNR seką gali padėti surasti ir jūsų tikrąjį tėvą, kaip kad neseniai nutiko anglų paaugliui[1].

    Google puikiai reprezentuoja gargantiueliškų geismų pripildytą šiuolaikinį pasaulį – informacijos smoge visi kažko ieško, ir Google dažnai yra vienintelis ar patogiausias būdas ieškoti. Kai kurie netgi randa – Gabrielis Lesteris (NY) Google ir kitose paieškos sistemose rado visą audiovizualinę medžiagą savo filmui „Google“, kuris eksponuojamas IX-ojoje Baltijos tarptautinio meno trienalėje.

    Kodėl Baltijos tarptautinio meno trienalėje dalyvauja menininkai iš tokių šalių kaip Meksika, JAV, Šveicarija, etc.? Tikriausiai ne todėl, kad parodos kuratoriai Google surado giminingas šių menininkų DNR sekas. Galbūt todėl, kad angliškas Baltic yra dreifuojantis multiterminas su daugiakryptėmis referencijomis.

    Boltik (nuo angl. Baltic) kaip psichogeografinis terminas yra krypties (politinės, mentaliteto, spektro, infrastruktūros, ekonominės veiklos principų, etc.) ir apibrėžtumo (taip pat politinio, mentaliteto, spektro, infrastruktūros, ekonominės veiklos principų, etc.) stokos fenomenas. Boltik galima būti ir nebūti vienu metu, taip pat galima būti labiau ar mažiau boltik.

    Nors žodžio boltik kilmė turi kelias teorijas, pavyzdžiui, lotyniškai balteus reiškia diržą (ar tik ne Coco Channel klastotę?), tačiau etimologiškai iškalbingiausia yra su indoeupopiečių prokalbe susijusi „baltumo“ ir „švytėjimo“ boltik kilmės teorija. Aišku, kad boltik yra dar vienas hipotetinis terminas, tačiau neabejodami jį galime sieti su „tviskančio baltumo“ diskurso kūrimu ir regionui nebūdingo „akinančio baltumo“ simuliacija.

    Šiandien boltik gali būti ir jūra, ir visos aplink ją gyvenančios šalys, ar gali būti išskirtos tik kelios jų, kuriose ir aptinkama didžiausia boltik koncentracija (Estija, Latvija, Lietuva). Todėl boltik yra reliatyvus dreifuojančio atskaitos taško rezultatas (jei rezultatu galima vadinti neužbaigtą, nekryptingą veiksmą). Germanų tautos (vokiečiai, danai, švedai, norvegai, suomiai) Baltijos jūrą vadina Rytų jūra, nors iš tiesų ji yra į vakarus nuo Suomijos. Taigi vakarams boltik yra rytus apibūdinantis fenomenas, kuriam neprieštarauja „baltumo“ epitetas, nors nežinia, ar šviesa vis dar ateina iš rytų (pagal Černobylio modelį pastatytai Ignalinos AE Europos Sąjungoje skaičiuojamos paskutinės jos dienos). Griežtesne prasme Baltijos valstybėmis paprastai vadinamos TSRS griovėjos Estija, Latvija ir Lietuva (iš kurių tik dvejose paskutinėse gyvena istoriniai baltai – dar vienas istoriografinis paradoksas) ir tai nėra nuostabu, nes geležinei uždangai dar nenukeliavus į metalo laužą boltik buvo siejamos su slankiojančiomis psichogeografijos demarkacinėmis sienomis. Kaip ne kartą išsireiškė Deimantas Narkevičius, jei prieš tai boltik buvo labiausiai nutolusi į Rusijos imperijos ir TSRS vakarus, tai šiuo metu boltik yra labiausiai į rytus nutolusios ES sienos.

    Viena svarbesnių sėkmingų boltik cirkuliavimo priežasčių yra BaltXploatacija (BaltXploitation laisvai galime pakeisti ir BaltXplikacija bei Baltiada) – sėkmingas boltik ypatybės ženklo naudojimas neadekvataus pobūdžio paradoksams ir fenomenams įvardinti. Baltų kalba yra mažiausiai nuo indoeuropiečių prokalbės pakitusi kalba, ir dar prieš šimtą metų pasaulio lingvistai tikėjo, kad ūkininkai – boltikai laisvai supranta sanskritą; boltik santechniko įvaizdis sustabdė iki tol sėkmingai įsibėgejusią ES konstitucijos ratifikikaciją Prancūzijoje; Dieveniškės yra kitoje Velykų salų pusėje; Lietuva (beje, Lietuvos įvaizdį kūrė Z.Froido sūnėnas[2]) buvo paskutinė pagoniška šalis Europoje, kurios naujoji religija yra krepšinis, jei reikėtų paminėti tik kelis iš tokių fenomenų pavyzdžių. Paskutinis tėra tik vienas iš daugelio Lietuvos suamerikonėjimo įrodymų be amerikietiškesnių už amerikietiškus supermarketų ir etnopicos tinklų. Boltik pasinaudoja „tikrų“ Vakarų Centrinei Europai kabinamos Laukinių Rytų etiketės nešamais privalumais, tačiau tik pasitaikius progai atverčia kitą jos pusę – Laukiniams Rytams Boltik tampa Laukiniais Vakarais. Bet ar boltik išties yra tokie laukiniai? Ne, tai tik kultūrinio marketingo ir frančizės pasekmė. Priklausomai nuo kliento kilmės ir pageidavimų boltik gali būti Rytais Vakaruose ar Vakarais Rytuose.

    Dauguma, sakykime, Londono taksistų nemano, kad boltik skiriasi nuo Balkanų. Tačiau mes galime drąsiai girtis, kad boltik terminas nėra varžomas kalnų ir kitokių masyvų, kurie, pavyzdžiui, Balkanus fiziškai riboja nuo kitų psichogeografinių regionų (ta proga galime prisiminti dar vieną fikcinę psichogeografinio regiono vardo kilmę – Montenegro klaidingai vadinamas Juodkalnija, nors serbiškai reiškia juodą girią). Tačiau šiuos ir kitus regionus geriausiai sujungia žmonėmis prekiaujanti albanų mafija, kurios klientais tampa ir Londono taksistai.

    Mano pirmos meilės pavardė buvo Baltaduonytė, balta talpina visą spalvų spektrą, tačiau balta nieko bendra neturi su rasistiniais arijų prietarais. Boltik turi būti juodajame kukluksklano sąraše, nes nerūpestingai lengvai dalina padirbtus pasus juodaodžiams. Tačiau ar būti boltik yra pasirinkimo prerogatyva, ar suvaržanti įvardijimo institucija, kokia, pavyzdžiui, yra black?

    Tačiau ir anksčiau, ir dabar boltik yra dreifuojanti utopinė siekiamybė, kurios diskurso aiškinimas ir vystymas atitolina pačią boltik idėją. Panašiai, kaip seksualumo diskurso perteklius nukonkuruoja patį seksą, taip ir Boltik kaip „akinančio baltumo“ analizė atitolina šios fenomeno sampratos realizaciją. Todėl boltik mentalitetas geriau atsiskleidžia negatyviose baltumo formose – šešėliai ar net tamsa, vaiskumo antonimai – migla ir pilkumas yra kasdienės boltik apraiškos.

    Bet gal nuo to ir reikėtų pradėti?

    [1] http://www.delfi.lt/news/daily/science/article.php?id=7884721
    [2] http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=7673753

    temos: esė, menas, miestas |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.