• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2388222 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    paraščių paraštės Lietuvoje: keliolika teiginių už ir prieš

    | 2008-02-29 | 23:36
    temos: bendruomenės,dialogai,filosofija,interviu,PARAŠTĖS,sociumas

    Pasibaigus teminiam numeriui PARAŠTĖS, diskutuojame su jo redaktoriumi Kęstu Kirtikliu, kas vis dėl to yra paraštės, koks atstumas nuo jų iki centro, ar išties Lietuva yra paraščių valstybė, kurios kultūra ir mokslas yra pasaulio paraštėse, ir kaip pasikeitė mūsų asmeninė centro ir paraščių samprata?

    Vytautas Michelkevičius: Skaitydamas tavo redaguojamos temos tekstus vis dažniau susidurdavau su įkyria mintimi apie įtinklintą kultūrą. Net jei išvengtume Manuelio Castellso teorinių įžvalgų apie tinklaveikos visuomenę, vis tiek dalyvaujame kasdieniuose interneto portalų komentaruose, „Facebook" socialiniuose tinkluose, el. laiškų srautuose. Keliaudamas po man įdomius tinklaraščius ir prenumeruodamas jų įrašus, netgi galiu realiu laiku gauti naujienas iš BBC ir ekologiškų subkultūrų blogų, per interneto kamerą stebėti San Francisko tiltus ir džiungles Indonezijoje. Ar tikrai įtinklintoje kultūroje paraštės yra įmanomos? Tiek technologine, tiek socialine prasme. Juk čia nebėra centro, o tik tinklų susikirtimo taškai – mazgai, kurių kiekvienas gali turėti ryšį su kiekvienu kitu. O jei nėra centro, nėra ir paraščių. Žinoma, toks požiūris yra labai optimistinis, paremtas prielaida, kad kultūra yra decentralizuotas ir įtinklintas organizmas.

    Kęstas Kirtiklis: Aš visgi šitaip tinklo nepervertinčiau, žmogus nekybantis tinkle ir draugų nuomonę išklausantis susitikęs su jais akis į akį, o ne perskaitantis bloguose, man neatrodo esąs nykstantis padaras.
    Nežinau, ar informacinės technologijos tikrai taip pakeičia socialumą, kaip yra kaltinamos. Man atrodo, tai kiekybės, o ne kokybės reikalas. Patogumo, priemonių, o ne gyvenimo būdo ar gyvenimo idėjos. Štai pavyzdžiui, Hegelis rašė, kad kasrytinė kava ir laikraštis yra naujųjų laikų ritualas. Mažne kiekvieną rytą aš tą patį ritualą atlieku su arbata ir kiek pakitusios formos laikraščiu kompiuterio ekrane. Arba kitas pavyzdys, viena pažįstama įrodinėjusi, kad jau pats skaitymas kompiuterio ekrane yra visai kitokio pobūdžio, nei knygoje, neturėjo ką pasakyti, kai pasigyriau naktimis prieš miegą skaitąs O. Mandelštamo esė pdf formatu. Lovoje. Nešiojamame kompiuteryje. Ar Mandelštamas nuo to tampa kitoks, ar mano supratimas pakinta? Skaitydamas popieriuje aš jį labiau mėgčiau? Mažiau mėgčiau? Nežinia, manau niekas nepasikeistų.

    Lenkiu prie to, jog nepaisant tinklo ir sparčiai gausėjančių galimybių visiems jame reikštis, Mandelštamas man vis vien gerokai įdomesnis už „Livejournal" tinklaraščių kūrėjus ar, pavyzdžiui, šiandien skaitytą tokį gan nevykusį erotinį apsakymą. O tai reiškia, kad bent jau man kultūriniai marginalai yra ir aš juos internete patiriu labai dažnai. Bet tai, kaip supranti, asmeninė mano nuomonė: jei bandytume įsivesti objektyvesnius kriterijus ir remdamiesi jais postuluoti marginalumą, situacija išsyk taptų gerokai sudėtingesnė.

    VM: Čia būtų galima su tavimi nesutikti, nes net ir skaitydamas tą patį tekstą vis kitokiais formatais ir kitose medijose, jį skaitai ir patiri vis kitaip. Juk prie paties turinio prisideda ir žmogiškas patyrimo aspektas bei psichologinės nuostatos vienos ar kitos medijos atžvilgiu. Žinoma, vieniems žmonėms yra visiškai tas pats, kur ir kokiu būdu tą tekstą skaityti, tačiau kitiems akivaizdžiai galioja McLuhano tezė „medija yra pranešimas" ir jiems tas pats tekstas perduoda skirtingą pranešimą (ar bent reikšmės atspalvį) priklausomai nuo medijos.

    Beje, aš daugiau turėjau omenyje pačią kultūrą, kaip tinklą apskritai, o ne internete esančius kultūros turinius. Aš siekiau labiau išsiaiškinti įtinklintos kultūros teikiamas galimybes, juk tinklinė kultūra – tai ne tik internetas su savo turiniu, bet visa kultūra, funkcionuojanti tinklo principu ir taip pat galimybės (nesvarbu, ar jomis pasinaudojama), tarkim, pasiekti kažkokį tekstą ar asmenį, nesikreipiant į jį per centrą.

    KK: Bet ar nebus problema kaip tik tai, kad tu netiki kultūros turinių egzistavimu? Ar įtinklinta kultūra (nuo interneto iki kultūrinių tinklų plačiausia prasme) nėra nauja ir viliojanti galimybė visiems tiems, kurie, iš esmės, neturi ką pasakyti? Tiems, kurie įsivaizduoja, kad klaidžioja po Dantės Pragarą, bet apie Vergilijų nėra net girdėję?

    VM: Nesiteisinsiu, bet turiniais tikrai nereikia tikėti, nes jie ir taip yra. Juos galima skaityti, nagrinėti, pažinti. Aš labiau vertinčiau įtinklintą kultūrą kaip galimybę turintiems ką pasakyti lengviau skleisti žinias. Pavyzdžiui, gyvendamas ir atokiausiame kampelyje, kur yra internetas, tu gali prieiti prie visų naujienų ir straipsnių dominančia tema. Bet neužtenka vien technologinio veiksnio, reikia ir kultūrinio, ir socialinio, mažų mažiausiai – mokėti kalbą, o drauge ir – kontekstą išmanyti. Technologijos lyg ir apgaulingai suteikia galimybę atsidurti centre, tačiau visgi vien jų neužtenka. Kultūrinės ir komunikacinės kompetencijos vaidina lemiantį vaidmenį.

    KK: Na, jeigu manai, kad medija yra pranešimas, tai sakyti, kad „turiniai yra", kiek kebloka. Jei tau, pavyzdžiui, kyla klausimas (beje, kartais pasitelkiamas McLuhano tezei iliustruoti), kaip tau labiau patiktų gauti pranešimą „aš tave myliu", ranka rašytu laišku ar SMS’u? Man, šiuo atveju, svarbus pats turinys, o ne kokiu būdu jis mane pasiekia. Tebūnie tai nors ir pilvakalbystės seansas.

    O dėl interneto – aš nesu jo priešas ar ultraentuziastas, nors nemaži kiekiai interneto dėka balsą įgijusių „kultūros kūrėjų" mane paprasčiausiai erzina (ačiū Dievui, neturiu galių išjungti interneto) būtent tuo, kad jų pranešimus ir sudaro vien tik medijos.

    Tiesą sakant, manau, kad esama įvairiausių technologijų (mokslinių ar socialinių), bet jos niekuomet neišsemia visos kultūros. Vargu, ar atsiradus tinklo technologijoms sutinklėjo visa kultūra. Veikiau technologijos, tinklai, vaizdai ir visa kita įsiliejo į seną kultūrinę amalgamą. Labai galimas dalykas, kad netgi Castellso diagnozuotos tinklo ir savimonės priešpriešos nėra. Tiesiog yra toks savotiškas sugyvenimas (kuris, neneigsiu, kai kam gali pasirodyti ir nesugyvenimu).

    VM: Dar vienas mane vis labiau bauginantis klausimas, su kuriuo betarpiškai susiduriu kasdien, yra pesimistiškesnis. Lietuva kuo toliau, tuo labiau tampa kultūrine ir akademine parašte tiek Europos, tie pasaulio kontekste. Nuosekliai krintant edukacinės sistemos kokybei (dauguma priežasčių, manau, yra akivaizdžios tiek studentams, tie dėstytojams; svarbiausiomis laikyčiau studentų motyvaciją ir sistemos finansavimą), vis mažiau studentų gauna gerą ar net patenkinamą išsilavinimą. Ar tau neatrodo, kad dabartiniai jauni mokslų daktarai yra pastarųjų 15-os metų atgimimo, entuziazmo ir vakarų injekcijų bei stipendijų rezultatas? Tačiau visiems šiems veiksniams silpnėjant, vis mažiau turėsime jaunų daktarų, o tai reiškia, kad ir mokslas taps retenybe. Be to, esu girdėjęs ne vieno profesoriaus žodžius, kad Lietuva greit taps akademine provincija, sugebančia paruošti tik bakalauro lygio studijų programas, o visų aukštesnių pakopų studijuoti studentai vyks į vakarus ar rytus. Nenoriu būti absoliutus pesimistas, tačiau kalbinė situacija čia vaidina svarbų vaidmenį. Lietuvių kalba parašyti moksliniai straipsniai ar knygos praktiškai neturi galimybių išeiti už sienos, žiūrint iš atvirkštinių pozicijų – studentai nenori skaityti užsienio kalbomis. Tai reiškia, kad jų nepasiekia naujausia literatūra. Žinoma, yra ir mažesnių tautų, kurios turi puikią edukacinę sistema, bet būkim kritiški patys sau, mūsuose užsienio kalbų mokama vis dar labai mažai.

    KK: Anksčiau aš irgi panašiai maniau, kol nesužinojau, kad kai kurie ganėtinai žinomi socialinių mokslų srities tyrinėtojai rašo ne tik angliškai, bet ir savo gimtosiomis kalbomis (pvz., Peteris Hedstromas, Bentas Flyvbjergas). Lietuvoje puikus to pavyzdys – Zenonas Norkus. O juk galėtų jis jau vien tik angliškai rašyti.
    Jei netikėtai, tarsi stebuklinga lazdele mostelėję padarytume taip, kad visi studentai puikiai kalbėtų ir skaitytų angliškai, prancūziškai, ispaniškai ir esperanto, o dėstytojai nepailsdami gamintų šiomis kalbomis mokslinius darbus – vargu, ar kas pakistų.

    Kažkada, jau senokai, Edgaras Jankauskas, bene pirmasis lietuvių futbolininkas, sėkmingai pradėjęs žaisti Vakarų klubuose, buvo paklaustas, ką jis patartų jauniems futbolininkams, norintiems sekti jo pėdomis (Lietuvos futbolas, tiesą sakant, atrodo ne ką geriau nei mokslas). Jankauskas nesakė, kad neįmanoma, ar kad reikia kalbų mokytis, ar aprangą ir kamuolį iš Brazilijos parsisiųsti. Jis atsakė stulbinančiai paprastai: „Svarbiausia, noriai žaisti futbolą" (ar kažkaip panašiai). Moksle, manding, lygiai tas pats.

    Aš Lietuvoje (kalbu tik apie humanitarinius ir socialinius mokslus; ką savo laboratorijose daro fizikai ir biologai, man nėra pernelyg žinoma) nelabai pastebiu noro užsiimti tuo, kuo užsiima mokslas – kelti klausimus, problemas ir jas spręsti. Socialinių mokslų atstovai pasineria į taikomuosius projektus, na, gyventi geriau yra suprantamas žmogiškas noras, o ekspertas tikrai yra pelningesnė profesija nei tyrinėtojas. Humanitarai, apskritai, veikiau kratosi mokslo įvaizdžio. Na, o jei jie ne mokslininkai griežtąja (ar gamtamoksle) prasme, tai negali jiems kelti tų pačių reikalavimų. Man atrodo, kad didesnė blogybė nei tai, kad moksliniai straipsniai rašomi lietuviškai, yra tai, kad absoliučią daugumą jų perskaitęs nieko naujo nesužinai.

    VM: Bet va čia ir slypi dar vienas klausimas, o kodėl nesužinai? Ar čia tik neveikia mūsų kalbos ir mokslo kokybės buvimas paraštėse blogąja prasme? Jei straipsnių rašytojai mažai skaito užsienio kalbomis arba, dar blogiau, apskritai neskaito, tai ir nesimato kokybiškų rezultatų.

    KK: Immanuelis Kantas gyveno absoliučiame užkampyje, dirbo antrarūšiame universitete ir tikriausiai nemokėjo angliškai (nors negaliu žinoti), o prieš savo didžiąsias knygas buvo prirašęs neįtikėtinai juokingų nesamonių apie samojedus ir kitus žemės gyventojus. Manding, tingėjimas ir/ar abejingumas čia turi gerokai didesnę reikšmę nei lietuvių kalba.

    VM: Kad per daug nenukryptųme nuo mūsų „Paraščių" temos, norėčiau pacituoti vieno šiuolaikinio meno kuratoriaus vokiečio Tobiaso Bergerio mintį iš Vilniuje jo kuruotos parodos „Traukos centras" (2002) katalogo:
    „Ilgai trukusioje diskusijoje apie periferiją buvo visai pamiršta, jog daugiausia šiuolaikinio meno sukuriama centruose, o dauguma menininkų, plėtojančių periferijos temą savo darbuose, iš tiesų gyvena centruose".
    Parodoksalu, bet tokia populiari paraščių/periferijos tema dažniausiai būna tyrinėjama iš saugaus atstumo – centro, bet tuo pačiu gal ir natūralu, kad tik kažkas, atėjęs iš centro, gali įvardinti kažką kaip periferiją. Čia vėl susiduriame su apibrėžimo klausimu. Tačiau ši citata akivaizdžiai parodo, kad dauguma kūrybinės energijos slypi centre. Be to, ne tik energijos, bet ir sąlygų kūrybai. Tai tinka ne tik menininkams, bet greičiausiai ir mokslininkams. Jei Lietuva yra daugiau mažiau paraštėse, tai jos kūrybinis potencialas ir produkcija taip pat turi sunkesnes sąlygas ir galimybes. Be to, mano nuomone, kūrybai labai svarbus ir kolektyviškumo bei konteksto aspektas. Ar įmanoma sukurti gerą mokslo ar meno kūrinį, jei esi vienas lauke?

    KK: Nebeprimindamas mūsų neva tautiečio Immanuelio, manau, kad vienintelis dalykas, kuris tikrai slypi centre, yra kanono išmanymas. Centre tiesiog visi žino, kaip daryti normalią, gerą, kokybišką meninę ar mokslinę, ar kokią kitokią produkciją, kokios temos yra įdomios ir patrauklios, kokios išnagrinėtos. Kaip viskas turėtų būti. Jei nežino sąmoningai, tai bent nujaučia. Paprasčiau tariant, centre nenusišnekama. Centras valdo pripažinimo svertus, nusprendžia, kas yra išties menas ir mokslas. Skamba kaip sąmokslo teorija, ar ne?

    Piktnaudžiaujant Thomaso Kuhno terminija, galima teigti, kad centre visuomet puikiai veikia paradigma, o štai revoliucijos, deja, ne visuomet. Nors šitaip samprotaujant, matyt, reikėtų pripažinti, kad centras migruoja ten, kur vyksta „revoliucija". O tai teikia optimistiškų vilčių net kokiai Marijampolės kolegijai (jei tokia yra).

    VM: Kanono ir tuo pačiu tradicijos išmanymas, kaip ir pats visuomet teigi, yra būtinas norint atrasti ar parašyti kažką naujo, ar net pradėti naują paradigmą. Retorinis klausimas: ar įmanomos revoliucijos pačios iš savęs? Tiksliau iš pačių revoliucionierių vidaus, jei jie nebūtų susipažinę su tradicija ar kanonu?

    KK: Klausimas įdomus. Nežinau, tikrai nežinau. Gal išties „visa muzika jau sugrota, bet ne visi honorarai paimti" ir jokių revoliucijų nepadarysi.

    Galiausiai, kaip minėjau, aš galvoju, kad svarbiausia yra ne kur tu gyveni ar kokia kalba kalbi, skaitai, rašai. Svarbiausia, matyt, yra smalsumas ir noras atsakyti į kokius nors kylančius klausimus. Ko gero tai geresnis kelias, nei samprotauti apie kanoną ir ne kanoną.

    VM: Įdomu kaip pasikeitė tavo paties pažiūros (ir tuo pačiu samprata) prieš rengiant šį teminį numerį ir bebaigiant jį rengti?

    KK: Jei klausi, kaip pasikeitė pažiūros tai, bendraja prasme, niekaip nepasikeitė. Kaip nežinojau, kuo skiriasi tekstas nuo paraščių, centras nuo provincijos, taip ir nežinau. Na, formaliai tarsi ir žinau, žodžius suprantu ir kai man sako „pasižymėk paraštėje" arba „šis troleibusas važiuoja į centrą", suprantu, ką tai reiškia. Bet va, kai mąstau apie centrą ir paraštes kultūroje, aiškumo nebelieka.

    Antra vertus, pakito klausimų formuluotės ir negaliu sakyti, kad likau toje pat būsenoje, kaip ir pradėdamas. Atvirai kalbant, pats klausimas apie paraštes ateina iš mano galvojimo paraščių ir į jas grįžta. Kad nemiegočiau apie jas galvodamas, nebūna.

     

    temos: bendruomenės, dialogai, filosofija, interviu, PARAŠTĖS, sociumas |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.