• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2394816 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    namas be pavadinimo

    | 2007-10-12 | 23:12
    temos: ATEITIS,audio,komunikacija,projektai

    Jauno menininko pokalbiai su tėvu, beieškant garsų kolektyviniame sode, namo statybose, kurios vyksta nuo 1980-tų metų…

    (Garsai ir iliustracija po tekstu – red. past.)

    <…>
    – Ką tu darysi?
    – Nekliudau aš tau?
    – Priklausomai nuo to, ką tu darysi.
    – Nu tai aš tau galiu duoti vieną garsą, svarkes.
    – Gerai, įrašysim.
    – Toks traškesys fzzzzzz…
    – Kas čia parašyta?
    – Klar…
    – Ar iš tos pusės skaityt?
    – Kvar.
    – Kvar?
    – Kvar, Ajenot…
    – O čia?
    – Junor ajo junor, n vr nor, ajanot. Jaunimo stovykla Ajanotas.
    – O ka Janotas reiškia?
    – Ajanotas? Nu kaip Varniai, kaip Šiauliai, pavadinimas.
    – Janotas toks gyvūnas yra.
    – Ką? Ne, Ajanot, Ajanot, Ajanot.
    <…>
    – Kas?
    – Ne, užrašą radau savo seną.
    – Aha, jo… Dabar šiandien Monukas: „daryk greitai tu čia, man greitai reikia labai padaryt“, o dabar nieks nieko – nereikia, nebevažiuoja pasiimt.
    – Ką daryt, ką tu darai?
    – Nu tuos, nu laikiklius. Matei kaip vakar.
    – Lankstei kur?
    – Nu. Pas juos irgi bardakas geras. Skambinu šitam meistrui, nu sakau: „kak dela?“. „Ai“, sako, „plocha“. „A čio v delach?“. „Ai“, sako, „abjekty nesdajutsa”. Žinai, negali priduoti: dirba dirba, paskui komisija nepriima.
    – Tai broką daro.
    – Jo… Nu žinai… Tai kad tokie ir daro ten, kad tik surast žmogų, kad tik padaryt ir nuo visų priklauso tas Monukas. Jis nesisako, iš tikrųjų nieks ten <…> neims. Gerai, kai prastumia kokį nors, tada tai jau biškį gauna, o taip tai ne… Va, žiūrėk, vamzdis. Nesutrypk man šitos mašinos, gerai? Duok, aš paimsiu ją. Šita mašinka labai gerą garsą išduoda, kai pjauni metalą.
    – Man atrodo, tu jau vakar demonstravai.
    – Tai ten didžiulė, o čia šita maža.
    – O, davai, aš suvirinsiu, o paskui nupjausiu. Tau bus garsu. Še, pasistatyk kur nors, gali ant galvos užsipilt, jeigu labai karšta. Aš šiandien atėjau, žinai, tai pirma, ką padariau, tai nusimaudžiau po šituo kranu. Nusirengiau nuogai. Žinai ir išsimuilinau…
    – Ir vanduo baigės?
    – Ne, šitam, aaa, iš krano.
    – Galėjai su drabužiais maudytis, būtum tuo pačiu ir išsiskalbęs.
    – Geras… Va, nu, žiūrėk, aš dabar pavirinsiu. Nebijok. O kur yra mano smazkė? Čia, matai, trumpas, va tokio galo trūksta iki trijų metrų, tai aš suvirinsiu ir bus gerai. O tu nenori rašyt? Nebijok, nori rašyt? Bijai, aš matau, nebijok.
    – Tai kaip vakar į mane varė tų žiežirbų.
    – Ne, tiktai žiūrėt į ugnį nereikia. Biškį akis žlibina.
    <…>
    – Žinai, ji ten voliojasi, tokia interesna labai, šiuolaikiniška tokia. Palapinėj ten su savo tarnaitėmis kalba: „o dabar pats laikas, jeigu dabar, tai dabar tuoj pat vaikelis ateitų”. Žinai, jai dabar pats laikas, galėtų pastoti. Tai ta tarnaitė išėjo, ten du jo buvo kažkokie kaip karininkai, du, to Cezario. Jis atsiuntė ją gelbėti. Tai vienas, o vienas buvo ištikimas toksai, psichas toks ištikimas tam Cezariui, tai jisai atsisakė, o kitas sutiko ir padarė jai vaikelį žinai. Paskui Cezariui jau po kiek laiko ten prieš minią „Oooo!!!“, o tas, žinai…
    – Nepanašus!
    – Nepanašus į jį, ne, o panašus i tą, tokia morda, žinai, toks smakras, tip top, žinai. Ten dar padažė, kad būtų labiau į to, į jo karininką panašus. Tai, tie du jie ten viską žino kaip ten kad buvo. Nu tada aš tą momentą pamačiau, sakau, reikia Cezariu pavadint šitą šuniuką.
    – Koks seno buvo šuns vardas, bevardis?
    – Jis buvo Ciūcia. Ir šitas – ciūcia, ciūcia – dabar – Cezaris. Jau prilipo, žino jau, kai jam sako Cezaris.
    – O kur ten, sakei, kažkokių staklių nusipirkai? Stalų kažkokių. Parodyk, gal jie garsą gera skleidžia.
    – Vienos va, didžiulis. Už 40 litų didžiulį stalą nusipirkau, va, stelažas, matai, čia, žinai, dėžes ten sunešiau. Du stelažus už 40 litų. Čia va metalas, jis vamzdžius tvirtina su tokiom skobom. Čia vienas vamzdis, o čia du.
    – Ką?
    – Radiją išjungt?
    – Tai aš dar nerimtai įrašinėju, šiaip žiūrinėju.
    – Va, matai, koks stalas.
    – Tai tu jį i vidų nešies?
    – Ne, ne. Aš noriu štai šitoj vat vietoj, dabar virinu tokius balkius, dabar nevirinu, man reikia šiandien užbaigt vat šituos laikiklius.
    – Jis dar nori, žiūrėk, jis man į ranka kanda. Sausainio nori.
    – Tai jis prie visų lenda ir tai bobutei jis jau įkyrėjo. Bobutė yra. Einam pas ją, einam, pasirodysim.
    – Kam, bobutei?
    – Aš su ja pasišneku. Dabar yra atvažiavus.
    – Tai gal nereikia.
    <…>
    – Sakėt, neatvažiuoja, kaimynai vat atvažiavo. Alio!
    – Kas atvažiavo? Algis yra?
    – Ne, ne, ne.
    – Laba diena.
    – Laba diena.
    – Čia mano sūnus.
    – Ką?
    – Sūnus.
    – Tavo sūnus? Oi koks gražus!
    <…>
    – Arturai, o va šita būda metalinė, gal ji garsus skleidžia.
    – Kuri?
    – Va šita.
    – Čia tavo?
    – Čia kempingas, kempingo namelis.
    – Čia tavo?
    – Kodėl mano?
    – Mane tik tavo domina visas šitas…
    – Vat mano šitas stelažas.
    – Eee! Jis man kanda į koją, žinok! Viskas, einam, aš jam duosiu sausainį. Cezari!
    – Žiūrėk, o vat šitie tvoros kuolai, irgi skleidžia garsą.
    – Tuoj, palauk. Aš tik šunį pamaitinsiu. Arba tu jam duok sausainį, nes jis nuo manęs neatkimba. Tau gal dviejų šunų reikia? Jie tada tarpusavy kažkaip bendraus ir taip nelįs prie žmonių.
    – Man labai pavyko, kad šitą gavau.
    – Cezari, sausainį imk.
    – Tu valgyk pats. Jis suės ir nepastebės, kad suėdė.
    – Vot čia stalas. Tik jį taip pastačiau.
    – Man reikia susirast kažkokią tai lazdelę, kad aš galėčiau… varžtą kažkokį tai, o, bandysiu su šituo.
    – Čia geras.
    – Geras, geras. Išsiterliosiu marškinius.
    – Aš išjungsiu radiją.
    – Tu klasikinės muzikos mėgėjas toks, pastebėjau.
    – Tai čia yra „Klasikos“ programa… va, žiūrėk, kiek agurkų.
    – Aš tokių geltonų nemėgstu. Man labai jie kartūs.
    – Visai nekartūs!
    – Nu, duok paragaut vieną.
    – Bet reikia nuskust.
    – Čia kokią radiją turi įdomią. O ji veikia dar?
    – Veikia veikia. Aš pagal ją reguliuoju kaip kraut, o.
    – Ne, „Klasika“ gal geriau vis tik. Bet gal išjunk tas radijas, aš įrašysiu kažką.
    – Žiūrėk žiūrėk. Tuos balkius virinti. Matai?
    – Neužkris šitie?
    – Šitie, ne. Į šitą įdedu vat formą ir dėl to visi gaunasi vienodi. Žinai, čia du vamzdžiai… Aš su jais noriu šitą duobę uždengt. Žiūrėk, čia mano svarkė, balionas.
    – Ooo! Kaip skamba!
    – O ten svarkė. O čia šito stelažo dėžės. Matai vat? 36 vienam, tai 72 dėžės.
    <…>
    – Nu, ciūciau, tu kvėpuosi būtinai? Tas taip girdis, aš ką tik paklausiau, ką įrašiau, tai pastoviai kvėpuoja fone tas šuva.
    – Nu pasiieškok garsų, mes einam pasivaikščioti. Jis toks sunkiasvoris meitėlis, tai jam sunku. Tai jis, kai užaugs, bus didelis labai, ane?
    – Čia šitie turi kita šunį, kažkoks vokiškas medžioklinis šuva. Irgi tokio pat amžiaus kaip šitas, bet tas bėgioja ir nenuilsta, o tas, jeigu tik pradeda bėgiot, nuilsta baisiausiai, liežuvį iškišęs. Ten tas ne. Kitokia veislė.
    – Nu gerai.
    <…>
    – Neturiu iš ko pasirinkt. Per daug pasirinkimo, tai nežinai, ką pasirinkt tada. Pala, tai tu nugriovei šitą būdą?
    – Jaunimas čia landžioja po stogą, apvaginėja, sulaužė, sukiužino.
    – Ką jie čia veikė viduj?
    – Tai čia vamzdžiai visokie buvo.
    – A, išvogė?
    – Landžioja. Stogą pralaužę buvo. Tai jie labai negražiai atrodo. Dabar man nebereikia, aš vamzdžius ten sutempiau. O ten aukštai visokių metalų yra. O matai, ten galai išlindę.
    – Tai dabar aš įrašysiu lauką, rytoj ateisiu, įrašysiu namą.
    – O stelažas va. Jis labai senas. Elektrografijos instituto. Mano pirma darboviete. Iš ten aš gavau.
    – A, tai tu ne „Vilmoj“ dirbai?
    – Aš dirbau ten, bet šitas vat stelažas iš tenai. Visa šita technika yra gal iš kokių keturių gamyklų.
    – „Vilma“, „Alfa“…
    – „Vilniaus vingis“, kur televizoriams darė detales. Visi šitie yra iš ten. Paskui „Kuro aparatūra“. Baigei jau?
    – Ne, ilsiuos tiktai.
    – Einam, parodysiu, kokias statines nusipirkau, parodysiu, ką jos veikia. Tik pasidėjau, žinai, knygutę, tas ir nunešė.
    – Kokią knygutę?
    – Tvarkaraščiai. Bet stalas tai fainas šitas.
    – Ten mačiau nuogų mergų nuotraukų.
    – Nu tai čia žmonės kur dirbo, tai su visais instrumentais, su viskuo, kas buvo stalčiuose, kaip jie dirbo, išėjo, paliko, taip aš parsivežiau. Nori agurko?
    – Ne.
    – O gal nori geros tokios dešrelės, bet duonos neturiu?
    – Ne, aš pavalgiau balandėlių prieš išeidamas
    – Aš tik duonos neturiu, kitaip galėčiau pavaišinti skanėstais.
    – Aš nenoriu, aš tiktai noriu gert, bet aš turiu dar.
    – Turi, tai gerk.
    – Pas mane čia yra, bet aš tiesiai iš bonkės geriu, va, imk šitą agurką, čia vietoj gėrimo, čia labai daug vandens jame.
    – Kai jau išgersiu vandenį, tada agurką valgysiu.
    – O tu turi geriamo vandens?
    – Aš turiu, bet sakau, tiesiai iš to geriu. Aš tiesiai iš bonkės geriu, tai aš seilių prileidžiu.
    – Susiplėšysiu batus čia savo naujus.
    – Tai neplėšyk, ką, tu durnas? Šitie gerą garsą išduoda, balkiai. Va, o šitos durys tai iš viso skamba. Va stalai, va, du. Kur aš sakiau tris stalus nusipirkau po 20 litų. Manai, toks stalas 20 litų kainuoja? Va, su stalčiais, aš šičia pastačiau. O čia pas mane uždėtas transporterio variklis. Mechanizmas nuo šito, o ten transporteris, matai?
    – Taigi jis čia labai seniai jau stovi.
    – Taip, seniai. Aš nuėmiau ji. Šitą nuėmiau, reikia susitvarkyt. Jis labai geras, kai duobę kasi, tai pasistatai, ant jo meti, o juostą iškelia į viršų. Dabar daro visokius remontus senų namų. Aš jį atsivežiau jau labai senai. Kažkada ir naudojausi juo.
    – Ką čia skaitai?
    – Aš neskaitau, čia iš namų knygos pas mane.
    – Čia kūreni gal jas „buržuikoj“?
    – Nu, aš knygų nepratęs deginti. Ranka nekyla. Ten vat viršuj vat prikrauta. Yra ir gerų. Filosofija…
    – Filosofijos tai nedegink. Nebent iš esmės nesutinki su tų filosofų pažiūrom.
    – O, čia kokias stakles geras nusipirkau. Aš jas, kad atitempčiau čia, aš jas išardžiau, o paskui kiek jau spėjau, tai surinkau. Čia kampinį iškirpimą daro, va šita. Matai? Va tas mechanizmas taip vaikšto. Ir čia šitą įkiši skardą, čia peiliai yra. Šitas toks, o tas kampas, ir jeigu ten reikia kokį kampą iškirpt, ten vat taip tiesiai nukirst, cikt! ir nukerta. Labai fainai, aš jį mačiau, ką tu, labai geras! Tiktai žinai, iki galo man dabar jų nereikia. Va brėžimo staklės veikiančios.
    – Pala, įrašysiu garsą. <…> Mhm, įrašiau.
    – Šitas stakles „Kuro aparatūroj“ nusipirkau. Visur reikia skyles gręžioti. Va šitas ten nusipirkau. Čia „Vilniaus vingy“. Su dokumentais, su viskuo, kaip priklauso.
    – Čia, atsimenu, kaip pasakojai kažkada, kad skaitei kažkokią knygą, kaip kažkokius prieštankinius bunkeriuose daryti sienų kampus… ar prieš žemės drebėjimus…
    – Ne, ne prieš žemės drebėjimus, bet kad tvirčiau būtų. Va tie kampai.
    – A, užapvalinti tiesiog?
    – Vat eina dvi lentos, o čia statyti dar trečią lentą, va taip. Kad ne taip susieitu kampas, nes tada gali būti aštru ir gali trūkti.
    – Ai, nu supratau. Suapvalinimas, nu aišku.
    – Nuimtas kampas ir visi kampai taip padaryti.
    – Ir labai gerai, kaip kolona gaunasi. Įsivaizduoji?
    – Jo, ir stogą laikys geriau.
    – Namas geriau stovi. Kitaip gali sutrūkinėti.
    – Nuo žemės drebėjimo?
    – Žemė sėda biškį – nuo lietaus, nuo vandens. Nuo visko ir sėda, juda žemė. Ir gali sutrūkinėti. Tai čia kiek stovėjo, viskas, ir nėra jokių pasekmių blogų. Tai čia labai gerai. Va, žinai, kas čia yra?
    – Variklis.
    – Ne, čia yra kėlimas toks, žinai. Pultas va, su knopkėm. Paspaudi, aukštyn, žemyn. Pas Monuką ten yra ceche toksai. Gal matei, jeigu buvai pas jį. Dėžės. Vat, parodysiu dar įdomias stakles. Bet kad jos… garsas iš jų, nežinau, ar tau tinka, netinka. Čia šuo miega, nepatrauksiu čia, bet aš jį įvarau išeidamas, jis ant šito miega.
    – Tarp šitų geležų?
    – Ant šito miega, čia paklota ir dar nuo žemės pakelta. Jam gerai. Čia ką nors reikia sulenkti, tai paimi. Va, suki, o paskui įkiši. Va ir prispaudžia.
    – Pala, įrašysiu.
    <…>
    – Ir kaip po to lenki, su kuvalda?
    – Čia išviso aš esu iki galo dar nesutvarkęs. Čia reikia dar kompresoriaus, o lenkiu aš šitą. Mechaniškai viskas.
    – Aaaa, supratau.
    – Bet aš suradau dabar kitas stakles, pritaikiau šitam reikalui. Su kuriom viską darau. Tuoj pademonstruosiu.
    – Bet tai tokia grandiozinė aparatūra sulenkti tokiam mažam geležiukui.
    – Nu tai gali ir didelį sulenkt. Ne, šitos man jau pradėjo nebepatikt.
    – Bet čia mechaninės?
    – Čia mechaninės. Va, įstatai į presą. Va. Liuks? Ten tas detales, kur matei lauke, tai ant šito sulanksčiau. Va čia šitai, pavyzdžiui, reikia tokio ilgio, tai kiekvieną sykį nematuoji. Paimi, įstatai iki tos vietos, atsireguliavai, įkiši… Va čia, įsivaizduok tas ilgesnis rasss!, matai? Ir visi gaunasi vienodi kaip tip-top. Tik čia dar reikalinga įranga, kad aš galėčiau visokius kampus, o čia tai geriausiai statų kampą daryt. Koks masyvus… Tokias, va, turiu stakles, dar kitokias ir jau galiu užsidirbti pragyvenimui.
    <…>
    – Jie turi neblogų garsų.
    – Kurie? A, tai ten tas pats stovi.
    – Bet ten vienas, o čia daug. Čia šitai nuo šitų staklių vat yra jų jėgos įrenginiai, mat būgnai tokie.
    – Set?
    – Ne, kai jie veikia, tai jie kilnoja šituos. Šito nereikia rankom liest, jis pats fitsss! Paspaudi pedalą, jis rasss!
    – Tai čia ne tik mechanika.
    – Ne, čia yra pneumatika. Čia reikia kompresoriaus. Va ir čia šitas daro tą patį, ką ir šitas. Va šitas irgi presas.
    <…>
    – Ką?
    – Šitą, sakau, būtų gerai nuo kelio nukelti.
    – Tai ji juk nestovi ant kelio. Įjunk kol kas pirmam aukšte šviesą, aš ten giliau įeisiu kol kas.
    – Gal pavalgyk?
    – Ką tik valgiau.
    – Duot valgyt?
    <…>
    – Va, o čia panašus principas veikia, vaikšto aukštyn žemyn, kaip šičia. Kai aš juos nešiau, aš išardžiau. Va šitą Viktoras padėjo užkelti ant viršaus. Labai sunkūs jie. Šitas kaip bonkė skamba.
    – Dar kartą, paklausykim kaip čia skamba. Žinai, kas yra blogai, kai tu daužai su metalu? Nes tada skamba ne tas daiktas, o tas metalas daugiau, tai aš su ranka dėl to ir daužau. Geriausiai tai būtų su tokiu kaip gongams būna, pagalys, ir toks kaip veltinis.
    – Pas mane yra šitas medinis plaktukas.
    – Medinis jau geriau.
    <…>
    – Pjausi?
    – Ne, jeigu reikia galiu.
    – Ne, tai vakar jau pjovei. Kas čia per skaičiai? 77060, 830. Ten.
    – A, čia kažką skaičiavau.
    – Nu bet tokį skaičių sudėt ir mintyse juk nesunku.
    – Nu nesunku, bet kartais geriau ir užsirašyt.
    – Čia šuva miega?
    – Aha, kartais jis pats ateina čia, kai aš dirbu.
    – O, atsimenu šita lempa namuose buvo.
    – Atsinešiau…
    <…>
    – Nu pademonstruok kokį nors garsą.
    – Mechaninį?
    – Gali ir mechaninį, o gali ir metalą padaužyt.
    – Kur tas plaktukas? Atsargiai, neįmink, aš čia jam gerti pastačiau. Plaktuką lauke palikau.
    – Šitą jau daužiau. Šitą irgi jau daužiau. Kur „Klasika“?
    – Čia arti, duok aš pažiūrėsiu. FM, čia prie pat.
    – O kodėl tu klausai klasikinę muziką, o ne kokį popsą?
    – Apie tave girdėjau vieną sykį.
    – Tai lauki, kol aš per radiją kaip nors pasirodysiu?
    – Ne, nebūtinai. Ten būna per „Klasiką“ pirmadieniais antrą valandą, bet ne kiekvieną savaitę, kas antrą, žydams laida.
    – O tai vienintelė radija, per kurią būna žydams laida?
    – Lietuvoj tik viena. Tik pusę valandos.
    – Tai į mėnesį valanda skirta žydams.
    – Nu taip. Čia programa „Santara“. Ten lenkams, totoriams…
    – Jau daužiau aš į šitas duris. Reikia eiti lįst kažkur į gilumą, pasiieškot kokių garsų.
    – Gal į viršų lipam?
    <…>
    – Prieš leisdamas pasakyk, aš sustosiu tada. Dabar bus garsiai? Palauk. Nu, įrašinėju.
    – Tai pažiūrėk iš pradžių, koks garsas, po to įrašyk.
    – Tas tavo krizenimas gale, jis viską sugadina, nes taigi garsas, jis užslopsta ir tada dvi sekundės ir pabaiga, nes taigi dar aidas, žinai, yra, o tu pradedi krizent. Pademonstruok dar šitą garsą… Na, o dabar galima ir pakrizenti.
    – Dar duosiu kita garsą, čia pjaus dabar.
    – Kur man atsistot?
    – Va čia gali, kad ant tavęs nelėktų, va į tą pusę.
    – Man į plaukus prilėkė. Kaip varė žiežirbos… Toks lietus kaip varė…
    – Biškį į šoną pasitrauk. Dar jungt?
    – Ne, aš jau įrašiau.
    – Man čia bedirbant kiek sykių į akis pakliuvo, tai dabar jau be akinių nedirbu. Be akinių negalima. Va matai, 3 stalus po 20 litų. O šitie stalai tai pagrindas visko… O šita duchovkė, žiūrėk, Telšiuose pirkta. Va šita duchovkė. Koks garsas geras. Čia Telšiuose pirkta ir Varniuose ji daug metu buvo.
    <…>
    – Jis aukščiau tvirtinsis. Ir už durų, ne už šitų, bet viršuj. Prie sienos prisitvirtins ir jie labai gerai laiko svorį, čia galėsi vaikščioti, jie nesusilenks. Matai, todėl, kad jie dvigubi ir tarp jų yra. Gaunasi kaip sija. Jie eis, vers duobes, tenais, kur tas medis. O ten bus ant ko uždėti tą galą ir viskas. Aš jau rimtai pradėjau šitą daiktą daryt.
    – Einu dar pasiieškosiu ko nors.
    – Betono maišyklė. Ja aš gavau, žinai, iš Prano giminės, kur jie gyveno kažkur prie Vilniaus, kaip ten? Avižieniai.
    – Geras jos garsas.
    – Dabar tu užlipk, tą spintą pabarškink. Ji labai skamba. Yra dar ir plonesnė spinta.
    – Duris jau įrašinėjau.
    <…>
    – Užlipk tenais, pabarškink, tau čia garsų užteks visai simfonijai.
    – Aha, triukšmo muzikos simfonija.
    – Va, aš neseniai girdėjau laidą apie Ravelį.
    – Klausei, patiko?
    – Pas jį yra ten tokia, kaip ten vadinasi ta muzika? Labai tokia, dažnai ją groja. Tai jis ten įsivaizdavo…
    – Impresionistinė.
    – Jis įsivaizdavo, kad ten gamyklos triukšmas.
    – Tai tada čia industrinė…
    – Bet tos muzikos vaizdas toksai gražus.
    – Ten maždaug – „Lėktuve”, „Traukinys”…
    – Ne, ne. Ravelis, jis jau miręs, čia senas.
    – Tai Ravelio laikais jau buvo lėktuvai.
    – Jis mirė jau po karo.
    – Bet lėktuvai buvo ir prieš karą.
    – Taip. Jis dalyvavo kare.
    – Tu žinai, kad jo geriausias draugas buvo pilotas ir jis neteko vienos rankos, pianistas. Tai jisai jam parašė, kai jis grįžo iš karo be vienos rankos, koncertą fortepijonui ir simfoniniam orkestrui tik vienai rankai. Ir kartais groja pianistai, dvirankiai, bet vis tiek, vieną į kišenę įsikiša ranką. Su viena groja.
    – Tai neseniai girdėjau tą, jis ten įsivaizdavo, kad ten eina iš gamyklos darbininkai, tokia muzika, labai, konvejeriai veikia ir tokia muzika labai energinga… kaip ta muzika? Neatsimenu, kaip pavadinimas, bet tokia labai šiuolaikiškai ir gražiai skambanti muzika. Tokia visiškai kaip koncertinė muzika.
    – Tai jinai ir yra koncertinė.
    – Ne tai, kad kokia stilizuota, iš tikrųjų, dažnai ją teko girdėti. O Ravelis buvo žydas.
    – Ne jis vienas.
    – Ne jis vienas, daug. Ką tu čia įdėjai man?
    – Čia Viktoras įdėjo tau, nieko aš neįdėjau.
    <…>
    – Aš eisiu miegot į miestą. Čia aš nemiegosiu.
    – Aš kažkaip galvoju šiandien nebeįrašinėt daugiau.
    – Aš vat dar turiu šitas detales, užbaigti jas reikia, va čia kai lenkiu, žiūrėk čia va, kampas… negaliu ant tų staklių, nes neturiu įrangos, kad siauresnį kampą galėčiau, o ten tik tokį galiu padaryt. O reikia dar sulenkti, tai aš ant to stalo ir lankstau.
    – Nu laikas pamaitint Cezarį!
    – Cezaris lašinių priėdęs. Gal tu nori mėsos kokios?
    – Nu ne, norėčiau atsigert ko nors.
    – Atsigert, tai agurką suvalgyk, tik nusiplauk, paimk peilį ir nusiskusk, ir valgyk.
    – Šiandien labai geras oras.
    – Šiandien karščiausia vasaros diena.
    – Aš taip ir pagalvojau.
    – Kas yra?
    – Gal įrašysiu garsų kokiu.
    – Bet tu sakei, nori gerti, tai nueik, pavalgyk agurkų, susitvarkyk, pavalgyk…
    – O agurkas kokį nors garsą skleidžia įdomų?
    – Tai juk kažkokią muziką aš girdėjau agurkinę. Buvo kažkoks ansamblis…
    – Daržovių orkestras.
    – Jo.
    – Geras garsas.
    – Dar padaužyk, įrašysiu.
    – Tik gal tas geriau?
    – Nu tai į sieną daužyk. Gerai.
    – Va su šituo būtų geriau daužyt agurką.
    – Labai skanu dabar bus valgyt. Va šitas garsas geras.
    – Tėvai, tėvai, daužyk truputį rečiau, kad nebūtų tokios košės.
    – A jie susilieja, garsai, vienas dar nepasibaigė, jau kitas.
    – Šitas tai gerai, toks aukštas, bet tie masyvus tai… Palauk, įrašysiu iš naujo.
    <…>
    – Mačiau čia kažkokį katiną.
    – Čia kai aš šitą šunį atsinešiau, tai katinas lipdavo jam ant galvos, atimdavo valgį. Aš jam padedu valgyti, tas ateina ir suėda. Dabar tai jau neprieina.
    – Einu pasivaikščiosiu ten pats.
    <…>
    – Garsai kažkaip suvienodėjo. Reikia atsigert. O kaip čia eiti man per ten?
    – Va imk dar. Tik nepilk ant detaliu. Iškart užsitraukia. Va, žiūrėk, tu užpylei, va, tuoj ir apsineša.
    – Kur ten šuva įlindo, žiūrėk!
    – A, jis ten turi savo būdą pasidaręs.
    – Tai jau pastatei namą?
    – Toks ir pastatymas… bet nuo lietaus pasislėpti galiu.
    – Tai nuo lietaus pasislėpti gal ir budos užtektų.
    – Nu tai vat. Čia iš principo turėtų pavirsti i namą, bet kol kas čia dar labai sunku. Santykinai. Dabar tuos balkius darau. Tuos balkius aš padarysiu sujungiamus, va, ant galų privirinsiu tokią plokštelę. Visur vienodos plokštelės, vienodom skylėm, bus varžtais sujungti. Va čia yra 3 metrai, o galima bus padaryti 9 metrai. Tada duobę uždengsiu… Monukas sako, o pamiršo užsakyt, reikia, ot pamiršo… <…> Bobutė tai va, piktinasi savo marčia, čia tas kaimynų namas priklauso jų marčiai. Nu sūnaus žmona. Ateina, sako, negali daržovių darže nusirinkt, tai du kibirus agurkų davė. Sako, imk. <…> Ot ciuckia kanda, bet tik taip, dėl vaizdo, jis iš visos jėgos nekanda. Toks dičkis, o jam tik 4 mėnesiai.
    <…>
    – Kai aš skrendu su lėktuvu, tai kartais matosi sodai šitie. Žalieji ežerai.
    – Čia praskrenda visi čia lėktuvai.
    – Keista, juk oro uostas tai atrodo tolokai nuo čia.
    – Nu kodėl? Jie taip dar ratą čia padaro. Jis juk nesminga iš karto kaip strėle į oro uostą.
    – Einu, dar su tavo batais paspardysiu dėžę.
    – O va, užlipk ant šitų, ant spintos. Man su šituo šuniu daug linksmiau. Jis toksai, žinai, apsidžiaugia labai, kai ateinu. Labai verkia, kai išeinu.
    – Tai, aišku, būdoj jį uždarai.
    – Ne būdoj, o čia.
    – Šitam… name uždarai. Kur jis neverks. Tai ten buvo „vaiku būda”, čia „žaislų būda”…
    – Čia ne „žaislų”…
    – Kaip tos būdos vadinos, palauk?
    – Nepamenu. Bet atitarnavo savo. Sugriuvo.
    – Pala, kuri čia buvo „vaikų būda”?
    – Nu aš nežinau, ten buvo užrašyta „mano štabas”. Pala, tuoj einam, surasiu. „Eduko štabas”. O va, ant tos lentos parašyta.
    – Aha, matau.
    – Gali nupaveiksluoti.
    – Pala, pasiimsiu fotiką.
    <…>
    – Kiek kainuoja toks?
    – Mano tai tas, nu gatavas, nu… 300 litų… naujas… prie suvirinimo aparato tas šlangas, rankoj laikai.
    – O, tavo sriuba sena.
    – Ne sriuba čia.
    – Nu bet pažiūrėk, maisto yra, skanaus.
    – Šitą rašei?
    – Kuri? Aha, pabandyk dar kartą. Jo, daužiau.
    – Dar eisi čia?
    – Gal įkvėpimas pagaus dar, tai grįšiu. Einu į lauka dabar, pasižvalgysiu garsų.
    <…>
    – Su kokiu tu fotografuodavai? Su „Leica“?
    – Nustojau. Ar ilgai dar būsi?
    – Nori, kad eičiau jau?
    – Ne, iš viso.
    – Kaip suprast?
    – Ne, šiandien…
    – Gyvensiu ar ilgai?
    – Ne, kada išvažiuosi?
    – A, 6 dieną į Laplandiją išskrendu. Kiek čia? Dvi savaites.
    – Daužei šitą spintą jau?
    – Padaužysiu, reikia pailsėt. Ką čia dengei, kaminą?
    – Ne, čia kai vežiau, tai visokios liko. Čia Smėlio gatvėj, cechas kai toks buvo. Bet žiūrėk, šitas šuva niekur nepabėga. Palaksto palaksto aplink ir vėl grįžta. Niekur nepabėga.
    – Taigi šuns tokia prigimtis.
    – Kas nors jį man nuvilios. Sustojo mano statybos.
    – Kai aš ateinu, sustoja?
    – Ne, ne dėl to. Jėgų nebėra. Reik kažkaip, žinai… Visi statosi greitai ir efektingai.
    – O vat kodėl tu neišsinuomoji kažkokių kranų? Tau viską išveš.
    – Ką išveš?
    – Nu visus šituos semplus. Visus šituos potencialius garsus.
    – Aš saugau tuos garsus, aš iš jų va dabar pasidarysiu… su šitais metalais vat pasidarau. Tik, kad švansai mano… kompanionas…
    – Kiek tu čia metų statai?
    – Nu tai čia toks ir statymas. Ką aš dabar statau? Nestatau.
    – Ne, nuo kada pradėjai? Aš atsimenu, kai buvau mažas, tai pamatai vat buvo iki to. O kada čia pradėjai kast duobes?
    – Nu sklypą gavom 1980 metais. Buvo Maskvos olimpiada.
    – Ir tu laimėjai?
    – Kodėl laimėjau?
    – Nu laimėjai ir sklypą davė…
    – Juk dabar praktiškai aš nestatau nieko. Taip krapštausi, koks čia statymas. Stogą uždėjau… Nu ką aš šitais metais padariau, tai rūsį išvaliau, akmenų prinešiau.
    – O kam akmenų?
    – Nu tai akmenai gerai, kai apačioj yra. Kaip grindys. Plytos vat, sudaužytos visiškai. Reikia žiūrėt, kad neapgrabintų.
    – O kaip tau čia apgrabins? Kaip išveš tas stakles? Čia turėtų atvažiuot su kokiu sunkvežimiu. O kaip tu pats jas atsiveždavai čia?
    – Mašina su kranu. Paskutinis vežimas man buvo. Labai daug atsivežiau. Tas stalas didžiulis. <…> Tose statybose ten visą laiką technika kaukia ir kaukia. Taip ir pastato per metus didžiulį namą. O aš plytelę po plytelės ir gaminu. Dabar jau nebepajėgiu. Dar tuos vamzdžius suvirinsiu. Uždengsiu duobe. Nežinau, nuo kurios vietos sukabint. Va, virš šitų durų.
    – Oho, koks aukštas. Aš į jį niekad nepasižiūriu dorai, taip užvertęs galvos. Kaip dangoraižis. Kai vaikštai šalia kokio aukšto namo, tai niekad nežiūri į viršų, kai arti esi.
    – Nori pamatyt, turi atsitraukt. <…> Priklauso nuo darbininkų, kas pas jį bus. O jiems kaip… mažiau darbo ir daugiau pinigų. Priešingai, negu užsakovui. Jam reikia, kad būtų daugiau darbo ir mažiau pinigų išleistų. O jiems reikia atvirkščiai, mažiau darbo ir daugiau pinigų. <…> Kad tau eitų stažas, reikia tau kažką prigalvoti, kad tau eitu stažas darbinis.
    – Koks stažas?
    – Nu darbinis. Bet kokio darbo. Žmogus kai dirba, tai turi knygelę, kur eina stažas. O po to, kai jis turi 62 metus…
    – Ooo!!!
    – …tai jam tada skaičiuoja pensiją.
    – Gal nedagyvensiu.
    – Taip galvojant gali ir nedagyvent. Paskui, jeigu stažo visiškai neturi, tai negauni pensijos. Jeigu susergi – irgi nemoka. Kai žmogus pradedi dirbti, prasideda darbinė veikla ir skaičiuojasi darbo stažas. Kiek jis metų dirba, viskas užrašyta būna, o be to jis yra socialiai apdraustas. Tu padebesiais gyveni.
    – Manai, aš padebesiais?
    – Nu taip. Paskui bus problemų. Su pinigais… Su viskuo. Ir su pinigais ir su…
    – Su potencija?
    – Su žmona. Kaip išmaitint šeimą, kai neturi nuolatinių pajamų?
    – Ne, tai nuolatinės pajamos neatsiranda iš karto gimstant arba tik baigus aukštąją. Viskas po truputį. Palaipsniui… Manau.
    – Žiūrint, kokią specialybę žmogus susiranda. Jeigu jis įsigyja nereikalingą specialybę, tai ir neturi nieko.
    – Nu yra tokia nuomonė tarp žmonių, kad kokia kultūrinės srities specialybė yra absoliučiai nereikalinga, nes yra nepraktiška, o tu nepagalvojai, kad kultūra yra toks pat praktiškas dalykas ir reikalingas normaliai socialinei santvarkai funkcionuoti, kaip ir kokia ten medicina arba inžinerija ar architektūra, kaip ir bet kas kitas? Tau taip neatrodo, kad menininkai turi būti valstybėje ir daryti ne ką kitą, o kurti meną ir už tai gauti socialines garantijas ir pensiją?
    – Nu tai labai gerai. Reikia dirbt pagal tą specialybę, kurią baigi. O tu dirbi visai ne toj disciplinoj…
    – Ne, o tai kam susisiaurint? Aš kaip tik atvirkščiai galvoju, kad galimybes reikia išplėsti, o ne susiaurint. Susiaurint galimybes bet kada nesunkiai gali. Aš dabar kur įrašinėju garsus šituos, tai bus po to Berlyne, padarysiu parodą iš šitų garsų. Atsimeni, galeriją, kurios parodai kepiau duoną medinę?
    – Nu.
    – Tai vat šita galerija pasiūlė padaryti garso instaliaciją. Tai naudosiu įrašytus garsus, ten bus kolonėlės, CD grotuvai, ir aš manipuliuosiu šiais tavo sodo garsais. O tai… kuo tai ne kompozitoriaus užsiėmimas? Paroda, koncertas… koks skirtumas? O tu pagal išsilavinimą dirbi?
    – Aš jau baigiau savo darbą.
    – Tarybiniais laikais negalėjai dirbt kitoj srity, negu buvai išsilavinęs. Nes ten ruošdavo taip: reikia mums 5000 traktoristų šiais metais, gerai, paruošia juos ir siunčia, vieną į Kazachstaną, kitą dar kur nors…
    – Tarybiniais laikais viskas buvo kitaip. Ką tas išsilavinimas? Technika, viskas pasikeitė. Tai aš kitokį darbą susiradau. <…> Statau šitą namą, numirsiu, o čia jo nereikia niekam. Statau, statau, o niekam čia nieko nereikia. O kitas greitai pastato, kitas ooo!!! Jeigu ten koks direktorius galingos įmonės, tai ir dirba darbininkai pas jį tos įmonės, gaudami įprastas algas. Nereikia lygint. Kiti tai bakūžėles pasistato ir daugiau nieko nestato.
    – Jeigu turi pinigų, tai samdai žmones ir darai už tuos pinigus, jeigu neturi pinigų, tai savo rankomis darai. Kito kelio nėra.
    – Nu tai va, aš padariau savo rankomis.
    <…>
    – Kas čia tau ranką išbėrė?
    – Ai, cia nuo gimimo taip.
    <…>
    – Prisiminiau to kūrinio pavadinimą, kur vakar sakiau. „Bolero“.
    – Ir ką jisai ten pavaizduoja?
    – Jis įsivaizdavo tenai, kad čia yra darbininkai, eina iš gamyklų, ten dirba konvejeriai…
    – Tai labai čia jau sovietinė interpretacija šito kūrinio. Nu tipo, žinai… Darbininkų liaudies muzika.
    – Ta muzika kažkokia visiškai kitokia, bet ten ritmas kažkoks, žinai.
    – Taigi čia ispanų liaudies šokio ritmas.
    – Tai ispanai lyg nesutinka su tokiu, čia per „Klasiką“ girdėjau, su tokiu, žinai, pavadinimu. Jis kažką kitką įsivaizdavo.
    – O ką jisai įsivaizdavo?
    – Ir ritmas toksai ten eina energingas…
    – Toks?
    – Jo, jo. Šitas, šitas.
    – Bet taigi čia popsas viskas.
    – Kas?
    – Popsas.
    – Nu tai tame ir reikalas, kad jis kitaip įsivaizdavo.
    – Žiūrėk, sakai.
    – Aha.
    – Gintaras.
    – Atlaužk gabaliuką, čia slyva. Pakramtyk.
    – Eik tu. Sakus galima pakramtyt?
    – O kas atsitiks? Medžio sula, sustingus. Slyvos ir yra tokios… Čia vyšnia. Bet šiais metais jau žiūrėk nei vieno obuoliuko nėra. O pernai kiek buvo… Vienais metais taip, kitais metais kitaip. Va šitas atsivežė sau būdą, o viduj ten viskas įrengta.
    – Pats geriausias variantas. Aš, jeigu gaučiau sklypą ten 80–tais metais, irgi taip padaryčiau. Tokį turistinį namelį atsivežčiau, pasistatyčiau. Elektrą nusivedi.
    – Ten viskas pas jį yra. Ir elektra, ir kanalizaciją išsikasė už 13 su puse tūkstančio.
    – Tą, kur patvino?
    – Jo.
    – Ir gyveni, o kam statytis tokį mauzoliejų?
    – Nu užtai čia gali užtat… čia būda didesnė, pasireikšt kur yra.
    – Žinai, kaip statybininkai gyvena tokiose mėlynose degtukų dėžutėse? Tai tokią atsiveži, pasistatai.
    – Ir viskas?
    – Nu, ir gyveni.
    – Tai čia pradžia tiktai. Nu, Bolero, aš tau duosiuĄ
    – Jo Bolero jau vardas? Ne Cezaris?
    – Cezaris… Cezari! Cezari! Nepažiūri. Ciūcia! O, iš karto pasižiūrėjo. Ciūcia, ciūcia.
    – Tai jo Ciūcia vis tik vardas.
    – Ne…
    – Žiūrėk, tbėgo kitas šuva.
    – Ten didesnis.
    <…>
    – Ta medį, va, eglutę, aš jau išmestą ją pasodinau. Kiekviena dieną užlieju vandeniu, gal prigis.
    – Aha, duok man palaistyt.
    <…>
    – Geriau perduok linkėjimus berlyniečiams. Pasakyk kokį linkėjimą. Vokiečiams. Tu neturi jokių pretenzijų vokiečiams?
    – Kodėl vokiečiams?
    – Nu, nes bus rodomas šitas mano darbas iš tavo sodo garsų Berlyne. Premjera ten bus.
    – Dar jokio darbo nėra, o jau bus rodomas.
    – Nu tai užsakė sukurt.
    – Būtent iš mano sodo?
    – Ne, užsakė ką nors sukurt ir parodyt. Kas čia žinos apie tavo sodą Berlyne?
    – Didelė garbė man.
    <…>
    – Kaip tu padarei, kad šitas nueitų taip?
    – Nu tai skirtingi diametrai.
    – Aaa… Aš pagalvojau, kad tu nudrožei pusę vamzdžio.
    – Biškį sunkiai eina. Kitas pasitaikė, buvo, geriau lindo.
    <…>
    – Čia tavo lova?
    – Ne, aš dabar viršuj miegu. Lovą aš turiu ten viršuj.
    – Viršuj lova turi?
    – Kai aš miegu, tai užlipu ten. Tam kambary.
    <…>
    – Čia kopos?
    – Ne, čia aš iš rūsio išnešiau smėlį, o ten grynas smėlis. Toks sluoksnis. Gilinau biškį, o po to vietoj to smėlio akmenis supyliau.
    – O kas čia per milžinkapis?
    – Tai čia yra stalas palaidotas. Ten va iš kitos pusės matosi. Bet ten toks, kitoks.
    – Tu kažkoks šiandien nefilosofiškai nusiteikęs.
    – Kodėl?
    – Nu… labai praktiškas. Stalas, staklės…
    – Tai aš ir esu praktiškas.
    – Jeigu nori, davai, atsitraukiam biškį toliau, visą namą nupaveiksluosi… Parodyk, ką nupaveikslavai. Kažkokius šiukšlynus paveiksluoji…
    – Nu viską, kaip yra, nufotkinau. O, štabas, o kur namas?
    – Sukursi po to kokį kūrinį meno.
    – Nemanau… Kaip tas vijoklis išdygo?
    – Kurioj vietoj čia? A, taip ir išdygo, aš jo nenaikinau ir išdygo. Per daug metų. Bendras vaizdas tikrai geras. Proporcijos taip nieko. O, su gėlėm, ta būda. Iš įvairiu čia pusių.
    – Aš galvojau, kaip stogą daryti. Ar gal vien kaip čia, žinai, vien skarda, ir tokią sugalvojau konstrukciją visai nieko. Čia, klasikinis toksai.
    – O va ir stogas.
    – Gal aš kur esu? Ten prie gėlių paveikslavai. Numirsiu ir nebus manęs.
    – Numirsi?
    – O ką, amžinai gyvensiu?
    – Nebent paslysi čia kažkur ir nugriūsi.
    – Nu būna visokių… Parodyk dar, kaip aš ten. Ai, blogai įsižiūriu. Labai iš tolo. Parodyk dar.
    – Tuoj, nerandu tos nuotraukos, kur tu. O, va šitas paukštis buvo atskridęs. Aš padaužau, o jis atkartoja.
    – Aha, aš girdėjau. Kažkaip aš neryškiai matausi.
    – Ryškiai, ryškiai.
    – Mano akys raibuliuoja.
    <…>
    – Svarbiausia gyvenime yra žiūrėti savęs.
    <…>

     

    Garsai:

    http://balsas.cc/mp3/glass/

    http://balsas.cc/mp3/machine-tools/

    http://balsas.cc/mp3/metal/

    http://balsas.cc/mp3/plastic/

    http://balsas.cc/mp3/stone/

    http://balsas.cc/mp3/unsorted/

    http://balsas.cc/mp3/wood/

    Creative Commons License
    Šie "semplai" yra licenzijuoti Creative Commons Sampling Plus licenzija.

    Tai yra trečioji šio projekto versija. Pirmą kartą šis projektas buvo realizuotas 2007 m. rugsėjo 26 d. Berlinerkunstsalon meno mugėje, ANTJEWACHS galerijos paviljone. Antroji šio projekto versija realizuota tų pačių metų spalio 11 d. parodoje Bumšteinas/Lericolais, Ecole Regionale des Beaux-Arts de Rouen.

    © Arturas Bumšteinas ir Galerie ANTJEWACHS

    temos: ATEITIS, audio, komunikacija, projektai |

    « | | »

    1 komentaras »

    1 komentaras “namas be pavadinimo”

    1. 3XPOZICIJA: meno ir komunikacijos projektai // weblog for art and communication » Blog Archive » Work in progress rašo:
      spalio 21st, 2007 at 10:39 pm

      […] Namas be pavadinimo Ši versija buvo realizuota online publikacijų serijoje pavadinimu ATEITIS. Nuoroda: http://www.balsas.cc/namas-be-pavadinimo/ […]

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.