• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2588471 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    nestabilios meno formos ir medijų laboratorija Norvegijoje

    | 2006-12-21 | 23:33
    temos: interviu,menas,naujosios medijos

    Pokalbis su Atle Barcley (Osle esančios organizacijos„Atelier Nord“ meniniu direktoriumi) apie nuolat kintančias meno formas, medijų laboratoriją, medijų meną ir jo kontekstą Norvegijoje. "Atelier Nord" – tai novatoriškus menininkus remianti organizaija, kuri remia ir "Balsą" suteikdama serverio vietą bei paslaugas. Interviu vyko 2006 metų rugpjūčio pabaigoje "Atelier Nord" biure.

    Vytautas Michelkevičius (V. M.): Trumpai pristatyk Atelier Nord veiklą ir tikslus. Kas yra Atelier Nord ir koks vaidmuo jai tenka Norvegijos meno scenoje?

    Atle Barcley (A. B.): Šiuo metu mes save apibūdiname kaip projektų erdvę nestabiliems menams, turint omenyje, kas mes buvome prieš dešimtį metų, kuomet prisistatydavome kaip elektroninio meno centras. Tai reiškia, kad mūsų tikslai po truputį kinta: prieš dešimt metų mes dirbome technologijų ir elektroninio meno srityje, tad mūsų veikla buvo gana specifiška; dabar viskas atrodo šiek tiek kitaip. Mums jau keturiasdešimt metų („Atelier Nord“ buvo įsteigta 1965-aisiais), ir metams bėgant mes gerokai pasikeitėme: viskas prasidėjo nuo tradicinių atspaudo gamybos dirbtuvių, vėliau žmonės ėmė domėtis animacija, dar vėliau, ypač 10-tajame dešimtmetyje – videotechnologija; „Atelier Nord“ buvo gana svarbi erdvė videoprodukcijai, ypač kaip startinė pozicija moterims videomeninikėms, ir, manau, ji padarė didelę įtaką ir netgi dominavo Norvegijos meno scenoje.

    V. M.: Tad jūs senesni net už „Ars Electronica“ festivalį?

    A. B.: Taip, iš tiesų. Norvegijoje mes neišvengiamai esame puikiai žinoma ir menininkų sąmonėje įsitvirtinusi organizacija. Bet prieš keletą metų žmonės ir mes patys pradėjome abejoti dėl savo tapatybės, nes būtent tuomet mūsų veikla pasikeitė. Maždaug prieš ketverius metus mes panaikinome medijų laboratoriją: vienas kompiuteris ir vienas elektroniniam videomedžiagos montavimui skirtas darbo pultas – tai viskas, ką čia turime dabar. Tokie dalykai verčia mus pažvelgti į save iš naujo ir ieškoti naujo organizacijos apibrėžimo.

    Mes dirbame su nestabiliomis meno formomis; kalbėdami apie nestabilias meno formas, turime omenyje meną, kuriam reikalinga speciali paspirtis gaminant ir platinant meno produkciją, bei meno formas, kurių teoretikai ir menotyrininkai galbūt dar nėra aiškiai perpratę (dėl eksperimentinio charakterio, būdingo į meno lauką dar neįtalpintiems menams), ir meno formas, kurias įsitvirtinusios meno institucijos, pvz., galerijos, dar nenoriai įsileidžia. Mes bandome atkreipti dėmesį į šias meno formas, padėti menininkams eksperimentuoti ir pasistengti įvesti jas į nusistovėjusį meno lauką taip, kad šios meno formos išlaikytų tik joms būdingus bruožus. Įtvirtinta meno sceną kankina žvėriškas alkis, ji suryja bet ką: beveik viską galima pavadinti menu ir meno scena nedelsdama tai suvirškina, tačiau kaskart paverčia tai „daile“, taigi daugeliu atveju specifinės eksperimentinės praktikos savybės prarandamos, paskandinant jas bendroje „dailės“ temoje. Manau, videomenas – gana geras „Nord Atelier“ veiklos pobūdžio pavyzdys.10-tajame dešimtmetyje mes darėme nemažai projektų, susijusių su videotechnologija, drauge su menininkais čia dirbo videomontuotojai, padėdavę jiems realizuoti darbus. Dabar, kuomet didžioji dalis menininkų turi savo kompiuterius ir technines galimybes kurti videoprodukciją, tokia pagalba jiems nebereikalinga; be to, kritikai, menotyrininkai supranta videomeną, muziejai ir galerijos perka ir eksponuoja jį. Vienintelis dalykas, kurį darome dabar, tai internetinis videoarchyvas jau esantiems ir būsimiems darbams – dalykas, kurio, mūsų nuomone, čia dar trūksta. Kuomet susidorosime su tuo, darbas bus baigtas. Taigi mes nebedirbame su videomenu, nes jis nebėra nestabili meno forma.

    V. M.: Tad kuomet meno forma tampa stabilia, jūs paliekate ją nuošalyje, tam, kad galėtumėte imtis naujų, nestabilių, formomis?

    A. B.: Būtent. Videomenas, be kita ko, puikiai pademonstruoja ir minėtą tendenciją, kaip aukštojo meno scena sunaikina ir praryja naujas meno praktikas. Videomenas turėjo milžinišką masinės sklaidos potencialą, kaip tarkim muzika CD formatu. Kai kurie iš Jungtinių Amerikos Valstijų videomeno kūrėjų buvo ypatingai susidomėję šiomis galimybėmis: jie nenorėjo būti meno galerijose, jie norėjo turėti TV kanalus. Ir iš tiesų vienas 8-ajame dešimtmetyje Niujorko apylinkėse pastatytas muziejus jau buvo pribrendęs turėti savo televizijos kanalą – video TV, turėjusią transliuoti videomeną bendruomenei. Deja, pats muziejaus projektas buvo apskritai nerealizuotas dėl kažkokių greičiausiai ekonominių priežasčių; bet kokiu atveju mes matome, kad tuo laiku menininkai domėjosi videomeno sklaida, jie norėjo išnaudoti šią videotechnologijos ypatybę. O dabar ji prarasta, videomenas beveik išimtinai demonstruojamas vien galerijose. Ir tai išties kvaila, kadangi jis galėjo būti visų mūsų namuose.

    V. M.: Bet dabar internetu videomenas platinamas daug didesnėms auditorijoms – tiesą sakant jis ir yra kiekvieno namuose.

    A. B.: Be abejo, tad dabar mes vėl turime galimybę pamėginti prikelti šią videomeno savybę. Bet kalbant apie naujas meno formas, manau, vis dėlto neretai tenka saugotis, kad įsitvirtinusi meno scena paprasčiausiai nesuėstų jų ir nepaverstų įprasta meno praktika. Tai vienas iš mūsų tikslų. Bet tokia jau yra sklaidos sistema – menininkai turi naudotis egzistuojančiais platinimo kanalais. Ir aš manau, kad gana svarbu šias naujas formas įtraukti į įtvirtintą meno sceną. Kartais, kaip šios ilgalaikės strategijos dalis, būna reikalinga specializuota erdvė/parodos naujųjų medijų menui arba bet kokia kitai naujai meno praktikai. Bet galų gale, manau, tikslas turėtų būti įsitraukti į įtvirtintą meno sceną.

    V. M.: Minėjai, kad  anksčiau jūs padėdavote menininkams pasiūlydami brangią įrangą. Tai reiškia, kad turėjote didelę ir modernią medijų laboratoriją. Ar jūs drauge ir produkuojate meno kūrinius?

    A. B.: Prieš dešimt metų „Elektroninio meno centre“ mes turėjome tam tikros įrangos, dabar mes vis dar esame sudarę sandėrius su keliomis komercinėmis įmonėmis ir padedame menininkams gauti reikiamos įrangos už šiek tiek mažesnę kainą. Be to, mes galime pasiūlyti nemokamą prieigą prie interneto bei vieną videomontavimo įrangos pultą.

    Kalbant apie biuro erdvę projektams – „Oslo Open“ festivalio bei Elektroninio meno festivalio metu mes kartais gauname naujų erdvių. Visi projektai, kuriems reikalingos biuro patalpos, gali kuriam laikui įsikurti ir čia, mes karts nuo karto padedame jiems administravimo ar lėšų tvarkymo klausimais, tarkim ruošiant ataskaitas, duodame patarimus, kaip gauti pinigų…

    Bet pakeitus „Atelier Nord“ strategiją ir panaikinus medijų laboratoriją, mums atliko šiek tiek lėšų, kurias būtent ir naudojame meno kūrinių bei dirbtuvių produkavimui. Vienos tokių dirbtuvių yra „Interface and Society“ („Sąsaja ir visuomenė“) – viso to, ką mes darome, pavyzdys. Jos susideda iš devynių per paskutiniuosius keletą metų padarytų dirbtuvių serijų apie sensorių technologiją; kiekvienos jų susideda iš keturių dirbtuvių, konferencijos, performanso ir parodos lapkričio mėnesį. Šiai parodai drauge su menininkais, čia, vietiniu kontekstu, mes parengiame tris naujus darbus; parodoje rodomi ir keturi darbai, su kurių produkavimu mes neturime nieko bendra, ir kurie yra iš už Norvegijos ribų. Kalbant apie vietinių darbų produkavimą: jie smarkiai skiriasi nuo kitų projektų, bet mes duodame pinigų, meninių patarimų, buhalterinę apskaitą, erdvę, įrangą ir t.t., – stengiamės individualizuoti ir garantuoti paramą kiekvienam individualiam projektui. Iš tiesų mes tam tikra prasme rungtyniaujame su Meno taryba: Meno taryba projektams duoda pinigų, o mes – visa kita. Meno taryba nori palaikyti atstumą tarp savęs ir projektų, mes, priešingai, norime įsiskverbti į projektą – ne įsikišti, bet padėti. Tokiu būdu dirbant su menininkais, būtent menininkai būna meniniais/teoriniais savo projektų vadovais – netgi ir „įvaikinę“ juos, niekada neperimame meninio projekto turinio kontrolės į savo rankas – ir tai yra svarbu. Pavyzdžiui, „Interface and Society“ projektas susideda iš formalios dirbtuvių serijos, kurios iniciatorius buvo menininkas Erichas Bergeris – iš tiesų šios dirbtuvės buvo mano ir E. Bergerio produktas, bet Begeris liko projekto meniniu direktoriumi – taigi jis išlaiko meninę kontrolę, kadangi jis tam tikra prasme yra projekto pradininkas.

    V. M.: Gal gali dabar šiek tiek papasakoti apie save? Kaip tu save suvoki (jeigu tai darai) kaip menininką?

    A. B.: Dirbant čia man nelieka laiko profesionalaus meno kūrimui. Savo studijas Trondheimo meno akademijoje pradėjau gana vėlai. Baigęs meno akademiją ėmiau dirbti organizacijoje, vadinamoje „Kunstnet Norge“, t.y. Norvegijos meno tinklu. Savo veiklą ten pradėjau kaip tinklo meno redaktorius, man teko tvarkyti organizacijos tinklo paslaugas. Vėliau atėjau į „Atelier Nord“. Čia aš nebeturiu laiko profesionalaus meno karjerai. Mano tinklalapyje galima rasti daugiausia tuos darbus, kuriuos sukūriau paskutiniaisiais metais Meno akademijoje (tarp 1995 ir 2000 metų). Bet manęs tai niekiek netrikdo, manau, kad būti „Atelier Nord“ direktoriumi – nepaprastai įdomu. Meninės kūrybos procese mane žavi tam tikras nerimas, nesaugumas arba nestabilumas, mintis apie svyruojantį pagrindą po kojomis. Bet tą patį aš patiriu ir būdamas „Atelier Nord“ direktoriumi; manau, kad šis pasikeitimas iš elektroninio meno erdvės į erdvę nestabilioms meno formoms ir visi projektai, kuriuos mes darome, priverčia mane jaudintis. Tai jausmas lyg mes būtumėme ant judančio pagrindo, tad tai man vis dar teikia malonumą; kuomet visa tai manęs nebedomins, manau, pasitrauksiu.

    V. M.: Ką galėtumei papasakoti apie edukacinę medijų meno situaciją Norvegijoje?

    A. B.: 10-tojo dešimtmečio pradžioje anglų menininkas Jeremy Welshas Trondheimo akademijoje įkūrė Intermedijų katedrą; tai buvo pirmasis tokio pobūdžio žingsnis Norvegijoje – ir dėl to labai svarbus. Manau, kad beveik visi kartos, dirbančios su medijų menu bei gavusios tarptautinį pripažinimą, atstovai yra baigę Trondheimo akademiją. Dabar Welshas yra persikėlęs į Bergeną ir ruošiasi įkurti kažką panašaus ten. Osle kažkada buvo videomeno padalinys, tad jie šauniai darbavosi videomeno srityje, bet visos naujųjų medijų meno formos čia buvo absoliučiai ignoruojamos, kol pasirodė Laurą Beloff, puikiai galėjusį pašalinti šį trūkumą Oslo akademijoje, bet tęsdama savo darbą ji susidūrė su tam tikromis problemomis – neįtilpo į naujos vystymosi struktūros rėmus. Taigi dabar Oslo akademijoje jie neturi dėstytojo, dirbančio su naujųjų medijų menu; tėra pora gerų menininkų, nemažai patyrusių šioje srityje. Laurai Beloff palikus akademiją, ruošiamasi pasamdyti keletą garso menininkų, bet akademija neturi bendros naujųjų medijų meno dėstymo strategijos – ji yra Trondheimo ir Bergeno akademijose, bet tik ne Osle. Nepaisant to, manau, situacija yra gana palanki, be to, jie turi reikiamą įrangą – kompiuterius ir t.t. Studijuodamas Meno akademijoje 1998 metais lankiausi Chelsea meno ir dizaino koledže (Chelsea College of Art and Design) Londone. Tuo metu intensyviai dirbau su tinklo menu ir nuolat skaičiau atitinkamos el. konferencijos naujienas – kiekvieną dieną gaudavau milžiniškus kiekius laiškų. Būdamas ten aš turėdavau išstovėti ilgiausias eiles vieną dvi valandas, kad galėčiau prisėsti prie kompiuterio ir pradėti dirbti – o po manęs likdavo stovėti visa eilė laukiančiųjų. Ir sistema netgi buvo nepajėgi susidoroti su laiškų, kuriuos gaudavau, apimtimi. Taigi studijuodamas Londone, galima sakyti pačiame meno scenos centre, buvau absoliučiai izoliuotas; būdamas Trondheime, kurį neišvengiamai tenka pavadinti meno scenos provincija, iš tiesų buvau pačiame centre, kadangi galėjau sekti viską, kas tik naujo įvykdavo.

    Taigi manau, švietimo situacija Norvegijoje yra gana palanki naujųjų medijų meno scenai, na, galbūt ne Osle, – nors vis dėlto Stolas Stenslie Oslo akademijoje dirba dekanu, o jis kažkada yra dirbęs su naujosiomis medijomis, taigi reikia tikėtis, kad jis nuveiks kažką svarbaus naujųjų medijų srityje.

    Tai, kas vyksta Oslo meno scenoje dabar, gali būti gana įdomus ir svarbus pasikeitimas. Galima pastebėti tendenciją, kad Osle nebėra tiek daug naujųjų medijų menininkų. Daugybė menininkų išmetė naująsias medijas iš savo žodyno, jie save vadina tiesiog menininkais, kartais produkuojančiais videodarbus, kartais – performansus, kartais – interaktyvias instaliacijas, kartais – tinklo meną. Tai dramatiškas paskutiniųjų metų pokytis – ir, beje, labai geras pokytis, ir mes turėtume atkreipti į tai dėmesį.

    V. M.: Taip, galima pastebėti tokią tendenciją visose šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Berlyne vykstantis festivalis „Transmediale“, kuris anksčiau save apibrėždavo kaip medijų meno festivalį, dabar pakeitė paantraštę į „meno ir skaitmeninės kultūros festivalį“, kadangi, anot festivalio direktoriaus Andreaso Broeckmanno, medijų menas jau nebėra koks nors specialus meno formatas, jis jau įsijungė į bendrą meno sceną. Galbūt ateinančiais metais jie pašalins ir „skaitmeninį“ festivalio pavadinimo aspektą…

    A. B.: Vis dėlto įdomu tai, kad kuomet Norvegijoje diskutuojama apie naujųjų medijų meną, mes tą darome taip, lyg būtumėme medijų menininkų grupė ir neaptarinėjame viso to lyg naujųjų medijų menas iš tiesų būtų jau integruotas į meno sceną.

    Tai irgi viena iš priežasčių, kodėl „Atelier Nord“ apibrėžia save kaip projektų erdvę nestabilioms meno formoms, kaip tuo tarpu anksčiau buvo kalbama apie „elektroninius menus“. Pašalinus „elektroninį meną“, be abejo, viena iš galimybių buvo pasivadinti kažkuo, susijusiu su naujųjų medijų arba medijų menu, bet mums pasirodė, kad terminas „nestabilus menas“ geriau tiktų apibūdinti situacijai.

    V. M.: Vakar buvau susitikęs su Per Platou (Iš „Motherboard“ kūrybinės grupės)) ir mes kalbėjomės apie jo parodą „net.art archeology“, kurią jis kuravo 2003 metais Oslo Šiuolaikinio meno muziejuje; ji buvo skirta ne tinklo menui kaipo tokiam, bet muziejaus tipo objektams iš tinklo meno kūrėjų aplinkos (kaip pvz., šlepetėms, kurias dėvėjo Alexejus Shulginas, kurdamas savo žymiausius tinklo meno kūrinius)…

    A. B.: Taip, aš pamenu tą parodą. Tai, tiesą sakant, buvo labai šauni tinklo meno ekspozicija. Atrodo, kad technologijos bent jau nebėra tikslas. Vienas dalykas, kuris įvyks, kuomet naujųjų medijų bus galiausiai integruotas į bendrąją meno sceną – technologijos nebebus dėmesio centras, jos tebus priemonė. Bet aš vis dėlto manau, kad svarbu išnaudoti galimybę kritikuoti arba permąstyti, kaip technologijos įtakoja mūsų gyvenimus, kultūrą ir meno sceną. Ir manau tam, kad turėtumėme kritinį požiūrį į technologijas, reikia gana gerai išmanyti, suprasti jų prigimtį. Be abejo, yra galybė menininkų, kurie visiškai nesuvokia technologijų, bet vis vien nori jomis naudotis, ir jie samdo ką nors, kad atliktų technologinę dalį, tad darbe technologijos absoliučiai nėra įtraukiamos į patį turinį, taip gana dažnai tapdamos kliūtimi.

    Tradiciniai medijų menininkai, net ir tie, kurie dribdavo grupėmis (tai buvo gana įprasta) suprato technologijas. Pavyzdžiui, aš programuoju php ir šiek tiek išmanau technologijas, kadangi esu dirbęs su tam tikromis kompiuterinėmis paslaugomis „Kunstnet Norge“ ir t.t. Tai suteikia man galimybę pirminiu lygmeniu bendrauti su įgudusiu programuotoju. Žinoma, visiškai kitas dalykas yra suprogramuoti gerą stabilų programinės įrangos pavyzdį; taigi, menininkai, apie kuriuos aš kalbu, yra veikiau tie, kurie nepajėgia netgi primityviu būdu diskutuoti apie šias problemas.

    Noriu parodyti tau vieną darbą, kurį mes rodysime „Interface and Society“ parodoje lapkričio mėnesį. Manau, kad šis darbas yra vienas iš pirmaujančiu ta prasme, kaip jis įtraukia ir panaudoja technologiją. Jo pavadinimas – „Aphrodite Project: Platforms“ („Afroditės projektas: Platformos“) – susijęs su Afroditės kultūra senojoje Graikijoje: Afroditės žynės turėjo batus, kurių pade būdavo išgraviruojama „Sek mane“; taigi, vaikščiodamos po smėlį, jos palikdavo pėdsakus su užrašu „Sek mane“. Jos atiduodavo savo kūną kaip auką kitoms Afroditėms. Cassandra Marshall, Projekto autorė, eksploatuoja šią idėją gamindama batus prostitutėms su LSD ekranais vienoje pusėje, kuris gali, tarkim, rodyti informaciją apie kainą, kontaktinius duomenis, groti stimuliuojančią muziką ir t.t. Kitoje bato pusėje yra vartotojo sąsaja, skirta kontroliuoti LSD ekranui, bei garso signalizacijos mygtukai: prostitutės neišvengiamai gali tapti smurto aukomis, taigi šiais mygtukais galima išgauti labai intensyvų garsą, panašų į automobilio signalizaciją, arba paspausdama kitą mygtuką prostitutė gali paskambinti į prostitučių rūpybos centrą arba policiją. Norvegijoje tokias signalizacijas su savimi turi pagyvenę žmonės – parkritę ir nepajėgdami atsikelti jie gali paspausti mygtuką ir išsikviesti pagalbą. Antra minėto projekto dalis – tinklalapis, kuriame prostitutės gali paskelbti informaciją apie klientus, kurie, tarkim, smurtavo, neužmokėjo ir pan.

    Šis batų projektas formuoja tam tikrą realybę, gana gerai atskleisdamas tikrąją prostitučių padėtį. Ir galbūt tai turėti būti galutinis ir pagrindinis diskusijos apie prostituciją „Ką iš tiesų reiškia būti prostitute“ taškas? Tarkim, krikščioniškoji moralinė perspektyva būtų, kad tai yra amoralu, bet šiame projekte kalba eina apie kitą pusę. Ir be to, technologija čia nesudaro jokių kliūčių; technologijų, tokių kaip GPS ir t.t., žinojimas ir perpratimas tik gelbsti projektui ir jo suvokimui. Dėl to aš manau, kad tai yra vienas geriausių darbų šioje naujoje sferoje. Ir jis veikia: visa ši technologija yra be vargo prieinama ir vartojama, pvz., panikos mygtukai jau dabar naudojami, tik kitoje aplinkoje.  

    V. M.:  Ačiū už iliustratyvų pavyzdį ir galimybę pažvelgti į Atelier Nord iš vidaus.    

    Iš anglų kalbos vertė Lina Michelkevičė 

    temos: interviu, menas, naujosios medijos |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.