nepabaigti užrašai apie festivalį transmediale.07
lina michelkevičė |
2007-02-12 | 22:08
temos: apžvalgos,judantis vaizdas,naujosios medijos,renginiai
Sausio 29 – vasario 5 dienomis Berlyne vykęs meno ir skaitmeninės kultūros festivalis transmediale.07 šių metų vienijančiu raktažodžiu pasirinktą šūkį Unfinish!, atrodo, bus pateisinęs ne tiek kryptingai, kiek netyčia: nepaisant pastangų sujungti nesiaurą skalę įvairaus tipo renginių po viena bendra tema, festivalis vis dėlto pasirodė gan išsibarstęs, neturįs aiškiai apibrėžtų tikslų, šiek tiek neryžtingai stabčiojantis vietoje ir besidairantis per petį atgal, arba tiesiog – neišbaigtas.
Nors transmedialeje mėginta aprėpti itin plačią meno ir kultūros reprezentavimo skalę – vizualiojo ir garso meno ekspozicijomis, skaitmeninės (pagal festivalio paantraštę) kultūros aspektus nagrinėjančiais konferencijos pranešimais, mažiau formaliomis salono diskusijomis, individualiais menininkų prisistatymais, performansų ir progresyviosios muzikos scenomis, videodarbų biblioteka ir kt., festivalio ašimi iš esmės tapo paroda (prie kurios, nors daugelį ir nustebinusios savo mažumu, durų susidomėjusiųjų eilė paskutinę festivalio dieną nuvingiavo per visą Akademie der Künste, pagrindinę festivalio erdvę), teoriją ir praktiką suliejusi konferencija bei gana gausūs filmų ir videomeno darbų demonstravimai. Į pirmąsias dvi plūste plūdo meno ir teorijos ištroškę žiūrovai, na o ekrano menai tuštesnėse ar pilnesnėse salėse dvelktelėjo šiokia tokia nostalgija transmediales praeičiai, kuomet ji viso labo tebuvo VideoFest, pasitenkinęs eksperimentiniais ir dokumentiniais videodarbais (matyt tokiais, kurie nepakliūdavo į didžiosios Berlinales teritoriją), – juolab, kad dvidešimtmetį šiemet minėjusi transmediale pristatė bent keletą praeities eksperimentinių filmų kolekcijų, kaip antai Infermental – pirmojo tarptautinio videokasečių žurnalo (per visą 9 dešimtmetį išleidusio daugiau kaip 10 tokių „numerių“) archyvus, bei 40 metų videomeno iš Vokietijos, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, Honkongo, Austrijos, Slovėnijos, Olandijos ir kt. Konferencija, tuo tarpu, mėgino desperatiškai taikytis prie festivalio temos ir deklaruoti nepabaigiamumą tokiais pranešimų raundais kaip Unfinishing Creation (kuriame buvo nagrinėjamas ryšys tarp meno, technologijų ir mokslo perspektyvų), Unfinished Cities (apie urbanizacijos aktualumus), Media Art Undone (kvestionavęs medijų meno sąvokos apimtį ir tikslingumą) ar Friedricho Kittlerio paskaita Finitness of Algorithms.
Pasidavusi festivalio raginimui „neužbaigti savo pasaulio“ ir nesistengdama iš įspūdžių kratinio sulipdyti aiškesnės formos, paminėsiu keletą padrikai išsibarsčiusių taškų, kurie (vienokia ar kitokia prasme) pasirodė svarbūs mano asmeninio festivalio vaizdinio nefinišui.
ERDVĖS.
Nors pagrindinė festivalio koncentracija Akademie der Künste patalpose nuteikė tingiam plūduriavimui vienoje erdvėje tarp konferencijų salės, parodos plotų, videomeno bibliotekos, dar keleto mažesnių patalpų diskusijoms ir projekcijoms bei judriu lounge‘u su milchkafee à la Berlin pavirtusios fojė, kitos dalį festivalio priglobusios erdvės žadino ne ką mažesnį susidomėjimą – jei ne įvykiais, tai savo specifiniu erdviškumu. Klubas Maria am Ostbanhof veikė kaip išskirtinai club transmediale (CTM), tapusio beveik atskiru „rizikingos muzikos ir su ja susijusių vizualiųjų menų“ festivaliu, vieta. Tiek čia, tiek kitame Berlyno klube c-base, transmediales performansų erdvėje, galėjai stebėti gan tipišką eksperimentinės muzikos kraštovaizdį – klubo reikmėms pritaikytas nebenaudojamas sandėlio/rūsio patalpas, dydžiu ir suskaidymu palankias (ypač Maria klube) simultaniškiems audio/vizualiniams įvykiams bei daugiadimensinio įspūdžio kūrimui. Visai priešingą aplinką pasiūlė kitas festivalio partneris, kino teatras Babylon: čia nedideli manieringi holai aukštomis lubomis, jungiami tarpukario stiliaus įvijų laiptų, buvo išnaudoti videobaro įkūrimui, kuriame užsisakęs Mojito drauge gaudavai ir kokteilį iš audiovizualių elementų.
RANDOM SCREEN / ROOTS.
Vienas iš, berods, vienuolikos transmediales parodoje eksponuotų darbų, Aramo Barthollo Random Screen, yra tas retas šiuolaikinės meninės praktikos atvejis, kuomet ne technologijos naudojamos kalbėti apie save pačias ir visa kita, bet kažkas visiškai kita pasitelkiama kalbant apie technologijas: kompiuterinis darbo pavadinimas ir „5×5 pikselių“ ekranas už savęs slepia viso labo 25 degančias žvakes, kurios, liepsnos jėga priversdamos aplink jas suktis deformuotas skardines, plastiko dėžę paverčia žybčiojančiu „medijų fasadu“. „Kitokią technologiją“ pasitelkia ir Romanas Kirschneris savo instaliacijoje Roots pritaikydamas XX a. viduryje sukurtą cheminio procesoriaus modelį, cheminių sąveikų metu generuojantį subtilų garsą. Žiūrovo akims procesoriaus veikimas atidengiamas ne tiek kaip technologinis įrankis, kiek kaip absoliutus estezės objektas, beveik meditacinio stebėjimo reikalaujantis augančių ir tirpstančių cheminių dalelių formuojamas kraštovaizdis. Anot darbo aprašo, Roots nukreipia į pačias didžiosios vaizdo, garso, mąstymo ir atminties sintezės ištakas, kuomet estetiniai ir intelektiniai procesai buvo neatsiejami vienas nuo kito.
THU 01 FEB 16.00 H. TACTICAL MEDIA?
Trumpam užbėgus į Salone vykusią diskusiją „Whatever Happened to Tactical Media?“ norėjosi su nuostaba pakartoti pavadinime užduotą klausimą. Nustebino vienoks ar kitoks diskusijoje dalyvavusių medijų aktyvizmo tinklalapių kanalb.org, navinki.net, indyvideo.ru ir kt. atstovų radikalumas ir vienpusiškumas, kaip antai kanalB dalyvės Bärbel Schönafinger nuostata, kad taktinių medijų esminiu ir galutiniu dėmesio objektų turėtų būti darbininkų klasė, arba Baltarusijos interneto puslapio navinki.net bandymas aktyvizmą paversti autoriniu pilnametražiu produktu.
THU 01 FEB 20.30 H. STELARC.
Australų menininko Stelarco prisistatymas Fractal Flesh (Fraktalinis kūnas) radikaliai išplėtė tą pačią dieną konferencijų salėje vykusią diskusiją apie kūrybą tarp meno, technologijų ir mokslo (Unfinishing Creation) ir netgi, nuvedė kur kas toliau šios trijulės santykių narstymą. Stelarco meninių tyrimų objektu tampa ne pačios technologijos savaime, bet žmogaus kūnas kaip technologinis aparatas, kaip tas, kuris veikia ir visada veikdavo prieš mūsų valią ar veikiau nevalingai (juk kūno veikla iš esmės visuomet – automatinė, o dažnai ir nebyli, nematoma). Kvestionuodamas kūniškos valios galimybę, menininkas konstruoja įrenginius, leidžiančius išoriniu būdu valdyti savo/kito kūną (pvz., Ping Body – performansai, kurių metų žiūrovai turi galimybę kontroliuoti Stelarco kūną interneto ryšiu siųsdami elektroimpulsus į jo raumenis), suišorina kūnišką nevalingumą (Blender – kolaboracinis projektas drauge su Nina Sellars, kuriame nevalingi žmogaus skysčių cirkuliavimo procesai paverčiami aparatu – maišytuvu), paverčia kūną talpinančia erdve (Stomach Sculpture – išsiskleidimo/susikleidimo judesius atliekančios skulptūrėlės patalpinimas į menininko skrandį), ar galiausiai ne tik kūnišką, bet ir intelektinį aktyvumą pristato kaip tikrą algoritminį konstruktą (Prosthetic Head – 3D avataras, kuris gali komunikuoti su žiūrovu naudodamasis tam tikra „intelekto“ duomenų baze). Stelarco projektai neužduoda šiuolaikiniame mene ir filosofijoje nuolat eksploatuojamo (neretai su distopinėmis nuojautomis) klausimo, kaip technologijos veikia mūsų kūną ir mąstymą, bet veikiau demonstruoja, kaip technologijos padeda vis aiškiau ir radikaliau išviešinti prigimtinį kūno automatizmą, ir leidžia kalbėti apie jį kaip apie amžinai kiborgišką/zombišką kūną. Kaip teigia pats menininkas, kūnas, kaip visą gebantis mūsų asmeninės valios ir sąmonės pavaldinys, yra visiškai pasenęs, o gal ir niekados realybėje ir neegzistavęs konstruktas.
SAT 03 FEB 15.00 H. MEDIA ART UNDONE.
Penktojo konferencijos panelio, kvestionavusio medijų meno sąvokos tikslingumą ir medijų meno vietą bendroje šiandienos meno scenoje, tema pasirodė ne tik, viena vertus „ant bangos“, dažnai eksploatuojama (beje, ir pačios transmediales, pakeitusios savo paantraštės dalį iš „festival for media art“ į „festival for art“), bet ir, kita vertus, nepaisant šiokio tokio nusivalkiojimo, neįprastai daugiaprasmė, paliečianti įvairias šiuolaikinio meno situacijos problemas. Atsitiktinumas ar ne, bet visi keturi pagrindiniai diskusijų raundo dalyviai ne tiek pareiškė skirtingas nuomones medijų meno ne/baigtumo ar ne/apibrėžtumo klausimu, kiek į pačią problemą pažvelgė iš gana skirtingų pozicijų. Inke Arns, tyrinėjanti ir kuruojanti medijų meną, aptarė medijų meno ribų slinktį: anot I. Arns, paskutiniųjų metų medijų meno specifiką lemia nebe formalus tam tikrų apibrėžtų (naujųjų) medijų naudojimas, bet veikiau ypatinga jo koncentracija ties „šiuolaikybe“ [contemporaneity], kuri pati savaime yra persmelkta medijų; tad sąvoka „medijų menas“ šiandien yra reikšminga ir vis dar vartojama ne tipologiškai, bet strategiškai – nepaisant medijų meno skalės išsiplėtimo, jis vis dar tik menka dalimi tėra įtrauktas į nusistovėjusią meno sceną. Būtent strateginę skirtį tarp medijų meno ir „galerinio meno“ (rinkos ir institucijų aspektu) akcentavo publicistas ir meno kritikas Diedrichas Diederichsenas; mūsų dienomis ši riba vėlgi blanksta: tradiciškai nuo rinkos priklausantis „galerinis menas“ ir institucijų bei valstybės finansuojamas medijų menas perima vienas kito savybes ir egzistencijos būdus. Kuratorius ir meno kritikas iš JAV Timothy Druckrey aptarė medijų meno išbraukimą iš bendrosios meno istorijos, paremtą nemotyvuotu įsitikinimu pastarąjį turint skirtingas ištakas ir vysčiusis atskirai nuo likusių meno praktikų. Taigi, atrodo, kad medijų meno ir kito šiuolaikinio meno akistata vis dar sukelia skausmingų pojūčių, nors tinklo menininkė Olia Lialina šią problemą išsprendžia su naiviu atsipalaidavimu: anot jos, auganti tokios meno šakos, kaip tinklo menas, publika ir besimezgantys tinklai liudija neabejotiną jo slinktį iš naujųjų medijų meno srities į šiuolaikinį meną.
SUN 04 FEB 20.00 H. VIDEO SELECTION.
Įvairaus tipo nominacijos, rinktinės, apdovanojimai visuomet kelia smalsumą savo pretenzija atskleisti bendrąją įvykio (šiuo atveju festivalio) kryptį, siekį, požiūrį. Anot vienos geriausių transmediale.07 videodarbų pristatyme sutiktos pažįstamos menininkės, „visa, kas mane čia domina, tai sužinoti, ką jie laiko „geriausiu“. Šiemetinė geriausių videodarbų (atrinktų iš maždaug 800 į kvietimą siųsti darbus atsiliepusių menininkų projektų) kolekcija, atrodo, pasižymėjo tokiu pat neapsisprendimu ir neišbaigtumu kaip ir visas festivalis: ontologinius klausimus sprendžiančių filmų, tokių kaip The Chronic Argonauts, Before the Abyss of your Eyes, One Short Story [1], In All Honesty There‘s Nothing I‘d Like More, daugumą matyt įvairumo dėlei papildė keletas garso meno ir abstrakčios vizualizacijos projektų, šeimyninė drama Heinrich und Mary-Jane bei tarp performanso ir konceptualaus videodarbo svyruojantis The Black Museum. Bet prieš abejojant videodarbų rinkiniu, reikėtų suabejoti apskritai tokios viena medija paremtos meno kūrinių atrankos tikslingumu festivalyje, siekiančiu būti „meno ir skaitmeninės kultūros forumu“. Pagarbos gestas festivalio praeičiai?
CIPRIAN MURESAN. CHOOSE.
Pabaigai – no name kokteilis pagal Ciprian Muresan receptą. Skanaus.
Kitą apžvalgą apie transmediale galite rasti 7 meno dienose (2007 02 23).
temos: apžvalgos, judantis vaizdas, naujosios medijos, renginiai |
« unfinished notes on transmediale.07 (summary) | | VMS_2: strategies of tactical media: noise makes sense »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.