• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2411873 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    pavėjui paskui komunikacijos idėją

    | 2006-02-27 | 11:06
    temos: apžvalgos

    JOHN DURHAM PETERS „Kalbėjimas vėjams: komunikacijos idėjos istorija“ (vertė P.Droblytė). Lietuvos Rašytojų Sąjungos leidykla, 2004, 355 psl., ISBN: 9986-39-316-7.

    Ko galima tikėtis iš knygos, kuri vadinasi „Kalbėjimas vėjams“ (galvoje švysteli frazeologizmas „vėjus kalbėti“)? Ar tikrai tai geriausias vertimas angliškam „Speaking into the Air“ (šitaip išvertus visiškai prarandamas bet koks kalbėjimo eteryje atspalvis) – klausimas keblus. O pati knyga yra paprastas ir nesunkiai perkandamas komunikacijos ir medijų filosofijos įvadas (tiesa, esama vienos išankstinės sąlygos: reikėtų būti bent viena ausim girdėjus apie filosofiją apskritai).

    Atsakyti į klausimą, kada prasidėjo komunikacija – ne filosofo ir idėjų istoriko reikalas. Jis netyrinėja olų piešinių, nebando atsekti būdų, kuriais gestai ir mykimas virto kalba, o pastaroji – rašytiniais ženklais. Tačiau maždaug šitoje vietoje filosofas netikėtai suklūsta ir nustemba – kaip gi čia, niekas nieko nekalba, bet staiga visi viską žino? Sakot, nieko ypatingo – žino, nes perskaitė tai, kas parašyta.

    Toks šiandieną elementarus ir jokios nuostabos nekeliantis reiškinys kaip rašymas ir įrašai (popieriuje ir ant sienų, plokštelėse ir USB laikmenose) prieš pustrečio tūkstantmečio pagimdė medijų filosofiją ir komunikacijos proceso refleksiją (idėją – pataisytų mane J.D.Petersas).

    Kaip ir pridera, komunikacijos idėjos istorija prasideda nuo Platono. Ir ne vien dėl to, kad daugelio filosofinių problemų sprendimas prasideda nuo Platono. Jam išties pirmajam parūpo, kaip veikia komunikacija, kada ji vykusi, kada ne, koks jos tikslas. Jam pirmajam nepasirodė savaime suprantama galimybė perduoti patyrimą raštu, tuo būdu jis pirmasis susidomėjo tarpininkų (medijų) vaidmeniu komunikacijos procese.

    Petersas į komunikacijos apmąstymus žiūri hėgeliškai: visa jų istorija yra dviejų svarbiausių komunikacijos sampratų (jos vadinamos dialogu ir skleidimu) kova. Ir ji prasidedanti nuo pat pradžių. Tiesa, ne visai aišku, ar ji pasieks hėgeliškai-optimistinę pabaigą dviejų priešybių sintezėje.

    Dialogo pozicijas Platonas sukūrė ir įtvirtino savo dialoginiu rašymu ir filosofavimu bei žaismingais išpuoliais prieš raštą „Faidre“. Autentiška komunikacija jam yra tik dialogas, tik gyvas dviejų asmenų, dar geriau – dviejų sielų, pokalbis.

    Konkuruojanti samprata netruko atsirasti Jėzaus Kristaus pavidalu. Jėzui nereikėjo dialogo partnerių, jis ir be klausimų ar oponavimų turėjo ką pasakyti. Svarbu tik, kad klausytojai būtų pasirengę išgirsti. Tokią vienakryptę komunikaciją Petersas pavadina skleidimu ir regi joje rimtą dialogo alternatyvą.

    Tolimesnė istorija Petersui byloja apie keliolika šimtmečių trukusį skleidimo sampratos pralaimėjimą dialogui. Dvasiniai Jėzaus Kristaus mokiniai Augustinas ir Tomas Akvinietis komunikacijos klausimais buvo patys tikriausi Platono pasekėjai, svajoję apie niekieno netarpininkaujamą sielų komunikaciją.

    Reikia pripažinti, kad Viduramžių ir toliau sekančios Naujųjų laikų pradžios komunikacijos teorijų pristatymas yra silpniausia knygos vieta. Šį laikotarpį Petersas nė nemirktelėjęs atiduoda dialogo šalininkams, tarsi Raimondas Lulijus (nežinia kodėl Petersui visai nerūpi pirmųjų komunikacinių mašinų išradėjas) ar Galilėjus (gamtos knyga parašyta matematikos kalba, tereikia ją perskaityti) ar daugelis kitų niekuomet nebūtų gyvenę (smalsus skaitytojas kai kurių praleistų autorių pristatymą gali rasti Umberto Eco veikale „Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje“). Toks nutylėjimas gerokai nuskurdina bandymą apibendrinti skleidimo ir dialogo kovos istoriją.

    Peterso manymu, tyro dialogo galimybę sukompromituoja didis XIX amžiaus Triumviratas – Hegelis-Marxas-Kierkegaard‘as, o jį pribaigia mirusiųjų dvasios, iškviestos dar labai dialogiškuose XIX amžiaus spiritizmo seansuose. Nuo tų seansų telegrafas ir radijas pasirodo ranka pasiekiami.

    Ryšys tarp spiritizmo seansų ir moderniųjų medijų daug kam gali pasirodyti netikėtas, tačiau Petersas jį pristato taip nuosekliai ir argumentuotai, jog skaitytojas netrunka įsitikinti, kad bendrumas tarp „medijų“ ir „mediumų“ nėra vien fonetinis.

    Knyga užbaigiama keleto mažai Lietuvoje žinomų amerikiečių mąstytojų ir keleto abejotinų komunikacijos formų (kaip prakalbinti žvėris, mašinas, ufonautus, įnirtingai sprendžiama po šiai dienai) aptarimu bei suvokimu, kad diskusijos apie komunikaciją anaiptol neartėja prie pabaigos. O pačioje pabaigoje pateikiamas citatų apie komunikaciją rinkinys, tikras lobynas epigrafų mėgėjams.

    Nepaisant kai kurių trūkumų knygos vėjai vis dėlto pučia pažinimo kryptimi. Belieka atsiversti ir leistis jų nešamam.

    temos: apžvalgos |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.