Nerijus Milerius: paraštės gali būti elitinės
kęstas kirtiklis |
2007-12-29 | 17:51
temos: idėjos ir teorijos,interviu,PARAŠTĖS
Apie pačias įvairiausias kultūrines paraštes kalbame su Vilniaus Universitete kultūros filosofiją dėstančiu Nerijum Milerium.
Kęstas Kirtiklis: Kiek suprantu, aukštosios ir žemosios kultūros perskyra yra palaidota ir jos praktiškai nebesilaikoma. Ar tokiu atveju galima arba prasminga kalbėti apie kokius nors kultūros marginalus? Kur yra marginalumas kultūroje?
Nerijus Milerius: Klausimas ne toks ir lengvas, kaip atrodytų, nes iš tiesų, kai mes kalbame apie postmodernizmą, sakome, kad skirtumo tarp aukštosios ir, neva, masinės kultūros tarsi nėra. Bet vis dėlto tas skirtumas egzistuoja, ir skirtumą aš pats galiu aptikti savyje. Tarkim, aš dabar prisimenu savo paties saviedukacijos procesą, mokyklą: mes gerdavome degtinę, alų, bet kartu skaitydavome Proustą arba Hessę, tai buvo natūralu, suderinami dalykai. Ir Proustą ir Hessę skaitydavo ne tik tie žmonės, kurie galvodavo apie humanitarinius dalykus, bet ir tie, kurie vėliau įstojo į mediciną. Elitinė literatūra buvo saviugdos dalykas, visiškai natūralus.
Dabar yra visiškai kitaip. Ir aš tai atrandu ne kaip kažkokią bendrą teorinę problemą, bet kaip paprasčiausią praktinį dalyką. Štai savo kultūros filosofijos kurse aš daviau trečiakursiams skaityti Žižeko tekstą, kuriame jis bando paaiškinti skirtumą tarp moderno ir postmoderno, ir aiškina per literatūrą, per Kafką. Bet Kafkos, kurį aš skaičiau mokykloje, trečio kurso studentai nėra skaitę. Šiuo atveju aš negaliu pasakyti, kad jie nėra išsilavinę, bet tai, kad jiems ta edukacija nereiškia elitinės literatūros skaitymo. O man reiškė. Brendimo laikotarpiu gerti alų degtinę ir skaityti Kafką buvo maždaug to paties lygmens elementai. Dabar bręstama visai kitaip.
K.K.: Bet Kafką skaitė ne visi, kai, tuo tarpu, alų ir degtinę gėrė dauguma, procentais paskaičiavus tai, matyt, būtų kitoks vaizdas.
N.M.: Aišku Kafką skaitė ne visi, bet, kaip minėjau Kafką skaitė ne vien humanitarai, bet ir žmonės, kurie vėliau tapo inžinieriais ir medikais. Tiesiog tai buvo natūralu. O dabar mes Kafką laikome elitinės kultūros atstovu, nors Kafka su tuo turbūt nebūtų sutikęs, bet žiūrint iš šiandienės perspektyvos tai tikrai nėra masinė kultūra.
K.K.: Tai kas tokiu atveju marginalas? Kafka?
N.M.: Kas yra marginalas, šiuo atveju, kaip pats pastebėjai ir yra didžiausias klausimas. Jei nebėra jokio skirtumo tarp elitinės ir masinės kultūros, tai ir kyla klausimas, kas tada yra marginalas? Tas kuris konstruoja elitiškumą taip pat gali būti marginalas. Marginalumas prarado kažkokį savaiminį statusą. Anksčiau, prisiminkim, Baudelaire‘as buvo marginalas klasikinės literatūros atžvilgiu. Dabar kažin ar mes Baudelaire‘ą marginalu pavadintume, dabar jis yra tarsi elitinės kultūros atstovas.
Aš manau, kad dabar mes turime tokią situaciją, kai elitas ir marginalija tampa konstruojamomis kategorijomis. Ir tai yra postmoderni situacija, kai elitas ir marginalijos nėra konkrečios duotybės, bet tam tikri kontekstai, kurių prasmė priklauso nuo konkretaus konteksto.
K.K.: Bet juk kažkas juos, tuos konstruktus, atpažįsta?
N.M.: Tai ir atpažįsta tam tikros grupės, kurios performatyviai konstruoja save, tai yra tam tikri marginalai. Na, pavyzdžiui, yra tam tikras masinis skonis, galbūt žiūrėti kokį nors KĮŽ‘ą („Kelią į žvaigždes“), klausytis tam tikros muzikos, nesakau YVOS, nes tai būtų pernelyg paprasta, na, tarkim, kad yra tam tikras standartas, kuris grubiai yra vadinamas eurostandartu, ir žmogus, kuris skaito Hessę ar žiūri nepriklausomą kiną, jis gali būti tikras marginalas. Tačiau jis gali savo marginalumą konstruoti kaip be galo pozityvų dalyką, nes pats marginalumas jam leidžia išsiskirti iš taip vadinamojo mainstream‘o. Taip kad marginalumas šiais laikais, nėra tai, kas susiję su masėmis, Paraštės gali būti elitinės, bet šiuo atveju, reikia žodžius „marginalijos“ ir „paraštės“ imti į kabutes, nes tai yra kontekstualios kategorijos.
K.K.: Tai galėtume sakyti, kad paraštės yra tai, kas nėra masiška?
N.M.: Ne visada, priklauso nuo konteksto.
K.K.: O kas tada būtų masiška ir marginalu? Kokį čia galima būtų pavyzdį rasti?
N.M.: Na, pavyzdžiui, kai tik atsirado „Naujieji Lietuviai“ tai buvo tikrai marginalija, bet labai dviprasmiška, nes Egmontas Bžėskas yra menininkas ir jis žino, ką daro. Tad meno atžvilgiu tai, ką jis ten sukonstravo (o „Naujieji Lietuviai“ yra meno projektas) buvo tikrai marginalija. O ir mainstream‘o atžvilgiu tai taip pat buvo marginalija, nes tai politiškai nekorektiška. Taigi žiūrint į „Naujuosius Lietuvius“ iš įvairių kampų (o jų galima atrasti kokius 4-5), iš visų kampų tai atrodys kaip marginalija. Bet galiausiai jie tapo mainstream‘u, visiškai oficioziniu, net ir televizijoje leidžiamu, o tada, gal dėl tos priežasties, gal ne, Egmontas Bžėskas tarsi ir nutraukė ryšius su „Naujaisiais Lietuviais“. Štai čia yra bandymas sukurti marginalumą pačios mainstreaminės kultūros viduje. Aišku, tai yra visiškai kitoks paraštiškumas ir marginalumas, negu Hessės ar kito elitinio rašytojo skaitymas.
K.K.: Turbūt sunku pasakyt ko išties siekė Bžėskas, bet gi yra daugybė tų, kurie diktuoja kultūrines madas ir jie save kažin ar įvardintų elitu, centru ar kaip nors panašiai, nevadintų jie savęs turbūt ir marginalais.
N.M.: Gal vadintų gal ir ne. Man šitos kategorijos skamba labai sąlygiškai, o dažnai ir visiškai idiotiškai. Bet žmonės yra linkę naudoti tam tikras etiketes.
Lietuvoje visgi yra daug žmonių, kuriems tapimas elitu reiškia patekimu į „Stiliaus“ žurnalą ir jie nuoširdžiai džiaugiasi, kad kokių nors neformatinių grupių, kurias jie laiko absoliučia marginalija, neleidžia į normalias radijo stotis. Taigi turime tokią keistą situaciją, kai elitu tampa ne elitas aukštosios kultūros prasme, kaip jį supranta modernas, bet finansinis elitas, kuris labai dažnai pasižymi tikrai žemu meniniu ir kultūriniu skoniu. O tai, kas anksčiau buvo elitas kultūrine prasme gali tapti marginalija.
K.K.: Kiek pamenu, „Naujieji Lietuviai“ savo karjerą pradėjo internete. Pradžioje jie iš savo puslapio leido nemokamai siųstis visa tai, kas paskui tapo didžiaisiais jų hitais, o paskui, kai išpopuliarėjo jie staiga viską apmokestino ir tapo komerciniai. Pakliūti į televiziją yra ganėtinai keblu, pakliūti į internetą, susikurti jame savo erdvę, atrodo, daug lengviau, juk teoriškai internetas laikytinas tokia vieta, kurioje nėra jokių paraščių…
N.M.: Internete yra paraštės, uždari puslapiai, kuriuose reikia registruotis…
K.K.: Bet gal tai ne paraštės, o veikiau elitinės vietos?
N.M.: Va čia ir turime situaciją, kai etikečių „paraštės“ ir „centras“ prisegimas yra tik patogumo reikalas, nes tai, kas buvo paraštės gali tapti centru, o tai kas buvo centru gali tapti paraštėm. Kaip banaliai tai beskambėtų, bet viskas priklauso nuo požiūrio kampo.
K.K.: Ir tada kalbėti apie įvairias atskirtis, kultūrines, socialines, taip pat pasidaro konteksto dalykas. Ir apie Kelmės rajone gyvenusi moksleivį, kuris dėl skaitmeninio sklasto (digital divide), dėl to, kad neturėjo priėjimo prie tinklo, negalėjo įsijungti į „Naujųjų Lietuvių“ bangą, objektyviai negalima pasakyti, kad jis marginalas?
N.M.: Visų pirma, atsidurti marginalinėje pozicijoje, jei sąmoningai joje atsidūrei, tai nėra savaime blogai, nes, mes kalbėjome, jog marginalumą gali susikonstruoti. Kitas dalykas, kai marginalumas iškyla tam tikros socialinės atskirties terminais. Tuomet, aišku, tai jau negatyvus dalykas. Jei marginalu tampi dėl to, kad neturi finansinių išteklių prieiti prie tam tikros informacijos, tai, be abejonės, yra tam tikra socialinės stigmatizacijos analogija: esu kitoks, nes neturiu resursų būti toks, kaip jie visi ir negaliu dalyvauti, taip vadinamojoje, gyvenimo šventėje. Tokiu atveju, būti marginalu bus traumatiškas dalykas ir ten nebus nieko šviesaus. Kitu atveju, būti marginalu bus savotiška savęs konstravimo šventė. Ar marginalija bus trauma ar šventė, priklauso nuo to, kiek laisvai žmogus gali manipuliuoti šitais dalykais.
K.K.: Bet jei viskas taip priklauso nuo konteksto ir taip yra konteksto reguliuojama, ar yra įmanoma kontrkultūra?
N.M.: žinoma, įmanoma. Bet tai, kas vadinama kontrkultūra dalyvauja nuolatinėje apykaitoje su tuo, kas vadinama „centrine“ kultūra ir dažnai būna, kad maištininkai tampa valdovais ir revoliucinis patosas nunyksta. Yra daugybė atvejų, kai kultūriniai revoliucionieriai tampa oficiozais. Arba, taip pat dažnai, vadinamieji kontrkultūriniai judėjimai ir grupės būna išsiskaidę, ir viename kontekste funkcionuoja kaip oficiozinės jėgos, kitame – kaip opozicija. Klasikiniu požiūriu gali sakyti, jog čia yra masinė šizofrenija, kokiu būdu gali būti taip suskilęs, kad galėtum vienu metu ir oponuoti ir valdyti? Bet kai mes šiandien kalbame apie daugialypį identitetą ir apsižvalgome plačiau, tai matome, jog visuomenėje yra daugybė darinių, kurie tokiu būdu ir funkcionuoja: viena vertus – jie kritikuoja, antra vertus – jie patys ir valdo. Ir patys gali save kritikuoti. Ir patys gali save valdyti.
P.S. Interviu su Nerijum Milerium paraštės:
temos: idėjos ir teorijos, interviu, PARAŠTĖS |
« kinematografinio suvokimo ypatumai: Henry Bergsonas ir Gilles Deleuze’as (2 d.) | | Matthias Vogel: filosofas apie muziką »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.