Olaf Arndt: Kam žvanga ginklai? (2 d.)
transliatorė |
2007-11-14 | 15:53
temos: architektūra,ATEITIS,biurokratija,dizainas
VI. Nesėkmė
Tas, kam nepavyko asimiliuotis ir pagauti laiko dvasios, kas vis dar naiviai tiki, jog didysis devintojo dešimtmečio finansinis laistytuvas ir toliau jį gausiai laistys, gali ir toliau tyliai tupėti savo nišoje; panašiai atsitinka, kuomet menininkai įtikinami, esą jeigu tęs tą pačią „komerciškai sėkmingą“ veiklą, juos ir toliau lydės sėkmė. Visi, kas savo elgesiu nerodo neoliberalistinio dėmesingumo, galiausiai imami laikyti kairiaisiais.
2007 metų liepą, Berlyno kultūrinės produkcijos modelių prezentacijos metu, visi diskusijos dalyviai perėmė tokius retorinius štampus, apie kuriuos prieš dešimtmetį nebūtų galėję būti nė kalbos. Žinoma, visi kalbėjo apie „nuošalės“, pogrindžio ir nepopuliariąją kultūrą naudodamiesi tokio tarpininkavimo metafora, kurios siekia aukščiausia Vokietijos kultūros valdžia su visais jos „varomaisiais“ ir „iniciatyviniais“ projektais. Tokiu būdu valdžia naudojasi savo remiamais objektais tam, kad išnaudotojiškai susitelktų į kultūriškai „unikalius bruožus“, „inovacijas“, „organizuotą saugumą“ ir „Excel lenteles“.
Vakaro kulminacija tapo pastaba, kurią išsakė teatro direktorius (ir jis buvo beveik teisus): šis kultūros verslas jau ilgą laiką neturi savo auditorijos, todėl tenka kurti produktus įvairioms taryboms ir panašiems formatams. Kultūros struktūros pasikeitimas prasidėjo ekonomikos sistemoje, kuri, besirūpindama klientais, suluošina turinį ir sukuria socialinę segregaciją. Kol menininkai paklūsta rėmėjo diktuojamai apskaitos sistemai, tol niekas nesikeičia. Todėl įpuolus į neviltį tenka pripažinti, jog paraiškose naudojama kalba yra poezija, o paraiškų formuluotes galima interpretuoti kūrybiškai.
Šiandieninėmis rinkos sąlygomis į nesėkmę nebežiūrima kaip į neįprastą reiškinį. Visiškas bankrotas ir visko praradimas yra veiksmingas krikštas, kelio į rimtą verslą pradžia. Reikia nepamiršti, jog visi menininko ištekliai slypi jo maištingoje sieloje. Be to, tai paaiškina, kodėl neįmanomas ilgalaikė pusiausvyra tarp dirbtuvės ir prekybos mugės.
Per pastaruosius 20 metų kuratoriai ir įvairūs meno vadovai sėkmingai perprato kultūriniame gyvenime įvykusius fundamentalius pokyčius. Apie mokesčių mokėtoją jie kalba kaip apie savo „finansinį rėmėją“. Čia tikriausiai galima užuosti šlykštaus, beveidžio ir nesėkmių geidžiančio monstro, savo dygliuotu įnagiu kontroliuojančio viską, pažastų kvapą. Menininkai tokiu atveju rizikuoja labiausiai. Nepadės joks išmoningas administracijos pertvarkymas, net jei viskas, kas šiandien susiję su kultūros finansavimu, įgautų reklamos industrijos mastelius. Klientas turi pageidavimų. Klientas visuomet linkęs apsigalvoti. Neįmanoma numatyti, ko norės klientas, galima neabejoti tik tuo, kad jam nepatiks tai, kas siūloma. Todėl reikia būti pasiruošusiam beprasmiškai švaistyti savo darbą, laiką ir pinigus. Būtent todėl reikia imtis profilaktinių priemonių ir sukurti atitinkamą apskaitos sistemą.
Šioje srityje reikalingas tinkamas planas. Niekas iš skiriančiųjų finansavimą nesidomės turiniu tol, kol neišvys tvarkingų Excel lentelių. Šiandieniniai menininkai atrodo tokie nelankstūs, nešiuolaikiški, kupini apmaudo, kerštingi ir smulkmeniški vien dėl to, kad jie labai prastai susidoroja su naujais kultūrinės produkcijos iššūkiais. Tai nėra elegija apie kūrybiškumo praradimą. Šis tekstas bando įrodyti, jog pasikeitė pati kūrybiškumo pozicija. Iš tiesų, reikia gerai išsiaiškinti, kaip rangovai vertina teiginį, jog neoliberalios sąlygos pridaro daug žalos menininkams. Negi pirmieji patys nėra sistemos dalis? Ar netgi jos aukos?
Bet kokiu atveju, reikia saugotis festivalių vadovų, kurie pirmojo susitikimo metu ima skatinti menininką negrįžtamai sunaikinti sena ir negailestingai atsisakyti bet kokio konvencionalumo. Visi, kas bent dalinai įvykdys tokius reikalavimus, vėliau bus numesti į šalį kaip karštos bulvės.
Lietingą 2005-ųjų rugpjūtį, po antrosios premjeros, TROIA komanda Bremeno restorane „Speicher XI“ gurkšnojo vyną ir klausėsi Florentino Vogelnesto pastabų. Šis vienas didžiausių Europos impresarijų tuo metu buvo tituluojamas „kūrybingumo gigantu“. „Esate teisingame kelyje. Šiek tiek viską pakeiskite, parašykite naują tekstą ir pristatymui suteikite dinamikos. Jūsų laukia rožėmis klotas kelias.“ Kas išvertus reiškia… „žlugęs reikalas“. Gerdas Stelzeris viską užsirašo. Paprastais žodžiais tariant, tai skamba taip: „Tuojau pat sustabdykite visas įmokas.“ Šefas nepatenkintas – kas gali būti blogiau finansiniam auditui?
Pirmoji versija buvo tokia, kokios ir norėta – revoliucija! Grubus ir grynas, užimantis kvapą, purvinas pogrindis su užuomina į šokio teatrą. Ataka prieš padorų skonį, gluminanti aukštosios kultūros mėgėjus. Ilgai negaišdamas Vogelnestas idėją atmeta. „Per karšta, pernelyg užima kvapą. Darbas nelabai apgalvotas. Trūksta esmės, lyg „tešloje be miltų“.“. Šis „kulinarinis“ tekstas, kurio šešios versijos, padarytos šiais metais, nė karto nesusilaukė komentarų, buvo atmestas likus vienai dienai iki premjeros. Antrasis, visiškai radikalus, skausmingai politinis, vengriškai-angliškas scenarijus buvo atmestas dėl kalbos. Tačiau visa atsakomybė už meninį turinį vis dar TROIA rankose. Dabar jie patys turi nuspręsti, ką daryti toliau. Ši kartą jie turi parengę naują – konservatyvų – planą, kadangi suprato, jog sakinys apie konvencijų laužymą buvo tik dirbtinė audra ir į jį nereikia žiūrėti rimtai. Atėjo metas patikrinti trečiąją versiją. „Pernelyg statiška! Gal net per šalta? Naujasis rašytojas geras, bet tekstą reikia… pataisyti!“ Ir vėl nepataikyta. „Speicher XI“ susėdusi grupelė susižvalgė: „Kortos nuolat permaišomos!“ Tačiau niekas garsiai nedrįsta to ištarti. Tai tikras derybinis pokeris. Kas pasiduos pirmas? Gerdas Stelzeris drąsiai išsitraukia savo kortas. Viena klaida – ir visas jo darbas bus pastatytas ant vienos iš jų. Stelzeris – vienas iš nedaugelio, o galbūt ir vienintelis vadovas, su kuriuo galima pajusti, ką reiškia solidarumas sudėtingose situacijose. Po desperatiškų pastangų surasti bent kokią nors užuominą laiškuose paaiškėja, kad nėra už ko užsikabinti. Nė vieno elektroninio laiško per visus trejus metus! Kam pirmajam neišlaikys nervai ir kas pasitrauks neatskleidęs savo kortų? Kas norės pastatyti ant skaičiaus, kuris turi atnešti sėkmę purvinai revoliucijai? Ir net jeigu… o iš kur gauti pinigų sekančiam raundui? Projekto patobulinimo išlaidos ir taip viršija normalų gamybinį biudžetą. Žinoma, ES už tai sumokės. Akivaizdu, jog inovacijos neįmanomos be nevykusių patobulinimų, bet kas sumažins ekonominę riziką? Taip, visi nori laimėti. Tačiau kas dabar nutiks su šiuo eksperimentu? Negi jis taip ir nesulauks lankytojų? Negi jiems reikia patarnauti lyg princams – pagal kiekvieno piniginės storį – patiekiant vis tą patį austrėmis įdarytą fazaną? Ar vis tik „tariamas“ populiarumo ir pasisekimo trūkumas yra vien apgaulingas argumentas? Jau daugiau nei trys dienos iš TROIA nieko naujo nesigirdi. Ar pasitraukus prieš pat nesėkmę bus galima suprasti, jog ji ir taip būtų įvykusi? Tačiau nesėkmė jau buvo suplanuota festivalio būstinėje, kuri iš esmės niekuo nesiskiria nuo bet kokio normalaus ofiso. Sakoma, jog „ten viršuje“ mums vietos nėra. TROIA dabar mokosi nekęsti liaudies išminties.
Reikalo esmė – tai senas konfliktas tarp avangardinės ir aukštosios kultūrų. Pastaroji visuomet konservatyvi, skirta pasenusių šablonų konservavimui. Inovacijos nevyksta didelėse scenose. Pinigai, didelis ir saugus biudžetas nėra būtinos „revoliucijos“ sąlygos. Be to, revoliucija niekuomet negarantuoja spontaniškos sėkmės. Visai energijai išsisklaidžius, ji linkusi pavirsti institucija.
Ką pamiršome: viskas, ką vienu metu gali suprasti daugiau, nei 30 žmonių, gali būti tik kvailystė (iš Letristų doktrinos).
Kuo susigundėme: saugaus pelno perspektyva ir patikimai prognozuojama ateitimi. Visi, kas to iš tikrųjų trokšta, turėtų tapti kultūros funkcionieriais arba konsultantais ir važinėti nuomotu automobiliu.
VII. Naujoji žemė
Šiandien menas negali egzistuoti be finansinės apskaitos, be įrodymų, jog jis atneš pelną, ir be specialaus PVM audito. Menininkų padėtis dabar tokia, kad jie turi mąstyti tik kaip buhalteriai ir be perstojo sau tai it kokią mantrą kartoti. Šiandien TROIA situaciją galima apibūdinti taip: sąskaityba turi liekamąjį skonį – atrodo, jog kelis mėnesius iš eilės kasdien atidžiai stebint savo pašto dėžutę galima suprasti, jog sergi mirtina liga. Galbūt tai paaiškina visiškai abejingą, formalų sėkmingų menininkų elgesį, kuris, iš tikrųjų, yra apsauginė reakcija ir ji šiaip neturėtų kelti ypatingų simpatijų.
TROIA narių bei visų su projektu kontaktuojančių asmenų ir institucijų elgesys yra labai logiškas. Festivaliai nemoka pinigų, kol neįvyksta renginys. Honorarams jie turi savo reikalavimus. Kokybės reikalavimai detaliai išdėstomi sutartyje. Tačiau kokiais kriterijais vadovaujamasi?
Jei mokesčių inspekcija aptinka kokių nors nesutapimų, tuomet jie negali išmokėti pinigų. Tada jie įsipareigoja viską išsiaiškinti, o tai gali užtrukti iki 14 mėnesių. Tačiau jie neįsipareigoja turėti omenyje fakto, kad jų klientas per tą laiką gali bankrutuoti. Jų pareiga yra reikalauti įrodymų, jog enterpreneris turi teisę prašyti PVM sugrąžinimo. Kultūros rėmimo fondai tik imituoja demokratišką elgesį ir sąžiningą rėmimo paskirstymą. Iš tikrųjų, jie atrenka tokius projektus, kurie yra palankiausi jiems kaip administratoriams arba „kultūros tarpininkams“. Jiems nereikia pasiteisinti, kuomet nusprendžia, jog geriau jie patys pasiūlys idėją vietoj to, kad įpareigotų menininkus tai padaryti. Net kai fondo buhalterija po to nepaiso valdybos sprendimų.
Be to, kultūros įstaiga gali išmokėti „lėšas trečiosios šalies projektams“ tik esant remiančiam partneriui. Iškilus problemoms biudžete nėra papildomo piniginio buferio, ką bekalbėti apie mikroskopinį kultūros paramos biudžetą. Visa tai kartu sudėjus gaunasi katastrofa. Dar reikia pridurti, jog nėra jokių alternatyvų šiai produkcijos struktūrai. Visiems, norintiems įgyvendinti panašius projektus, siūloma papildomai apsaugoti ES suteikiamą finansavimą. Valstybiniams teatrams ir muziejams tai neaktualu, kadangi čia lėšos aiškiai paskirstomos. Papildomi kuratoriai nepageidaujami. Be to, tokių projektų reikalavimams visa mašinerija yra pernelyg statiška. Tuo tarpu prie įėjimų į didžiuosius kultūros namus tykoja verpetai.
Tokiomis sąlygomis iš esmės nieko naujo negali atsirasti ne vien todėl, kad susiduriama su nesuskaičiuojamais „daugiašalio kooperavimosi“ kiekiais, bet tuo pat metu ir patenkama į dar neištyrinėtas administravimo teritorijas, kuriose visų pirma reikia susiorientuoti. Reikiamos struktūros sukūrimas – tai pilnaetatis darbas, kuriuo stengiamasi išsilaikyti naujoje, prieštaringoje teritorijoje. Tačiau jis gali būti ir sėkmingas.
Visi, kas pretenduoja į „neapmokestinamą“ ES meno projektų finansavimą, kuris netelpa į jokias pasaulyje egzistuojančias mokesčių sistemas ir sukelia godulio priepuolius dėl savo mastelio, o taip pat visi, kas nori ką nors „sukurti“ (t. y. iš tikrųjų kažką nuveikti, o ne vien tik „tinklinti“ ir administruoti), turėtų apsidrausti papildomais dvejais metais ir pasirūpinti trisdešimčia procentų nenumatytoms papildomoms išlaidoms. TROIA partneriai, pažvelgę į paskutiniuosius keletą metų, per kuriuos įvyko daugybė įdomių kontaktų su projekto dalyviais Vengrijoje, Čekijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje, anaiptol nemano, jog tai buvo didžiausias projektas jų gyvenime, greičiau gigantiška perkvalifikavimo struktūra, mėginusi iš talentingų kuratorių, teatralų ir medijų menininkų pagaminti pusėtinus savamokslius buhalterius. Kultūrinė revoliucija išspjauna savo pačios vaikus – tad spjaukime jai atgal!
Daugiau vizualinės ar kitokios informacijos apie šį projektą galite rasti http://www.m-hoyer.de/h22.htm, Foto: © Martin Hoyer 2005/2006
Iš anglų kalbos vertė Tomas Čiučelis.
temos: architektūra, ATEITIS, biurokratija, dizainas |
« konferencija “re:place 2007” Berlyne tyrinės ateitį praeityje | | Darius Mikšys: „Ar verta realizuoti idėją?“ »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.