nauja „Gaida“ medijų operoje „One“
lina michelkevičė |
2005-11-12 | 09:55
temos: apžvalgos,naujosios medijos,neo-audio
Pagaliau ir Vilniuje atliekama aktualioji akademinė muzika įgavo naujų dimensijų: turiu omenyje „Gaidos“ festivalį paįvairinusią olandų kompozitoriaus Michelio van der Aa naujųjų medijų operą „One“, išgirstą ir pamatytą spalio 25 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje.
Kamerinės operos „One“ ir kai kurių kitų Michelio van der Aa kūrinių ištraukos.
Šiek tiek ne itin reikšmingos faktinės informacijos: opera „One“ buvo sukurta 2002 m., o jos premjera įvyko 2003 m. sausio 12 d. Amsterdamo Frascati teatre. 2004 m. kompozitoriui Micheliui van der Aa už ją buvo paskirta Olandijoje teikiama prestižinė Matthijso Vermeuleno muzikos premija. Operos, kurią sąlyginai galima pavadinti mono-opera, pagrindinę/es partijas atlieka kanadietė dainininkė Barbara Hannigan; jos „puikų kolarotūrinį sopraną“ ir pačios operos muzikines subtilybes aptarti paliksiu muzikologams. Mano tikslas čia – paskleisti keletą pasamprotavimų apie „One“ (ne)operiškumą, medijiškumą ir interaktyvumą.
Nepatekusiems į Mažąją Lietuvos nacionalinio dramos teatro salę – trumpas operos siužetas ir bendra struktūra. Absoliučiai tamsioje scenoje vyksta Barbaros Hannigan herojės („gyvos“ ir ekranuose), elektroniškai modifikuotų/sukurtų garsų ir penkių pagyvenusių moterų, pasirodančių vienoje iš video projekcijų, dialogas. Penkios senyvos moterys pasakoja stichiškas savo išgyvenimų istorijas (tiksliau tik keturios, nes penktoji – nebyli jų antrininkė), palaipsniui persidengiančias ir atrandančias sąlyčio taškus jaunos Barbaros Hannigan herojės, kurią matome ne tik gyvai, bet ir video projekcijose (žvakių ir stiklainių su sulaužytomis šakelėmis pilname kambaryje, ilguose tamsiuose koridoriuose, tamsioje šakomis išklotoje patalpoje) istorijoje. Opera baigiasi protagonistės ir nebyliosios moters, kuri suvokiama kaip keliomis dešimtimis metų vyresnė pastarosios reprezentacija, susitikimu.
„One“ galima apibūdinti kaip interaktyvųjį meną, mišriąją realybę ar hipertekstą, kuriame medijuotas/elektroniškai modifikuotas vaizdas ir garsas susilieja ir sąveikauja su gyvu vaizdu ir garsu. Prasidėjęs kaip mono-opera (kaip vienintelė „One“ atlikėja pristatoma Barbara Hannigan scenoje veikia ir dainuoja viena) kūrinys pavirsta daugiasluoksniu ir daugiabalsiu, elektronikai pratęsus nutrūkusią solistės gaidą nepabaigiamu tobulu garsu. Gyvas Barbaros Hannigan balsas sąveikauja su įrašytu (t.y. medijuotu) jos „pačios“ balsu ir medžio šakelių traškėjimais, su savo istorijas pasakojančių moterų balsais bei elektroniškai sukurtais ir modifikuotais garsais. Klasikinėje operoje interakcija vyksta violetų ir alfredų duetų metu, kuomet muzikinį efektą kuria skirtingo tembro ir atspalvio balsai bei skirtingos partijos. Barbaros ir „Barbaros“ duetas čia sukelia šiokių tokių keblumų: dainininkės balsas sąveikauja ir reaguoja į jos „pačios“, taigi „identišką“, balsą. Tas pats vyksta ir vizualinėje plotmėje: tais pačiais rūbais apsirengusi ir natūralaus ūgio ekrano „Barbara Hannigan“ dažnai tarsi už virvelės tempia realiąją Barbarą Hannigan paskui save; tuo pačiu ar beveik tuo pačiu metu jos atlieka identiškus/ekvivalentiškus veiksmus (stebėtinai retai pasitaikančios Barbaros Hannigan klaidos (nespėjimai) šiek tiek demistifikuoja žaidybines pastangas šiuos veiksmus suderinti); kuomet protagonistė dingsta iš ekranų, gyvoji Barbara Hannigan irgi pasišalina – užsikniaubia ant stalo. Vaizdinė ir garsinė sąveika atliepiama ir reikšminėje plotmėje: kuriamas siužeto herojės dialogas su „savimi“ arba su taip vadinamu savuoju alter ego bei su penkiomis senyvomis moterimis. Interakcijos panaikinta mono (-logiškumo, -aktyvumo, -chromijos, -dramos) plotmė vėl įvedama kūrinio pabaigoje, Barbarai Hunningan dainuojant „I am the one“ („Aš esu viena“).
Noriu šiek tiek pasiaiškinti dėl pastarojoje pastraipoje atsiradusių kabučių. Jeigu tartume, kad viso kūrinio esmė tebuvo žaismas su savimi pačiu, t.y. vidinis dialogas – tiek reikšminėje, tiek audiovizualinėje plotmėje, Michelio van der Aa opera iš esmės ne itin tesiskirtų nuo klasikinės operos, o Barbaros ir Barbaros duetas – nuo Violetos ir Alfredo dueto. Visai kitokias reikšmes įveda tas faktas, kad čia duetas vyksta tarp žmogaus ir garso/vaizdo aparatų: įrašytas ir modifikuotas atlikėjos balsas bei jį lydintis vaizdas viena vertus veikia kaip gyvojo balso tęsinys (kadangi gyvasis balsas/vaizdas egzistavo prieš medijuotąjį), kita vertus atlikimo metu jis iš esmės pasireiškia kaip pirminis ir valdantysis, aukštesnis: gyvas garsas ir veiksmas derinamas prie įrašyto/modifikuoto. Taigi čia ypatingai svarbus tampa ne audiovizualinis kūrinys kaip visuma, bet nuolatinė virtualios ir realios erdvės sąveika – ne pavieniai atlikėjos judesiai, o jų atliepimas ekranuose, ne jos partija pati savaime, o jos medijuota tąsa. Scenoje kuriamas savotiškas erdvinis hipertekstas, kuomet vienas vaizdas/garsas/žodis veikia kaip nuoroda į kitą vaizdą/garsą/žodį ir neišvengiamai reikalauja nuolatinio dreifavimo iš vieno teksto į kitą.
Pačios istorijos motyvuotumas kelia šiokių tokių abejonių. Religinį nerimą ar net klaiką varantiems mistiškiems vaizdams – tamsiems koridoriams, rusenančių žvakių pilnam kambariui, vis atsikartojančiam baugaus kažkur/niekur ėjimo motyvui (tiek vaizdiniam, tiek žodiniam) – kritikai dažnai priskiria pamišimo, dualizmo, laiko tėkmės, tapatybės praradimo konotacijos. Nors kartais stebint gali kilti įtarimas, kad misticizmu tiesiog siekiama užkabinti šiuolaikinį į ezoteriką linkusį žiūrovą. Atrodo, kad kūrinio siužetas ne itin atliepiamas jo formoje ir atvirkščiai. Medijų-žmogaus/vaizdų/garsų/ laikų/erdvių/realaus-virtualaus/pirminio-antrinio sąveikos gimdomas reikšmes gožia veikiau viduramžių misterijoms ar Vėlinėms tinkanti simbolika.
temos: apžvalgos, naujosios medijos, neo-audio |
« penktadienis ŠMC: virtualus kanibalizmas ir dreifuojanti „boltik“ psichogeografija | | Harmut Winkler: šešios tezės apie medijas (1 d.) »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.