Olaf Arndt: Kam žvanga ginklai? (1 d.)
transliatorė |
2007-11-01 | 20:23
temos: architektūra,ATEITIS,biurokratija,dizainas
Sakmė apie mokesčius, arba vargo pasakėlė.
Šioje istorijoje visi asmenys ir situacijos yra tikėtini, tačiau ne autentiški.
2004 metais menininkų grupės BBM nariai gavo sensacingą žinią: Briuselio „Framework Culture 2000“ fondas jiems skyrė magišką sumą – vieną milijoną eurų!
Žinomiausias prodiuseris, ketinęs pasirašyti kontraktą, buvo „Vienna Festival Weeks“. Projektas, pavadinimu TROIA, turėjo imtis futuristinių temų, pagrįstų terorizmo ir saugumo priešpriešomis, bei priversti susimąstyti apie Europos demokratijos ateitį.
Menininkai projektui sukūrė įspūdingą kilnojamą paviljoną, skirtą naudojimui viešose erdvėse, nuskynė prizus JAV ir kurį laiką atrodė, jog TROIA ketina perrašyti politinio gatvės teatro istoriją.
Bet viskas baigėsi kiek kitaip. Partneriai bankrutavo, kontraktų sąlygos liko neįvykdytos, atsirado kliūčių mokesčių departamente, o nutrūkus finansavimui įmonės vieną po kito ėmė kelti ieškinius. Advokatai, atsakovai ir teisėjai TROIA projektą sutartinai pavertė kultūrinės produkcijos neoliberaliomis sąlygomis modeliu.
I. Valdžia
Lemtingas posūkis įvyksta kelionės į Briuselį metu, pakeliui į drakono, vardu „biurokratija“, olą. Naktiniame traukinyje, važiuojančiame per Kiolną, sėdi ES projektų atveju įprastas sociogenetiškai ribotas trilapis dobilas – trys kultūros kūrėjai. Ši kombinacija, nepaisant to, kad gyvenime būna kiek kitaip, jiems turi garantuoti sėkmingą finansavimo pradžią. Štai vienas iš jų šelmiškai pasitaiso akinius – tai Gerdas Stelzeris, Kultūros departamento atstovas, pateikęs prašymą finansavimui. Jis pasiruošęs rizikuoti, tačiau ilgametė patirtis verčia jį išlikti atsargiu ir suprasti, kad jo įstaiga yra tik nereikšminga tarpinė grandis projekto finansavimo procese. Šalia Stelzerio – be perstojo rūkydama visas aštuonias kelionės valandas – sėdi vyriausioji finansininkė, žavi frankofonė Catherine Belzig. Ji puikiai išmano derybų gudrybes ir yra pasiruošusi padėti visais atžvilgiais, tačiau šiame reikale jos pozicija – tiesiog „darbuotoja“ be jokios atsakomybės. Trečiasis – tai artistiškasis projekto vadovas Ju Eberleinas, medijų menininkas, pasidabinęs madingomis ispaniškomis žandenomis. Sukūręs scenografiją Hanoverio „Expo 2000“ parodai, jis pelnė reputaciją, kuri paprastai praverčia ieškant finansavimo. Jis ir yra projekto iniciatorius, įtikinęs savo bendrakeleivius imtis šios idėjos.
Štai netrukus trijulė pakviečiama į susitikimą ES Vyriausioje valdyboje. Laiške rašoma, jog pavėlavę į šį susitikimą jie praras teisę į finansavimą. Trijulė susižvalgo: reikalas ima panėšėti veikiau į psichologinio atsparumo testą, o ne į suplanuotą projekto pristatymą. Po 90 minučių lūkuriavimo prie vėjuoto įvažiavimo į garažą, kur garso nepraleidžiančioje sargo būdelėje snūduriuoja užsienio kalboms visiškai negabus katatonikas, mechaninio vaiduoklio ranka pagaliau pakelia dvisparnius plieninius vartus, už kurių pasirodo besisukančios veidrodinės durys. Tačiau užuot vedusios į lauktą tikslą, kol kas jos palydi lankytoją tik į marmurinį vestibiulį su lifto durimis. Sužvarbusi grupelė – portugalė, norvegas ir slovėnas – ima laukti „balso iš aukštybių“, kuris nurodytų reikiamą aukštą.
Visi jie nekantrauja pristatyti įvairiausius projektus, kuriuos sukūrė ateinantiems trejiems metams: nuo laisvo šokio programos vaikams iki plano suarchyvuoti mažai kam žinomo armėnų kilmės kaliningradiečio postrealisto palikimą, išsimėčiusį penkiose valstybėse. Juk visos pastangos pateisinamos.
Išnaršę turimus popierius ir paskubomis įjungtų PowerBook‘ų saugyklas, jie nusprendžia pakilti į aukštą, apie kurio egzistavimą gali nutuokti tik tas, kas yra susipažinęs su „Autostopininko gidu į galaktiką“ (The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy – Douglaso Adamso mokslinės fantastikos komedija (1978) – vert.). Liftas sustoja po galinga, dangaus šviesa užpildyta stikline akimi – čia didžioji kelionė laikinai ir pertraukiama trims valandoms (beje, tai įvyksta jau gerokai po susitarto laiko). Tuomet pasirodo pati valdžia, sutirštėjusi į vieną didžiulį kūną, į 180 kg sveriančią romumo inkarnaciją, kurios vardas – Konstantiniou Kosmopoulos, programų direktorius. Jo minkšti, mokasinų sušvelninti žingsniai priverčia sintetinio kiimo kraštus pakilti iki pat prabangių apartamentų sienų. Jis atžingsniuoja, kaip pasakytų Timas Burtonas, „su taika“. Kosmopoulosas yra toks nepasiduodančio kontrolei direktoriaus prototipas, kuris atkakliai ir meistriškai slepia visus savo sprendimus. Jis tikrai kilęs iš kito pasaulio, akivaizdu, jog iš Marso. Štai jis stovi priešais „žemiečius“ ir maloniai šypsosi, o „žemiečiai“, baugiai besidairydami kėdžių, susirietę laiko stirtas dokumentų segtuvų. Šviesos spinduliai 23-io aukšto lango fone išryškina figūrą apsiblaususiomis akimis, pačios biurokratijos manifestaciją, sudarytą iš šaltakraujiško cinizmo ir amžino nepritarimo viskam. Tačiau susitikimas įvyksta. Įžeidimai kaitaliojasi su pašaipiomis pastabomis. Įžūlumas kartais peržengia visas įmanomas ribas. Į bet kokius pareiškėjų protestus reaguojama pasipūtėliškais komentarais. Akivaizdu, jog čia domimasi pareiškėjų atsparumu, visai kaip vadybininkų kursuose, kurių tikslas – pateikti kuo daugiau netikėtų ir sunkiai išsprendžiamų problemų. Išbandykime sugebėjimą bendrauti ekstremalaus spaudimo sąlygomis! Žinoma, čia niekas net neabejoja, kad galite kurti meną. Tačiau galiausiai šio išbandymo rezultatą oficialiai galima vadinti „pozityviu“. Pinigai suteikiami.
Tą patį vakarą, suvartojęs būtiną kiekį belgiško „Bollekens“, Stelzeris (trijulės netikėtai paskirtas „pagrindiniu organizatoriumi“) pasipiktinęs ir pažemintas pareikalauja sudaryti tyrimų komisiją. Tokiu būdu dar prieš prasidedant projektui, susiformuoja atmosfera, neišsisklaidysianti visą likusį laiką.
II. Masių kontrolė
2005 m. pabaigoje, prieš pat savo netikėtą ir tragišką mirtį, apie ketinimą pradėti performansų eksperimentą pavadinimu „Sveiki atvykę į Benthamo aerouostą“, Vengrijos scenos žvaigždė Peteris Halaszas paskelbė tokiais žodžiais: „Masių kontrolė prasideda nuo mokesčių grąžinimo.“
Tuo tarpu TROIA nariai paskendę dokumentuose. Išmoningos ieškinių nutraukimo formuluotės pakeičia visus veiklos planus. Užuot lankytojams pateikę politinio gatvės meno revoliuciją, jie visą laiką praleidžia įvairiose Vokietijos mokesčių inspekcijose ir miesto tarybose, demonstruodami savo išsamias žinias apie tai, kaip elgtis su neapmokestinamais Europos fondų pinigais. Bet kas, tapęs audito taikiniu, apšaudomu tokiomis formuluotėmis, kaip „apsikeitimas paslaugomis“, „procesinių veiksmų padaugėjimas“ ir „prašymų panaudoti PVM atmetimas“, supranta, jog mūšis prasidėjo ir ši kova negali būti laimėta anksčiau, nei po dvejų metų.
Iš tikro, čia kalbama ne apie kovas ir mūšių laukus, o apie kultūros finansavimą šioje tirštoje visuomenėje, nors naudojama kalba ir sukelia kiek kitokį įspūdį. Tačiau mūsų menininkai iš tiesų apstulbę nuo situacijos panašumo į karo veiksmus. Pasiektas viršutinis Richterio skalės trečdalis, tad gyvenimo struktūroje atsirado tektoninių lūžių. Tai tik vos vos žemiau Scotto Fitzgeraldo aprašytojo taško, kurį jis pavadino „lūžiu“ savo nuostabiame taip pat pavadintame esė; įskilimą porcelianiniame dirbinyje paprastai galima aptikti tik praėjus ilgam laikui, kuomet išgirsti duslų garsą, kylantį nagui nuslydus nuo įskilimo briaunos.
Pinigų sumai peržengus tam tikrą ribą, kultūros finansavimas tampa kruvinu konfliktu, kuriame visi vienas nuo kito mielai atsirėžtų po riebų pinigą. Šiandien kiekvienas menininkas žino tikslią savo kainą. Tačiau sėkmė vis tiek pasiskirsto nepriklausomai nuo to. Pavyzdžiui, Leipcigo mokykla susižeria milijonus todėl, kad galerijos savininkas tiesiog spinduliuoja pasitikėjimu savimi, kuomet pas jį pasirodo nekilnojamojo turto agentai ir investicijų konsultantai, pasprukę iš Majamio. Nereikia nė sakyti, kad tokie augliai mūsų tvarkingame gyvenime sukelia funkcijų sutrikimus: visi, kas gali laimėti bylą prieš restoraną, kuriame paspringo žuvies ašaka, tikrai nepirks meno kūrinių be advokato.
Šiame mūšio lauke TROIA organizatoriai neatsilaiko prieš trigubą įrodymą, kad projektas privalo turėti direktorių. Niekas negali imtis „biznio“ – šiuo atveju tai trijų metų trukmės ES projektas – bendruomenės pavidalu ir atsisakyti bet kokio lyderystės modelio, net jei toks atsisakymas motyvuojamas prieštaravimu paties projekto idėjai. Iš tiesų sėkmingam projektui apie saviorganizaciją ir pasipriešinimą (galbūt kaip tik dėl tos priežasties) reikia vadovo. Na, kažkas bent jau žinos, už ką jis taip nekenčiamas. Tačiau tokia makiavelistinė lėšų skirstymo forma, kurią kultivuoja daugybė menininkų-kuratorių, veda nebent į kapitalistinę nirvaną. 1990-aisiais gal dar būtų buvę įmanoma dirbti iš tiesų kolektyviai, kuriant projektus, reikalaujančius mažiau administracinių veiksmų ir daugiau „organiško“ planavimo. Bet įsigalėjus e. komercijai, viskas, kas greitai augo ir darė didelį pinigą, persisunkė tam tikru skepticizmu. Kitas faktorius priklauso išorinei struktūrai, esančiai už menininko saviorganizacijos ribų: tai toks „žiūrėjimas savęs“, kylantis iš aukščiau ir radikaliai atskiriantis „lėšų gavėją“ nuo donoro, todėl apskaita jau nebegali būti organizuojama draugiškų derybų pagrindu. Šiandien valstybinį finansavimą skirstantys darbuotojai jau paskirtas sumas dažnai stengiasi kiek įmanoma sumažinti, todėl apkramto jas visais įmanomais būdais nesibaigiančio tranšėjų karo metu – ir visa tai vyksta vien iš meilės šiam sportui. Sistema nesuteikia progų jos sunaikinti, todėl naikina pati. Bendravimo atmosfera, grubus santykių kontroliavimas ir formalizavimas, paverčiantis menininką paslaugų tiekėju, neabejotinai tapo masiniu reiškiniu. Tai tikra bejėgiškumo meno akivaizdoje išraiška, kadangi valdžia meno tiesiogiai įtakoti negali, ir dėl to verčia menininkus kurti pažįstamas – administravimo – struktūras. Ekonomikos mokslų bakalaurų perteklius, formuojantis šiuolaikinės kultūros pasaulinį klimatą savo naujomis apyvartos dokumentų bei organizacine psichologija pagrįstų kompanijų struktūrų koncepcijomis, nėra atsitiktinis. Nuo šiol kiekvienas rėmėjas, net jei tai tik būtinųjų išlaidų išskyrimo reikalas, ima nerimauti, sužinojęs, kad biure nėra kokio verslo ar ekonomikos magistro, balansuojančio ant ergonomiškos ratukinės kėdės ir prakaituojančio virš Excel lentelių. Į sceną įšliaužė daugybė parazituojančių tarpininkų, kurie išeikvoja didžiulius energijos kiekius blokuodami tiesioginius kontaktus tarp menininkų ir „klientų“. Vienintelė įmanoma alternatyva tokiu atveju – atsisakymas.
Tačiau grįžkime prie TROIA projekto. Žinoma, dabar beprasmiška galvoti apie tai, kas būtent pridarė daugiau žalos, arba kuriuo momentu buvo priimtas „negrįžtamas“ sprendimas. Visi dalyviai šį momentą daugiau ar mažiau pamena. Tai prasidėjo trečią valandą ryto, maždaug du mėnesiai prieš projekto pradžią. Veiksme dalyvavo ir natūralus nealkoholinis alus bei putojantis gėrimas, kurio gamintojas vėliau taps mūsų pagrindiniu rėmėju. Pirmoji jo reklaminė kampanija skelbė: „Oficialus geresnio pasaulio gėrimas.“ TROIA, tikri verslo pirmokai, net be Microsoft Office pagalbos nesunkiai apskaičiuoja, kad bus kur kas daugiau išlaidų pasitraukus dabar, nei toliau priešinantis kliūtims. Pastarasis pasirinkimas turi privalumą – jis bent jau neliks nepastebėtas. Dabar, kuomet aišku, jog racionalumas nieko nebegali išsaugoti, vidinėje kovoje menininkas nugali tą saugumo fanatiką, kuris, visų pirma, niekada nebūtų leidęs viskam taip toli nueiti. Tačiau – deja – abi dūšios gyvena viename kūne. Nors vidinis finansinės kontrolės procesas einasi blogiau, nei bet kur kitur, bent jau biudžeto suverenumo ir projekto atstovo klausimai tapo aiškūs.
Dabar TROIA ką tik atsigavo po pirmojo šoko: gerai žinomas Vokietijos fondas, kuris iš pradžių žadėjo suteikti trečdalį „gavėjo asmeninio įnašo“ ir paliudijo šį sprendimą ketinimų protokolu, staiga nusprendė savarankiškai pradėti vadovauti kitam panašiam projektui ir tuo pat metu nenutraukti pasirašyto ketinimų protokolo formaliai, o tiesiog nemokėti pinigų ir nebeatsakinėti į laiškus ir skambučius. TROIA tęsia veiklą toliau, nors ir bus nelengva gauti tokią sumą kur nors kitur. Tuo tarpu ES jau pervedė pinigus. Ratas įsisuko ir sukėlė savotišką įsiurbimo efektą. Į klausimą dėl Federacinių lėšų, kaip rezervo iš atitinkamo finansuotojo Halės mieste, skyrimo, sureaguota automatiškai: tiesiog pasakykite, kada reikia! Mes pamojuosime ir pinigai atplauks. Šiais mielais pažadais buvo patikėta, nes juk tikėti norisi, o ekonominiu požiūriu – tikėti reikia… kol stulbinantis jų neištesėjimas apvainikuoja situacijos absurdiškumą. O visa situacija atrodo šitaip: gavus iš Briuselio tokią nemenką sumelę regis, jog prašymas buvo pateiktas juokais, o ministerija nieko nežino apie tokį dosnų finansavimą. Ar reikėjo mums tada grąžinti tuos 600 000 eurų ir viską baigti? Finansininkas būtų siūlęs būtent tokį variantą. Tačiau menininkas tokio sprendimo juk nepadarys – pagaliau, juk jis negyvena apsikrovęs dokumentais ir tokį projektą tęsti turi priežasčių. O kur dar idealai! Taigi, TROIA Berlyno fotožurnale „BABEL“ ima atvirauti apie būseną, kuomet du smegenų pusrutuliai turi dvi skirtingas nuomones. Antraštė skelbia: „Sąmoningumo paieškos susidvejinusio proto krizės metu“. Tačiau versle sąmoningumas ir adekvatus elgesys ne visuomet yra šalia, dėl ko dažniausiai atsiranda paranoja – apie tai ir buvo rašoma aukščiau minėtame straipsnyje. Taigi, kalbant teoriškai, galima teigti, jog pasitikint ironijos kategoriškumu nusprendžiama ignoruoti akivaizdžią, strateginę beprotybę, kurią demonstruoja didžiausias finansinis rėmėjas, išreiškiantis save kietais valdžios gestais ir visišku nesigaudymu realioje situacijoje. Tačiau visi jau papuolę į neoliberalios „pasirinkimo laisvės“ nagus ir kelio atgal nebėra. Netgi tuomet, kai ateina laiškas, informuojantis apie ypatingąjį PVM auditą. Netgi tuomet, kai didžiausia projekte dalyvaujanti statybos kompanija, pasinaudodama laiko trūkumu, smarkiai pakelia kainas. Netgi kai ji atsisako perduoti baigtą statyti paviljoną dėl to, kad mokesčių inspekcija negrąžina suplanuotų 16 % iš fondo lėšų srauto. Nuspręsta skubiai aplankyti inspekciją.
III. Vizitas
Šveicorius su ilgaplaukio aviganio šukuosena pakviečia įeiti pro žemai sukabintas skylėtas juostas, kurias sadistas interjero dizaineris panaudojo pirmajam kontaktui įėjus į mokesčių inspekcijos pastatą, kurio langai aklinai uždaryti, baiminantis peršalimų. Toks niuansas dar labiau sustiprina bendrą atmosferą. Gerai įsiklausiusi į traškantį garsą, sklindantį iš garsiakalbio prie durų, trijulė sužino reikiamo fligelio numerį. Kiekvienoje pastato dalyje pilna kambarių, pasiruošusių praryti neišmatuojamą lankytojo laiko kiekį. Visi kambariai nudažyti vienoda žalsva skutimosi kremo spalva, nuo kurios lankytojui tuojau pat tampa aišku, jog iš čia ištrūks tik švariai nuskustas.
Tokioje vietoje reikia pamiršti visas subtilybes ir eiti tiesiai prie reikalo. Tačiau kai ko šiuose kambariuose trūksta – tai Hanoverio atmosferos. Visi, kas nekantraudami išvyko iš skurdžios vaizdais Žemutinės Saksonijos provincijos sostinės traukinių stoties (pavaizduotos vokiečių tapytojo Gerhardo Richterio paveiksle) Ernsto Augusto raitelio skulptūros kryptimi, supras apie ką kalbu. Hanoveris – paklusnumo sostinė. Bet koks pažeidimas ten tuojau pat baudžiamas šmeižikiškais pareiškimais ir ne mažiau nei dešimčia metų. Niūri atmosfera karaliauja ne vien tarp juodu šilku išsidabinusių svečių, besibūriuojančių prie brolių masonų dėka atrestauruoto baseino. Čia bet kas gali būti perpasakota taip, kad susilauktų visuotinio nepritarimo. Rūgščiaveidžių Monty Pythonų personažų karikatūros su mažytėmis kvailomis kepurėlėmis iškabinėtos raudonais kilimais nuklotuose pokario stiliaus koridoriuose. Vaikai niekada iš čia neišvyksta, o tėvai nesąmoningai siekia amžinos jaunystės vilkėdami aptemptus pilkus Diesel džinsus ir palaidines, kurios laimėtų bet kokį palapinių dizaino konkursą. Jei esate lankytojas, tuomet jūsų gyvenimas bus išbandytas visišku siauraprotiškumu. Hanoveryje visi geria „Gilde Ratskeller“, tokį nervus paralyžiuojantį skystį, o gerdami vokiškai teisinasi: „Das gildet nicht“ („Tai nieko nereiškia“). Alaus darykla čia svarbesnė už banką, o abu kartu jie (ne vien tik naktimis) daro pačią blogiausią įtaką miestui. „Gilde“ knaipėse ir į jas panašiuose mokesčių inspekcijos kabinetuose žmogus turi ištverti be gryno oro dėl troškaus drėgnų „Barbour“ švarkų kvapo. Abiejose įstaigose nenaudojamos kėdės užkeliamos ant stalų, saugant jų kojas nuo senėjimo, kuomet svečių akivaizdoje valomos grindys. Ir štai mes užstrigome pastate, kuriame taisyklinga kanceliarine ispanų kalba rašomi dokumentai, o jų numeracija prasideda raidėmis „KZ“. Kokios pagalbos įmanoma sulaukti tokioje vietoje?
Po masinės atakos aštriame losjono po skutimosi kvapo debesyje ir įžūlaus argumentų išdėstymo tampa aišku, jog visas reikalas – tai nesusipratimas, kilęs dėl TROIA mokesčių konsultanto bukagalviškumo. Negi tai tiesa? Negi tokių detalių išaiškinimui tikrai reikia 14 mėnesių? Ar būtina prieš susėdant ir išsiaiškinant problemą gąsdinti, jog nieko neįmanoma padaryti? Bet kokiu atveju, kova dėl PVM blokados laimėta TROIA naudai. Tačiau išlieka įtarimas, jog viskas įvyko dėl to, kad Hanoverio miestas priėmė naują nutarimą, pagal kurį visi civiliai darbuotojai patys tampa atsakingi už bet kokį neteisingą įstaigoje padarytą sprendimą, o ne todėl, kad TROIA įstatymiškai neturėjo teisės atgauti PVM. Ir tik viską nuosekliai išdėsčius keturiuose dokumentų segtuvuose po 600 lapų galima aptikti, jog kažkas „ten“ padarė klaidą. Vadinasi, TROIA išgelbėtas. Operacija sėkminga! Tačiau pacientas – meno kūrinys – jau miręs: projektas seniai turėjo būti prasidėjęs.
IV. Ligos
Per pastaruosius 15 metų TROIA menininkai dėl kultūros industrijos neoliberalizacijos nuo galvos iki kojų pasipuošė randais. Kuratoriai ir vadovai savo bėdas ėmė permesti tiesiogiai patiems menininkams. Sutartiniuose santykiuose tarp menininko ir kuratoriaus ar finansinio rėmėjo ėmė daugėti iracionalių nuostatų, kurios paprasčiausiai naikina visą darbo dalykiškumą. Pastovus ir daugeliu atvejų visiškai nepagrįstas menininkams daromas spaudimas, kylantis iš jėgos struktūrų, tik pablogina jau esančias ir psichozę skatinančias jų ligas reguliariais skambučiais, konfliktais, priverstiniu darbu naktimis ir nuolatiniu nerimu dėl to, kas meno pasaulyje vadinama neišvengiamu ir sistemišku pinigų eikvojimu. Pastarosios itin varginančios atsakomybės ribos yra sunkiai apibrėžiamos, kadangi renginio metu pinigus mokantys lankytojai – tai ne vien mokesčių mokėtojai, bet ir patys kultūros rėmėjai.
Ronaldas Reaganas yra pasakęs štai ką:
„Mokesčių mokėtojas – tai vyriausybės darbuotojas be valstybės tarnautojo kvalifikacijos.“[i]
Bet kodėl menininkai mano, jog jie negali rūpintis mokesčių susigrąžinimu taip pat, kaip ir visi kiti piliečiai? Toks savo teisių nesuvokimas atėjo iš laikų, kuomet menininkus neapgalvotai lepindavo kuratoriai, ieškoję naujų politinio meno formų, o jų „akcijos“ rėmėsi vieninteliu principu „šlapinkis valdžiai ant galvos“. Devintajame dešimtmetyje, kai vėlyvosios pokario kultūros funkcionieriai, vadinamieji 68-tininkai, pagaliau pradėjo atsigauti po nervingo pirmosios pokario kartos antifašizmo, jau nebebuvo kaip atskirti šlapimo nuo aukso. Kurtas Schwittersas su pasitenkinimu tai numatė jau trečiajame dešimtmetyje ir šventyklos šviesoje išstatė sklidiną atitinkamų „sulčių“ indą.
Nepagrįsti reikalavimai, kuriuos kelia daugybė jaunųjų talentų, bandančių išsikovoti rinkos dalį iš tolimiausių ezoterinių jos kampelių, – besaikiai reikalavimai, dažnai kylantys dėl nepilnavertiškumo komplekso ir jausmo, jog menininkai tėra tik nebūtina sėkmės apsėstos visuomenės dalis – dažniausiai nurodo į tai, jog sąmoningas noras likti nesuprantamam ir noras parodyti savo kūrybos unikalumą yra visiškai supainiojami.
Daugelis tokių menininkų bėgant metams jautė vis didesnį kartėlį. Išties būtų tikras stebuklas, jei visos tos nesuskaičiuojamos savaitės, praleistos rašant paraiškas ir skaitant gautus neigiamus atsakymus, nebūtų padariusios jiems jokio poveikio. Menininkai yra kaip torpedos – po kelių bandymų jų apsauginis šarvas gerokai apsidaužo.
Iš anglų kalbos vertė Tomas Čiučelis.
[i] Projekto partnerio, slovėno Camerono Bobro komentaras, atsiųstas 2007 m. liepos 11 d.: „Apsimesiu naivuoliu ir paklausiu, gal kiek ir dviprasmiškai: sakykit, kas iš tikrųjų moka algas policininkams ir kariams? Kas perka jiems ginklus? Atsakymas akivaizdus: tu, aš, visi mes“.
Vienas policijos pajėgų vadas paskelbė, jog „Hilgrovės fermos teritorijoje vykusi demonstracija dėl gyvūnų teisių mokesčių mokėtojams kainavo įspūdingą sumą – 1,77 mln eurų” (Oxford Mail, 1998 m. rugsėjo 30 d.). Tokių dalykų nugirsdavau beklausydamas Slovėnijos radijo žinių. Šio pranešimo makabriškumas tas, jog tie gyvūnai buvo katės. Tokių pranešimų pasirodo tūkstančiais – pavieniui jie atrodo kukliai, tačiau drauge sudaro tikrai nemažą kiekį. Visi gerai atsimename tokius sensacingus įvykius, kaip gatvių riaušės Los Andžele 1992-aisiais po Rodney Kingo bylos bei to paties mastelio riaušes Prancūzijoje 2005-ųjų žiemą. Didesni ar mažesni panašūs įvykiai nutinka kiekvieną dieną.
Kiekvienas mūšis kainuoja. O kas moka mokesčius? Atsakymas: mes mokame, kad ir kurioje barikadų pusėje bebūtume.
Išvados naujausiame slaptųjų tarnybų pranešime skelbia, jog šutvės, minios, demonstracijos, sambrūzdžiai, policija, karinės pajėgos bei kiti panašūs dariniai ir toliau bus sudaryti iš žmonių. Populiarios mokslinės fantastikos istorijos, regis, su šiuo faktu menkai susipažinusios: beveidžiai piktadariai (kacapai, naciai, ar dar kas nors, priklausomai nuo naujausios priešo koncepcijos) lavonų pavidalais tebekrenta kairėn dešinėn. Beje, o kas pasirūpina visais šitais kūnais? Toks rūpestėlis turėtų kainuoti kur kas brangiau, nei Berlyno valymas po „Love Parade“.
Šiandieninis Holivudas naudojasi senais herojų įvaizdžiais arba ateivių paslaugomis. Tai amžinai besikartojanti eskapistinė fantazija, tikinanti mus, jog „jie“ ir „mes“ – tai du skirtingi dalykai. Lygiai tokiu pat eskapizmu dvelkia mintis, jog menas – tai „mes ir kiti“. Iš tikro menas visas yra tik „mes“. Ir visi „mes“ vienu ar kitu būdu mokame mokesčius.
temos: architektūra, ATEITIS, biurokratija, dizainas |
« diskutuok: laikraštis kaip medija | | Kodwo Eshun: „Viską dar reikės padaryti. Visi nuotykiai dar tebelaukia“ »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.